- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-936-125/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Bronius Valius (pirm.), Eduardas Maškevičius, Rasa Valentinienė
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- D. U.
- Advokatai
- Vida Šeikienė, Tomas Juodys
- Kategorijos
- 35.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja D. Žvinklytė Procesinio sprendimo kategorija 35.3.4; 35.5;42.8; 44.5.1; 121.18
2007 m. gruodžio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Rasos Valentinienės, sekretoriaujant Ingai Sutulaitei, dalyvaujant ieškovui A. L., ieškovo atstovei advokatei Vidai Šeikienei, atsakovui D. U., atsakovo atstovui advokatui Tomui Juodžiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. L., A. L. ieškinį atsakovui D. U. dėl skolos priteisimo ir atsakovo D. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo 24 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 1995-05-12 pirkimo-pardavimo sutartimi nupirko lygiomis dalimis valgyklos pastatą, kuriame šalys planavo vykdyti bendrą ūkinę-gamybinę veiklą. Nupirktą pastatą reikėjo remontuoti bei pritaikyti jį planuojamai bendrai veiklai. Apskaičiavę turto pagerinimo išlaidas, 1998-10-16 nustatė, kad atsakovas skolingas už remontą 24 000 Lt. Šią sumą atsakovas pripažino ir 1998-10-16 pasirašė sutartį, kurioje įsipareigojo grąžinti 24 000 Lt sumą dalimis prasidėjus bendrai ūkinei-komercinei veiklai. Tačiau ši veikla nebuvo pradėta, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą reikalaudamas sutartyje nurodytą sumą grąžinti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007-08-31 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė 24 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2006-03-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 720 Lt žyminio mokesčio, 1240 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas ginčo sutarties lingvistinę analizę, padarė išvadą, kad atsakovas ir ieškovas yra susiję piniginiais prievoliniais santykiais. Teismas nustatė, kad abejoti sutartyje pakankamai aiškiai išreikšta šalių valia susitarti dėl 24 000 Lt sumos grąžinimo nėra pagrindo. Atsakovas neįrodė, jog ginčo sutartimi šalys konstatavo ne skolos dydį ir jos grąžinimo laiką, o bendro verslo dalių pinigine išraiška nustatymą ateityje, t.y. pradėjus gamybą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 1998-10-16 sutartis yra sutartis dėl skolos grąžinimo, kurioje nustatytas atsakovui palankus piniginės prievolės įvykdymo būdas – grąžinti 24 000 Lt skolą dalimis pradėjus bendrą verslą ir pradėjus gauti iš šios veiklos pelną.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir neatskleidė ginčo esmės. 1998 m. spalio 16 d. tarp šalių sudarytas sandoris yra su atidedamosiomis sąlygomis, kurios iki šiol neegzistuoja, nes ūkinė-gamybinė veikla neprasidėjo, o neprasidėjus tokiai veiklai negalėjo būti ir pelno, todėl neįvykus nė vienai iš paminėtų sąlygų ieškovų reikalavimas grąžinti 24 000 Lt yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad ūkinė-gamybinė veikla neprasidėjo, kadangi ieškovas neįgijo reikalingos įrangos. Pirmosios instancijos teismas šių sutarties sąlygų iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė. Mano, kad 1998-10-16 sutartis negali būti vertinama kaip šalių susitarimas dėl pastato pagerinimo išlaidų kompensavimo, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie pastato pagerinimui panaudotas išlaidas. Teismas tinkamai nenustatė sutarties esmės ir nekvalifikavo šalių teisinių santykių, nes tarp šalių buvo sudaryta ne realinė sutartis, o konsensualinė. Teismas įrodymus įvertino, pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Ieškovai su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas tarp šalių sudarytą sutartį, laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių, tinkamai išaiškino sutarties sudarymo aplinkybes, šalių ketinimus. Nurodo, kad atsakovo skola yra susijusi su pastato remontui skirtomis lėšomis ir šalys tai pripažino, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad neįvykus sutartyje numatytai sąlygai, prievolė sumokėti skolą jam neatsiranda. Prievolės grąžinti skolą atsiradimui neturi reikšmės, dėl kokios priežasties neįvyko sutartyje numatyta sąlyga, pakanka konstatuoti, kad tokia sąlyga neatsirado. Pastato remontui skirtos išlaidos šalims buvo žinomos ir jų pačių kontroliuojamos bei pripažintos 1998-10-16 sutartimi. Sutarties rūšies neįvardijimas nereiškia, kad iš šios sutarties atsakovui neatsirado atitinkama prievolė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, teisingai įvertino įrodymus ir atskleidė ginčo esmę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1995-05-12 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė A. L. ir atsakovas D. U. nuosavybės teisėmis įsigijo po ½ dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 5, 34-35). 1998-10-16 sutartimi ieškovas A. L. ir atsakovas D. U. susitarė, kad atsakovas yra 24 000 Lt mažiau investavęs į bendrą turtą, t.y. valgyklos pastatą ir viduje esančius įrenginius, dėl to D. U. įsipareigojo grąžinti šią sumą ieškovui A. L. iš pelno dalimis, prasidėjus ūkinei-gamybinei veiklai (t. 1, b. l. 4). Atsakovas skolos negrąžino, dėl to ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 24 000 Lt skolos ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos II dalies XIV skyriuje įtvirtintu sutarties aiškinimo institutu bei šiame skyriuje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas, pasitelkęs ginčijamos sutarties lingvistinę analizę, nustatė, kad sudaryta ne sutartis su sąlygine prievole, o sutartis dėl skolos grąžinimo, nustatant atsakovui palankų piniginės prievolės įvykdymo būdą bei terminą. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog sudaryta sutartis nėra sutartis su sąlyga. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar atsakovas privalo vykdyti, jo teigimu, sąlyginę prievolę, jei numatyta sąlyga neįvyko.
Teismas byloje nustatė, kad ginčo sutarties šalys buvo verslo partneriai, jų santykiai buvo pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu, šalys ketino užsiimti bendra komercine-gamybine veikla, todėl įsigijo šiai veiklai reikalingas patalpas, pirko būtinus įrengimus. Šalys neginčijo fakto, kad pastatas buvo remontuojamas ir jame buvo ruošiamasi vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, tačiau šalys skirtingai aiškina 1998 m. spalio 16 d. sutarties turinį, t.y. sutarties sąlygą dėl atsakovo prievolės mokėti ieškovams 24 000 Lt sumą. Remontuotas pastatas šalims priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 34-35). Šalys pastatą remontavo, tačiau vienas iš bendraturčių – ieškovas A. L. į pastatą ir jame esančius įrengimus įdėjo 24 000 Lt daugiau lėšų. Šį faktą pripažino ir atsakovas 1998-10-16 sutartyje, iš kurios matyti, kad grąžinus minėtą sumą, bendraturčių dalys pastato ir įrengimų atžvilgiu bus lygios. Taigi pastatas buvo pagerintas, jo vertė išaugo, atsakovas sutartimi pripažino, kad jo įdėta dalis į pastato remontą yra mažesnė ir įsipareigojo sumokėti už ieškovo atliktus pagerinimus (CK 4.76 str., 6.2 str., 6.38 str. 1 d.). Dėl to apelianto argumentas, kad sutartis negali būti vertinama kaip šalių susitarimas dėl pastato pagerinimo išlaidų kompensavimo, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie pastato pagerinimui panaudotas išlaidas, prieštarauja jo paties pasirašytai 1998-10-16 sutarčiai, kurioje nurodyta, kad „sutartyje dėl valgyklos pastato ir viduje esančių įrenginių <...> įkainavimo“ atsakovas yra įdėjęs 24 000 Lt mažiau. Tai reiškia, kad investuota į pastatą, kuris buvo reikalingas verslui, nepaisant to, kad bendras verslas neprasidėjo, pastato pagerinimai buvo padaryti, o ieškovai turi teisę į atlyginimą už bendrąja daline nuosavybe priklausančio pastato atliktus pagerinimus.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šalių sudarytas sandoris yra su atidedamosiomis sąlygomis, kurios iki šiol neegzistuoja, nes ūkinė-gamybinė veikla neprasidėjo, o neprasidėjus tokiai veiklai negalėjo būti ir pelno, todėl neįvykus nė vienai iš paminėtų sąlygų ieškovų reikalavimas grąžinti 24 000 Lt yra nepagrįstas. CK 6.32 str. 1 d. numatyta, kad jeigu paaiškėja, kad sąlyga, kuriai įvykdyti nebuvo nustatyta jokio termino, apskritai negali būti įvykdoma, tai laikoma, kad sąlyga neįvykdyta. Tai reiškia, kad tokiu atveju laukti nebereikia ir sutarties šalis, kuriai turi būti įvykdyta prievolė, turi teisę reikalauti ją įvykdyti. Priešingu atveju, nepaisant prievolės egzistavimo, prievolę įvykdyti turinti šalis galėtų jos išvengti.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.