Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-366/2013

Teisėjas Kęstutis Venckus Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00104-2011-0

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., ir nubaustas 40 MGL dydžio bauda.

Iš A. J. priteistas 2300 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiosios V. J. naudai bei 30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. J. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. vasario 5 d., apie 8.50 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), sudavė V. J. į galvą ne mažiau kaip tris kartus, po ko V. J. pargriuvo ant žemės, po to kojomis spyrė į V. J. kairę koją ne mažiau kaip du kartus, į kairįjį šoną ne mažiau kaip tris kartus, ko pasėkoje V. J. diagnozuotas galvos sumušimas, poodinės kraujosruvos žastuose, dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje bei nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas;

be to, jis tęsdamas savo nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini) namo, priėjo prie V. J. priklausančio automobilio SEAT ALHAMBRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame ji sėdėjo, ir laikydamas rankose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, tuo daiktu sudaužė automobilio kairės pusės priekinių durelių stiklą, įskėlė kairės pusės galinių durelių stiklą, sudaužė automobilio galinį stiklą, suskaldė automobilio priekinį stiklą, dėl ko stiklas suaižėjo, taip sugadindamas V. J. priklausantį 690 Lt vertės turtą, bei taip elgdamasis dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje padarė odos nubrozdinimus ir pjautines žaizdas V. J. kairėje plaštakoje, tuo nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

Apelianto manymu, teismas netinkamai išsprendė ir turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, nepagrįstai priteisė 2300 Lt turtinei žalai atlyginti. Įvykio metu automobilis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jis buvo suremontuotas šeimos lėšomis, todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti savininko (apelianto) atlyginti žalą už jo paties turto sugadinimą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai A. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismo išvados dėl A. J. kaltės yra pagrįstos įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis. Tai, kad A. J. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, patvirtina nukentėjusiosios V. J., liudytojų E. D., L. S., S. B., R. B., L. K., A. D. parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir kiti rašytiniai baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurie tarpusavyje neprieštarauja, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vieni kitus papildo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. parodymai apie esmines, prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų aplinkybes, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės apie fizinio smurto panaudojimą (suduotų smūgių skaičius ir lokalizacija, kairės rankos sužalojimas) neprieštarauja specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotam sužalojimui, kartu nenustatyta, jog sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis ar kitu laiku (I t. b.l. 29). Vien tai, jog nukentėjusioji netiksliai nurodė jai suduotų smūgių skaičių, nepaneigia teismo ekspertės išvados apie V. J. sužalojimus, kadangi realu, jog fizinio (smurtinio) kontakto metu nukentėjusioji negalėjo įsiminti tikslaus jai suduotų smūgių skaičiaus. Be to specialisto išvadoje nurodomi ne smūgiai, o trauminiai poveikiai, o tai nėra tapatu. Kaip žinia dėl suduoto vieno smūgio gali atsirasti net keli trauminiai poveikiai. Kad specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus nukentėjusiajai padarė būtent A. J., be pačios nukentėjusiosios parodymų patvirtina faktas, kuris nustatytas liudytojų parodymais, jog daugiau prie nukentėjusiosios nebuvo nei vieno pašalinio asmens. Tai, jog nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai patvirtina ir liudytoja E. D.. Pasak liudytojos, išgirdusi triukšmą ji pasuko į vieną iš (duomenys neskelbtini)g. esančių daugiabučių kiemų, kuriame pamatė vyrą koja suduodantį smūgį moteriai (I t., b.l. 95-96; II t. b.l. 26-27). Nors apeliantas ginčija šios liudytojos parodymų patikimumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti iš esmės nuosekliais E. D. parodymais. Vien tai, jog liudytoja nebuvo apklausta iš kart po įvykio, jos parodymų, kurie neprieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, patikimumo nepaneigia. Byloje nėra duomenų, jog E. D. būtų suinteresuota nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, jie nėra pažystami, be to, nenustatyta, kad ji būtų sulaužiusi priesaiką ir davusi melagingus parodymus, todėl vien ta aplinkybė, jog ji iki teisminio bylos nagrinėjimo bendravo su nukentėjusiąją, nėra pagrindas jos parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie E. D. parodymų nenuoseklumą (ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykį matė pati, o teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog įvykio nematė, apie įvykį papasakojo nukentėjusioji), kadangi teisiamojo posėdžio metu E. D. būtent ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o ne juos paneigė, kaip nurodo apeliantas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad E. D. matė įvykį tiesiogiai. Nors kai kurios E. D. parodymuose užfiksuotos detalės nurodytos netiksliai (A. J. apranga, nukentėjusiosios padėtis po suduotų smūgių), tačiau tai esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui neturi. Priešingai, neesminiai nukentėjusiosios ir liudytojos E. D. parodymų nesutapimai tik patvirtina tai, kad jos atpasakoja įvykius taip, kaip juos prisimena ir tarp jų nėra išankstinio susitarimo kaip, kad bandoma įrodyti apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde taipogi neteisingai nurodoma, jog apylinkės teismas nemotyvuotai atmetė liudytojos R. B. parodymus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, R. B. parodymai nebuvo atmesti, jais iš dalies buvo remtasi sprendžiant A. J. kaltės klausimą (III t., b.l. 40). Kitų liudytojų (S. B., L. S.) parodymai, nors pastarieji konkrečiai nenurodė matę fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją, taip pat iš dalies patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes. Abu liudytojai girdėjo triukšmą, pagalbos šauksmą, S. B. parodė, kad matė parkritusią moterį, greta stovintį vyrą, L. S. parodė, jog matė, kaip automobilis važiavo link moters, o ji nuo jo bėgo (I t., b.l. 86-89, 90-91, II t., b.l. 20). Tokiu būdu apelianto subjektyvus, sau naudinga prasme, tam tikrų liudytojų parodymuose užfiksuotų aplinkybių interpretavimas, paremtas ne esminių faktinių duomenų visumos, bet detalių vertinimu, apylinkės teismo išvadų dėl A. J. kaltės (pirmame epizode), su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia. Juolab, kad ir pats nuteistasis neneigia, jog išlipęs iš automobilio ir priėjęs prie nukentėjusiosios, buvo ją suėmęs ir pastūmęs. Tuo tarpu nuteistojo parodymai apie tolimesnę įvykių seką, neigiant panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją bei sugadinus turtą, yra paneigti byloje ištirtų įrodymų visuma, todėl apelianto pateikta versija vertintina kaip jo pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti atsakomybės, ir atmetama.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. J. kaltės ir antrame nusikalstamos veikos epizode (automobilio „Seat Alhambra“ durelių stiklų išdaužymas bei A. J. kairės plaštakos sužalojimas). Be nuoseklių nukentėjusiosios parodymų, apelianto nusikalstamą elgesį patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas (I t., b.l. 11-15), iš kurio matyti, kad įvykio vietoje, adresu (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), stovėjo automobilis „Seat Alhambra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apgadintas (sudaužyti automobilio galinis ir kairės pusės priekinių durelių stiklai, įskeltas kairės pusės galinių durelių stiklas ir suskaldytas priekinis automobilio stiklas); liudytojų L. K. ir A. D. parodymai (III t., b.l. 9, 18), iš kurių matyti, jog buvo gautas pranešimas apie sumuštą moterį ir išdaužytus automobilio stiklus, nuvykus į vietą buvo apžiūrėtas automobilis, moteriai buvo sužalota ranka, ji paaiškino, jog ją sumušė sutuoktinis; specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b.l. 29), kuri patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie kairės plaštakos sužalojimo būdą; garso įrašas apžiūros protokolas (III t., b.l. 21-26), kuriame užfiksuotas nuteistojo ir nukentėjusiosios pokalbis, kurio metu nuteistasis prisipažįsta, kad išdaužė automobilio durelių stiklus. Nors pastarąjį įrodymą apeliantas ginčija, teigdamas, kad nukentėjusiosios pateiktas garso įrašas neturi įrodomosios galios, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad toks įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, gali būti pripažįstamas įrodymu. Teismų praktikoje privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tuo atveju, jeigu jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų nenustatyta. Priešingai apelianto teiginiams, nukentėjusioji turėjo galimybę savo iniciatyva pateikti garso įrašą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti (BPK 7, 98 str.). Kadangi Lietuvos Respublikos teisės sistemoje nėra įtvirtinto draudimo įrašinėti savo pokalbius, o pateiktas garso įrašas patvirtina aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai bei nesant duomenų apie tai, jog įrašas gautas neteisėtais būdais (apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu garso įrašas buvo išklausytas, nuteistasis neneigė, jog garso įraše yra užfiksuotas jo pokalbis su A. J. (III t., b.l. 19)), darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, pagrįstai ir teisėtai nukentėjusiosios pateiktą garso įrašą pripažino tinkamu įrodymu ir juo, kaip vienu iš įrodymų, grindė nuosprendyje daromas išvadas. Juolab garso įraše užfiksuota informacija neprieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, priešingai, jas patvirtina. Tokiu būdu, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą, padarytų išvadų neatitiktį faktinėms bylos aplinkybėms atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kadangi apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apelianto teiginiai, jog jo veikoje nėra jam inkriminuoto, BK 284 str. 1 d. numatyto, nusikaltimo sudėties, atmetami kaip nepagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d., taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta (viešoji vieta), padarytos veikos pobūdis (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios ar vandališki veiksmais) bei kilę padariniai (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas). Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad įvykis įvyko viešoje vietoje, dienos metu, matant pašaliniams žmonėms. A. J. neteisėtus veiksmus atliko gyvenamojo namo, prie kurio ir kuriame buvo žmonių, kieme, todėl įvykio vieta laikytina viešaja vieta. Kadangi įvykį matė pašaliniai asmenys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl veikos kilusius padarinius grindė liudytojų parodymais. Liudytoja E. D. parodė, jog toks įvykis ją sukrėtė, sukėlė neigiamas emocijas (II t., b.l. 26-27), tuo tarpu liudytojai L. S. ir S. B. nors ir nematė A. J. prieš nukentėjusiąją vartoto smurto, tačiau jie girdėjo triukšmą, dėl ko buvo sutrikdyta jų rimtis (I t., b.l. 86-89, 90-91, II t., b.l. 20). Taigi, nuteistasis asmeniniams santykiams spręsti pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. A. J. panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją bei sudaužydamas automobilio durelių stiklus, kas apylinkės teismo teisingai traktuotina kaip įžūlus elgesys, akivaizdžiai parodė aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Kadangi A. J. abejuose epizoduose (prie (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini)namo bei prie (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini)namo) prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį smurtą, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, ką patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), abejonių, jog tokiomis aplinkybėmis padaryta veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, nekyla. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip veikdamas, būdamas suaugęs ir sąmoningas asmuo, A. J. suvokė, kad savo veiksmais ne tik žemina nukentėjusiąją, sukelia jai skausmą bei gadina turtą, tačiau pažeidžia ir visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą viešoje vietoje esantiems ir galintiems į ją patekti aplinkiniams. Nors pagal bylos aplinkybes A. J. veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais neabejotinai turėjo numatyti ir numatė, kad visuomenės rimtis ar tvarka dėl jo veiksmų bus sutrikdyta, todėl padarinių atžvilgiu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad nukentėjusioji sekė apeliantą, bandė jį nufotografuoti, gali būti vertinama kaip kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 6 p.), kas šiuo atveju ir buvo padaryta, tačiau ji negali būti pagrindu duodančiu teisę apeliantui elgtis nusikalstamai ir vertinama kaip jo atsakomybę šalinanti aplinkybė. Nuteistojo veiksmai buvo neadekvatūs situacijai, todėl nėra pagrindo taikyti būtinosios ginties instituto ir pripažinti, jog nuteistasis panaudodamas fizinį smurtą veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Apeliantas nesutinka ir su skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstu civiliniu ieškiniu turtinei žalai atlyginti, teigdamas apie nepagrįstą, jo atžvilgiu priteistą turtinės žalos atlyginimą, susijusį su automobilio remonto išlaidomis. Teisėjų kolegija patikrinusi civilinio ieškinio patenkinimo pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas civilinį ieškinį tinkamai taikė teisės normas, tačiau nustatė nepagrįstą turtinės žalos atlyginimo dydį. Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Nors įvykio metu automobilis „Seat Alhambra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise abiems sutuoktiniams, tačiau įvertinus tai, jog nuteistasis ir nukentėjusioji nuo 2010 m. nevedė bendro ūkio, šeimoje turėtus automobilius jie faktiškai buvo pasidalinę ir sugadintu automobiliu faktiškai naudojosi ir juo rūpinosi išimtinai tik nukentėjusioji, o nutraukus santuoką automobilis asmeninės nuosavybės teise buvo priteistas nukentėjusiosios naudai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl neteisėtų apelianto veiksmų atsiradusias išlaidas, kurias nukentėjusioji padengė savo asmeninėmis lėšomis, priteisė iš A. J.. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę žalą yra konstitucinis principas, tačiau sprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, būtina tinkamai nustatyti ir jo dydį. Kadangi žala nėra preziumuojama, jos dydį privalo įrodyti civilinė ieškovė. Pagal nukentėjusiosios parodymus (I t., b.l. 23-24), ji patyrė 1417 Lt dydžio išlaidas susijusias su automobilio remontu, tačiau baudžiamojoje byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios atliktus automobilio remonto darbus, yra išrašytos 940 Lt sumai (I t., b.l. 40-45). Tokiu būdu, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiosios civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti mažinamas 477 Lt dydžio suma.

Remiantis išdėstytu, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

NUTARIA:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti pakeisti:

iš A. J. priteistą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios V. J. naudai sumažinti iki 1823 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimt trijų) litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.