Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. Z. (toliau – D. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo, kuriuo D. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., bei nubausta galutine subendrinta administracine nuobauda – 868 (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių) eurų, kas atitinka 3000 litų, bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. pirmosios instancijos teismo nutarimu nubausta už tai, kad ji 2014 m. lapkričio 1 d., apie 13.35 val., Ateities g. – Baltupio g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodama automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) persirikiuodama nedavė kelio automobiliui „Chrysler Pt Cruizer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuojančiam gretima juosta ta pačia kryptimi, susidūrė ir abu automobilius apgadino, šiais veiksmais pažeisdama Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1086, 101 p. reikalavimą, numatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, po ko, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 220 p., numatantį, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti, jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą, iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijusi, vietos pasišalino. Tokiais savo veiksmais D. Z. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos atžvilgiu netaikė LR ATPK 30¹ str. nuostatų, neatsižvelgė į administracinės nuobaudos tikslus, į padaryto pažeidimo faktines aplinkybes, pobūdį bei pavojingumą visuomenei.

Pagal LR ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Šių duomenų kontekste analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apeliantės veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais D. Z. kaltę padarius jai inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiąja apklaustos A. L. parodymų, apie 14 val. ji važiavo Ateities gatve link „Statoil“. Jai važiuojant antra juosta, be jokio signalo žmogus kirto jai kelią, kad pasuktų į kairiąją juostą. Teko staigiai stabdyti, mažo kontakto ji neišvengė. Nors buvo naudojamas garsinis signalas, žmogus nuvažiavo. Buvo kliudytas dešinysis priekinis sparnas. Tas automobilis važiavo pirma juosta, staigiai metėsi į kairę, suko be jokio perspėjimo. Kas vairavo „Opel“, kiek jame buvo žmonių, ji nematė. Paspaudė stabdžius, kitas automobilis nuvažiavo. Ji pasakė vyrui, kad reikia įsidėmėti automobilio numerį, jie iššoko iš automobilio pažiūrėti, ar iš paskos važiavęs automobilis į juos neatsitrenkė. Ji (A. L.) važiavo apie 40 km/h greičiu. Kitas automobilis buvo ties jos automobilio puse, dešinėje pusėje, jis kliudė dešinį sparną. Ji garso negirdėjo, bet kontaktą pajuto, nes buvo susilietimas, ji staigiai stabdė. Žmogus, važiavęs už jų, taip pat išlipo. Pažeidėjas nuvažiavo, nors buvo signalizuojama signalais, bet jis nekreipė dėmesio. To automobilio stiklai gal ir buvo patamsinti. Mano, kad žmogus turėjo pastebėti, kas atsitiko, nes kilo sąmyšis. Kitas automobilis lietėsi prie jos (A. L.) automobilio vairuotojo pusės priekinėmis durelėmis, turėjo būti lengvas brūkštelėjimas, nes ji stipriai stabdė. Kontaktas nebuvo smūginis, buvo praslydimas. Įvykis įvyko, nes jei norima užvažiuoti ant Geležinio Vilko užvažiavimo, automobilis turi važiuoti kairiąja juosta, turbūt vairuotojas pamatė, kad reikės persirikiuoti, tiesiog staigiai kirto. Jos automobiliui sparnas prie lempos įlenktas, pažeista bamperio dalis, yra ir įlenkta, ir įbrėžta.

Analogiškas nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes A. L. nurodė ir 2014 m. lapkričio 1 d. paaiškinime (b. l. 8).

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytoju teismo posėdžio metu apklausto A. L. parodymai, kad įvykio metu automobilį vairavo jo žmona. Kito automobilio stiklai buvo tamsinti, vairuotojas elgėsi agresyviai. Jie važiavo vidurine juosta, greitis nedidelis. Automobilis „Opel“ iš pirmos juostos staiga metėsi į kairę juostą, jis tai padarė be jokių įspėjamųjų ženklų. „Opel“ galėjo kliudyti dar ir kitą automobilį, nes šalia buvo „Audi“, „Opel“ kirto visas juostas. „Audi“ staigiai stabdė, paskui nusivijo „Opel“. Jie sustojo, nes pajuto smūgį, iškvietė policiją. Jis sėdėjo keleivio vietoje, prie pat sparno, todėl jis turbūt jautė stipriau. Smūgis buvo, toks kaip slydimas, nubrozdinimas. Jis (A. L.) jį ir jautė, ir girdėjo. Žmona staigiai stabdė, jie išlipo iš automobilio, mojavo vairuotojui. Jis tokiu greičiu pasišalino iš įvykio vietos, tikrai negalėjo nepastebėti įvykio, jokiu būdu. Buvo signalizuojama, pusė automobilių aplink sustojo. „Opel“ padidino greitį, užvažiavo ant viaduko. „Audi“ iš karto jį nusivijo. Žmona staigiai stabdė, automobilis slydo. Jų automobiliui buvo įlenktas sparnas, nubrozdintas bamperis. Draudimas paskaičiavo, kad žala – apie 1000 litų. Greitis buvo 40-50 km/h. Kontaktas buvo stabdymo metu. „Opel“ vairuotojas staigiai metėsi į kairę, žmona spaudė stabdžius. Tuoj po įvykio jis (A. L.) išlipo iš automobilio. Dar galvojo pasivyti vairuotoją, tas automobilis dar buvo prieš sukimą. Jis dar galvojo, kad greitai nubėgs ir pasivys „Opel“ automobilį, bet tuo metu buvo paspaustas akseleratorius. A. L. teigimu, vairuotojas eismo įvykį matė. Tai matė visi, „Audi“ vairuotojas bandė vytis. „Audi“ taip pat smarkiai stabdė.

Šie liudytojo parodymai iš esmės sutapo ir su pastarojo 2014 m. lapkričio 12 d. paaiškinime nurodytomis analizuojamo eismo įvykio aplinkybėmis (b. l. 15).

Netikėti šių asmenų parodymais, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas neturi pagrindo. Tiek A. L., tiek A. L. nuosekliai paaiškino nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, detaliai aptarė automobilių susidūrimo mechanizmą, jų parodymus atitinka ir kita rašytinė bylos medžiaga. Šių duomenų kontekste vertinant D. Z. nurodytus neatitikimus liudytojo A. L. parodymuose pažymėtina, kad skirtingai nei nurodo apeliantė, liudytojas netvirtino, jog eismo įvykio metu ji kliudė ir kitus automobilius, paaiškindamas, kad „Audi“ automobilio vairuotojui dėl neteisėtų D. Z. veiksmų taip pat teko staigiai stabdyti. Be to, A. L. paaiškino, kad tik norėjo vytis D. Z. po įvykusio susidūrimo, tačiau to nedarė, ją vijosi „Audi“ automobilio vairuotojas. Nors apeliantė teigia, kad tokia liudytojo parodymai prasilenkia su realybe, tačiau svarbu paminėti, kad byloje nenustatytas A. L. nurodytas „Audi“ automobilio vairuotojas, todėl aplinkybė, ar jis pastarąją vijosi, ar ne nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi.

D. Z. kaltę be aptartų asmenų parodymų neabejotinai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Kaip matyti iš pranešimo bendrajam pagalbos centrui, 2014 m. lapkričio 1 d., 13.35 val. buvo pranešta, kad ką tik gatvėje susidūrė automobiliai „Chrysler“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilis „Opel“ iš įvykio vietos pasišalino Geležinio Vilko g. link „Akropolio, vieta – Ateities g., Baltupio g. ( b. l. 5).

Eismo įvykio vietos schemoje nurodyta eismo įvykio vieta – Ateities g. 12A, Vilnius, ir nurodyti automobilio „Chrysler Pt Cruiser“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimai – apgadintas priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės sparnas (b. l. 6-7).

Transporto priemonės techninės apžiūros 2014 m. lapkričio 12 d. aktų duomenimis, automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nubrozdintas galinis bamperis, kairėje pusėje ant galinio bamperio yra likę mėlynos spalvos dažų likučių, automobiliui „Chrysler Pt Cruiser“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įlenktas dešinės pusės priekinis sparnas ir nubrozdintas dešinės pusės priekinis bamperis (b. l. 17-18).

Remiantis byloje esančiomis apgadintų automobilių nuotraukomis, automobiliui „Chrysler Pt Cruiser“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadintas priekinis sparnas, priekinis bamperis dešinėje pusėje, sugadinimų aukštis – 0,45 – 0,65 cm, automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadintas galinis bamperis kairėje pusėje, apgadinimų aukštis – 0,40 – 0,64 cm. Abu automobiliai buvo sugretinti sugadinimų ir aukščių palyginimui, apgadinimai padaryti 0,45 – 0,64 cm aukštyje, apgadinimai atitinka (b. l. 19-23).

Šių duomenų kontekste, esant objektyviems ir neprieštaringiems įrodymams, patvirtinantiems, kad D. Z. neteisėtais veiksmais buvo apgadinti du automobiliai, apeliantės argumentai, jog kontakto tarp automobilių ji nepajuto, vertintini kritiškai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal LR ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, yra pats jį sukėlęs ir iš įvykio vietos pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklių reikalavimams, bei nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, pasišalina iš įvykio vietos siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ar kitokių jam galimų neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusioji ir A. L., susidūrimas buvo slystamojo pobūdžio, tačiau jį aiškiai jautė tiek automobilio „Chrysler Pt Cruiser“ vairuotoja, tiek jo keleivis. Nukentėjusioji, iš karto po susidūrimo sustojo, panaudojo garsinį signalą, tačiau D. Z., nekreipdama dėmesio į aplink jos vairuojamą automobilį vykstančius procesus, nuvažiavo toliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. Z., vairuodama transporto priemonę, t.y. didelio pavojingumo šaltinį, turėjo būti pakankamai apdairi ir rūpestinga, stebėti aplink jos vairuojamą automobilį vykstančius procesus, dėl ko darytina pagrįsta išvada, kad ji, laikydamasi Kelių eismo taisyklių reikalavimų, turėjo ir galėjo pastebėti savo neteisėtais veiksmais sukeltą eismo įvykį, pajusti susidūrimą su kitu automobiliu, girdėti nukentėjusiosios panaudotą garsinį signalą, matyti sustojusius automobilius bei iš automobilio „Chrysler Pt Cruiser“ išlipusį keleivį.

Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad, remiantis detaliais, nuosekliais ir neprieštaringais liudytojo A. L. parodymais, išlipęs iš apgadinto automobilio „Chrysler Pt Cruiser“, jis ketino vytis „Opel“ automobilį, tačiau, kaip tik tuo metu D. Z. padidino savo vairuojamo automobilio greitį, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti apeliantės argumentais, jog savo veiksmais sukelto eismo įvykio ji nepajuto.

Apeliaciniame skunde be argumentų, susijusių su D. Z. kalte padarius LR ATPK 130 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą, taip pat teigiama, kad apeliantės atžvilgiu paskirta nuobauda yra per griežta, jos teigimu, byloje yra pagrindas, pritaikius LR ATPK 30¹ str. nuostatas, paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta LR ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje.

LR ATPK 30 str. 1 d. nustatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Tačiau tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato LR ATPK 30¹ str. (mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas), kurio 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas LR ATPK 30 str. 2 d., taip pat į 31 str. nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, LR ATPK 30¹ str. numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų. Ši išimtis taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-29-2013).

Teismų praktikoje nuolat pateikiami išaiškinimai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Atkreiptinas dėmesys, kad LR ATPK 130 str. 1 d. gali būti taikoma labai skirtingose situacijose. Pagal šią dalį administracinė atsakomybė gali būti taikoma tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejai, kai žala yra nežymi, o vairuotojas sąžiningai klysta vertindamas įvykio aplinkybes. Taigi parenkant nuobaudų rūšį ir dydį už LR ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą būtina vertintini visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų administracinės atsakomybės principus. Teisinga, proporcinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013).

Šių duomenų plotmėje vertinant pirmosios instancijos teismo bausmės skyrimo D. Z. motyvus matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatytos apeliantės atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, įvertino tai, kad pastaroji ankščiau administracine tvarka nebuvo bausta, dėl ko D. Z. atžvilgiu paskyrė minimalią LR ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant apeliantės atžvilgiu galėtų būti taikomos LR ATPK 30¹ str. nuostatos. Tokių aplinkybių nepateikė ir D. Z., tiesiog nurodydama, kad nesutinka su jai paskirtos administracinės nuobaudos dydžiu. Pažymėtina, jog tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar žymiai švelninti.

Esant nustatytoms aplinkybėms, D. Z. apeliacinis skundas atmestinas, konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, argumentuotai pasisakė, kokiais įrodymais remdamasis priėmė procesinį sprendimą, dėl ko naikinti apylinkės teismo nutartį apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. Z. apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.