- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-24
- Bylos Nr.
- 1S-620-628-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigita Vainauskienė
- Pareiškėjas
- V. K.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Vainauskienė, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, pareiškėjui V. K., teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. K. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo V. K. skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009 m. birželio 10 d. nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2008-07-17 Vilniaus miesto apylinkės prokuroro nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-363-08 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. l d. (sukčiavimas).
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė D. D. 2009-03-03 nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. nutraukė, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šio nutarimo teisėtumas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J.Rėksnio 2009-06-10 nutarimu bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-07-14 nutartimi.
Šalies argumentai
Skundu V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-07-14 nutartį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nutartis priimta išsamiai neišnagrinėjus bylai svarbias aplinkybes, neatsižvelgus į jo skundo argumentus bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir teismų praktiką.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas būtinas nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., sudėties požymis – jog A. B. veikė tiesiogine tyčia. Pažymi, kad savo pareiškime ir skunduose detaliai aprašė A. B. veiksmus ir argumentavo, kodėl jie atitinka BK 182 str. numatyto nusikaltimo požymius. Nurodo, kad paties A. B. teiginiai, jog jis neva V. K. perdavė skirtingas pinigų sumas už koncertinės programos atlikimą, rodo, kad šis pripažįsta, jog sudarytas su V. K. sandoris buvo atlygintinas ir V. K. įvykdytas pagal sulygtas sąlygas. Tačiau pareiškėjo nuomone, būdamas juridinio asmens atstovu, A. B. nesiėmė teisės aktuose nustatytos pareigos tinkamai ir laiku įforminti sandorį, t.y. nesudarė su paslaugos teikėju V. K. rašytinės sutarties, ir atsiskaityti su paslaugų teikėju, t.y. nesumokėjo už suteiktas paslaugas. Mano, kad A. B. taip elgėsi tyčia, iš anksto žinodamas, jog su paslaugų teikėju V. K. neatsiskaitys ir tokiu būdu apsunkins sandorio, jo vertės įrodinėjimo ir skolos išieškojimo procesą. Teigia, kad atsiskaitydami už ankstesnius koncertus, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovai sudarė respektabilaus ir patikimo partnerio įvaizdį, įgijo jo pasitikėjimą, todėl vengimas sudaryti sutartį iki koncertinės programos atlikimo jam nesukėlė jokių abejonių. Pareiškėjo nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, jog A. B., veikdamas kaip juridinio asmens atstovas, tyčia panaudodamas apgaulę, t.y. iš anksto ketindamas nesumokėti ir nesumokėjęs už grupės „(duomenys neskelbtini)“ koncertinę programą, atliko veiksmus, numatytus BK 182 str. 1 d.
Teismo posėdyje pareiškėjas V. K. prašė skundą tenkinti.
Susipažinus su skundu bei teismui pateikta medžiaga, darytina išvada, kad V. K. skundas atmestinas.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2009 m. liepos 14 d. nutartimi konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, todėl paliko galioti prokuroro nutarimą, motyvuojant tuo, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 182 str. 1 d., t.y. tuo pagrindu, kad egzistuoja BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė. Skundžiamą teismo nutartį pareiškėjas motyvuoja iš esmės tuo, kad teismas neteisingai įvertino tarp jo ir A. B. susiklosčiusius santykius ir to pasėkoje padarė nepagrįstą išvadą, jog A. B. veikoje nebuvo tyčios apgaule užvaldyti svetimą turtą ar išvengti turtinės prievolės, bei teismas neteisingai išaiškino apgaulės sąvoką. Aukštesnysis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka dėl sekančių motyvų.
Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustato, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaip teisingai savo nutartyje nurodė teismas, BK 182 straipsnio prasme, apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją, arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 8 dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose 2 punktas). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t.y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinat dėl esminių turto perdavimo aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, tikslu apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą. Pažymėtina, kad norint pripažinti veiką sukčiavimu, svarbu konstatuoti subjektyviuosius sukčiavimo požymius. Sukčiavimas yra padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, kad tyčia apgaulingai, neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, dar iki turto ar teisės į jį įgijimo. Taigi, reikia nustatyti, kad kaltininkas, sudarydamas konkrečius sandorius dėl turto ar atlikdamas kitus veiksmus, iš anksto turėjo siekį suklaidinti (apgauti) kitą asmenį ir neteisėtai įgyti svetimą turtą ar teisę į jį. Kaltininko išankstinę tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi patvirtinti šių veiksmų atlikimo metu kaltininko naudojama apgaulė. Be to, svarbus sukčiavimo veikos subjektyvusis požymis yra savo veiksmų, kaip apgaulės, suvokimas. Tai yra, kaltininkas turi suvokti, kad apgaudinėja nukentėjusįjį meluodamas jam, falsifikuodamas bei iškraipydamas aplinkybes ir faktus, numatydamas, kad taip veikdamas suklaidins nukentėjusįjį ir dėl to pastarasis jam perduos turtą arba teisę į turtą, norėdamas apgaule įgyti svetimą turtą arba įgyti teisę į tą turtą. Savo neteisėta veika jis siekia nukentėjusiajam padaryti materialinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad buvo atlikti visi reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai – apklausti V. K., V. U., O. B., R. A., S. Č., A. B., pats pareiškėjas V. K.. Iš parodymų matyti, kad tarp V. K., atstovaujančio grupę „(duomenys neskelbtini)“, ir A. B., atstovaujančio VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl koncerto ir renginio 2007-12-31 „Obuolio klube“, derinta jo sąmata, o 2007-12-31 minėtas koncertas bei renginys įvyko. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog A. B. veiksmuose galimai yra BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Kaip teisingai savo nutartyje nurodė teismas, tyrimo metu nenustatyta, jog A. B. ar kiti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys savo veiksmais būtų siekę padaryti pareiškėjui, jo grupei materialinės žalos, būtų melavę, falsifikavę ar iškraipę aplinkybes, tuo siekdami suklaidinti ir tokiu būdu apgaule įgyti svetimą turtą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilo dėl neapmokėjimo už įvykusį koncertą, t.y. V. K. teigimu, A. B. savo sandorio dalies neįvykdymo. Taigi skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, jog atnaujinus ikiteisminį tyrimą nebus nustatyta, jokių naujų faktų, kurie leistų teigti, kad buvo padaryta kokia nors BK numatyta nusikalstama veika, juolab, kad pats pareiškėjas skunduose nepateikė naujų, jo manymu, nusikalstamos veikos padarymą patvirtinančių duomenų.
Kolegijos vertinimu, tiek prokurorai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja tinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, konstatuodami, kad tarp šalių susiklostę civiliniai ginčai yra civilinės teisės dalykas, todėl jie spręstini civilinio proceso kodekso tvarka.
Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2009 m. kovo 3 d. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009 m. birželio 10 d. nutarimas bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartis, yra teisėti ir pagrįsti, naikinti nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
pareiškėjo V. K. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutarties panaikinimo atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.