Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei, pareiškėjai M. S., pareiškėjos atstovei advokatei Zitai Jurgaitienei, atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovei Kristinai Sušinskaitei, 2014 m. kovo 19 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2014 01 09 sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164 „Dėl piniginės socialinės paramos M. S.“ bei įpareigoti atsakovę skirti pareiškėjai kompensacijas.

Pareiškėja skunde (b.l. 4-7) nurodo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2014 01 09 raštu Nr. (23.78.)-SP13-164 (toliau – ir sprendimas) pranešė, jog atsisako skirti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų bei geriamojo vandens išlaidų kompensaciją (toliau – ir kompensacijos). M. S. nesutinka su tokiu atsakovės sprendimu ir mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymi, jog atsakovė neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Pareiškėjos nuomone, atsakovė be pagrindo priskyrė pareiškėją bendrai gyvenančių asmenų kategorijai, kuri numatyta Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Teigia, jog ji kreipėsi į atsakovę kaip vienas gyvenantis asmuo. M. S. nurodo, kad jai nuo 2009 12 01 nuosavybės teise priklauso paveldėta ½ dalis nekilnojamojo turto objekto – buto adresu (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėja ir gyvena. Akcentuoja, jog nuo 2010 m. pareiškėjos ir jos sesers A. S. vardu yra sudarytos Elektros energijos, Šilumos vartojimo, Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo bei Geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo sutartys. Nurodo, kad pareiškėjos mama I. P. gyvena (duomenys neskelbtini) su sutuoktiniu ir mažamečiu sūnumi. Pažymi, jog Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Viena iš jų numatyta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kurioje teigiama, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, jeigu asmenys mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje, kol jiems sueis 24 metai. M. S. pažymi, jog ji nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. mokosi Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje pagal profesinio mokymo programą pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti dieniniame skyriuje, o sesuo A. S. mokosi Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos nuolatinių studijų formos Jūrų laivavedybos studijų programos 13-L-161 grupėje. Pareiškėjos nuomone, ji atitinka Įstatymo nuostatas, kurių pagrindu M. S. turėjo būti skirtos kompensacijos, tačiau atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė jas skirti.

Teismo posėdžio metu pareiškėja M. S. ir jos atstovė advokatė Zita Jurgaitienė prašė skundą patenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu.

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 29-30). Nurodo, kad pareiškėja 2013 11 27 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyriui pateikė prašymą piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-61765. Atsakovė 2014 01 09 skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti kompensacijas. Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad bendrai gyvenantys asmenys yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; <...>. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. To paties Įstatymo 2 straipsnio 15 punkte pažymėta, jog vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiek M. S., tiek jos sesuo A. S. yra nedirbančios, neįregistravusios santuokos ir besimokančios pilnametės studentės iki 24 metų, todėl atsakovė pagrįstai tiek pareiškėją, tiek jos seserį įskaitė į jų tėvų (tėvo arba motinos) šeimos sudėtį. Pažymi, jog pareiškėja pateikė duomenis apie mamą – I. P., jos sutuoktinį – E. P., seserį – A. S. Atsakovė įvertinusi, kad pareiškėjos mama neatitinka Įstatymo sąlygų, patvirtinančių jos teisę į piniginę kompensaciją, pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakyta M. S. skirti kompensacijas.

Posėdžio metu atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovė Kristina Sušinskaitė nesutiko su skundo reikalavimais, palaikydama atsiliepime išdėstytus motyvus.

Skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo. Pareiškėja M. S. skundžia Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta skirti kompensacijas bei prašo įpareigoti atsakovę jas skirti.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. 58-2861 redakcija) (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia, jog pinigine socialine parama nepasiturintiems gyventojams laikytina pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 5 straipsnis išvardija piniginės socialinės paramos rūšis: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (toliau – ir kompensacijos). Vadovaujantis Įstatymo 22 straipsniu, dėl piniginės socialinės paramos bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba savivaldybės, kurios teritorijoje nuomojamas būstas, administraciją, o jei bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo gyvenamosios vietos neturi, - į savivaldybės, kurios teritorijoje jie gyvena, administraciją.

Pareiškėja M. S. 2013 11 27 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti laikotarpiu nuo 2013 lapkričio mėn. iki 2014 m. vasario mėn. (b.l. 31-38). Atsakovė išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą 2014 01 09 priėmė sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164 „Dėl Piniginės socialinės paramos M. S.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti kompensacijas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nes M. S. mama I. P. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą. Bylos duomeninis nustatyta, kad pareiškėjai paveldėjimo teisės pagrindu nuo 2009 12 01 nuosavybės teisė priklauso ½ dalis nekilnojamojo turto objekto – buto, adresu (duomenys neskelbtini), likusi ½ buto dalis priklauso pareiškėjos seseriai A. S. (b.l. 10). Tiek pareiškėjos, tiek jos sesers deklaruota gyvenamoji vieta yra minėtame nekilnojamojo turto objekte adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 12-13, 25). Pareiškėjos tėvai 1999 09 15 išsituokė, ir abu yra sudarę naujas santuokas (b.l. 21, 27-28). Pareiškėjos mama I. P. kartu su sūnumi E. A. P. gyvenamąją vietą deklaravę adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 26). Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad M. S., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 09 01 mokosi pagal profesinio mokymo programą pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti, dieniniame skyriuje, pirmame kurse, o jos sesuo A. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos nuolatinių studijų formos Jūrų laivavedybos studijų programos pirmo kurso studentė (b.l. 18-19).

Nagrinėjamoje byloje vertintina, ar pareiškėja pagrįstai priskirta bendrai gyvenančių asmenų grupei. Įstatymo 2 straipsnyje, kuriame išvardijamos pagrindinės sąvokos, 2 punkte apibrėžta bendrai gyvenančių asmenų samprata, kuri teigia, jog bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. Minėto straipsnio 15 dalyje apibrėžta vieno gyvenančio asmens samprata – vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, jog tiek pareiškėja M. S., tiek jos sesuo A. S. yra pilnametės (iki 24 metų amžiaus), nedirbančios, neįregistravusios santuokos, neauginančios savo vaikų, tačiau abi besimokančios ir gyvenamąją vietą deklaravusios adresu (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos mama I. P. savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitu adresu, t.y. (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pateikė Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 11 25 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1543-325/2013, kuria Kretingos rajono apylinkės teismas patvirtino tarp šalių M. S., A. S. ir I. P. sudarytą taikos sutartį pagal kurią I. P. įsipareigojo teikti dukroms išlaikymą mokant kas mėnesį po 200,00 Lt periodinėmis išmokomis iki M. S. ir A. S. sukaks 24 metai. Į bylą taip pat pateikta ir Plungės rajono apylinkės teismo 2014 02 06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-134-514/2014, kurios pagrindu Plungės rajono apylinkės teismas patvirtino tarp ieškovių M. S. bei A. S. ir atsakovo D. S. sudarytą taikos sutartį. D. S. taikos sutartimi įsipareigojo teikti ieškovėms išlaikymą po 50,00 Lt kiekvienai dukrai kas mėnesį, kol joms sukaks 24 metai.

Vadovaujantis išdėstytu darytina išvada, kad atsakovę M. S. ir jos seserį A. S. nepagrįstai priskyrė į bendrai gyvenančių asmenų grupę, t. y. į tėvų šeimos sudėtį. Faktas, jog tiek M. S., tiek A. S. yra iki 24 metų amžiaus ir abi besimokančios nesudaro pagrindo priskirti jas bendrai gyvenantiems asmenims (kartu su tėvais). Nors ir būdamos pilnametės pareiškėja ir jos sesuo neturi bendro namų ūkio su tėvais. Pareiškėja M. S. ir jos sesuo A. S. turėjo būti priskirtos vieno gyvenančio asmens grupei, Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėja ir jos sesuo negyvena kartu su motina, jų gyvenamoji vieta deklaruota ne tik skirtingais adresais, bet ir kitame mieste. Be to, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai M. S. ir jos seseriai A. S. priteistas išlaikymas iš abiejų tėvų, kas dar kartą pagrindžia, jog pareiškėja ir jos sesuo negyvena kartu su tėvais, o yra atskirai gyvenantys asmenys. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė taikydama Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas nepagrįstai priskyrė pareiškėją bendrai gyvenančių asmenų grupei.

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Visų pirma, bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnyje, vertė turi neviršyti turto vertės normatyvo; antra, kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų turi atitikti bent vieną iš šio Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą; trečia, įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais turi būti sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą.

Vadinasi, norint gauti piniginę socialinę pašalpą būtina atitikti visus tris Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Vertinant pirmąjį 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja nuosavybės teise turėtų turto, nurodyto Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjos pateiktame prašyme piniginei socialinei paramai gauti nurodyta, jog pareiškėjos mamai I. P. ir jos vyrui E. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypai ir automobiliai (b.l. 34, 42-46), tačiau teisėjų kolegijai konstatavus, kad pareiškėja ir jos sesuo gyvena atskirai nuo tėvų ir yra vienas gyvenantis asmuo, todėl I. P. ir E. P. turimas turtas nedaro jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo M. S. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja, kad kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitiktų bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų. Vertinant, ar pareiškėja atitinka šį reikalavimą būtina išanalizuoti Įstatymo 8 straipsnio turinį. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę pašalpą, jeigu asmenys mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje, įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, kol jiems sukaks 24 metai ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 d., bet ne ilgiau, negu jiems sukaks 24 metai. Bylos duomenimis jau nustatyta, kad pareiškėja M. S. ir jos sesuo A. S. priklauso vieno gyvenančio asmens grupei, abi yra pilnametės (iki 24 metų amžiaus), nedirbančios, neįregistravusios santuokos, neauginančios savo vaikų, tačiau abi besimokančios ir gyvenamąją vietą deklaravusios adresu (duomenys neskelbtini). M. S., gim. (duomenys neskelbtini) nuo 2013 09 01 mokosi pagal profesinio mokymo programą pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti, dieniniame skyriuje, pirmame kurse, o jos sesuo A. S., gim. (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos nuolatinių studijų formos Jūrų laivavedybos studijų programos pirmo kurso studentė. Įvertinus šias aplinkybes, teismas daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais turi būti sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja neturi jokių įsiskolinimų už būsto šildymą, karštą ar geriamąjį vandenį (b.l. 31), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja atitinka ir trečiąjį reikalavimą siekiant gauti piniginę socialinę paramą. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis nustato, kad kompensacijos skiriamos 3 mėnesiams nuo mėnesio, kurį bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo įgijo teisę į kompensacijas, pirmos dienos, tačiau ne daugiau kaip už du praėjusius mėnesius iki prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipėsi dėl kompensacijų ir sprendimo priėmimo metu, taip pat laikotarpiu, už kurį skiriamos kompensacijos, turi teisę gauti kompensacijas.

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Socialinė parama – viena iš socialinės apsaugos formų. Šiuo Konstitucijos straipsniu išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Tačiau, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 kovo 5 d. nutarimai). Teisėjų kolegijos nuomone, asmenys, besinaudojantys solidarumo principu grįstomis socialinės apsaugos formomis, inter alia socialine parama – kompensacijomis, privalo nuolat patys aktyviai rūpintis savo gerove, būti sąžiningais, laikytis nustatytų socialinės paramos gavimo taisyklių.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai nustato, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, neteisėtas dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus bylos rašytinius įrodymus ir išanalizavus teisinį socialinės piniginės paramos skyrimo reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą socialinei piniginei paramai (kompensacijoms) gauti. Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius netinkamai aiškino, vertino ir pritaikė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas spręsdamas pareiškėjos prašymą piniginei socialinei paramai gauti, todėl atsakovės 2014 01 09 sprendimas Nr. (23.78.)-SP13-164 pripažįstamas neteisėtu ir naikintinas.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę skirti kompensacijas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu.

ABTĮ 88 straipsnyje reglamentuota, kokiu būdu gali būti ginama pažeista teisė. Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t.y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 92 straipsnis). Teismas sprendimu gali patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas), tačiau iš esmės ginčo situacijos nesprendžia ir sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima. Vertinant išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, kad atsakovė nepagrįstai atisisakė patenkinti pareiškėjos prašymą skirti jai socialinę piniginę paramą, todėl teismas gali įpareigoti atsakovę, Klaipėdos savivaldybės administraciją, iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą piniginei socialinei paramai gauti ir priimti teisėtą sprendimą. Kitoje dalyje skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos M. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2014 01 09 sprendimą Nr. (23.78.)-SP13-164 „Dėl piniginės socialinės paramos M. S.“.

Įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos M. S. prašymą piniginei socialinei paramai gauti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.