Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-485-799/2017 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei S. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovės 228,38 Eur skolą, 90,34 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 90,34 Eur palūkanas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog nereikalauja priteisti ir palūkanų, ir Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutarties Nr. 37.167190922526 7.5 p. numatytų netesybų, laikė, kad delspinigių suma įskaitytina į reikalaujamų priteisti palūkanų dydį, todėl mano, jog jos reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė S. P. ir UAB „TELE2“ 2006-08-26 sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį, pagal kurią UAB „TELE2“ teikė atsakovei mobiliojo skaitmeninio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už minėtas paslaugas. Šios sutarties 7.5 p. šalys susitarė, kad jeigu klientas nustatytu laiku neapmoka sąskaitos, klientas, UAB „Tele2“ pareikalavus, privalo mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojant nuo laiku nesumokėtos sumos. Atsakovė su UAB „Tele2“ už suteiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė. 2009-03-31 ieškovė ir UAB „Tele2“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido ieškovės naudai visas reikalavimo teises į atsakovės 228,38 Eur (788,55 Lt) skolą.Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-09-27 nutartis Nr. 3K-7-262/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą prievolę pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias įstatymo numatytas palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, ir tokia teisė įstatymo garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2013-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; kt.).Reikalavimo perleidimu (cesija) (CK 6.101 straipsnis) pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų. CK 6.101 straipsnio 2 dalis numato, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Sutiktina su apeliantės pozicija, kad kreditorius turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kompensacinės palūkanos iš atsakovės ieškovei negali būti priteistos dėl to, kad tokia teisė nebuvo perleista Reikalavimo perleidimo sutartimi. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomos priteisti palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ieškovė nereikalauja priteisti ir palūkanų, ir Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutarties Nr. 37.167190922526 7.5 p. numatytų netesybų, todėl ieškovė turi teisę reikalauti palūkanų priteisimo. Tačiau spręsdamas dėl ieškovės pareikšto reikalavimo priteisti palūkanas apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio palūkanas už laikotarpį nuo Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo 2009-03-31 iki 2017-01-16, t. y. už 2 848 dienas. Nustatyta, kad ieškovė nesikreipė į teismą dėl skolos išieškojimo beveik 8 metus, ieškovės prašomos priteisti palūkanos sudaro 40 proc. visos skolos dydžio. Ieškovė UAB „Gelvora“ yra skolų administravimo bendrovė, turinti patirtį skolų išieškojimo ir rizikų valdymo srityje, todėl dėl tokio ilgo delsimo išieškoti skolą kilusios neigiamos pasekmės (pareiga mokėti palūkanas) negali būti perkeliamos skolininkui. Ieškovė, sudarydama Reikalavimo perleidimo sutartį, suvokė, kad skolininkė neatsiskaitė su paslaugų teikėja UAB „TELE2“, kuri teikė atsakovei mobiliojo skaitmeninio ryšio tinklo paslaugas, todėl privalėjo imtis skolos išieškojimo veiksmų nedelsiant. Ieškovė nurodo, kad ragino atsakovę atsiskaityti ir visi ieškovės bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi, tačiau nepateikė nurodytus teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-01-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pakankama kompensacija ieškovei už atsakovės piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK šeštosios knygos IV dalies nuostatos (galiojusios nuo 2001-07-01 iki 2014-06-13), apibrėžiančios vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus, numatė, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti) praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos (CK 6.360 straipsnio 5 dalis). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartis buvo sudaryta 2006-08-26, Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2009-03-31, ieškovė prašė priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2009-03-31 iki 2017-01-16, tai yra sudarant sutartį ir didžiąją dalį laikotarpio galiojo įstatymo nuostata, draudžianti fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, skaičiuoti palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas anksčiau nurodyta, įvertinęs, jog ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, teismui nepateikė jokių įrodymų apie patirtus nuostolius dėl atsakovės prievolės nevykdymo, pagrįstai šią ieškinio dalį atmetė.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės ieškinį ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.