Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-14 · Administracinė byla Nr. I-4815-189/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-12-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-05-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-14
Bylos Nr.
I-4815-189/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02711-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4815-189/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02711-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2015 m. spalio 30 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, į kameros plotą neturi būti įskaičiuojami baldai, lubos, sanitarinio mazgo patalpa. Nurodė, kad dėl kamerų mažo ploto nebuvo galimybių laisvai judėti, todėl turėdavo sėdėti arba gulėti. Todėl jis patyrė dvasinius išgyvenimus (b. l. 1).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–12).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikomas nuo 2015 m. spalio 30 d. ir patalpų, kuriose pareiškėjas kalino, plotas, tenkantis vienam asmeniui visiškai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Atsakovės atstovo teigimu, Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje, nes Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga ir teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti nurodytą informaciją. Nurodė, kad kamerose buvo laikoma ne daugiau asmenų nei buvo įrengtų lovų, be to, ne visos gyvenamosios patalpos būna užimtos, todėl realiai laikomiems asmenims teko daugiau kameros ploto. Atsakovės atstovo nuomone, baldai ir sanitarinio mazgo patalpa netūrėtų būti išskaičiuoti iš bendro patalpos ploto. Pabrėžė, kad Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti laikomi asmenys. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad administracija jį būtų žeminusi ar nežmoniškai su juo elgėsi. Akcentavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais.

Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio. Skundą grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip jo siekį pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės neigiamai veikė jo fizinę ir psichinę sveikatą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 1), Vilniaus PN neprieštaravo (b. l. 12), todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, kurią jis teigia patyręs Vilniaus PN. Vertinimo laikotarpis nuo 2015 m. spalio 30 d., kai atvyko į Vilniaus PN iki skundo teismui pateikimo (skundą teismui išsiuntė 2017 m. rugpjūčio 7 d.; b. l. 3). Byloje vertinamas pareiškėjo nurodytas pažeidimas – ploto trūkumas ir su juo įsisiję pareiškėjo nurodyti neigiami išgyvenimai.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. spalio 30 d. (b. l. 14) ir buvo patalpintas į Vilniaus PN karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 7-307 buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą 2-201-07 (b. l. 20) Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-312-09 (b. l. 40). Pažymėtina, kad šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose patalpose.

Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, Taisyklių 11¹.1 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Remiantis Vilniaus pataisos namų pateiktais duomenimis, nustatyta, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m, joje įrengtos 3 dviaukštės lovos (6 miegamos vietos); gyvenamosios patalpos Nr. 5-308 (bendrabučio tipo) plotas yra 39,30 kv. m ir joje yra įrengtos 9 lovos (b. l. 41). Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-312-09, kurios plotas 35,40 kv. m, joje įrengta 11 miegamų vietų (b. l. 45) ir Nr. 2-201-07, kurios plotas 34,99 kv. m ir įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 44), todėl darytina išvada, kad minimalus kameros ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, t. y. viršijo minimalų 3,1 kv. m ploto reikalavimą. Pareiškėjas šių teiginių neginčijo ir nenurodė, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų nei buvo įrengtų lovų. Be to, Vilniaus PN nurodė, kad patalpose buvo laikoma mažiau asmenų nei yra įrengtų miegamų vietų. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir jų teisingumu. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, susiję su per mažu kamerų plotu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam buvo paskirtos nuobaudos ir už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus buvo kalinamas kamerų tipo patalpose. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas už drausmės pažeidimus buvo kalinamas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 2K (plotas - 14,35 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 4K (13,55 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. I8K 30,47 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos), Nr. 20K (13,83 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos), bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 5D (plotas 14,57 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) ir Nr. 6D (plotas 14,66 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) (b. l. 21–39), todėl darytina išvada, kad minimalus kameros ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, nes viršijo minimalų 3,1 kv. m ploto reikalavimą.

Pareiškėjo teiginiai, kad iš kameros ploto turi būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas, atmestini kaip nepagrįsti. Teisės aktai nenustato reikalavimo, jog baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą. Tai atitinka aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017).

Teismo vertinimu, pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, nepažeidus jo teisių, užtikrinus minimalaus kameros ploto reikalavimus. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su kamerų plotu (negalėjimas judėti) atmestini kaip nepagrįsti. Teismas, kaip minėta, ploto pažeidimo nenustatė.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška