Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėja E. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-76(7-30/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 68‑7 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas); 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2015 m. spalio 22 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-670 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ginčijami sprendimai priimti neteisingai įvertinus ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir šio mokesčio delspinigiai jai buvo apskaičiuoti įvertinus tai, kad ji kartu su sutuoktiniu už 8 730 693,93 Eur (30 145 340 Lt) 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi susijusiam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) ,,Saurida“ (toliau – ir Bendrovė) pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančius aštuonis pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį, esančius (duomenys neskelbiami), kurių vidutinė rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo 2 081 591,51 Eur (7 187 320 Lt). Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis nurodydami, kad ginčo objektai parduoti už 8 730 693,93 Eur, iškreipė sandorio aplinkybes, tuo siekdami mokestinės naudos, todėl pardavimo pajamas apmokestino GPM. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad vidutinė ginčo objektų vertė yra tokia, kokia nurodyta valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenų bazėje. Ši vertė buvo nustatyta per masinį vertinimą, neatsižvelgiant į turto būklę, individualias savybes, ypatumus ir kt. Įtakos ginčo objekto kainai turėjo tai, kad Bendrovė, įsigydama turtą, tapo vienintele viso komplekso savininke, be to, objekte yra įrengta visa jam eksploatuoti reikalinga infrastruktūra, taip pat ir geležinkelio atkarpa. Šios aplinkybės per masinį vertinimą nebuvo įvertintos. Sandorių šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, nustatė joms priimtiną ginčo objekto kainą, tai joms leidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Pareiškėja ir jos sutuoktinis ginčo objektus Bendrovei pardavė už 4 mln. Lt mažesnę kainą, nei yra jo atkuriamoji vertė. Mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi nepriklausomo turto vertintojo UAB ,,Marleksa“ 2015 m. balandžio 16 d. turto vertinimo ataskaita Nr. NT15-01-16, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo 22 straipsnio reikalavimų. Nors Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba ir konstatavo, jog išvada atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau tarnybos sprendimas yra neobjektyvus ir nemotyvuotas, jį priimant nebuvo įvertintos visos pareiškėjos sutuoktinio nurodytos aplinkybės. Mokesčių administratoriaus ir Komisijos argumentai, kad sudarant sandorį, pareiškėja siekė mokestinės naudos, yra visiškai nepagrįsti. Nebuvo surinkta objektyvių, šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, nors tokią pareigą mokesčių administratorius turėjo. Ginčijamuose sprendimuose taip pat nepagrįstai konstatuota, kad sudarytas sandoris Bendrovei buvo ekonomiškai nenaudingas. Įmonė įsigytą turtą naudoja pagal paskirtį, dalį patalpų nuomoja, o pardavusi visą kompleksą tikisi gauti apie 8 688 600,56 Eur (30 000 000 Lt). Be to, pareiškėja neturi nei pareigos, nei galimybės sumokėti apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų, nes iš Bendrovės jokių pajamų realiai negavo, dalis už pastatus mokėtinos sumos buvo įskaityta padengti tarpusavio skolas, likusiai sumai (19 453 340 Lt) Bendrovei suteikta paskola. Be to, GPM, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 23 straipsnį, turėtų sumokėti ne pareiškėja, o Bendrovė. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad gautos pajamos nepagrįstai buvo apmokestintos GPM.