- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-50/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė (pirm.), Kęstutis Jucys, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- G. R.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
- 1.2.14.1.2.1Atvira vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal LR BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;
pagal LR BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš G. R. priteista Valstybinei ligonių kasai 20582,56 Lt turtinei žalai atlyginti.
Vadovaujantis LR BK 72 str. 5 d., iš G. R. priteista valstybei 300 Lt konfiskuotino turto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 28 d., apie 15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, asmeninio konflikto su V. A. metu, tyčia kumščiu smogė į veidą ir dėl to V. A. nugriuvus ant grindų, tyčia keturis kartus smogė kumščiu į galvą, du kartus spyrė į pilvą bei kairį šoną, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. A. galvos sumušimą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu galvos smegenų dešiniame pusrutulyje, kaktinėje, smilkininėje, momeninėje skiltyse, šoniniuose skilveliuose, kas sukėlė galvos smegenų pabrinkimą, suspaudimą, antrinių kraujosruvų smegenų tilte, ūmų kvėpavimo – kraujotakos veiklos nepakankamumą, ir nuo suduotų smūgių į galvą V. A. 2008 m. liepos 17 d., 3 val. 35 min., (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė, t. y. taip G. R. tyčia nužudė nukentėjusįjį, tokiais savo veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
G. R. taip pat nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 28 d., apie 15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. A. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam V. A. priklausantį televizorių, 300 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai G. Rč. 300 Lt turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais G. R. padarė LR BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti dėl abiejų nusikalstamų veikų. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Pirmiausia apeliantas skundžia nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo nužudžius V. A.. Mano, jog teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados jį padarius nužudymą ir vagystę. Teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas liudytojų R. K. ir M. T. prieštaringais parodymais. Nesutinka su teismo išvada, jog nėra esminių prieštaravimų pastarųjų liudytojų parodymuose. Skunde konkrečiai cituojami minėtų liudytojų parodymai (t. 2, b. l. 62-67, 96-100), įrodinėjant, kad jie skirtingai parodė įvykio aplinkybes. Pažymi, jog šių parodymų neobjektyvumą patvirtina ir tai, kad po V. A. sumušimo liudytoja R. K. nukentėjusiojo dukrai G. Rč. melavo, kad nukentėjusysis yra išėjės, nors pastarasis tuo metu, kaip matyti iš jo bei liudytojo M. T. parodymų, jau buvo sumuštas. Apelianto manymu, ta aplinkybė, kad nei R. K., nei M. T. nekvietė greitosios medicininės pagalbos ar policijos pareigūnų, patvirtina, kad abu ikiteisminio tyrimo metu sakė netiesą.
Nesutinka su teismo teiginiu, kad jo ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytos aplinkybės dėl V. A. nužudymo atitinka liudytojų R. K. ir M. T. parodymus. Tvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjui davęs tikrovės neatitinkančius parodymus, kadangi tuo metu buvo paveiktas policijos pareigūnų (konkrečiai, G. M.), kurie jam nurodė aplinkybes, kurias patvirtinęs, jis buvo paleistas į laisvę. Tai, kad šie jo parodymai, yra neteisingi, rodo ir tai, kad jie neatitinka nurodytų liudytojų parodymų. Antai, ikiteisminio tyrimo teisėjui jis aiškino, jog susipykus rankos kumščiu kirto senukui į veido sritį ir koja pastūmė į krūtinės sritį, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės.
Mano, jog teismas nepagrįstai liudytojų R. R., A. Mlv. ir R. M. parodymus vertino kaip siekimą suklaidinti teismą bei padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės (cituoja nuosprendžio dalį dėl tokios išvados). Apelianto įsitikinimu, liudytoja R. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, papildydama savo parodymus ji neklaidino teismo, o tik paaiškino naujas aplinkybes. Logiška, kad asmuo negali atsiminti visų aplinkybių ir jas nurodo tik sužinojęs tam tikras papildomas naujas įvykio aplinkybes. Ir net jei G. Rvn. parodymais būtų suabejota, nėra pagrindo netikėti liudytojų A. Mlv. ir A. M. parodymais, kurie tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme buvo nuoseklūs, o teisme duoti parodymai tik dar labiau sustiprino tą faktą, kad jis neįvykdė nusikalstamos veikos.
Paskutinėje skundo dalyje yra dėstomi argumentai, kuriais neigiama įvykdžius televizoriaus vagystę. Atkreipia dėmesį, kad teismas nesuabejojo liudytojų R. K. ir M. T. parodymais dėl V. A. sumušimo ir nužudymo, tačiau vagystės atveju M. T. parodymai teismui sukelia abejones. Tai, kad jis nepadarė šio nusikaltimo, patvirtina ir tai, kad liudytojos G. Rč. ir R. K. skirtingai aiškina, kokį televizorių turėjo V. A.. Mano, jog tai nukentėjusioji dukra geriau žinojo, kokį televizorių turėjo tėvas, todėl daro išvadą, kad liudytoja R. K. davė neteisingus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo G. R. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės bei teisingai paskyrė bausmę. Nuteistojo G. R. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal LR BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d., kadangi jos atitinka būtent šių baudžiamojo įstatymo numatytų nusikaltimų sudėtį.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad G. R. prašo jį išteisinti dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Kolegija pirmiausia aptars apeliacinio skundo argumentus dėl reikalavimo išteisinti G. R. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 129 str. 1 d., ir atmeta jo prašymą kaip nepagrįstą.
Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai G. R. pripažino kaltu padarius LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, LR BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti. Apeliantas nurodo pirmosios instancijos teismą neteisingai įvertinus liudytojų R. K. ir M. T. parodymus, pabrėždamas, jog juose yra esminiai prieštaravimai. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas ir atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Taip pat kolegija nesutinka su G. R. teiginiu esą liudytojai R. K. ir M. T. skirtingai parodė įvykio aplinkybes. Antai liudytoja R. K. ikiteisminiame tyrime buvo apklausta tris kartus: du kartus tyrėjo ir vieną kartą ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 49-50, 62-63, 64-65). Apklausiama ji nurodė tas pačias V. A. sumušimo aplinkybes, jos parodymai buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu. R. K., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 62-63) ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 178), parodė, jog matė, kaip G. R. koridoriuje stovinčiam V. A. sudavė kumščiu smūgius į veidą ir galvą, o, kai šis nugriuvo, koja spyrė kelis kartus į šoną, petį. Apelianto manymu, liudytojos R. K. parodymai yra neobjektyvūs dar ir dėl to, kad ji nukentėjusiojo seseriai G. Rč. melavo, jog nukentėjusysis yra išėjęs, nors pastarasis tuo metu jau buvo sumuštas. Kolegija, atsakydama į šį skundo teiginį pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo išsiaiškinta, kodėl liudytoja V. A. seseriai, paskambinusiai telefonu į butą, nepasakė, jog jos brolį sumušė G. R.. Iš liudytojos R. K. parodymų matyti, jog ji po įvykio buvo išsigandusi ir pasimetusi, todėl nukentėjusiojo seseriai ir pasakė, kad jo nėra bute. Apie R. K. būseną kolegija sprendžia dar ir iš to, jog liudytoja buvo taip pasimetusi, kad net neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, o uždariusi duris, išėjo iš buto palikusi koridoriuje gulintį V. A.. Šios aplinkybės niekaip negalima susieti su R. K. parodymų patikimumu ir kaip nepagrįstas atmetamas apelianto teiginys, jog liudytojai R. K. ir M. T. ikiteisminio tyrimo metu sakė netiesą.
Iš skundo argumentų matyti, kad G. R. analizuoja ir ginčija liudytojų R. K. bei M. T. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir nesutinka tik su šiais liudytojų parodymais, o apie jų duotus parodymus teisiamajame posėdyje nutyli. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad liudytojai R. K. ir M. T. davė nuteistąjį kaltinančius parodymus ne tik ikiteisminiame tyrime, bet ir pirmosios instancijos teisme. Štai liudytojas M. T., apklausiamas teisiamajame posėdyje, patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 96-100), ir parodė, kad tuomet, kai G. A. užsimojo lazda, G. R. jam kirto ir stūmė, o kiek sudavė smūgių, nebeatsimena (t. 3, b. l. 178-179), todėl teisme buvo pagarsinti jo parodymai. Iš pagarsintų M. T. parodymų matyti, kad G. R. dešine ranka sudavė V. A. vieną smūgį ir šis pargriuvo. Tuomet G. R. spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną ties klubu, po ko liudytojas nusisuko, bet iš garsų suprato, kad nuteistasis dar kelias minutes mušė nukentėjusįjį (t. 2, b. l. 96-100). Liudytojas kartu su G. R. iš buto išėjo, o V. A. paliko gulėti koridoriuje. Pats G. R. pripažįsta, jog su M. T. iš buto išėjo kartu. Kaip nepagrįstas atmetamas skundo teiginys esą M. T. veiksmai (neiškvietė greitosios medicininės pagalbos ar policijos) rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė netiesą. Kolegijai nesuprantama, ką bendro turi neveikimas (greitosios medicininės pagalbos ar policijos neiškvietimas) su M. T. duotų parodymų patikimumu.
Kolegija sutinka su teismo sprendimu vadovautis G. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 109-110, 113-114), kuomet jis buvo apklaustas tyrėjos ir ikiteisminio tyrimo teisėjos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog G. R. parodymai yra gauti įstatymo nustatyta tvarka ir laikytini įrodymais sprendžiant jo kaltės klausimą. G. R., apklaustas kaip įtariamasis, 2008-07-10 pas tyrėją, o vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjos vienodai aiškino įvykio aplinkybes ir pripažino sudavęs nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu į veidą, o kai šis nuo smūgio nugriuvo, spyrė koja, apauta batu, jam į šoną. Po šio smūgio nukentėjusysis nesikėlė (t. 2, b. l. 109-110, 113-114). Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. R. teisėms ir teisėtiems interesams atstovavo gynėjas (t. 2, b. l. 112-114) ir abu kartus nuteistasis savo parašu patvirtino, kad apklausų protokolai yra surašyti teisingai (t. 2, b. l. 110, 114). Maža to, nuteistajam pareiškus esą prieš jį buvo naudojamas psichologinis spaudimas, teismas liudytoju apklausė Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininką G. M., kuris parodė, jog G. R. apklausė tyrėja N. L.. Ir tyrėjai, ir ikiteisminio tyrimo teisėjai G. R. prisipažino sumušęs V. A., kuris tuo metu dar buvo gyvas ir gydomas ligoninėje. Tuomet, kai nukentėjusysis numirė, G. R. pakeitė parodymus sakydamas, jog V. A. nemušė. Jis asmeniškai G. R. neapklausė ir jokio smurto prieš jį nevartojo (t. 3, b. l. 190-191). Byloje nėra jokių duomenų, kad G. R. davė parodymus paveiktas policijos pareigūnų. Šis apeliacinio skundo argumentas paneigiamas liudytojo G. M. parodymais. Nors apeliantas nurodo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai neatitinka liudytojų R. K. ir M. T. parodymų, tačiau kolegija atkreipia jo dėmesį į tai, kad įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir ne visas įvykio aplinkybes atsiminė, todėl negalėjo tiksliai nurodyti suduotų smūgių skaičiaus. Apklausų metu G. R. nurodė sudavęs nukentėjusiajam tik du smūgius – vieną – kumščiu, kitą – koja, o liudytojai R. K. ir M. T. patvirtino matę, jog nuteistasis V. A. sudavė daug daugiau smūgių. Ta aplinkybė, jog G. R. ir liudytojai R. K., M. T. nurodė nevienodą smūgių, suduotų nukentėjusiajam, skaičių, negalima laikyti, kad liudytojų parodymai iš esmės yra neteisingi.
Kolegija atmeta kaip nepatvirtintą nuteistojo teiginį esą jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjai tikrovės neatitinkančius parodymus, t. y. tokius, kokius nurodė policijos pareigūnai ir tada jis buvo paleistas į laisvę. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis buvo apklaustas 2008-07-10, kai dar nebuvo suimtas (t. 2, b. l. 113-114), o kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirtas po 8 dienų, t. y. 2008-07-18 (t. b. l. 130, 141).
Kaip minėta, G. R. akcentuoja tą aplinkybę, jog jam ikiteisminiame tyrime buvo darytas poveikis (konkrečiai G. M.), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šis policijos pareigūnas neatliko jokių procesinių veiksmų dalyvaujant nuteistajam. G. M. kaip liudytojas buvo apklaustas ir ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 28-29), ir teisme (t. 3, b. l. 190-191), tačiau tiek vienu, tiek ir kitu atveju jis paneigė apelianto iškeltą versiją dėl neva daryto psichologinio poveikio. Svarbu tai, jog nuteistasis ikiteisminiame tyrime iš esmės neneigė savo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį V. A. tol, kol nesužinojo, kad šis mirė (nukentėjusysis mirė ligoninėje 2008-07-17, t. y. praėjus 20 d. nuo įvykio). Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi G. R. pirminiais parodymais, o duotus ikiteisminiame tyrime 2008-07-18 ir 2009-02-02 (t. 2, b. l. 120, 125-127) bei teisme atmetė ir įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Specialisto išvadoje konstatuojama, kad V. A. lavone nustatytas mirtinas galvos sužalojimas galėjo būti padarytas ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 42-50). Šią išvadą specialistas patvirtino teisme, vadinasi, nukentėjusiojo mirčiai įtakos turėjo ir tie G. R. suduoti smūgiai į galvą, kuriuos jis pripažino ikiteisminio tyrimo pradžioje. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad G. R. nukentėjusiajam sudavė daug daugiau smūgių, nei pats pripažino (šie smūgiai išvardinti, aptarti ir įvertinti nuosprendyje). Taigi, pripažįstant G. R. kaltu, pagrįstai remtasi jo parodymais, visiškai atitinkančiais specialisto išvadą bei teisme apklausto specialisto parodymus (t. 3,. b. l. 149).
Didesnės reikšmės neturi apeliacinio skundo motyvas, jog teismas atmetė liudytojų R. R., A. Mlv. ir R. M. parodymus ir juos įvertino kaip siekimą suklaidinti teismą bei padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi nuosprendžio 6-7 lapuose yra plačiai ir nuosekliai aptarti šių liudytojų parodymai ir išdėstyti įtikinantys motyvai, kodėl teismas jais nepatikėjo. Akivaizdu, kad nuteistojo iškelta versija neva jis nebuvo V. A. bute ir negalėjo sužaloti nukentėjusįjį, nes jis tuo metu su žmona išėjo į ,,Rimi“ parduotuvę, o vėliau svečiavosi pas žmonos bendradarbę A. Mlv., teismo pagrįstai įvertinta kaip siekis suklaidinti teismą, o liudytojų R. R., A. Mlv., R. M. parodymai – kaip noras padėti nuteistajam išvengti atsakomybės. Kadangi jų parodymai nuosprendyje plačiai aptarti, todėl kolegija iš naujo jų neanalizuos.
Dabar kolegija atsakys į G. R. apeliacinio skundo argumentus dėl televizoriaus vagystės iš nukentėjusiojo buto. Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl LR BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo, tvirtina, jog teismui M. T. parodymai sukėlė abejones. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, vertindamas liudytojo M. T. parodymus dėl turto vagystės, konstatuoja, jog ,,Šis liudytojas ir neneigia, kad televizorių iš buto išnešė kaltinamasis. Visų nusikaltimo aplinkybių nepatvirtinimas paaiškinamas liudytojo neblaivumo aplinkybe“ (nuosprendžio 6 lapas). Kolegija sprendžia, kad apeliantas klaidina teismą nurodydamas, kad liudytojo M. T. parodymai sukėlė abejones, nes iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas pripažino, jog liudytojas tik dėl girtumo negalėjo patvirtinti visų nusikaltimo aplinkybių, tačiau tai nereiškia, kad teismas suabejojo šio liudytojo parodymų patikimumu.
Kolegija pažymi, kad G. R. ikiteisminio tyrimo metu bandė paveikti liudytoją M. T., kuriam liepė policijos pareigūnams pasakyti, jog jo V. A. bute nebuvo (t. 2, b. l. 93), tačiau liudytojas nesutiko meluoti ir apklausiamas davė teisingus parodymus. Kolegija atkreipia G. R. dėmesį į tai, kad ir jis pats, ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs televizoriaus vagystės iš buto faktą, dėl girtumo negalėjo prisiminti, kur padėjo ar kam užstatė pagrobtą televizorių. Tą aplinkybę, jog G. R., sumušęs V. A., pagrobė ir iš jo buto išnešė televizorių, viso proceso metu patvirtino liudytoja R. K., kuri neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, kurį iki įvykio pažinojo tik iš matymo ir žinojo jo slapyvardį ,,P.“. Apelianto nuomone, ta aplinkybė, jog liudytoja R. K. ir nukentėjusioji G. Rč. skirtingai apibūdino televizoriaus išorę, paneigia jo dalyvavimą vagystėje. Analizuojant liudytojos R. K. ir nukentėjusiosios G. Rč., kuri yra nužudytojo V. A. ne dukra, kaip teigia apeliantas, o sesuo, parodymus matyti, kad jų parodymai, apibūdinantys pagrobtą televizorių, nėra prieštaringi: teisme nukentėjusioji paaiškino, jog ,,Televizorius buvo rudas“ (t. 2, b. l. 148), o liudytoja R. K. teigė, kad ,,Televizorius buvo didelis, tamsus, sidabrinis“ (t. 2, b. l. 178). Toks televizoriaus apibūdinimas išreiškia tik subjektyvią liudytojos ir nukentėjusiosios nuomonę, tačiau nepaneigta, jog televizorių išties pagrobė G. R..
Apygardos teismas, skirdamas G. R. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, kad padarytas vienas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, į atsakomybę lengvinančią (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybes, kaltininko asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, UAB ,,A.“ charakterizuojamas teigiamai) ir skyrė bausmę (už nužudymą), savo dydžiu atitinkančią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. G. R. paskirta tinkama bausmė, kurią švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.