- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-08
- Bylos Nr.
- Iv-1862-95/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00079-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) ir kiti su skundu (b. l. 1-12) kreipėsi į teismą prašydami solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Policijos komisariatas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismo 2012-01-06 nutartimi kiekvieno iš pareiškėjų reikalavimai išskirti į atskiras bylas (b. l. 14). Pareiškėjo S. V. reikalavimai išskirti į administracinę bylą Nr. I-1862/2012.
Skunde nurodė, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate. 2008 m. spalio mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus („Darbo užmokestis“) ir 23 str. 2 d. nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos), t. y. 343,06 Lt. Teigė, kad Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130, redakcija galiojanti iki 2009-01-01) (toliau – ir Įstatymas) 23 str. yra apibrėžtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal šį straipsnį, priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių. Įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Atsakovas, apskaičiuodamas darbo užmokestį, išmokant priedus bei priemokas, atitinkamai taikė ribojimus, numatančius, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti atitinkamo procento pareiginės algos. Dėl to pareiškėjui 2008 m. spalio mėn. buvo nesumokėta 343,06 Lt. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu konstatavo, kad anksčiau paminėtas teisinis reglamentavimas yra neteisėtas, t. y. kad „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus“. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja analogišką praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005). Tvirtino, kad DK 27 str. 2 d. įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamame ginče yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Taigi, atsakovais turėtų būti ne tik darbdavys, bet ir Valstybė, nes ji turėjo pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi to padaryta nebuvo, jai tenka atsakomybė šias būtinas lėšas paskirti, o Policijos komisariatui jas išmokėti.
Į teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 32-33). Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl objektyvių aplinkybių gali negalėti dalyvauti bylos nagrinėjime, todėl prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 10). Papildomai pateikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo jam nedalyvaujant (b. l. 37), todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 22-27) nurodė, kad atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui minimos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus ir nėra atsakingas dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėti priedai. Be kita ko, tvirtino, kad tinkamas atsakovas šioje byloje yra valstybė, nes būtent asignavimus darbo užmokesčiui tvirtina ir skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Akcentavo, kad tuo atveju, jei teismas manys, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Į teismo posėdį atsakovo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 34), gautas atsakovo prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 28), todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l7-20) nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 36), atsiliepime informavo, kad dėl objektyvių priežasčių negalės dalyvauti nagrinėjant bylą ir prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas S. V. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate (b.l. 15-16)
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Iš byloje esančių Pažymų apie S. V. taikytą priedų ir priemokų ribojimą skaičiuojant darbo užmokestį bei darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 15-16) matyti, kad 2008 m. spalio mėn. jam buvo neišmokėta 343,06 Lt priemokų ir priedų.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 str., buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.
Nepriemoka pareiškėjui yra atsiradusi 2008 m., kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad:
1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. o 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 ; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota pozicija, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatuota, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Taip pat laikytina, kad tinkamu atsakovu tarnybiniuose ginčuose dėl pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo laikytina tik statutinė įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329). Nagrinėjamu atveju, tinkamu atsakovu laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne, kaip nurodyta prašyme ir atsiliepime, ir Lietuvos valstybė. Vadovaujantis DK 16 ir 93 str., taip pat įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai pareiga, todėl darbo užmokestis priteistinas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas ankščiau paminėtame nutarime yra pabrėžęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Todėl konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje nurodyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004 („Administracinių teismų praktika „ Nr. 5, 2004 m.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.
Remiantis ankščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, nėra įvykdytas. Nagrinėdamas šį ginčą, teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o pagal ABTĮ 4 str. 1 d., teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas S. V. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2011-02-23 (b. l. 1), o skundo reikalavimas priteisti nepriemoką yra už 2008 m. spalio mėn., daro išvadą, kad pareiškėjas nepraleido ieškininės senaties termino, todėl skundas tenkintinas visiškai (ABTĮ 88 str. 4 d.) ir priteistina visa prašoma suma 343,06 Lt. Priteistina darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo socialinio draudimo, todėl jie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo metu.
Kaip jau buvo minėta, atsakovas atsiliepime skundo tenkinimo atveju prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl lėšų stokos.
ABTĮ 97 str. reglamentuoja teismo sprendimų įvykdymą. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. CPK 284 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti. Tačiau įvertinus tai, kad priteistina pareiškėjui suma yra maža, atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo S. V. skundą patenkinti visiškai.
Priteisti S. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 343,06 Lt (tris šimtus keturiasdešimt tris litus ir 06 cnt) neišmokėto darbo užmokesčio.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.