Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas) Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, dalyvaujant pareiškėjui M. L. , atsakovo Studijų kokybės vertinimo centro atstovams Rimai Žilinskaitei ir Rasai Bagdanavičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovams Studijų kokybės vertinimo centrui ir Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinei komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Švietimo ir mokslo ministerijai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime į skundą (t. III, b. l. 186-188) paaiškina, kad su skundu nesutinka. Pagal 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvenciją, pasirašytą 1997 m. balandžio 11 d., Seimo ratifikuotą 1998 m. spalio 15 d. (Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1999 m. vasario 1 d.), kiekviena šalis pripažins kvalifikacijas, suteiktas kitose šalyse ir atitinkančias bendrus reikalavimus, keliamus teisei į aukštąjį mokslą įgyti tose šalyse, siekiant būti priimtam mokytis pagal programas, priklausančias jos aukštojo mokslo sistemai, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp bendrųjų reikalavimų toje šalyje, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, ir šalyje, kurioje siekiama, kad būtų pripažinta kvalifikacija. Sprendimai dėl pripažinimo turi būti priimami remiantis atitinkama informacija apie kvalifikacijas, kurių pripažinimo siekiama. Šios nuostatos yra įteisintos ir Lietuvos Vyriausybės 2005 01 21 nutarime Nr. 60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“. Remiasi šio nutarimo 2 punktu ir paaiškina, kokia yra kvalifikacijų pripažinimo tvarka. Teigia, kad skundžiamas šioje byloje Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į pateiktą pareiškėjo ir surinktą Studijų kokybės vertinimo centro informaciją. M. L. 2008 12 02 pateikė informaciją, kad nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos mėnesio studijavo Lietuvoje (Baltijos humanitariniame centre). Baltijos tarptautinės akademijos 2008 07 23 rašte Nr. I-240 pažymėta, kad jeigu 2002 – 2006 metų laikotarpiu M. L. papildomai studijavo kitose mokymo įstaigose (tarp jų ir Baltijos humanitariniame centre), tai yra tik papildomas neformalus švietimas. Jokie dalykai, kuriuos M. L. studijavo Baltijos humanitariniame centre, neįskaityti. Tai rodo, kad studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), o Baltijos rusų institutas, esantis Latvijos Respublikoje. Remiasi Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi ir aiškina, kad Baltijos Rusų institutas, esantis Latvijoje, neturėjo leidimo vykdyti studijas Lietuvoje. Todėl Studijų kokybės vertinimo centras pagrįstai padarė išvadą, kad dalis studijų vyko neteisėtai ir įgyta užsienyje kvalifikacija negali būti pripažinta Lietuvos Respublikoje be jokių sąlygų. Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas priimtas vadovaujantis Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų 14.2 punktu. Sąlyga išlaikyti kvalifikacinį egzaminą nustatyta todėl, kad yra pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykdomų studijų teisėtumo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Apeliacinė komisija savo veikloje vadovaujasi minėtu Vyriausybės nutarimu ir Švietimo ir mokslo ministerijos 2005 05 02 įsakymu Nr. ISAK-749 patvirtintais nuostatais. Apeliacinė komisija nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo. Pagal Nuostatų 6 ir 18 punktus Apeliacinė komisija nagrinėja pareiškėjų apeliacijas dėl institucijos, vykdančios užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą ar institucijos vykdančios akademinį pripažinimą.

Apeliacinė komisija nusprendė netenkinti apeliacijos ir paliko galioti Studijų kokybės vertinimo centro sprendimą. Mano, kad Apeliacinė komisija yra netinkamas atsakovas. Mano, kad Studijų kokybės vertinimo centras ir Apeliacinė komisija M. L. atžvilgiu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Paaiškina, kad Švietimo ir mokslo ministerija pagal Švietimo įstatymo 56 straipsnio 2 punktą yra įgaliota atsakyti už švietimo kokybę, pagal 11 punktą ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerijos nuomone, kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų aukštojo mokslo studijų metu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją, valstybės kompetentingos institucijos garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y., kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas ir teiks paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Tokios garantijos valstybės institucijos negali prisiimti, nes asmens įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija buvo įgyta institucijoje, kuri dalį studijų vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturėdama tam leidimo, t. y. valstybė neištyrė tokios institucijos pasirengimo vykdyti su studijomis susijusią veiklą ir negali garantuoti, kad tokia veikla bus tinkamos kokybės ir atitiks visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Kvalifikacija, suteikta dalį studijų įgyvendinus Lietuvoje, neturint tam leidimo, iš esmės skiriasi nuo atitinkamos Lietuvoje pripažįstamos aukštojo mokslo kvalifikacijos.

Teismo posėdyje ministerijos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Teismas, išnagrinėjęs bylos rašytinę medžiagą, išklausęs šalių pasisakymus, daro išvadą, kad skundas netenkintinas.

Teisinius šio ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos 1998 10 15 įstatymu Nr. VIII-891 ratifikuota Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija (vadinama Lisabonos konvencija) bei šio įstatymo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 01 21 nutarimas Nr. 60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai).

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Studijų kokybės vertinimo centro 2008 09 25 pažymoje „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14-670 esančio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (toliau – ir Centro sprendimas, t. I, b. l. 13-15), bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos 2008 11 10 posėdžio protokole Nr. Ak-2008-09 esančio nutarimo (svarstyto 3-iuoju klausimu) teisėtumas ir pagrįstumas (toliau – ir Apeliacinės komisijos nutarimas, t. I, b. l. 22-31).

Taigi, esminis skirtumas nustatytas remiantis Nuostatų 2, 11 punktais. Tų pačių Nuostatų 5 punkte esantis sąvokų išaiškinimas taip pat turi įtakos sprendimo priėmimui. Nuostatų 5 punkte pasakyta, kad kvalifikacija, suteikianti teisę į aukštąjį mokslą, tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę vykdyti mokymo programas. Pagal Nuostatų 6 - 7 punktus Centras vertina užsienyje įgytų kvalifikacijų atitiktį kvalifikacijoms, įgytoms Lietuvos Respublikoje.

Švietimo ministro 2004 05 06 įsakymu Nr. ISAK-689 Tarptautinei Baltijos akademijai išduotas leidimas vykdyti studijas Lietuvoje (t. I, b. l. 12). Ši mokymo įstaiga pareiškėjui išdavė ir diplomą (t. I, b. l. 47, 91-92). Pastebėtina, kad pats pareiškėjas teikdamas Centrui 2007 05 05 informaciją apie studijų įgyvendinimo vietą nurodė, kad nuo 2004 03 05-20 dienomis mokėsi Lietuvoje, Tarptautinėje Baltijos akademijoje, kur vyko IV sesija (t. I, b. l. 54, 112). Taigi bent du mėnesius, net ir pagal pareiškėjo teiktą informaciją, studijas vykdė nelegaliai veikianti Lietuvoje mokymo įstaiga. Centro duomenimis, Baltijos humanitarinis centras pakeitė pavadinimą į Tarptautinę Baltijos akademiją ir šios dvi įstaigos aptariamu periodu turėjo leidimus vykdyti mokymą Lietuvoje. Tai patvirtina ir švietimo ir mokslo ministro 2004 05 06 įsakymas Nr. ISAK-689. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš Latvijos Studijų kokybės vertinimo centro 2007 03 15 rašto galima daryti išvadą, kad Tarptautinė Baltijos akademija - tai buvęs Baltijos rusų institutas (t. I, b. l. 160), tai patvirtina ir kiti bylos dokumentai (t. II, b. l. 12-13). Kadangi raštas yra gautas iš Latvijos kompetentingos įstaigos, tai aišku, kad jame mokymo įstaigų pavadinimai teikiami pagal Latvijos įstatymus bei Latvijoje teisėtai veikiančias mokymo įstaigas. Lietuvos Studijų kokybės vertinimo centras paaiškina, kad ši sąsaja tarp dviejų mokymo įstaigų yra Latvijoje, kur pavadinimas keitėsi iš Baltijos rusų instituto į Baltijos tarptautinę akademiją (BTA) nuo 2006 metų. Taigi, kai pareiškėjas 2004 – 2005 m. mokėsi Lietuvoje Tarptautinėje Baltijos akademijoje, Latvijoje veikė tik Baltijos rusų institutas, o atitinkama akademija Latvijoje įsteigta tik nuo 2006 metų. Lietuvoje TBA turėjo leidimą vykdyti studijas, bet tik nuo 2004 05 06. Minėta, kad tai turi reikšmės vertinant pareiškėjo pateiktą paraišką ir informaciją Centrui (t. I, b. l. 54, 112), nes pareiškėjas teigia, kad studijavo TBA nuo 2004 m. kovo mėnesio. Pareiškėjas skunde tiesiogiai nenurodo, kad 2004 m. nuo kovo mėnesio jis studijavo Baltijos humanitariniame centre (BHC), kuris turėjo leidimą vykdyti studijas Lietuvoje, tačiau nurodo, kad buvo su BHC sudaręs 2004 02 04 sutartį dėl studijų vykdymo, o BHC turėjo leidimą. Štai šios aplinkybės ir kelia ypatingas abejones, ar studijas tikrai vykdė leidimus tam turinčios mokymo įstaigos. Visų pirma, praktiškai tuo pačiu laiku pareiškėjas buvo sudaręs keletą sutarčių. Tai 2004 02 04 studijų sutartis (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 16), sudaryta visam studijų laikotarpiui, ir nuo II kurso programos su BHC. Ta pačia data pareiškėjas sudarė sutartį su Baltijos rusų institutu (BRI), sutartis (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 102 – 103, vertimas – 103 – 105). Byloje yra duomenų, kad jokių dalykų, kuriuos pareiškėjas mokėsi BHC diplomą išdavusi mokymo įstaiga neužskaitė (apie tai bus pasisakyta), taigi Lietuvoje pareiškėjas tuo periodu galėjo studijuoti tik Baltijos rusų institute, neturėjusiame leidimo vykdyti studijų Lietuvoje.

Mokymo įstaigas ir jų veikimą iliustruoja centro atsiliepime esanti lentelė (t. I, b. l. 77). Baltijos rusų institutas nuo 2006 m. Latvijoje pervadintas į Baltijos tarptautinę akademiją niekada neturėjo leidimo vykdyti aukštojo mokslo studijas Lietuvoje. Baltijos humanitarinis centras tokį leidimą turėjo 2003 – 2004 metais, nuo 2004 05 06 BHC pervadintas Tarptautine Baltijos akademija taip pat gavo Lietuvoje tokį leidimą, bet nuo 2005 07 02 leidimo neturi.

Konkrečiu nagrinėjamu atveju iš dokumentų, rodančių studijų eigą, matyti, kad mokymo procesą aptariamuoju periodu, t. y. 2004 – 2005 metais, Lietuvoje vykdė ne vien įstaiga, išdavusi diplomą, bet ir Baltijos humanitarinis centras ir Baltijos rusų institutas. 2004 02 23 Pažymoje-kvietime Nr. 937 nurodyta, kad pareiškėjas kviečiamas į sesiją dviejų pastarųjų mokymo įstaigų (t. I, b. l. 56, 113), tokiose pačiose 2004 08 05 ir 2005 01 26 pažymose-kvietimuose Nr. 1308 ir 1516 nurodomos dvi mokymo įstaigos TBA ir BRI (t. I, b. l. 114, 115), nors mokslas vyks Lietuvoje, 2005 01 26 Pažymoje-kvietime Nr. 1516 (t. I, b. l. 58) kaip mokymo programą vykdančios institucijos nurodytos dvi institucijos – tiek Tarptautinė Baltijos akademija, tiek Baltijos rusų institutas. Šios pažymos paneigia pareiškėjo argumentus, kad studijas vykdė ta pati mokymo įstaiga, nes Baltijos rusų institutas ir Baltijos humanitarinis centras tik keitė pavadinimą. Kaip galima spręsti iš pažymų-kvietimų blankų, TBA adresas nurodomas atskirai, BRI adresas nurodomas atskirai, taip pat ir BHC duomenys nurodomi greta BRI duomenų.

Esminis skirtumas buvo nustatytas atsižvelgiant į keletą reikšmingų aplinkybių. Pirma, svarbu tai, kad pats pareiškėjas užpildytame klausimyne apie studijų vietą nurodė, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai) laikotarpiu nuo 2004 m. kovo iki 2005 m. kovo vyko Lietuvoje (t. I, b. l. 112). Taip pat pareiškėjas nurodė ir paraiškoje (t. I, b. l. 86). Vykdyti studijas Lietuvoje (nesvarbu pagal kokią programą) legaliai gali tik Lietuvoje tokią veiklą vykdyti leidimą turinti mokymo įstaiga. Antra, Centro surinkti ir įvertinti dokumentai patvirtina, kad realiai studijas vykdė BRI, neturėjęs tokiai veiklai leidimo Lietuvoje. Tai iš dalies patvirtina jau minėtos pažymos-kvietimai į sesijas. Tačiau šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo su mokymo įstaigomis sudarytos sutartys. 2004 m. vasario mėnesį pareiškėjas sudarė sutartį su Baltijos rusų institutu (t. I, b. l. 102-105, su vertimu). Pagal šios sutarties 1.1 punktą BRI įsipareigojo būti pareiškėjo studijų vykdytoju, o tai yra laikotarpis, kai pareiškėjas teigia studijavęs Lietuvoje. BRI neturėjo leidimo tokiai veiklai Lietuvoje. Taip pat iš šios sutarties sąlygų seka, kad Baltijos humanitarinis centras studijų realiai nevykdė (punktas 4.3), kadangi šiuo punktu BHC visiškai sutapatinamas su BRI. Tą patį galima nustatyti ir iš šios sutarties 2.1.1, 2.1.4 ir 4.3 punktų turinio. Šios sutarties nuostatos patvirtina, kad faktiškai studijas vykdo BRI, kuri įsipareigoja automatiškai užskaityti BHC dėstytus dalykus. Pareiškėjo Centrui teiktuose dokumentuose buvo ir kitokių neaiškumų ir nesutapimų. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad studijuoti TBA pradėjo 2004 m. kovo mėnesį (t. I, b. l. 112), kai tuo tarpu TBA leidimą vykdyti studijas Lietuvoje gavo 2004 05 06 (2004 05 06 įsakymas Nr. ISAK-689, t. I, b. l. 12). Paaiškinime (2007-03-02) Centrui (t. I, b. l. 88), pareiškėjas rašo, kad 2004 02 01 įstojo į Tarptautinę Baltijos akademiją, į antrą kursą. Tuo metu, kaip minėta TBA dar neturėjo leidimo vykdyti studijas, taigi jas galėjo vykdyti tik BHC arba BRI.

Pareiškėjas aiškina, kad visos šios mokslo įstaigos yra viena ir ta pati mokslo įstaiga, kuri tik keitė pavadinimą. Pareiškėjas neneigia skunde lankęs kursus BHC, o pagal minėtą sutartį dėstyti dalykai pareiškėjui turėjo būti užskaityti BRI. Tuo tarpu Latvijoje registruotos Baltijos tarptautinės akademijos (buvęs BRI) Centrui pateiktoje 2007 m. pažymoje Nr. I-240 (t. I, b. l. 125-126) nurodyta, kad jeigu nuo 2002 iki 2006 metų M. L. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose (įskaitant Baltijos humanitarinį centrą), tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu. Nurodyta, kad jokie dalykai studijuojami BHC M. L. neįskaityti, taigi įskaityti galėjo būti tik BRI dėstyti Lietuvoje dalykai 2004 – 2005 metais. Pareiškėjas aiškina, kad Centras neteisingai suprato šią pažymą, tačiau pažyma yra pernelyg vienareikšmiška, kad ją galima būtų kaip nors interpretuoti. TBA dabartinio vadovo 2009 02 10 raštas (t. III, b. l. 140-142), kurį pareiškėjas pateikė teismui, nekeičia minėtos pažymos esmės ir turinio ir neneigia to fakto, kad BHC galėjo vykdyti studijas Lietuvoje legaliai ir jas vykdė. Šiuo raštu tik neigiama, kad BRI galėjo tiesiogiai vykdyti studijas Lietuvoje. Tačiau minėtais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad BRI studijas Lietuvoje vykdė būtent veikdamas kartu su BHC. Kitos pareiškėjo teiktos pažymos (t. III, b. l. 136, 139) taip pat nepaneigia 2007 m. pažymos Nr. I-240. Priešingai, TBA 2008 12 17 raštas Nr. I-310 (t. III, b. l. 136) M. L. patvirtina, kad M. L. tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje studijavo Baltijos rusų institute.

Bet kuriuo atveju Centras, o tuo pačiu ir Apeliacinė komisija turėjo pagrindą tvirtinti, kad studijų dalį Lietuvoje vykdė mokslo įstaiga, neturinti tokiai veiklai leidimo Lietuvoje, taigi dalis studijų vyko nelegaliai. Tiek Centras, tiek Apeliacinė komisija pagal jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas yra valstybės institucijos, įpareigotos visuomenei garantuoti, kad valstybėje pripažinta kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali asmeniui suteikti atitinkamas teises.

Lisabonos konvencijos ratifikavimo įstatymo 2 straipsnis Vyriausybę įgaliojo paskirti instituciją, kuri atliktų Konvencijos II.1 ir II.2 straipsniuose numatytus darbus. Vyriausybė 2005 01 21 nutarimu Nr. 60 paskyrė Studijų kokybės vertinimo centrą institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą. Švietimo ir mokslo ministerija paskirta institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą. Pripažinimo nuostatų 6 punkte nustatyta, kad užsienyje įgytas kvalifikacijas vertina Studijų kokybės vertinimo centras, o 8 punkte nustatyta, kad pripažinimą vykdo Švietimo ir mokslo ministerija. Pagal Apeliacinės komisijos nuostatus, patvirtintus švietimo ir mokslo ministro 2005 05 02 įsakymu Nr. ISAK-749, komisijos sprendimai skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

Pagal Lisabonos Konvenciją aukštojo lavinimo programa – tai studijų programa, šalies kompetentingų valdžios institucijų pripažįstama kaip priklausanti jos aukštojo mokslo sistemai, kurią baigusiam studentui suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija. Taigi, į šią sąvoką įeina ne tik programų apimtis, turinys, bet ir mokymo proceso organizavimo būdas. Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (galiojusio ginčijamų sprendimų priėmimo metu) buvo numatyta, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Šiuo atveju kvalifikacija yra vertinama kaip lygiavertė teikiamai Lietuvoje, tačiau nustačius esminį skirtumą teikiant šias kvalifikacijas (studijų dalį vykdė Lietuvoje nepripažinta mokymo įstaiga), pareiškėjui keliama papildoma sąlyga – išlaikyti teisės kvalifikacinį egzaminą.

Daroma išvada, kad Studijų kokybės vertinimo centras visapusiškai ir pilnutinai ištyrė esminio skirtumo tarp kvalifikacijų buvimo klausimą ir padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad toks skirtumas egzistuoja.

Aukštojo mokslo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenų vykdoma su studijomis susijusi veikla be Vyriausybės leidimo yra neteisėta. Kas vertintina, kaip su studijomis susijusi veikla, buvo nustatyta šio įstatymo 2 str. 29 dalyje. Į šią veiklą patenka ir priėmimo studijuoti skelbimas, ir sutarčių dėl studijų sudarymas, ir studijų ar konsultacijų vykdymas (tokia įstatymo redakcija galiojo ir 2004 metais, kai pareiškėjas pradėjo studijuoti pagal minėtas sutartis).

BRI Lietuvoje neturėjo Vyriausybės leidimo vykdyti studijas, todėl 2004-2005 metais šio instituto veikla Lietuvoje, kuri buvo vykdoma tame tarpe ir prisidengiant Baltijos humanitariniu centru, buvo nelegali, t. y. neteisėta, tuo tarpu pareiškėjui buvo užskaityti išduodant diplomą ir Lietuvoje studijuoti dalykai, kas reiškia, kad užskaityti BRI studijuoti dalykai, ką patvirtina tame tarpe ir įvairi susirašinėjimo medžiaga su pareiškėjui diplomą išdavusia aukštąja mokykla, veikiančia Latvijoje, bei kiti pirmiau aptarti įrodymai. Kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų aukštojo mokslo studijų metu. Tai atitinka ir Lisabonos Konvencijos I skyriaus 1 straipsnio bei VI skyriaus 1 straipsnio nuostatoms bei tuo metu galiojusio Aukštojo mokslo įstatymo 13 str. 4 ir 5 dalies nuostatoms. Asmuo, įgijęs aukštąjį išsilavinimą iš dalies institucijoje, neturinčioje aukštojo mokslo institucijos statuso, negali besąlygiškai pretenduoti į kvalifikacijos pripažinimą.

Taikydamas minėtus teisės aktus teismas privalo vadovautis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kai įgytoji kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvoje, su sąlyga, jei kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą, ir būtent tais atvejais, kai nustatoma, jog dalį studijų Lietuvoje vykdė mokymo įstaiga, kuri neturi leidimo Lietuvoje užsiimti tokia veikla. Tai nustatyta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas tokio pat pobūdžio bylas yra pažymėjęs, kad „nei 1997 m. Lisabonos konvencija, nei Aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. <...>. Tačiau ir tokios įstaigos suteiktą kvalifikaciją kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti. 1997 m. Lisabonos konvencijos VI. 1 straipsnis numato galimybę nacionalinėms institucijoms nustatyti, kad tarp kvalifikacijos suteiktos užsienyje ir kvalifikacijos suteikiamos šalies viduje yra esminių skirtumų. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003).

Kitoje administracinėje byloje Nr. A11-1002/2004 Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog „sprendžiant užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimą yra būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą turint tikslą nustatyti, ar tarp šių kvalifikacijų nėra esminių skirtumų. Minėtų esminių skirtumų nustatymo kriterijai tiesiogiai nenurodyti nei Konvencijoje, nei Nuostatuose. Tačiau jie gali būti nustatyti iš Konvencijoje pateikto aukštojo lavinimo programos apibrėžimo, pagal kurį, aukštojo lavinimo programa – tai studijų programa, šalies kompetentingų valdžios institucijų pripažįstama kaip priklausanti jos aukštojo mokslo sistemai, kurią baigusiam studentui suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija. <...>, sprendžiant kvalifikacijų palyginamojo įvertinimo klausimą, reikšminga yra nustatyti, kokios (pagal apimtį, turinį ir mokymo proceso organizavimo būdą) yra šalių aukštojo lavinimo programos“.

Atsižvelgiant į ginčo atveju taikytinus teisės aktus, formuojamą administracinių teismų praktiką, darytina išvada, kad kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir teiginį dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos suteiktos užsienyje ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Šiuo atveju mokymo programos buvo sulygintos ir jose Centro sprendime ir Apeliacinės komisijos nutarime jokie skirtumai nenustatyti, t. y. šios institucijos pripažino, kad programos atitinka ir Lietuvos atitinkamų mokymo įstaigų programoms. Tačiau užsienio aukštojo mokslo programos ir įgytos kvalifikacijos įvertinimas eliminuojamas, jei tokia įstaiga, nors oficialiai registruota ir veikianti užsienyje, savo veiklos nėra legalizavusi šalyje, kurioje prašoma atlikti tos užsienio aukštosios mokyklos suteiktos kvalifikacijos įvertinimą bei akademinį pripažinimą. Tokiu atveju yra svarbu ir kurioje šalyje vyko mokymas. Prieš tai buvo aptarta, kaip Baltijos rusų institutas faktiškai vykdė mokymo procesą Lietuvoje besimokantiems studentams, tame tarpe M. L. . Teismas vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-533/2007; Procesinio sprendimo kategorija 25.

Dėl pareiškėjo nurodomų kitų Centro vertinimų, kai kvalifikacija buvo patvirtinta besąlygiškai, teismas daro išvadą, kad neįrodyta, jog tų asmenų situacija buvo absoliučiai analogiška. Bet kuriuo atveju, Centras atlieka individualų asmenų įgytos kvalifikacijos vertinimą, todėl net viename kurse besimokančių studentų mokymosi aplinkybės gali būti skirtingos. Be to, negalima paneigti ir tokio atvejo, kad nustačius neteisingą kvalifikacijos įvertinimą, toks vertinimas gali būti panaikintas pagal subjektų, ginančių viešąjį interesą, pareiškimus teismui (tokia teismų praktika egzistuoja).

Atsakovo atstovės teismo posėdyje pateikė prašymą atlyginti turėtas 700,92 Lt dydžio dokumentų vertimo iš rusų ir anglų kalbų į lietuvių kalbą išlaidas.

Kai sprendimas priimamas atsakovo naudai, jis turi teisę gauti išlaidų atlyginimą. Atsakovo teisė gauti išlaidų, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus, atlyginimą numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje. Pateiktas prašymas dėl išlaidų atlyginimo atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Prašyme nurodomas aplinkybes patvirtina atsakovo į bylą teikti vertimų biuro UAB Naujasis žodis“ dokumentų vertimai į lietuvių kalbą (t. I, b. l. 95-96, 103-105, 111, 126, 133, 135, 137, 139-141, 157-158, 160, 168-169, 191, 194-195, t. II, b. l. 2, 5-6, 8, 11, t. III, b.l. 124-128). Dokumentai versti šiai bylai. Išlaidas už dokumentų vertimus į lietuvių kalbą pagrindžia 2008-12-16 PVM sąskaita faktūra, 2008-12-16 Perdavimo priėmimo aktas, 2008-12-31 Valstybės iždo mokėjimo pavedimo turinys. Todėl atsakovo turėtos išlaidos priteistinos iš pareiškėjo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d., 45 str., 85 - 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo M. L. atsakovo Studijų kokybės vertinimo centro naudai 700,92 Lt (septynių šimtų litų devyniasdešimt dviejų centų) dydžio vertimo išlaidas.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.