Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovams G. Š. ir advokatui Vygantui Barkauskui, atsakovės atstovei Jūratei Kučinskaitei, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Anykštos redakcija“ skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. A. ir K. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Anykštos redakcija“ teismui pateikė skundą (b. l. 1–4), kuriame prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Inspektoriaus tarnyba, atsakovė) 2015 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPR- 7 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ dalį, kuria buvo nuspręsta: 1) pripažinti pareiškėjo K. S. skundą dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėja su sprendimu nesutinka, paaiškina, kad laikraštyje „Anykšta“ (duomenys neskelbtini) buvo išspausdintas trečiojo suinteresuoto asmens L. A. laiškas (duomenys neskelbtini), kuris buvo parašytas po to, kai laikraštyje „Anykšta“ (duomenys neskelbtini) buvo išspausdintas ankstesnis L. A. laiškas (duomenys neskelbtini), ir trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (toliau – Komisija) su skundu, kad pareiškėja suteikė galimybę L. A. išreikšti vienpusišką nuomonę apie medžiotojų klubą (duomenys neskelbtini), todėl pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 3, 4, 5 ir 6 straipsnius. Komisija 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu nusprendė, kad pareiškėja Etikos kodekso nepažeidė.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad publikacijoje paskelbti faktiniai duomenys apie K. S. gyvenamosios vietos adresą, nors tokia informacija priskiriama jo privačiam gyvenimui ir ją viešai skelbti galima tik asmeniui sutikus, o trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. sutikimo viešinti informaciją apie savo gyvenamosios vietos adresą viešosios informacijos rengėjui / skleidėjui nedavė.

Pareiškėja paaiškina, kad nepažeidė K. S. teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Savo teiginį grindžia Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 14 straipsnio nuostatomis, kurias vertina atsižvelgdama ir į VIĮ 2 straipsnio 45 dalį. Nurodo, kad tokių duomenų, apie kuriuos nurodyta 2 straipsnio 45 dalyje, nepaskelbė. Netgi jeigu asmens gyvenamosios vietos adresas būtų priskirtas prie asmens privataus gyvenimo duomenų, pareiškėja nepažeidė VIĮ 14 straipsnio nurodytos dalies. Privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami. Trečiojo suinteresuoto asmens K. S. gyvenamosios vietos adresas buvo ir yra viešai prieinamas neapibrėžtam subjektų ratui. Nurodo paieškos sistemą „Google“, kur nurodžius K. S. vardą ir pavardę jo adresas skelbiamas bent kelis kartus, taip pat ir tinklalapyje www.118.lt per gyventojų paiešką. Nurodo ir kitus atvejus, kur skelbiami duomenys apie K. S. gyvenamosios vietos adresą, žemės sklypo kadastrinį numerį.

Paaiškina, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad K. S. davė sutikimą skelbti viešai jo vardą, pavardę, telefono numerį ir gyvenamosios vietos adresą. Asmens gyvenamosios vietos adresas turi būti deklaruojamas ir prieinamas gyventojų registre. Remiasi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 40–42), kuriame su skundu nesutinka.

Mano, kad pareiškėjos teiginys, kad gyvenamosios vietos adresas negali būti priskiriamas privačiam gyvenimui, prieštarauja teisės aktams.

Remiasi VIĮ 2 straipsnio 45 dalimi. Paaiškina, kad žmogaus gyvenamoji aplinka ir yra gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija, kuri neatsiejama nuo jos buvimo vietos, t. y. jos adreso. VIĮ nustatyta, kad privataus gyvenimo apsauga taikoma neatsižvelgiant į tai, ar duomenys prieinami internete. Nurodo, kad VIĮ 14 straipsnyje nurodytas išimtinis ir baigtinis sąrašas atvejų, kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama. Byloje nėra ginčo dėl to, kad K. S. nedavė sutikimo skelbti adreso jo skunde nurodytoje publikacijoje. Mano, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatomis. Be to, pareiškėja raštu pateikdama paaiškinimą Inspektoriaus tarnybai nenurodė argumentų, susijusių su K. S. adreso paskelbimu internete, gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigose. Daro išvadą, kad vėlesnis šių argumentų nurodymas teismo gali būti vertinamas kaip siekis išvengti atsakomybės. Paaiškina, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir prašo skundo netenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 70), kuriame prašo vadovautis jo ankstesniais paaiškinimais ir Inspektoriaus tarnybos sprendimu, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Skundą prašo atmesti. Nurodo, kad teismo posėdyje nedalyvaus, ir prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Teismo posėdyje K. S. nedalyvavo, apie teismo posėdį jam buvo pranešta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. A. teismo posėdyje palaikė pareiškėją ir prašė skundą tenkinti.

Skundas netenkinamas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2015 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPR-7 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjo K. S. skundas iš dalies pagrįstas, ir UAB „Anykštos redakcija“ įspėta dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendime nurodoma, kad nagrinėtas K. S. skundas dėl (duomenys neskelbtini) laikraščio „Anykšta“ publikacijoje (duomenys neskelbtini) esančio sakinio, kuriame nurodytas K. S. adresas.

Sprendime išsamiai aprašomas UAB „Anykštos redakcija“ paaiškinimas Inspektoriaus tarnybai dėl K. S. skundo. Sprendimo nustatomojoje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas (K. S.) skundžiasi, kad visuomenės informavimo priemonėje buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą. Remiantis VIĮ 2 straipsnio 45 dalies ir 14 straipsnio nuostatomis, įvertinus faktines aplinkybes (pačią publikaciją, K. S. skundą ir pareiškėjos paaiškinimą) daroma išvada, kad skundžiamoje publikacijoje paskelbta informacija apie K. S. namų adresą neatitinka VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių, leidžiančių skelbti informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo. Nurodomas publikacijos teiginys „Pagalvojau, o kas tas K. S., gyv. (duomenys neskelbtini)?“ ir konstatuojama, kad šia informacija pažeista K. S. teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Pagrindžiama UAB „Anykštos redakcija“, kaip viešosios informacijos skleidėjo, atsakomybė už VIĮ 14 straipsnio pažeidimą, nurodyta, kad įstatymas pažeistas dėl neatsargumo, nes buvo imtasi nepakankamų priemonių, kad būtų užtikrintas įstatymo reikalavimų laikymasis. Taip pat skundžiamame sprendime nurodoma, kad pareiškėjo vardo ir pavardės skelbimas publikacijoje, kadangi tai susiję su jo, kaip viešojo asmens – (duomenys neskelbtini) prezidento, veikla, yra teisėtas ir nepažeidžia jo privataus gyvenimo apsaugos reikalavimų. Sprendimas priimtas vadovaujantis VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalies 1 punktu. Taikoma poveikio priemonė – įspėjimas.

Šio sprendimo priėmimo procedūra prasidėjo K. S. 2014 m. spalio 29 d. pateikus Inspektoriaus tarnybai skundą (b. l. 43–44), kad ginčo publikacijoje be jo ir šeimos narių sutikimo paskelbtas jo gyvenamosios vietos adresas. Nurodo, kad publikacijoje kritikuojama medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) veikla. K. S. teigė, kad jo vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos adreso paskelbimas sukėlė neigiamas pasekmes, jis ir jo šeima dėl to pasijuto nesaugūs ir toliau jaučia didesnę ar mažesnę psichologinę įtampą, nerimauja dėl savo vaikų ir anūkų saugumo. Prašė išnagrinėti jo skundą ir atsakyti, ar laikraštis „Anykšta“, paviešinęs jo vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą, nepažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, skirti leidėjui įspėjimą.

2014 m. spalio 31 d. Inspektoriaus tarnyba pateikė UAB „Anykštos redakcija“ raštą (b. l. 47), kuriame nurodė, kad gavo K. S. skundą, jį pridėjo prie rašto ir, vadovaudamasi VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 2 punktu, prašė viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikti poziciją dėl K. S. skundo.

UAB „Anykštos redakcija“ pateikė 2014 m. lapkričio 10 d. paaiškinimą (b. l. 48–49), kad paskelbta publikacija nebuvo parengta žurnalisto, kad joje paskelbta tik L. A. asmeninė nuomonė apie medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidentą K. S. ir šio klubo veiklą. Paaiškina, kad anksčiau, persiųsdami iš Komisijos gautą K. S. skundą L. A., nepagalvojo, kad turėtų uždengti K. S. adresą ir telefono numerį, tačiau kadangi Komisija jiems atsiuntė būtent tokį K. S. skundą, jie buvo tikri, kad K. S. leidžia tuos duomenis viešinti. Nurodo, kad K. S. yra viešasis asmuo – (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo pirmininkas. Teigia, kad nei redakcija, nei L. A. savo iniciatyva K. S. adreso neviešino, nes šią informaciją K. S. išviešino pats. K. S. nepareiškė reikalavimo neskelbti jo adreso.

Pareiškėja į bylą pateikė paieškos duomenis iš interneto, kurie, pasak jos, reiškia, kad pats K. S. viešai skelbia savo gyvenamosios vietos adresą iki šiol (b. l. 21–22, 77–80).

Tai, kad K. S. gyvenamosios vietos adresas buvo paskelbtas (duomenys neskelbtini) laikraščio „Anykšta“ publikuotame L. A. straipsnyje (duomenys neskelbtini) (b. l. 12, 13 antrosiose pusėse), yra faktinė aplinkybė, kurios bylos proceso šalys neginčija.

Nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi keletas aplinkybių, kurių išaiškinimas yra svarbus nustatant, ar pareiškėja UAB „Anykštos redakcija“ padarė VIĮ 14 straipsnio reikalavimų pažeidimą. Visų pirma, ar nagrinėjamu atveju K. S. laikytinas viešuoju asmeniu, kadangi VIĮ 14 straipsnio 3 dalis nustato išimtį informacijai paskelbti apie privatų gyvenimą viešųjų asmenų atžvilgiu: tokia informacija gali būti skelbiama be šio asmens sutikimo tik vieninteliu atveju – jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Dėl šios išimties daroma išvada, kad K. S. gyvenamosios vietos adresas niekaip neatskleidžia šio asmens visuomeninę reikšmę turinčių privataus gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, nes publikacija nors ir buvo susijusi su K. S., kaip medžiotojų klubo (būrelio) pirmininko (prezidento), veikla, tačiau joje nebuvo teigiama, kad būtent dėl tos veiklos K. S. gyvena kokioje nors ypatingoje gyvenamojoje vietoje ar teritorijoje. Antra, priešingai, nei teigiama skundžiamame sprendime, teismas daro išvadą, kad K. S. nelaikytinas viešuoju asmeniu vien dėl to, kad vadovauja medžiotojų klubui (duomenys neskelbtini). Nagrinėtoje publikacijoje pasakyta, kad K. S. yra medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidentas, (duomenys neskelbtini) vadovas. VIĮ 2 straipsnio 73 dalyje nustatyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Medžiotojų klubo vadovas pagal nurodytą sąvokos paaiškinimą nelaikytinas viešuoju asmeniu. Pagal medžioklę reglamentuojančius teisės aktus, medžiotojų klubas tėra medžiotojų visuomeninės organizacijos, vienijančios klubus ir būrelius, sudėtinė dalis (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalis, 5 straipsnio 6 dalis). Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, medžiotojų visuomeninei organizacijai įstatymas suteikia tokias teises kaip daryti žymas medžiotojų bilietuose, teikti siūlymus dėl teisės medžioti suteikimo ar panaikinimo ir pan., todėl medžiotojų klubo (būrelio) vadovas dėl einamų pareigų nedalyvauja nuolat valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jis tik atlieka tam tikras funkcijas organizuojant medžiokles, kurios apibrėžtos medžioklės taisyklėse. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 511, 6 p. nustato, kad medžioklės teisės suteikimo egzaminus organizuoja speciali komisija, kurios pirmininkas išduoda medžiotojo bilietą, ši komisija atlieka ir kitas administracines funkcijas, o 9 p. nustatyta, kad kas treji metai medžiotojų visuomeninių organizacijų valdymo organai, būreliuose ir klubuose – skyrių valdybos – organizuoja žinių patikrinimą ir apie tai nurodo medžiotojo bilieto paskutiniame puslapyje. Kitos šių taisyklių nuostatos teises ir pareigas nustato konkrečiai organizuojamų medžioklių vadovams, todėl savo esme medžiotojų klubo vadovo funkcijos nesusijusios su nuolat vykdoma valstybės valdymo ar viešųjų reikalų tvarkymo funkcija, nors organizuojant medžiokles turi būti paisoma ir viešojo intereso. Be kita ko, publikacija buvo susijusi ne su paminėtu viešuoju interesu, o su vidinėmis klubo veiklos organizavimo problemomis, todėl pareiškėjos atstovės pateiktame Inspektoriaus tarnybai paaiškinime, kuris buvo įvertintas skundžiamame sprendime, nepagrįstai nurodoma, kad K. S. yra viešasis asmuo. Nors tiek nurodytame VIĮ 14 straipsnyje, tiek teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad ir apie viešuosius asmenis skelbiamoje publikacijoje informacijos apie privatų asmens gyvenimą pateikimas turi būti pagrįstas, tokia informacija turi būti būtina atitinkamai publikacijai. Minėta, kad nagrinėtoje publikacijoje K. S. gyvenamosios vietos adreso nurodymas nebuvo reikalingas, o jis pats nedavė sutikimo paviešinti jo adresą būtent šioje publikacijoje. L. A. aiškino teisme, kad adreso nurodymas buvo būtinas siekiant, kad K. S. būtų išskirtas iš kitų tokį patį vardą ir pavardę turinčių asmenų. Tačiau publikacijoje buvo aiškiai nurodyta, kad rašoma apie atitinkamo medžiotojų klubo prezidentą, nurodyta jo darbo vieta ir pareigos, todėl šių duomenų turėjo pakakti, kad asmuo būtų tinkamai identifikuotas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad adreso paskelbimas nelaikytinas privataus gyvenimo duomenų paskelbimu, nes gyvenamosios vietos adresas nepriskirtinas tokiems duomenims, be to, pats K. S. yra viešai paskelbęs internete savo gyvenamosios vietos adresą.

Dėl to, kad gyvenamosios vietos adresas yra informacija apie asmens privatų gyvenimą. VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje nustatyta (paaiškinant sąvoką), kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad įstatyme pasakyta, kad fizinio asmens gyvenamoji patalpa, kitos privačios patalpos yra privataus gyvenimo sudėtinė dalis, nes patalpos ir privati nuosavybė visuomenėje gali būti identifikuojamos tik pagal adresą. Tai reiškia, kad informacija apie K. S. gyvenamosios vietos adresą yra informacija apie jo privatų gyvenimą, kurią skelbti vadovaujantis VIĮ 14 straipsnio 2 dalimi buvo galima tik esant jo konkrečiai išreikštam sutikimui, kad šie duomenys būtų skelbiami būtent toje publikacijoje. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į VIĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, t. y. kiekvienas informacijos rengėjas ir skleidėjas turi vadovautis minėta norma kiekvienos konkrečios informacijos paskelbimo atveju. Šios pareigos nepašalina ir faktas, kad K. S. pats yra viešai paskelbęs savo adresą, bet tai jis padarė visai kitais tikslais – skelbiant TEO LT ar 118 informaciją arba duomenis apie teritorijos detalųjį planavimą. VIĮ 54 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai netaikoma redakcinė atsakomybė ir atleidžiama nuo žalos atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju šio straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalį viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį, o vėliau išvardijami tie galimi šaltiniai. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, o nagrinėjamas atvejis – kai be asmens sutikimo paskelbta informacija apie jo privatų gyvenimą. Todėl, taikant šio straipsnio nuostatas, Inspektoriaus tarnyba neturėjo pagrindo netaikyti pareiškėjai įspėjimo už VIĮ 14 straipsnio pažeidimą. Dėl nurodytų motyvų nepagrįsti ir pareiškėjos atstovų teisme išsakyti argumentai, kad atsakovė privalėjo patikrinti ir visą viešai skelbiamą internete informaciją apie K. S. Inspektoriaus kompetencija nustatyta VIĮ 50 straipsnyje, kurio 1 dalies 2 punkte pasakyta, kad Inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse. Nagrinėjamu atveju Inspektoriaus tarnyba atliko būtent šią funkciją, todėl turėjo teisę apsiriboti tik K. S. skunde nurodytais faktais. Inspektorius, vadovaudamasis VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi diskrecijos teisę gavęs informaciją apie pažeidimus, nenurodytus skunduose, savo iniciatyva pradėti tyrimą arba perduoti medžiagą ištirti kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas neįžvelgia Inspekcijos pareigos pradėti tyrimus dėl kitų K. S. adreso paskelbimo atvejų tyrimo, nes K. S. turi galimybę pats pareikalauti pašalinti iš internetinių paieškos sistemų jo adresą ir netgi vardą ir pavardę. Tačiau tai, kad K. S. adresas internete yra prieinamas, dar nereiškia, kad taip jis davė sutikimą skelbti savo adresą bet kokio kitokio turinio publikacijose bet kokiuose leidiniuose, laikraščiuose ar juo labiau jį kritikuojančiose publikacijose. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas taip pat nesudaro teisėtų prielaidų bet kam ir bet kokiu tikslu gauti tą adresą ir jį viešai skelbti. Šio įstatymo 9 straipsnyje nustatyti subjektai, turintys teisę gauti informaciją, o sistemiškai aiškinant šį įstatymą, daroma išvada, kad duomenų apie gyvenamosios vietos deklaravimą naudojimas reglamentuojamas siekiant juos apsaugoti, šis įstatymas nenustato tokių duomenų viešo skelbimo, duomenų valdytojas įpareigojamas juos valdyti ir naudoti teisėtai ir be teisėto tikslo šių duomenų gauti nėra galimybės.

Pareiškėja neneigia, kad, prieš paskelbiant ginčo publikaciją, K. S. sutikimas skelbti jo adresą nebuvo gautas ir jo nebuvo prašyta, taip pat nebuvo imtasi redakcinių priemonių pašalinti adresą iš publikacijos. Paaiškinime, kurį Inspektoriaus tarnybai pateikė pareiškėjos vadovė, yra nuoroda, kad prieš tai vyko K. S. skundo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai nagrinėjimas, redakcija šį skundą persiuntė publikacijos autoriui ir nežinojo, kad reikėtų K. S. adresą paslėpti, nes K. S. to nereikalavo, tačiau tai nekeičia pirmiau paminėtų nustatytų aplinkybių reikšmės ir teisinio įvertinimo. Visų pirma, K. S. negalėjo numatyti, kad kitoje laikraščio publikacijoje bus paskelbtas jo adresas bei kita informacija, susijusi su jo skundu Komisijai. Antra, savo adresą jis nurodė konkrečiam subjektui – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o ne kad jis būtų viešai paskelbtas laikraštyje. Viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui turi būti aiškus skirtumas tarp skundo pateikimo viešojo administravimo funkcijas vykdančiam subjektui ir VIĮ keliamų reikalavimų viešai skelbiamai informacijai.

Dėl pareiškėjos atstovų išsakytų argumentų, kad paskirta nuobauda yra neadekvati, nes atima iš pareiškėjos galimybę gauti paramą iš viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (toliau – Fondas). Visų pirma, VIĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad valstybė remia viešosios informacijos rengėjų – juridinių asmenų – kultūrinius ir šviečiamuosius projektus; valstybės finansinė parama viešosios informacijos rengėjams teikiama konkursų tvarka per Fondą. VIĮ nuostatose, kurios reglamentuoja Fondo veiklą, nėra nuorodos, kad Inspektoriaus tarnybos paskirtos poveikio priemonės daro įtaką konkursų rezultatams. Antra, Inspektoriaus tarnybai VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktas suteikia teisę priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Nagrinėjamu atveju Inspektoriaus tarnyba sprendime nurodė, kad publikacijoje pastebėjo VIĮ 14 straipsnio reikalavimų pažeidimą, nurodė, kaip tas pažeidimas pasireiškė, todėl pagrįstai ir teisėtai įspėjo pareiškėją. Taikyta poveikio priemonė yra adekvati, atitinka nustatyto pažeidimo pobūdį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad taikyta poveikio priemonė sukelia pareiškėjai itin sunkius padarinius.

Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimamas atsakovės naudai, nėra pagrindo svarstyti pareiškėjos prašymą atlyginti išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Anykštos redakcija“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.