Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Alytaus rajono apylinkės teismo 2005-10-18 nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 11 mėnesių ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš R. J. priteista V. M. 2647,35 Lt laidojimo išlaidų ir 2200 Lt už advokato paslaugas, nuteistajam neišgalint, išieškojimas nukreiptas lygiomis dalimis tėvams – motinai R. A. ir tėvui D.J.

Iš R. J. priteista 50000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam A. M.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nukentėjusiojo bei nuteistojo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 26 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. M. priklausančiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, suduodamas V. M. ne mažiau 20 smūgių rankomis ir kojomis į galvos ir krūtinės sritis, padarė jam poodines kraujosruvas kairiojo peties srityje, kairiojo žasto užpakaliniame paviršiuje, kairiojo dilbio užpakaliniame paviršiuje, abiejų plaštakų nugariniuose paviršiuose bei dešinės alkūnės sąnario srityje, pjautinę paviršinę žaizdą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje vidinėje pusėje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinėje momeninėje srityje, kaktos ir dešiniojo smilkinio riboje, kairės akies vokuose, kairiame skruoste ir smilkinyje, kairės ausies kaušelyje, kairėje smakro bei pažandės srityje, krūtinės kairėje pusėje priekyje, ties raktikauliu bei ties 6-8 šonkauliais, minkštųjų audinių kraujosruvos pakaušio kairėje, smilkininiuose raumenyse abipus ir krūtinės kairėje, tokiu būdu nuo politrauminio – kūno sumušimo, pasireiškusio kairiojo skruostikaulio, dvigubu atviru apatinio žandikaulio, krūtinkaulio ir kairės pusės 3-8 šonkaulių lūžiais, minkštųjų audinių kraujosruvomis galvoje, veide ir krūtinėje, kairiojo plaučio pažeidimu šonkaulių lūžgaliais, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, kuris komplikavosi kraujavimu į burnos ertmę iš atvirųjų žandikaulių lūžių, kraujavimu į plaučius iš kairiojo plaučio pažeidimo, oro ir kraujo susikaupimu krūtinplėvės kairėje ertmėje, krūtinės kairės pusės minkštųjų audinių emfizema, ūmiu pulmokardiniu nepakankamumu, plaučių ir galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko jis mirė, tai yra tyčia nužudė V. M.

Taip pat apelianto manymu, teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį. Teismas įvertino tik nuteistojo motinos turtinę padėtį ir visai nepasisakė dėl nuteistojo tėvo turtinės padėties. Mano, kad nežinant realios nuteistojo tėvų turtinės padėties, nebuvo pagrindo mažinti neturtinės žalos dydžio.

Be to, apeliantas nesutinka su iš jo priteistu civilinio ieškinio dydžiu. Mano, kad civilinis ieškinys, o ypač neturtinės žalos dydis, yra per didelis. Tokio didelio civilinio ieškinio jis negalės atlyginti, jo negalės atlyginti ir tėvai, nes jie niekur nedirba. Butas, kuriam laikinai apribotos nuosavybės teisės, yra ne jo motinos, o močiutės. Apeliantas neatsisako pagal galimybes atlyginti civilinį ieškinį, tačiau mano, kad atlyginti priteistą civilinį ieškinį yra nerealu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nukentėjusysis A. M., nukentėjusysis V.M. ir jų atstovas prašė nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo R. J. apeliacinį skundą – atmesti. Apeliantas nuteistasis R. J. , jo atstovė pagal įstatymą ir nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą – atmesti. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. M. ir nuteistojo R. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įvertino įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. R. J. pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio V. M. nužudymo. Apygardos teismas nustatęs šias aplinkybes teisingai kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 129 str. 1 d. Apeliantas nuteistasis R. J. neginčija savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų. Nuteistojo kaltės ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimo neginčija ir apeliantas nukentėjusysis A. M. Tačiau abu apeliantai nesutinka su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu. Nuteistasis R. J. mano, kad jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją švelninti. Nukentėjusysis A. M. mano, kad nuteistajam paskirta per švelni bausmė ir prašo ją griežtinti. Abiejų apeliantų prašymai yra nepagrįsti ir atmestini.

Kolegijos nuomone, nuteistajam R. J. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra nei aiškiai per griežta, nei per švelni. Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., kurie reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nepažeidė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad R. J. nusikalto būdamas nepilnamečiu ir skirdamas jam bausmę bei nustatydamas konkretų jos dydį, vadovavosi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, numatytais BK 91 straipsnyje. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. R. J. padarė labai sunkų nusikaltimą. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Taip pat atsižvelgta į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš charakterizuojančios medžiagos matyti, kad apeliantas, būdamas nepilnamečiu, jau yra teistas, iš šio teistumo išvadų nepadarė, blogai lankė mokyklą, charakterizuojamas neigiamai ( t. 2 b. l. 30 ).

Apeliantas nuteistasis R. J. savo skunde nurodo, kad jis nusikaltimą padarė dėl sunkios vaikystės, be to, jis prisipažino kaltu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir stengėsi, kiek galėdamas prisiminti, duoti teisingus parodymus. Labai gailisi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiųjų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę į visas apelianto nurodytas aplinkybes atsižvelgė. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nepripažino R. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe ( BK 59 str. 1 d. 2 p. ) tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad jis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik po to, kai byloje buvo surinkti jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme patvirtinantys įrodymai, ir jis buvo sulaikytas kaip įtariamasis. Iš to darytina išvada, kad R. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką dėl byloje surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltininko teisingi parodymai apie nusikalstamą veiką, duoti dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių kaltininko kaltę, nėra laikomi prisipažinimu. Atsižvelgus į tai, kad nenustatyta, jog R. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nėra pagrindo nustatyti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad vien tik nuoširdus kaltininko gailėjimasis, kuris reiškiasi nukentėjusiųjų atsipašymu, negali būti vertinamas kaip jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., nes ji yra tik tada, kai kaltininkas ne tik nuoširdžiai gailisi, bet ir prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Kolegijos nuomone, įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę, aplinkybė, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiųjų, negali būti pripažinta jos atsakomybę lengvinančia ir vadovaujantis BK 59 str. 2 d. nuostatais.

BK 129 str. 1 d. už nužudymą numato laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki penkiolikos metų. Sutinkamai su BK 90 str. 5 d. nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų, o pagal BK 91 str. 3 d. nuostatas laisvės atėmimo bausmės minimumą nepilnamečiui sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Teismo apeliantui R. J. paskirta bausmė nežymiai viršija įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirtoji bausmė yra per griežta ir nėra pagrindo ją švelninti.

Taip pat kolegijos nuomone, nėra pagrindo nuteistajam paskirtą bausmę ir griežtinti.

Nuteistasis R. J. yra nepilnametis. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis augo nepilnoje šeimoje ir neigiamoje socialinėje aplinkoje. Nuteistojo tėvai išsiskyrę, motina gyvena asocialų gyvenimą (nedirba, girtauja), tėvas nuteistojo auklėjime visiškai nedalyvauja ( t. 2, b. l. 37). Nuteistasis gyveno pas močiutę, kuri taip pat nesirūpino anūku ( t. 2, b. l. 30 ). Visos šios aplinkybės turėjo neigiamos įtakos R. J. asmenybės formavimuisi ir į šias aplinkybes, kolegijos nuomone, taip pat būtina atsižvelgti skiriant bausmę.

Abu apeliantai savo skunduose nurodė aplinkybes, į kurias teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgė, naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti ar griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę apeliantai nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistojo prašymas - sušvelninti jam paskirtą bausmę, bei nukentėjusiojo prašymas - sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę, atmetami.

Abu apeliantai taip pat nesutinka su neturtinės žalos ieškinio dydžiu. Apeliantas nukentėjusysis A. M. mano, kad neturtinės žalos dydis sumažintas nepagrįstai ir prašo priteisti iš nuteistojo 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Apeliantas nuteistasis R. J. mano, kad iš jo priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis ir prašo jį sumažinti. Abiejų apeliantų prašymai atmestini.

Kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygas ir jos dydžio skaičiavimo kriterijus nustato Civilinio kodekso normos, kuriomis ir reikia vadovautis sprendžiant nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Nors žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiamus kriterijus: žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes (amžių, profesiją ir kt.) bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Paprastai didžiausia neturtinė žala nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose padaroma asmenims, kurie emociškai labai susiję su nužudytu asmeniu. Tai - tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nukentėjusysis teisėtai tikisi gauti. Priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisins pagrįstų nukentėjusiojo lūkesčių. Be to, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato. Todėl teismai, priteisdami asmeniui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus žalą padariusio asmens interesus, t. y. į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. Taigi siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam A. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo R. J. veiksmais, kuriais buvo atimta gyvybė jam artimam žmogui. Nužudytasis V. M. buvo nukentėjusiojo A. M. tėvas. Be abejonės A. M. kaip sūnus dėl tragiškos tėvo mirties patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Kolegijos nuomone, iš nuteistojo R. J. priteistas 50000 Lt neturtinės žalos dydis nėra per didelis ir mažinti jo nėra pagrindo.

Taip pat kolegijos nuomone nėra pagrindo ir didinti neturtinės žalos dydžio. Kaip jau buvo minėta, nustatant neturtinės žalos dydį, reikia įvertinti ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistais yra nepilnametis, nedirba, neturi jokio turto. Nuteistojo motina taip pat niekur nedirba, nuteistojo tėvas sūnumi visiškai nesirūpina, neteikia išlaikymo. Be to, iš nuteistojo yra priteista pakankamai didelė suma turtinės žalos atlyginimui. Dirbdamas bausmės atlikimo vietoje, nuteistasis galėtų atlyginti tik palyginti nedidelę dalį prašomos priteisti žalos. Todėl priteisus iš nuteistojo nukentėjusiojo prašomą neturtinę žalą – 100000 Lt, jis neturėtų realių galimybių ją atlyginti ir toks sprendimas nepateisintų pagrįstų nukentėjusiojo lūkesčių. Įvertinus paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis išdėstytais kriterijais, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteisė tik dalį nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos, t. y. 50000 litų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. M. pateikė išlaidų kvitą dėl turėtų išlaidų – 1000 litų, advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti ir prašė šias išlaidas priteisti iš nuteistojo.

Kolegija mano, kad atsižvelgiant į anksčiau aptartą nuteistojo R. J. turtinę padėtį, taip pat į tai, kad tas pats nukentėjusiųjų atstovas advokatas K. Šlitas dalyvavimo pirmos instancijos teisme ir iš kaltinamojo nukentėjusiajam A. M. jau buvo priteista – 2200 Lt už advokato paslaugas, papildomos nukentėjusiojo turėtos išlaidos – 1000 Lt, advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti, nepriteistinos ( BPK 106 str. 2 d. )

Vadovaujantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiojo ir nuteistojo apeliacinių skundų motyvais keisti nuosprendžio nėra pagrindo, todėl nukentėjusiojo A. M. ir nuteistojo R. J. apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo A. M. ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus atmesti.