Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-04-28 nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką atlyginti R. K. turtinę žalą bei uždraudžiant jam bendrauti su R. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 2 d., apie 11 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), G. P. priklausančios sodybos teritorijoje, tyčia metė akmenį į R. K. - G. P. dukterį, pataikė jai į dešinę koją, ko pasėkoje dėl smulkaus paviršinio nubrozdinimo dešinėje blauzdoje prie čiurnos sąnario su aplinkine masyvia poodine kraujosruva padarė nukentėjusiajai R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Skunde teigiama, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nesutampantys. Nukentėjusioji R. K. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad pamačiusi kaip A. P. siekė akmens, kurį metė G. P. į jį, bėgo slėptis už tvartelio (ūkinio pastato) durų, tačiau parkrito ant žemės ir pajuto smūgį į dešinės kojos kulkšnį. Teismo posėdyje R. K. jau tvirtino, kad bėgo slėptis į tvartelį ir atbula norėjo užsidaryti duris, bet, pajutusi akmens smūgį į dešinės kojos vidinę pusę, parkrito ant žemės. Tokius pat parodymus davė ir bylos baigtimi suinteresuota jos motina G. P.. Liudytojas M. K. teisme tvirtino matęs, kaip akmuo „skraidė“ per tvorą, pirmoji į A. P. metė akmenį G. P., po to A. P. metė į R. K., kai ji bandė slėptis už tvartelio durų, tačiau dešinė jos koja dar buvo lauke. Galiausiai jis pats metė tą patį akmenį link A. P..

Apeliantas skunde kelia abejonę, ar teismui buvo pateiktas tas pats akmuo, kurį jis metė į R. K., nes paskutinis tą akmenį į jį metė M. K.. Jo manymu, tampa neaišku, kaip šis akmuo pateko atgal pas R. K. ir buvo pateiktas teismui kaip įkaltis. Liudytojas E. R., kuris buvo materialiai priklausomas nuo G. P., procese atsirado praėjus dviem mėnesiams nuo konflikto, todėl apeliantas mano, kad tokiu būdu buvo siekiama sustiprinti kaltinimus. Šio liudytojo parodymai taip pat nenuoseklūs: ikiteisminio tyrimo metu jis teigė sėdėjęs G. P. kieme prie ūkinio pastato. Vėliau teisme teigė, kad sėdėjo ant ūkinio pastato stogo, iš kur viskas labai gerai matėsi, todėl matė kaip A. P., nuo žemės pagriebęs betono gabalą, metė į R. K. ir pataikė jai į koją, kai ji buvo pasisukusi kairiu šonu į A. P. pusę.

Skunde nuteistojo pateikta įrodymų analize daroma išvada, kad Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendis grįstas nepatikimais įrodymais, todėl naikintinas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant skundo ribų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino A. P. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Esminis nuteistojo A. P. skundo argumentas, kad jis negalėjo pataikyti akmeniu R. K. į koją, o ji susižalojo pati pargriūdama. Ši versija buvo keliama ir pirmos instancijos teisme ir teismas nuosprendyje motyvuotai tokią versiją atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais argumentais.

Nukentėjusioji R. K. nuo pat pradžių (jau skambindama med. pagalbai) nurodė, kad ją sužalojo buvęs motinos sutuoktinis. Jos parodymai buvo nuoseklūs viso tyrimo metu. Tiek pareiškime policijai, tiek sužalojimo aplinkybes nurodydama gydytojui, tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji nuosekliai sakė, jog sužalojimą patyrė nuo A. P. mesto akmens. Tai, kad į R. K. buvo mestas akmuo ir ji iš karto suklupo, nurodo ir liudytojai G. P., M. K. bei E. R.. Tai, kad į jį mestą akmenį metė atgal per tvorą, pripažįsta ir pats A. P.. Tai, jog sužalojimas R. K. galėjo būti padarytas būtent akmeniu patvirtina ir teismo medicinos specialistas savo išvadoje. Sugretinus visumą aptartų įrodymų, galima daryti vienareikšmišką išvada, jog sužalojimas R. K. padarytas tyčiniais nuteistojo veiksmais, t.y. jo mestu akmeniu.

Nuteistojo išvedžiojimai, kad jis negalėjo sužaloti nukentėjusios, kadangi buvo per daug arti tvoros, o pati tvora buvo per aukšta niekuo nepagrįstas. Tikėtina, kad tvoros aukštis galėjo trukdyti tikslingai mesti akmenį į nukentėjusios koją, tačiau akivaizdu, jog tvora netrukdė permesti tą akmenį. Iš bylos medžiagos matyti, kad akmuo buvo ne vieną kartą permestas per tvorą. Iš visumos parodymų ( tame tarpe ir paties nuteistojo duotų parodymų) akivaizdu, jog akmuo buvo metamas taikant į žmones. Iš pradžių akmuo vos nepateikė į A. P.. Vėliau jau jis metė akmenį į kitą tvoros pusę. Tai kur jis pataikė priklausė nuo daugelio aplinkybių – metimo trajektorijos, nukentėjusios padėties ir t.t. Tačiau tai, kad, pasak A. P., G. P. mestas akmuo galėjo pataikyti jam, leidžia daryti išvadą, jog ir jo mestas akmuo galėjo pataikyti kitoje tvoros pusėje buvusiems žmonėms.

Į aplinkybę, kad konfliktas iš dalies kilo dėl netinkamo G. P. elgesio yra atsižvelgta skiriant bausmę. Dar kartą tai vertinti nebėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir pagrindais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Nukentėjusioji R. K. kartu su atsikirtimu į apeliacinį skundą pateikė teismui kvitą 300 € sumai, kuriuos sumokėjo už teisinę pagalbą, ir prašo pinigus priteisti iš nuteistojo.

BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso išlaidomis gali būti pripažintos išlaidos nukentėjusiojo atstovui ir jos priteistinos iš nuteistojo. BPK 105 str. 1 d. 1 p. taip pat numatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti proceso išlaidas (tame tarpe ir nukentėjusiojo turėtas išlaidas samdant atstovą) priteisti iš nuteistojo. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą. Nukentėjusioji pateikė atsikirtimą į skundą, kurį surašė advokato padėjėja. Už šią paslaugą buvo sumokėta 300 € suma, ką patvirtina pateiktas pinigų priėmimo kvitas. Šiuos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš A. P..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Papildomai priteisti iš A. P. nukentėjusiajai R. K., 300 € proceso išlaidų už advokato pagalbą.