- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- 1A-147-519-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01659-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- N. L.
- Advokatai
- Modestas Švažas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. L. apeliacinį skundą dėl 2012 m. gruodžio 4 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo N. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.
Bausmės pradžia nustatyta nuo N. L. faktinio sulaikymo dienos vykdant nuosprendį. Į bausmės laiką įskaitytas N. L. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011-10-08 21.30 val. iki 2011-10-09 12.10 val. (1 para).
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. L. nuteistas už tai, kad 2011-10-08 apie 18.30 val. viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ kavinėje, esančioje prekybos ir pramogų centre „Bruklinas“, Pramonės g. 6, įžūliu elgesiu, tai yra, išplūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį T. V., apspjaudamas jį bei kumščiu trenkdamas jam į veidą ir taip sukeldamas nukentėjusiajam T. V. fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis N. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-04 nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.
Skunde nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 6 str. numatytą visų asmenų lygybės principą kritiškai vertindamas jo, jo žmonos A. D. bei liudytųjų T. Y. ir L. G. parodymus, o remdamasis vien nukentėjusiojo T. V. ir jo gyvenimo draugės L. L. parodymais. Nurodo, kad teismas nukentėjusiojo T. V. ir jo sugyventinės L. L. parodymais rėmėsi kaip pagrindiniais, nors, apelianto nuomone, jie siekė sau palankaus sprendimo ir, kaip ir jis su A. D., gyvena šeimoje. Tvirtina, kad nei T. V., nei jo sugyventinės L. L. parodymų nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino, ir nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jų parodymus, o jo ir jo žmonos parodymus iš dalies patvirtino tiek liudytojai T. Y. ir L. G., tiek liudytojai R. L., M. B., tačiau jų parodymais teismas nesivadovavo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jo parodymai skyrėsi, kadangi, kaip nurodo, jis visą laiką tvirtino, kad pamatęs T. V. tik pašaukė, nesikeikė, nesispjaudė, jo nemušė, o T. V., priėjęs prie jo, stvėrė už sprando, o, jam atsistojus, sudavė kelis smūgius, ir jis apsipylė krauju. Apelianto teigimu, tai patvirtino jo žmona, liudytoja L. G., liudytojas T. Y.. Apelianto teigimu, ir liudytojai R. L., M. B. nurodė, jog jokių keiksmų negirdėjo, patvirtino, jog apeliantui bėgo kraujas. Nurodo, kad jo kaltę teismas įrodė tik T. V. ir L. L. parodymais, kurie, apelianto nuomone, kaip ir jo parodymai, turėtų būti vertinami kritiškai. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog T. V. ir L. L. parodymai buvo nuoseklūs visu bylos nagrinėjimo metu, kadangi pirmoje apklausoje T. V. nurodė, kad pirmas palietė jį, o apie spjūvį neužsiminė, kad pirmas T. V. jį lietė, patvirtino ir L. L., tačiau ji spjūvio nematė, ir spjūvis buvo tik jos prielaida. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis daro išvadą, jog jis yra nuteistas vadovaujantis tik vieno nukentėjusiojo parodymais.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis kažkokiu elgesiu ar būdu pažeidė viešąją tvarką, t. y. savo kažkokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teigia, kad, išskyrus nukentėjusį ir jo sugyventinę, niekas daugiau jokios savo neigiamos nuomonės jo atžvilgiu nepareiškė, o, priešingai, visi liudytojai neigiamai vertino T. V. veiksmus, tačiau teismas tuos parodymus ignoravo ir vertino kritiškai. Apelianto nuomone, nukentėjusieji buvo suderinę savo parodymus tarpusavyje, ir teismas jais rėmėsi, o jo parodymai nebuvo suderinti, todėl jie yra tikresni, bet teismas tai ignoravo. Taip pat nurodo, kad teismas, padaręs išvadą, jog jis (apeliantas) specialiai numatė ir norėjo sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, to visiškai netyrė, o tokią išvadą padarė remdamasis tik nukentėjusiojo žodžiais apie tai, kad kaltininkas keikėsi, plūdosi ir spjaudėsi.
Atsižvelgdamas į teismų praktiką, apeliantas nurodo, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti tik pagal LR BK 284 str. 2 d., jei tai būtų įrodyta, nes tokiu atveju, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma, kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal LR BK 284 str. 2 d. Pabrėžia, kad T. V. nepatyrė jokių padarinių, jo patirti sužalojimai yra menami ir neįrodyti. Nurodo, kad jo ir jo žmonos parodymai nuo T. V. ir jo sugyventinės parodymų kardinaliai skiriasi, o kitus įrodymus, nešališkų ir nesuinteresuotų liudytojų parodymus, patvirtinančius iš dalies jo parodymus, teismas ignoravo, todėl, apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino ir kvalifikavo jo veiksmus ir tuo pažeidė LR BPK 6 str., 7 str. ir 301 str. 2 d., kuris neleidžia pagrįsti nuosprendžio vien nukentėjusiųjų parodymais, o šiuo atveju T. V. ir jo sugyventinė byloje pripažinti nukentėjusiaisiais.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo N. L. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai N. L. pripažino kaltu bei nuteisė pagal LR BK 284 str. 1 d. Tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais, nes teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes ir baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai.
LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteistojo N. L. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kaltinamojo kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar LR BPK normų pažeidimu.
Pagal LR BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šios normos dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas kvalifikuoti veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (LR BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan.
Nuteistasis, neigdamas savo kaltę, ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde tvirtino, kad nukentėjusieji T. V. ir L. L. jį apkaltino nepagrįstai ir nuo T. V. viešoje vietoje nukentėjo jis, jis T. V. tik pašaukė, nekeikė, nesispjaudė ir jo nemušė. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir skundo argumentais, nustatė, jog nuteistojo pateikiama įvykio aplinkybių versija, kuria jis neigia savo kaltę, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, atskleidė jų tarpusavio ryšį, tinkamai juos įvertino, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriais bei dėl ko nesirėmė. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus liudytojų parodymų ir kitos įrodomosios bylos medžiagos fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą įrodomosios medžiagos kontekstą, daro sau naudingas, tikrovės neatitinkančias išvadas.
Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo N. L., pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiųjų T. V. ir L. L. parodymais ir kitais ikiteisminio tyrimo surinktais bei teisme ištirtais įrodymais.
Nukentėjusysis T. V., apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, davė iš esmės aiškius ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, jo parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų. Jis kategoriškai tvirtino, kad įvykio metu su L. L. prekybos centre „Bruklinas“ ėjo taku ir, praėjus kinų kavinę, už 10–15 metrų išgirdo šūksnius su keiksmažodžiais, adresuotus jam, žodžiai buvo pakartoti kelis kartus, išgirdęs savo pavardę pasuko atgal link kinų kavinės, kurioje prie stalo sėdėjo N. L. su mergina, N. L. jį keikė necenzūriniais žodžiais, kalbėjo apie jo darbą policijoje, N. L. žodžiai buvo žeminantys, su neapykanta, paliesdamas N. L. sprandą paprašė N. L. nusiraminti, N. L. pašoko ir spjovė jam (T. V.) į veidą, jis N. L. stumtelėjo, tada N. L. jam sudavė į veidą, jie apsikumščiavo tarpusavyje, N. L. užkliudė vazą, kuri nukritusi sudužo, įvykis truko trumpai, po to į įvykio vietą atėjo parduotuvės apsaugos darbuotojas, įvykį matė L. L., N. L. draugė, virėjas kinas matė tik N. L. vaikščiojimą, jis (T. V.) iškvietė policijos pareigūnus, po įvykio jautėsi pažemintas, skaudėjo žandikaulį (2 t., 52–53 b. l.). T. V. parodymus patvirtino nukentėjusioji L. L., kuri nurodė, kad vakare vaikščiojant su T. V. prekybos centre „Bruklinas“ ir einant pro kavinę išgirdo šūkavimus su necenzūriniais žodžiais, skirtus T. V., žodžiai buvo išsakyti isteriškai, T. V. išgirdo, kad jį keikia ir nuėjo pasižiūrėti, T. V. buvo išplūstas, o T. V. palietus N. L., N. L. staiga pašoko, po to T. V. valėsi veidą, ir iš to ji sprendžia, kad N. L. spjovė T. V. į veidą, tada įvyko susistumdymas, kas kiek kam sudavė, nematė, buvo šokiruota, girdėjo dūžtantį indą, vėliau atėjo apsaugos darbuotojas, laukė iškviestų policijos pareigūnų, po to važiavo į policijos komisariatą, matė susistumdymą ir spjūvį, kilo neigiamos emocijos, virėjas įvykio nematė, tik iškišo galvą iš virtuvės (2 t., 53–54 b. l.). Policijos pareigūnai M. M. ir E. P. teisiamajame posėdyje nurodė, kad buvo gautas pranešimas, kad PC ,,Bruklinas“ kinų restorane įvyko konfliktas, įvykyje dalyvavę asmenys kaltino vieni kitus, įvykio vietoje pasitiko pasaugos darbuotojas (2 t., 55 b. l.). Prekybos centro apsaugos darbuotojas M. B. patvirtino, kad buvo iškviestas į konflikto vietą (2 t., 55 b. l.).
Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie patvirtina vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu ir jais nesiremti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Byloje nenustatyta jokių priežasčių, dėl kurių nukentėjusieji būtų galėjęs apkalbėti nuteistąjį, nepagrįstai jį apkaltinti, nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusysis T. V. davė prieštaringus parodymus, kadangi pirmos apklausos metu nenurodė to, jog buvo nuteistojo apspjautas, teismas atkreipia dėmesį, jog jau 2011-10-08 pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nusikalstamos veikos aprašyme yra nurodyta, kad T. V. priėjus, N. L. jį necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo ir apspjovė (1 t., 1 b. l.). Taip pat iš T. V. 2011-10-08 protokolo-pareiškimo policijai matyti, jog jis nurodė, kad, jam išgirdus jo adresu išsakytus necenzūrinius žodžius ir priėjus prie N. L., N. L. atsistojo ir spjovė į jam (T. V.) į veidą (1 t., 2 b. l.). Kad T. V. buvo apspjautas, ir ji tai suprato iš to, kad kai N. L. pašoko, o po to T. V. iš karto valėsi veidą, pirmoje apklausoje nurodė ir L. L. (1 t., 24–25 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog T. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė prieštaringus parodymus apie jo atžvilgiu N. L. atliktus veiksmus.
Nors nuteistasis N. L. nesutinka su teismo sprendimu nesiremti liudytojų T. Y., L. G., A. D. parodymais nustačius, kad jie nepatikimi, tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog liudytojai T. Y. ir L. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu davė prieštaringus parodymus, o liudytoja A. D., būdama nuteistojo žmona, nors ir davė parodymus, kurie atitiko nuteistojo pateiktą įvykių versiją, tačiau iš jų matyti, kad jie iš dalies skiriasi nuo nuteistojo N. L. parodymų. A. D., apklausiama teismo posėdyje, parodė, jog N. L. paklausė T. V., kur jis eina, tada T. V. užėjo į kavinę ir trenkė N. L. per pakaušį (2 t., 54 b. l.), o N. L. teisme nurodė, kad jis pro šalį einantį T. V. užkalbino, klausdamas: ,,Kas gero, kaip gyveni“, o užkalbintas T. V. atėjo ir jam vožė kelis kartus per sprandą (2 t., 78 b. l.). Šis parodymų skirtumas kelia abejones nuteistojo tvirtinimu, jog jis T. V. norėjo tik užkalbinti ir šias abejones sutvirtina ir tai, kad T. V. anksčiau dalyvavo N. L. darytų nusikaltimų išsiaiškinime, o įvykio metu N. L. buvo neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos po 6 metų įkalinimo, todėl kolegija N. L. pateiktą versiją, jog jis norėjo tik draugiškai pabendrauti su buvusiu policijos pareigūnu, o jo neiškeikė necenzūriniais žodžiais, laiko nelogiška.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino liudytojais apklaustų T. Y., L. G., A. D., parodymus, nes T. Y. įvykio metu dirbo su N. L. žmona A. D., taip pat byloje yra duomenų, kad N. L. prašė L. G. duoti parodymus jo byloje, be to, ir iš liudytojų parodymų matyti, kad jie suinteresuoti padėti N. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojų T. Y., L. G., A. D. parodymų, kuriuos jis interpretuoja sau naudinga linkme, neatsižvelgdamas į bendrą įrodomosios medžiagos kontekstą, nepaneigia jo kaltės įrodymų ir jais remiantis teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir nesudaro pagrindo kitaip spręsti jo kaltės klausimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje surinktų, teismo ištirtų įrodymų visumos analizės nuosprendyje logiškai išplaukia nuteistojo N. L. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu patvirtinančios išvados, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas kelia visiškai nepagrįstas abejones dėl to, jog jis neturėjo tyčios sutrikdyti viešosios rimties ir tvarkos, ir šiuo konkrečiu atveju ji nebuvo sutrikdyta, nes niekas, išskyrus nukentėjusiuosius, jokios neigiamos nuomonės jo atžvilgiu nepareiškė.
Kaip minėta anksčiau, LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Tiriamu atveju kolegijai nekyla abejonių, jog nusikalstamais N. L. veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyti, kadangi įvykis vyko viešoje vietoje – prekybos centre ,,Bruklinas“, centro darbo metu, įvykį matė pašaliniai asmenys. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, be to, kad N. L. be jokios priežasties vartojo T. V. atžvilgiu necenzūrinius žodžius bei pavartojo smurtą viešoje vietoje, T. V. nurodė ir tai, kad jis jautėsi įžeistas ir pažemintas. Nukentėjusioji L. L. taip pat parodė, kad dėl vyrų sustumdymo jai buvo šokas, neadekvatus N. L. elgesys ją šokiravo, liudytoja A. D. parodė, kad ji buvo išsigandusi, šaukė apsaugos darbuotoją, besibarantys vyrai patraukė ir liudytojos L. G. dėmesį, parduotuvės ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotoja R. L. nurodė, kad buvo didelis triukšmas, kuris trukdė dirbti, ji kvietė apsaugos darbuotoją, skubėjo, nes buvo palikusi parduotuvę prie priežiūros (2 t., 71 b. l.), iš bylos medžiagos matyti, kad į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Atsižvelgiant į tai, kolegija pažymi, kad nustatytos įvykio aplinkybės patvirtina, jog N. L. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, todėl teismas tinkamai ir išsamiai įvertino nuteistojo veiksmus bei pagrįstai konstatavo, jog atsirado LR BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai.
Visa tai įvertinus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d., priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jį keisti ar naikinti pagrindo nėra, todėl nuteistojo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutarė:
nuteistojo N. L. apeliacinį skundą atmesti.