- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-10
- Bylos Nr.
- I-740-142/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Laura Altun
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui L. K. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. birželio 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-279 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 60566 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 19407 Lt GPM delspinigių bei skyrė pareiškėjui 6038 Lt GPM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 68-247 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-279.
Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. S-391(7-352/2009) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 68-247 ir pareiškėjo skundą perdavė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. S-391(7-352/2009) bei palikti galioti atsakovo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 68-247.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo patikrinimo metu buvo suabejota dėl trijų žemės sklypų, esančių Lentvaryje, Trakų rajone, įsigijimo kainos atitikimo rinkos vertei ir buvo kreiptasi į nepriklausomą turto vertintoją valstybės įmonę Registrų centrą. Atsižvelgus į vertintojo pateiktas nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, buvo konstatuota, kad pareiškėjo kartu su sutuoktine 2004 - 2006 metais įsigytų minėtų trijų žemės sklypų vertė sandorių sudarymo metu buvo kelis kartus didesnė nei įsigijimo kaina ir dėl šių sandorių pareiškėjas gavo naudos. Buvo nustatyta, kad dalį nekilnojamojo turto vertės pareiškėjas apmokėjo, o dalį gavo neatlygintinai. Pastarosios pajamos buvo laikytos natūra gautomis pajamos. Šios pajamos buvo įvertintos vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsniu ir finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtinta Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka. Taip pat šiuo atveju buvo vadovautasi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu. Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, jog mokesčių administratoriai nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, taip pat jie neturėjo pagrindo nepripažinti pareiškėjo trijų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyse nurodytų šio turto įsigijimo kainų tikrąja rinkos kaina bei neturėjo pagrindo kainų skirtumo pripažinti pajamomis natūra. Su tokia Mokestinių ginčų komisijos pozicija negalima sutikti, nes ji neteisingai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies bei 9 straipsnio ir finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos nuostatas. Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai konstatavo, jog tik nustačius, dėl kokių interesų ar sandorių įtakos pareiškėjas įsigijo turtą žymiai mažesne kaina nei rinkos vertė, mokesčių administratorius turėtų pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra, ir nepagrįstai įpareigojo mokesčių administratorių papildomai surinkti įrodymus dėl aplinkybių, turinčių įtakos sandorių sudarymui. Mokesčių įstatymų prasme svarbu nustatyti patį pajamų gavimo faktą. Pareiškėjas įgijo tris žemės sklypus lengvatine kaina, t. y. kaina, kuri buvo nuo 7 iki 63 kartų mažesnė nei sklypų rinkos vertė. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pareiškėjas, įsigydamas sklypus, gavo pajamų natūra. Pajamų būtų galima nepriskirti prie pajamų, gautų natūra, tik tuo atveju, jei pareiškėjas galėtų pateikti neginčijamus įrodymus, jog pajamos nebuvo gautos. Atsakovas nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnis reguliuoja pajamų natūra pripažinimo klausimą. Tai yra blanketinė norma, kuri numato, kad pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Finansų ministras yra patvirtinęs tokią tvarką ir joje nenustatyta, kad sprendžiant pajamų natūra pripažinimo klausimą, būtų reikalinga papildomai vertinti sandoriui įtakos galėjusias padaryti aplinkybes. Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai konstatavo, jog nustačius, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra, mokestį būtų galima apskaičiuoti įprastine tvarka. Nustačius pajamų natūra gavimo faktą, skaitinį šių pajamų dydį galima nustatyti tik pasitelkiant papildomus informacijos šaltinius, t. y. taikant netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus. Tiesiogiai pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą apskaičiuoti mokesčio bazę šiuo atveju nėra galimybės, nes gauta nauda pagal sudarytus pirkimo – pardavimo sandorius nėra apibrėžta ir deklaruota.
Pareiškėjas su atsakovo skundu nesutiko.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nagrinėjamu atveju padarė pagrįstas išvadas. Pareiškėjas kartu su sutuoktine įsigijo žemėse sklypus tikrąja rinkos kaina ir dėl to negalima pripažinti, kad jis gavo pajamų natūra. Sąlygų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje apibrėžtos pajamų natūra sąvokos taikymui mokesčių administratorius šiuo atveju nenustatė. Pareiškėjas nurodė, kad pačioje finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintoje Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkoje jau yra numatytos mokesčio bazės dydžio nustatymo taisyklės. Todėl net ir nustačius, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra, mokestį būtų galima apskaičiuoti vadovaujantis šiomis taisyklėmis ir nebūtų pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnis (redakcija, galiojusi 2004 m. vasario 4 d., 2006 m. birželio 8 d., 2006 m. lapkričio 16 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo metu) prieštaravo Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai, o finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtinta Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka prieštaravo Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad atitinkamas mokestis gali būti nustatomas tik įstatymu, bei minėtai Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai. Todėl šioje byloje turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl minėtų teisės aktų teisėtumo įvertinimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su atsakovo skundu sutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu atsakovo skundą patenkino. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. S-391(7-352/2009) ir paliko galioti atsakovo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 68-247.
Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriai pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, įgydamas sklypus, gavo nepinigines dovanas iš sklypų pardavėjų, t. y. gavo pajamas natūra, kurios pagal tuo metu galiojusias Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas buvo taip pat apmokestinamos kaip ir kitos pajamos. Finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintoje Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkoje nenurodyta, kad dovanos ar kitos naudos gavimo atveju būtina nustatyti, dėl kokių interesų ar sandorių įtakos konkretus gyventojas gavo naudą. Be to, nagrinėjamu atveju nustatytas didelis rinkos vertės ir kainos skirtumas jau pats savaime rodo tam tikrų interesų buvimą ir jų nustatinėti papildomai nėra reikalo. Tokiu būdu gauta nauda natūra laikytina pareiškėjo pajamomis. Teismas nurodė, kad nustačius, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju gavo pajamų natūra, nėra galimybės įprastine Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuoti mokestį nuo šių pajamų. Nustatyti piniginę gautų pajamų išraišką galima tik įvertinus natūra gautas pajamas, taikant netiesioginius mokesčio apskaičiavimo metodus. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriai pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį. Teismas taip pat nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų teisėtumo ištyrimo. Pajamų mokesčio objektą nustatė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnis, o ne 9 straipsnis. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnyje nebuvo nuostatų dėl gyventojų pajamų mokesčio bazės, o buvo nuostatos tik dėl tos bazės pripažinimo ir įvertinimo tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, jog šis straipsnis prieštaravo pareiškėjo nurodytai Konstitucijos nuostatai. Dėl analogiškų motyvų nėra pagrindo teigti, kad aukštesnės galios teisės aktams prieštaravo finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtinta Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka. Be to, šiuo atveju byla yra nagrinėjama ne pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, o pagal atsakovo skundą dėl įstatymo taikymo, todėl pareiškėjas neturi teisės teikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalis).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. S-391(7-352/2009).
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsisakymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nepagrįsti. Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nebuvo konkretizuota, kokios pajamos pripažįstamos pajamomis, gautomis natūra. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnis įstatyminiu lygmeniu turėjo konkretizuoti šio įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalis bei nustatyti, kokios konkrečios pajamos pripažįstamos pajamomis, gautomis natūra. Tačiau pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnį, tai atlikti buvo pavesta Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Tokiu būdu konkretus apmokestinamasis objektas buvo nustatytas poįstatyminiu teisės aktu, nors pagal Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį, tai galėjo būti padaryta tik įstatymu. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje yra nagrinėjami klausimai, susiję su pareiškėjo teisėmis, todėl, nepaisant to, jog jis nebuvo pateikęs skundo dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, negalima varžyti jo procesinių teisių ir siaurinamai aiškinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su norminių administracinių aktų teisėtumo ginčijimu. Juolab, kad pats mokestinis ginčas buvo inicijuotas pareiškėjo. Pareiškėjas nurodo, kad gyventojo įgyto turto ar kitos naudos pripažinimui pajamomis natūra finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos, kuri yra tik poįstatyminis aktas, nuostatas galima taikyti tik tuomet, kai yra tenkinamos visos pajamas natūra apibrėžiančioje sąvokoje, įtvirtintoje Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, įvardytos sąlygos. Tik nustačius, jog pardavėjai nekilnojamąjį turtą pareiškėjui ir jo sutuoktinei pardavė mažesne nei rinkos verte būtent dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos, t. y. dėl to, kad pardavėjai turėjo tikslą duoti kažkokią naudą konkrečiai pareiškėjui ar jo sutuoktinei, galima konstatuoti, kad turtas buvo įsigytas ne tikrąja rinkos kaina. Tačiau šios aplinkybės mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos. Pareiškėjas nurodo, kad jo ir jo sutuoktinės įsigytų žemės sklypų sandorių kaina pripažintina tikrąja rinkos kaina, nes šie sandoriai sudaryti tarp asmenų, kurie veikė sąžiningai, laisva valia, nevaržomi jokiais apribojimais ar tarpusavio ryšiais, galinčiais turėti įtakos sandorio objekto kainai, taip pat susiklosčiusiomis rinkos sąlygomis siekdami abipusės maksimalios ekonominės naudos. Pareiškėjas nurodo, kad didelis rinkos vertės ir sandorių kainos skirtumas pats savaime nerodo tam tikrų interesų buvimo. Nustatyta žemės sklypų rinkos vertė jų įsigijimo dieną nėra pagrindas mokestines prievoles nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, jei nėra duomenų, kad ūkinė operacija realiai įvyko kitomis sąlygomis, nei atvaizduota dokumentuose. Pareiškėjas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio l dalyje nurodyto kurio nors mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio atvejo buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka (tiesiogiai). Net ir esant kuriam nors Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio l dalyje nurodytam mokesčių mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio tikrai negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka (tiesiogiai). Nagrinėjamu atveju finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintoje Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkoje yra reglamentuotas net tik pajamų, gautų natūra, pripažinimas, bet ir jų įvertinimas (numatytos mokesčio bazės dydžio nustatymo taisyklės). Todėl net ir nustačius, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra, mokestį galima būtų apskaičiuoti vadovaujantis minėtoje Tvarkoje įtvirtintomis taisyklėmis, o taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį nebūtų pagrindo. Pareiškėjas nurodo, kad jis pagal 2005 m. spalio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį iš valstybės nusipirko 0,0288 ha žemės sklypą, esantį Lentvaryje, Trakų rajone, už 6114,24 Lt. Šiuo sandoriu įsigyto valstybinės žemės sklypo kaina mokesčių administratoriams abejonių nesukėlė, nors šio sklypo kaina buvo mažesnė negu kitų dviejų sandorių atvejais, kai pardavėjai buvo fiziniai asmenys. Pareiškėjas atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į šią aplinkybę, tačiau teismas jos nevertino. Pareiškėjas nurodo, kad mokestinio ginčo metu jis taip pat buvo nurodęs, kad jo ir jo sutuoktinės 2004 m. vasario 4 d. įsigytų 150/1800 dalių žemės sklypo, esančio Lentvaryje, Trakų rajone, buvęs savininkas S. Z. jam priklausančias 150/1800 dalis žemės sklypo tą pačią 2004 m. vasario 4 d. pardavė kitiems asmenims už panašią pinigų sumą. Todėl nustatinėjant minėto pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsigyto žemės sklypo rinkos kainą, kaip palyginamuoju objektu galima buvo naudotis iš minėto S. Z. sandorio išplaukiančia informacija. Juolab, kad S. Z. priklausanti žemės sklypo dalis yra tokio paties dydžio, kokią įsigijo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, o be to, abu žemės sklypai yra tame pačiame 1,80 ha bendro ploto žemės sklype.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme tiesiogiai numatyta, kas yra gyventojo pajamos (2 straipsnio 14 dalis), numatytas pajamų mokesčio objektas (5 straipsnis), taikytinas apmokestinimo tarifas (6 straipsnis), priskyrimas klasėms (22 straipsnis), mokesčio sumokėjimo tvarka (27 straipsnis). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnyje numatyta, kad konkrečią pajamų natūra pripažinimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Toks teisinis reglamentavimas neprieštaravo Konstitucijai. Mokesčiai gali būti nustatyti tik įstatymu, tačiau vien nustatyti mokesčius nepakanka. Dar būtina nustatyti atitinkamų mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarką, o tai gali būti padaryta ir poįstatyminiais aktais. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su sutuoktine įgijo tris žemės sklypus lengvatine kaina, t. y. kaina, kuri buvo nuo 7 iki 63 kartų mažesnė nei sklypų rinkos vertė. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pareiškėjas, įsigydamas sklypus, gavo pajamų natūra. Atsakovas nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnis reguliuoja pajamų natūra pripažinimo klausimą. Tai yra blanketinė norma, kuri numato, kad pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Finansų ministras yra patvirtinęs tokią tvarką ir joje nenustatyta, kad sprendžiant pajamų natūra pripažinimo klausimą, būtų reikalinga papildomai vertinti sandoriui įtakos galėjusias padaryti aplinkybes. Atsakovas nurodo, kad nustačius pajamų natūra gavimo faktą, skaitinį šių pajamų dydį galima nustatyti tik pasitelkiant papildomus informacijos šaltinius, t. y. taikant netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus. Tiesiogiai pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą apskaičiuoti mokesčio bazę šiuo atveju nėra galimybės, nes gauta nauda pagal sudarytus pirkimo – pardavimo sandorius nėra apibrėžta ir deklaruota.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, kuri apibrėžia pajamas natūra, lengvatine kaina nuosavybėn gautas turtas gyventojų pajamų mokesčio objektu gali būti pripažintas tik esant specialioms šiame įstatyme numatytoms sąlygoms. Lengvatine kaina įgytas turtas gali būti pripažintas pajamomis natūra tik tuomet, jeigu bus nustatyta, kad turtas mažesne negu tikroji rinkos kaina konkrečiam gyventojui buvo parduotas dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos. Taigi apmokestinant gyventojų pajamų mokesčiu lengvatine kaina nuosavybėn įgytą turtą, nepakanka vien nustatyti, kad įgyto turto kaina yra mažesnė negu rinkos vertė, tačiau būtina nustatyti, kad pardavėjas konkrečiam turto pirkėjui turtą lengvatine kaina (mažesne negu tikroji rinkos kaina) pardavė dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriai, įpareigodami pareiškėją sumokėti gyventojų pajamų mokestį už tris žemės sklypus, kurie buvo įsigyti mažesne kaina negu turto vertinimo ataskaitose nustatyta turto rinkos vertė, privalėjo nustatyti, ar buvo kokia nors konkrečių interesų ar sandorių įtaka, dėl kurios pardavėjai pareiškėjui ir jo sutuoktinei pardavė žemės sklypus lengvatine kaina. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatytas didelis rinkos vertės ir kainos skirtumas savaime patvirtina tam tikrų interesų buvimą ir jų nustatinėti papildomai nebūtina.
Be to, pirmosios instancijos teismas (taip pat ir mokesčių administratoriai) nepagrįstai skirtumą tarp žemės sklypų įsigijimo vertės ir turto vertintojo nustatytos šių žemės sklypų rinkos vertės pripažino pareiškėjo gauta dovana. Prieidamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos, galiojusios iki 2009 m. liepos 1 d., 2.3 punktu, kuriame nustatyta, kad pajamomis, gautomis natūra, pripažįstama gyventojo gautos iš asmens, susijusio su gyventoju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, nepiniginės dovanos ir laimėjimai (prizai); taip pat gyventojo gautos iš asmens, nesusijusio su gyventoju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, nepiniginės dovanos ir laimėjimai (prizai), jeigu jų vertė viršija 250 litų.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad pajamos natūra (turtas ar paslaugos) gali būti suteikiamos įvairiomis formomis: neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina, kai konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina. Taigi kiekvienu atveju sprendžiant pajamų, gautų natūra, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu klausimą, būtina nustatyti, kokia forma buvo gautos pajamos natūra ir atsižvelgiant į tai spręsti klausimą dėl tokių pajamų galimo apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.
Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas žemę įgijo pagal pirkimo – pardavimo sutartis. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas už įgytus žemės sklypus sumokėjo pirkimo – pardavimo sutartyse nurodytą kainą. Taigi mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjo kartu su sutuoktine įgytų trijų žemės sklypų vertė, kurią nustatė turto vertintojas, pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo metu buvo didesnė nei jų įsigijimo kaina, tokių sklypų įsigijimo apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu klausimą galėjo spręsti tik nustatęs, kad minėti žemės sklypai buvo įsigyti lengvatine kaina. Nustačius, kad turtas buvo įsigytas lengvatine kaina, piniginė suma, apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, negali būti traktuojama kaip gyventojo neatlygintinai įgytas turtas.
Todėl Mokestinių ginčų komisija pagrįstai panaikino atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 68-247 ir pareiškėjo skundą perdavė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo, nurodydama, kad atsakovas privalo įvertinti kokių nors interesų ar sandorių įtaką, nulėmusią kainų skirtumą tarp turto įsigijimo kainos, nurodytos žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyse, ir turto vertintojo nustatytos minėtų žemės sklypų rinkos vertės.
Kadangi šios bylos kontekste nėra sprendžiamas gyventojų pajamų mokesčio paskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl teisėjų kolegija nevertina atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio taikymo nagrinėjant šį mokestinį ginčą.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šioje byloje taikytinų įstatymų atitikties Konstitucijai bei šioje byloje taikytinų norminių administracinių teisės aktų atitikties įstatymams. Todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir prašymas dėl finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos teisėtumo tyrimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.