Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2732-603/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas: 1) pažeidė CPK 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Konstitucijos 109, 117 straipsnių, Teismų įstatymo 34 straipsnio ir 47 straipsnio 8 dalies nuostatas, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas; 2) skundžiamas sprendimas yra be motyvų, kas reiškia absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą; 3) pažeidžiant procesinės teisės normas nenurodomi argumentai, kuriais atmetami įrodymai (CPK 270 str. 4 d.), pažeisti CPK 178, 185 straipsniai netinkamai vertinant įrodymus.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

1) Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – sprendime nėra argumentų, kuriais atmetami pateikti rašytiniai įrodymai, taip pat nėra motyvų, kuriais vadovaujantis teismas padarė išvadą, jog neįrodyti Vilniaus apygardos teismo ir teisėjo A. B. neteisėti veiksmai. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas konstatuotinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Jei sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pažymėtina, kad ir tokiu atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo tik tada, kai šių pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.). Jei sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, nėra pagrindo nustatyti neteisėtų teismų ir/ar teisėjų veiksmų, dėl ko nėra pagrindo tenkinti pareikštų materialinių reikalavimų, todėl ieškinį atmetė. Šią išvadą teismas grindė skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais (CPK 270 str. 4 d.). Todėl teiginys, kad sprendime nėra motyvų yra visiškai nepagrįstas, o tai, kad teismo nurodyti motyvai netenkina apelianto, nėra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimą. Tuo tarpu tai, ar teismas (ne)tinkamai įvertino įrodymus, ar motyvai ir išvados yra pagrįsti, gali būti patikrinta apeliacine tvarka.

2) Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, kad civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja L. L., nes niekas negali būti teisėju savo paties byloje, tuo pažeidžiamas bendras objektyvaus ir nešališko civilinės bylos nagrinėjimo teisme principas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.). Apelianto teigimu, tame pačiame teisme dirbantys teisėjai yra pažįstami, nuolat bendrauja, todėl procesinio sprendimo turiniui gali turėti įtakos subjektyvaus pobūdžio nuostatos ir kriterijai, o tai sukelia pagrįstų abejonių civilinio proceso nešališkumu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Šiuo atveju ieškinys kildinamas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. B., anot apelianto, neteisėtų veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-3778-661/2013, ko pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nekonstatavo. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantas neįrodė teismo (teisėjo) kaltės ir neteisėtų veiksmų, savaime neteikia pagrindo, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka apelianto atžvilgiu. Priešingu atveju teisėją būtų galima laikyti šališku iš esmės bet kurioje byloje, nes paprastai ginčą viena šalis pralaimi. Antra, apelianto vertinimas dėl teisėjos šališkumo paneigiamas ir byloje esančiais duomenimis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos L. L. nušalinimo klausimas iš esmės tapačiais nagrinėjamame apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nagrinėjamoje byloje jau buvo spręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. ir 2014 m. vasario 26 d. nutartimis, kuriose konstatuota, kad nėra pagrindo nušalinti Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos L. L. nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo (b.l. 68-70, 112-114), kitaip tariant, buvo konstatuota, jog teisėja gali nagrinėti bylą. Todėl bylą nagrinėjusi teisėja dėl jau išnagrinėtų ir pripažintų nepagrįstais apelianto motyvų neturėjo pagrindo nusišalinti ir savo iniciatyva. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujai atsiradusių faktinių aplinkybių ar bent naujų įtikinamų argumentų, kurie leistų spręsti, kad po minėtų apeliacinės instancijos teismo nutarčių būtų atsiradęs naujas pagrindas daryti kitokias išvadas nei padarytos minėtose apeliacinės instancijos teismo nutartyse. Todėl vien tai, kad teismas atmetė ieškinį, o apeliantas ir toliau mano esant bylą nagrinėjusią teisėją šališką, savaime neteikia pagrindo sutikti su jo nuomone. Be to, apeliantui iš daugybės jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Nepagrįstas apelianto argumentas, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų, kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje nekeliamas klausimas dėl veiksmų to paties (bylą nagrinėjančio) teisėjo, kurioje jis būtų buvęs proceso šalimi kitoje byloje, aktualioje nagrinėjamai. Tuo tarpu apelianto nurodomi teiginiai - „patys prieš save“ - šios kategorijos bylose nepatenkinto bylos baigtimi asmens galimi iš esmės visais atvejais nepriklausomai nuo to, koks teismas benagrinėtų bylą, ir yra deklaratyvaus pobūdžio. Dėl paminėtų motyvų apelianto argumentai skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo ir teisėjo šališkumo aspektu atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12 str., 178 str.).

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų

Apeliantas prašo priteisti iš atsakovo (valstybės) 655 850 Lt turtinę ir 50 000 Lt neturtinę žalą, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas nenusišalino nuo civilinės bylos Nr. 2-3778-661/2013 nagrinėjimo, o ją nagrinėdamas dengė nuo atsakomybės kitų Vilniaus apygardos teismo teisėjų neteisėtus veiksmus, taip trukdydamas apeliantui gintis civilinėse ir baudžiamosiose bylose.

Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 - 3 dalyse. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti, be kita ko, ir neteisėtus veiksmus, ir žalos atsiradimą dėl teismo (teisėjo) kaltės. Nenustačius bent vienos iš paminėtų sąlygų, civilinė atsakomybė nėra galima.

Kaip minėta, apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. B. nenusišalino nuo civilinės bylos Nr. 2-3778-661/2013 nagrinėjimo, bet ją neteisėtai pradėjęs nagrinėti prieš savo kolegas, pažeidė apelianto teises bei padarė jam žalą. Apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. B. neteisėtus veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3778-661/2013 patvirtina civilinės bylos Nr. 2-3334-345/2013 medžiaga, kurioje 2013 m. vasario 4 d., 2013 m. vasario 7 d., 2013 m. vasario 12 d. nutartimis nuo civilinės bylos nagrinėjimo buvo nusišalinusios teisėjos J. M., G. A. – B., R. B., nurodydamos, kad turės vertinti savo kolegos - tame pačiame teisme dirbančio teisėjo veiksmus, todėl gali kilti pagrįstų abejonių jų nešališkumu pagal CPK 66 straipsnį ir bus pažeistas Konvencijos 6 straipsnis. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentu, kad ieškovas nepateikė įtikinamų argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti Vilniaus apygardos teismo ar teisėjo A. B. neteisėtus veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3778-661/2013 iš esmės ar nenusišalinimo (šališkumo) aspektu.

Visų pirma, vertinant apelianto argumentus dėl teisėjo A. B. nusišalinimo pareigos pažeidimo, matyti, kad jie iš esmės yra panašūs į argumentus, kuriais šiame apeliaciniame skunde grindžiamas bylą nagrinėjusios teisėjos L. L. šališkumas. Dalis jų šioje nutartyje jau yra aptarti pirmiau, jie iš esmės taikytini ir vertinant teisėjo A. B. nusišalinimo pareigos nebuvimą civilinėje byloje Nr. 2-3778-661/2013, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Antra, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad dalis kitų teisėjų kitose apelianto inicijuotose panašaus pobūdžio bylose yra nusišalinę, o tai neva suponuoja išvadą, kad teisėjo V. B. veiksmai yra neteisėti. Tai, kad dalis asmenų savo elgesį motyvuoja ir elgiasi vienaip, dar per se nereiškia, kad toks elgesys suponuoja visiems privalomą elgesio modelį. Šiame kontekste apskritai pažymėtina, kad žalą gali sukelti ne pats teisėjo nenusišalinimo faktas, gal būt ir esant abejonių dėl teisėjo šališkumo, ar netgi šališkumas, o neteisingo sprendimo priėmimas dėl šališkumo. Trečia, apelianto argumentus dėl neteisėtų teisėjo A. B. veiksmų paneigia faktinės aplinkybės, susijusios su civilinės bylos Nr. 2-3778-661/2013 išnagrinėjimu.

Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas reglamentuoja CPK normos, numatančios, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, o kasacinės instancijos teismas - pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą bei pagrįstumą. Tokių teisės normų visuma, įtvirtinta CPK III dalies XVI ir XVII skyriuose, sudaro vientisą harmoningą teismų priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tvarką, kas reiškia, kad teismo sprendimu ar nutartimi, kurie yra nepanaikinti aukštesnės instancijos teismo, ginčas pagrįstai ir teisėtai išsprendžiamas galutinai.

Prijungtos civilinės bylos Nr. 2-3778-661/2013 duomenimis Vilniaus apygardos teismas (teisėjas A. B.) 2013 m. kovo 19 d. nutartimi atsisakė priimti apelianto ieškinį dalyje dėl ieškovo reikalavimų atsakovams Vilniaus apygardos teismui, teisėjui H. J. bei nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis palikta nepakeista. Pažymėtina, kad apeliantas atskirąjį skundą dėl 2013 m. kovo 19 d. nutarties inter alia grindė teisėjo A. B. šališkumu nagrinėjant bylą (civ. b. Nr. 2-3778-661/2013 b.l. 20), tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė. Vėliau tas pats teisėjas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi apelianto pateiktą patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-3778-661/2013 laikė nepaduotu ir grąžino, nes nustatytu terminu apeliantas ieškinio trūkumų nepašalino. Minėta nutartis taip pat buvo apskųsta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi taip pat palikta nepakeista. Apeliantas ir pastaruoju atveju atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties inter alia grindė teisėjo A. B. šališkumu (civ. b. Nr. 2-3778-661/2013 b.l. 40), tačiau apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatė.

Taigi, tiek apelianto ieškinys bei apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje dėl teisėjo A. B. šališkumo, tiek apelianto atskirieji skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. gegužės 28 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-3778-661/2013 iš esmės yra grindžiami tais pačiais argumentais. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas civilinėje byloje Nr. 2-3778-661/2013 priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą inter alia apelianto ir šiuo metu tebenurodomais motyvais nenustatė procesinių teisės normų pažeidimų. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad teisėjas A. B. turėjo nusišalinti nuo civilinės bylos Nr. 2-3778-661/2013 nagrinėjimo ir, to nepadaręs, neteisėtai minėtą bylą nagrinėjo. Jo priimti procesiniai sprendimai iš esmės taip pat pripažinti pagrįstais ar teisėtais. Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas (teisėjas) atliko kokius nors neteisėtus veiksmus apskritai (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Konstatavus, jog apeliantas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų veiksmų, vien jau dėl to nebūtų pagrindo pripažinti apelianto reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrįstu. Kartu pažymėtina, kad ir žalos faktas bei dydis nagrinėjamu atveju apelianto yra tik deklaruojamas bei nepagrindžiamas įrodymais. Apelianto teigimu, jam padarytą 655 850 Lt turtinę žalą patvirtina civilinės bylos Nr. 2-3778-661/2013 eiga ir medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos civilinės bylos eiga ir medžiaga bei kiti teismų priimti procesiniai sprendimai savaime dar nepatvirtina žalos jam padarymo fakto, nes nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-3778-661/2013 priėmimo bei bylos išnagrinėjimo iš esmės atveju apeliantui ir būtų priteista 655 850 Lt žala; apeliantas jokiais įrodymais taip pat nepagrindė ir CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, sudarančių neturtinės žalos turinį.

Apibendrinant pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė nei neteisėtų veiksmų, nei patirtos žalos fakto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.