Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-442-709-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-05
Bylos Nr.: A-442-709-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01675-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Dainius Raižys (pran.), Arūnas Sutkevičius, Virginija Volskienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“
Atsakovas: Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinės muitinės
Trečiasis asmuo: akcinės bendrovės „Lifosa“, uždarosios akcinės bendrovės „Transchema“

Kategorijos

10.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A442-709/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01675-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 10.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ atstovui advokatui A. S.,atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovams D. S. ir D. B.,atsakovo Kauno teritorinės muitinės atstovams S. P. ir G. R.,trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lifosa“ atstovei L. M.,trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Transchema“ atstovui M. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Lifosa“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Transchema“, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Teritorinė muitinė), atlikusi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ (toliau – ir UAB „Fortera“, pareiškėjas) patikrinimą, surašė 2009 m. gruodžio 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 9KM19/21-0834S (toliau – ir Ataskaita).

Šioje ataskaitoje, be kita ko, nusprendė: 1) nepripažinti pareiškėjo importuotų prekių – techninės sieros rūgšties, įformintų 2009 m. lapkričio 13 d. – 2009 m. gruodžio 3 d. laikotarpiu muitinės deklaracijomis (09LTKR1000IM016215; 09LTKR1000IM017295; 09LTKR1000IM017A20; 09LTKR1000IM018372; 09LTKR1000IM018C81; 09LTKR1000IM0199B2; 09LTKR1000IM01A652; 09LTKR1000IM01A9D3), deklaruotos sandorio vertės jų muitine verte; 2) nustatyti pareiškėjo importuotos techninės sieros rūgšties muitinę vertę vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Kodeksas, Muitinės kodeksas), 31 straipsnio 1 dalimi ir remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje – 0,11 Lt/kg. Duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, nagrinėjamu atveju buvo laikomi duomenys, esantys Lietuvos muitinės PREMI duomenų bazėje; 3) įregistruoti pareiškėjui mokestinę prievolę už importuotą techninę sieros rūgštį: 5 369 Lt muito, 39 239 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 104 Lt PVM delspinigių ir 8 920 Lt baudos (I t., b. l. 20-28).

Teritorinė muitinė patikrinimo metu nustatė, kad prieš prekėms įforminant išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą, įvyko du pardavimai: Baltarusijos įmonė OAO „Naftan“ techninę sieros rūgštį pardavė UAB „Transchema“, nurodydama 28,14 Lt/t kainą pagal DAF pristatymo sąlygas; po to UAB „Transchema“ šias prekes pardavė pareiškėjui, nurodydama 29,20 Lt/t kainą ir DAF pristatymo sąlygas. Pareiškėja šias prekes pardavė AB „Lifosa“.

Teritorinė muitinė, atsižvelgusi į pareiškėjo muitinio įforminimo metu pateiktuose SMGS važtaraščiuose nurodytas transportavimo išlaidas, susidariusias iki Bendrijos muitų teritorijos, nustatė, kad prekių gabenimo nuo Novopolocko iki Gudogų išlaidų suma yra didesnė negu deklaruota muitinė vertė. Kitaip tariant, iš deklaruotos muitinės vertės atėmus transportavimo išlaidas, susidariusias iki Bendrijos muitų teritorijos, susidaro neigiama prekių muitinė vertė. Teritorinė muitinė įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus importuotų prekių vertei pagrįsti bei paaiškinti, kodėl bendra prekių vertė yra mažesnė už krovinio transportavimo išlaidas.

Apibendrinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, Teritorinė muitinė nurodė, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyta prieštaringa ir neišsami informacija: UAB „Transchema“ direktoriaus paaiškinimas, kad naftos perdirbimo įmonėje OAO „Naftan“ sieros rūgštis yra šalutinis naftos perdirbimo produktas neatitinka tikrovės, nes OAO „Naftan“ internetiniame puslapyje skelbiama, jog techninė sieros rūgštis yra gamybos produktas. Krovinio siuntėjas OAO „Naftan“ jau SMGS važtaraščiuose krovinio savininke nurodė UAB „Fortera“, nors tuo metu ši bendrovė dar negalėjo būti prekių savininke, nes UAB „Transchema“ tik po kelių dienų po krovinio išsiuntimo UAB „Fortera“ pardavė sieros rūgštį pagal PVM sąskaitas faktūras, o UAB „Fortera“ pardavė AB „Lifosa“ pagal sąskaitas faktūras prekes, kurių pati dar nebuvo įsigijusi iš UAB „Transchema“. UAB „Fortera“ deklaruota muitinė vertė yra ženkliai mažesnė nei transportavimo išlaidos už krovinio gabenimą maršrutu Novopolskas - Gudogai. Ši bendrovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių minėtas transportavimo išlaidas, neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių. UAB „Fortera“ mokėjimai įvykdyti UAB „Transchema“ pagal išankstines sąskaitas nenurodant duomenų apie konkrečias sąskaitas bei siuntas, už kurias mokama. UAB „Fortera“ pateiktame mokėjimo nurodyme sumokėta suma neatitinka išankstinėje sąskaitoje nurodytos sumos. Be to, Teritorinės muitinės vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Tranchema“ turi išimtines teises tiekti į Lietuvos Respubliką OAO „Naftan“ gamybos sieros rūgštį, o OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra susiję asmenys, yra pagrindas manyti, kad pirkėjo UAB „Transchema“ ir pardavėjo OAO „Naftan“ tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai. UAB „Transchema“ direktorius paaiškinime nurodė, jog UAB „Transchema“, UAB „Fortera“ ir AB „Lifosa“ bendrai pasiekė susitarimą dėl sieros rūgšties įsigijimo iš OAO „Naftan“ žemesne už savikainą kaina (OAO „Naftan“ parduoda sieros rūgštį mažesne kaina nei savikaina, nes žymiai sumažėjo paklausa pasaulinėse rinkose. Be to, OAO „Naftan“ neturi technologinės galimybės saugoti sieros rūgštį, todėl visas gaunamas jos kiekis turi būti realizuotas. Priešingu atveju, sieros rūgštis deginama, tačiau ekologinės baudos už tokį deginimą yra didelės. Atsižvelgiant į tai, OAO „Naftan“ suinteresuota prekes parduoti bet kokiomis sąlygomis). Teritorinės muitinės vertinimu, tas faktas, jog UAB „Transchema“ iš OAO „Naftan“ įsigytą sieros rūgštį pardavė pareiškėjui ženkliai mažesne kaina negu prekių transportavimo išlaidų suma, prieštarauja komercinei praktikai, ir tai yra sąlygos bei aplinkybės, kurios turi poveikį prekių kainai, kurių neįmanoma nustatyti.

Teritorinė muitinė atmetė UAB „Transchema“ argumentus, kad OAO „Naftan“ techninę sieros rūgštį parduoda žemesne už savikainą kaina dėl žymiai sumažėjusios paklausos pasaulinėse rinkose ir dėl to, kad ši neturi technologinės galimybės saugoti sieros rūgštį; kad sieros rūgšties deginimas nepriimtinas dėl didelių ekonominių baudų. Teritorinė muitinė šiuos argumentus vertino kritiškai, kadangi vadovaudamasi PREMI duomenų baze nustatė, kad UAB „Transchema“ sieros rūgštį tuo pačiu metu pardavė ir kitai Lietuvos įmonei, tačiau žymiai didesne (5 kartus) kaina nei pareiškėjui (138 Lt/t). Palyginus pareiškėjo deklaruotos techninės sieros rūgšties sandorio vertę su kitų importuotojų importuotų tapačių ar panašių prekių, parduotų eksportui į Bendrijos muitų teritoriją eksportui tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu, kaip ir prekės pagal muitinės deklaracijas, nustatyta, kad importuotos techninės sieros rūgšties vertė deklaruota žymiai mažesne kaina už kitų importuotojų deklaruotas tapačių ir panašių prekių sandorio vertes, sukauptas Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje (MVR 0909-0911), bei už vertes, pateiktas EUROSTAT duomenų bazėje (internetinis puslapis epp.eurostat.ec.europa.eu). Pareiškėjo pateikti dokumentai, Teritorinės muitinės vertinimu, nepagrindė muitinės vertės teisingumo.

Atsižvelgusi į visa tai ir į tai, kad UAB „Fortera“ importuotos techninės sieros rūgšties sandorio vertė deklaruota žymiai mažesne kaina už kitų importuotojų deklaruotas tapačių ir panašių prekių sandorio vertes, o pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotų prekių muitinės vertės teisingumo, Teritorinė muitinė konstatavo, jog prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti. Tai, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 181a straipsniu, yra pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo pareiškėjo importuotų prekių muitinei vertei nustatyti.

Kaip toliau nurodė Teritorinė muitinė, nesant galimybės prekių muitinės vertės nustatyti, vadovaujantis Kodekso 30 straipsnio 2 dalies a, b, c ir d punktais, pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta, vadovaujantis Kodekso 31 straipsnio 1 dalimi ir Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu. Nustatydama muitinę vertę, Teritorinė muitinė rėmėsi duomenis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, tai yra naudodama PREMI duomenų bazėje sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotų tapačių ar panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu metu ar maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės kurių vertė nustatinėjama. Teritorinė muitinė vadovavosi Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų „Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių“ (toliau – ir Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklės) 47 punktu, tai yra taikė mažiausią iš galimų atrinktų verčių.

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2010 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-208 (toliau – ir 2010 m. balandžio 16 d. Sprendimas) patvirtino Ataskaitą (byla Nr. A-2163/11, I t., b. l. 31-34).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Ataskaitos ir 2010 m. balandžio 16 d. Sprendimo, jį atmetė kaip nepagrįstą (byla Nr. A-2163/11, II t., b. l. 128-143).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Muitinės departamento 2010 m. balandžio 16 d. Sprendimą bei perdavė pareiškėjo skundą dėl Ataskaitos Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo (byla Nr. A-2163/11, II t., b. l. 197-211). Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, atsižvelgdamas į tai, kad Muitinės departamentas nepagrįstai nevertino dalies įrodymų (SMGS važtaraščių), iš principo perrašė Teritorinės muitinės padarytas išvadas, papildomai dėl jų nepasisakydamas ir neargumentuodamas, pasisakė ne dėl visų nustatytų aplinkybių, o kai kurias aplinkybes nemotyvuotai skirtingai vertino nei Teritorinė muitinė. Tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Muitinės departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2011 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-271 (toliau – ir 2011 m. liepos 19 d. Sprendimas) Ataskaitą patvirtino (I t., b. l. 29-34).

Muitinės departamentas sutiko su Teritorinės muitinės pakartotinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei pritarė jos sprendimui, kad viena iš priežasčių nepripažinti pareiškėjos deklaruotos sandorio vertės yra žymus skirtumas (beveik keturis kartus) palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis sandorio vertėmis. Nurodė, kad rinkos sąlygomis, preziumuojant sandorio šalių sąžiningumą, sandorio vertė neturi labai skirtis nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų. Todėl tais atvejais, kai importuotų prekių sandorio kaina labai skiriasi nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų, darytina išvada, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti. Tai yra pagrindas, vadovaujantis Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, netaikyti sandorio vertės metodo.

Muitinės departamento nuomone, Teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė nepripažinti pareiškėjo deklaruotos sandorio vertės Ataskaitoje išdėstytais pagrindais: pareiškėjas deklaravo prekių sandorio vertę, nebūdamas šių prekių savininkas, nes minėtas prekes pareiškėjas jau buvo pardavęs AB „Lifosa“; pareiškėjo deklaruota prekių muitinė vertė, esant krovinio sąlygoms „DAF Gudogai“, yra mažesnė nei transportavimo išlaidos už krovinio gabenimą maršrutu Novopolskas – Gudogai, pareiškėjas nepateikė objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų, tai yra nenurodė transportavimo išlaidas pagrindžiančių duomenų (informacijos) ir neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių; pareiškėjo mokėjimai vykdyti UAB „Transchema“ pagal išankstines sąskaitas, nenurodant duomenų apie konkrečias sąskaitas bei siuntas, už kurias mokama, o pareiškėjo pateiktuose mokėjimo nurodymuose sumokėta suma neatitinka išankstinėje sąskaitoje nurodytų sumų, todėl negalima nustatyti už importuotas prekes sumokėtos konkrečios pinigų sumos; prekių gamintojas ir pirkėjas UAB „Transchema“, turintis išimtines teises prekiauti OAO „Naftan“ pagaminta produkcija, yra susiję asmenys.

Kadangi deklaruotų prekių kaina labai maža ir nepateikta jokių šios kainos realumą pagrindžiančių įrodymų, taip pat atsižvelgęs į pirmiau išvardintų aplinkybių visumą, Muitinės departamentas konstatavo, jog pareiškėjo importuotų prekių vertei turėjo įtakos sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti.

Muitinės departamentas, be kita ko, pažymėjo, kad vertinant sandorio, kurio metu prekės parduodamos į Bendriją, pagrįstumą, būtina išsiaiškinti ne tik konkretaus sandorio, bet ir kitų, prieš tiriamą sandorį ir po jo įvykusių pardavimų aplinkybes. Tokiu būdu būtina atsižvelgti ir į sandorį, kurį sudarė OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“. Nepaisant to, kad minėtas sandoris nebuvo pagrindu importuojant prekes į Bendriją, reikia pažymėti, kad jis įvyko tarp tarpusavyje susijusių asmenų, iš kurių vienas yra Baltarusijos Respublikos, o kitas – Bendrijos ūkio subjektas.

Muitinės departamentas taip pat vertino, jog sieros rūgšties priskyrimas pagrindiniam ar šalutiniam produktui nėra esminis motyvas, lemiantis sandorio vertės pripažinimą ar paneigimą. Prekės kainą rinkoje lemia ne jos pagaminimo būdas ar įdėtos sąnaudos, o atitinkamos prekės cheminės, fizinės ar kitokios savybės, darančios įtaką tos prekės paklausai rinkoje. Tai, kad pareiškėjo importuotos prekės priskyrimas pagrindiniam ar šalutiniam produktui įtakos neturėjo ir negalėjo turėti, taip pat įrodo tas faktas, jog tuo pačiu metu kita Lietuvos bendrovė tą patį produktą įsigydavo 4 kartus didesne kaina. Muitinės departamento nuomone, tokio didelio kainų skirtumo negalėjo lemti mažesnės sieros rūgšties pardavimo apimtys. Nepaisant to, kokiu būdu yra pagaminama prekė, kokia jos paskirtis, šios prekės pardavimo kaina rinkoje neturėtų žymiai skirtis.

Muitinės departamentas laikėsi pozicijos, jog importuojamų prekių kainai įtakos negalėjo turėti tai, jog Baltarusijoje vyrauja planinė ekonomika. Prekės kainą lemia ne eksportuojančios valstybės ekonominė sistema, o atitinkami rinkos veiksniai importuojančios prekės valstybės viduje.

Muitinės departamento vertinimu, būtinybės kreiptis į Baltarusijos muitinę nebuvo, kadangi pastaroji galėtų atlikti patikrinimą tik dėl pirminio sandorio, sudaryto tarp susijusių asmenų (OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“), kurie gali susitarti ir dėl įvairių jiems palankių sąlygų, taip pat ir kainos.

Muitinės departamento teigimu, nuosavybės teisės į importuojamas prekes turėjimas taip pat yra reikšmingas taikant Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą. Nepaisant to, kad nuosavybės teisės įgijimas gali būti nustatomas ir sutartimis tarp asmenų, prieštaravimai sutartyse gali būti pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti. Prieštaravimų neturėtų būti ne tik sutartyse, bet ir kituose muitiniam vertinimui pateikiamuose dokumentuose (transporto, apmokėjimo ir pan.).

Pasisakydamas dėl kitų muitinės vertės nustatymo metodų taikymo, Muitinės departamentas nurodė, jog tapačių prekių muitinio įvertinimo metodas netaikytinas, kadangi iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar prekės tapačios visais atžvilgiais. Panašių prekių muitinio įvertinimo metodas netaikytinas, nes pagal turimus dokumentus nėra galimybės nustatyti, ar prekės turi panašias savybes, taip pat nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų atlikti patikslinimus dėl kiekio skirtumo, skirtingo apyvartos lygio. Importuotų ginčo prekių muitinės vertės negalima nustatyti pagal prekių vieneto kainą, už kurią importuotų prekių arba importuotų tapačių ar panašių prekių didžiausias kiekis, tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir vertinamos prekės parduotas su pardavėjais nesusijusiems asmenims, kadangi pareiškėjas visą sieros rūgštį parduoda tik vienam pirkėjui – AB „Lifosa“. Prekių muitinės vertės nustatyti apskaičiuotosios vertės metodu nėra galimybės, kadangi pareiškėjas nepateikė informacijos šio metodo taikymui, o muitinė negali reikalauti iš ne Bendrijos asmens pateikti tikrinimui arba leisti naudotis bet kuriais apskaitos dokumentais ar kitais duomenimis, kurių reikia šiai vertei nustatyti.

II. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Muitinės departamento 2011 m. liepos 19 d. Sprendimą bei Ataskaitą (I t., b. l. 3-16).

Pareiškėjas pažymėjo, jog UAB „Transchema“ ir OAO „Naftan“ yra susiję asmenys, tačiau šis požymis yra atskirai išskirtas Kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte, o šios normos atsakovai netaikė. Priešingai, tos pačios aplinkybės nėra numatytos Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte, kuris buvo pritaikytas. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, jog viešoji teisė negali būti aiškinama plečiamai. Tad jei aplinkybė, kad OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra susijusios įmonės, neleidžia taikyti minėto d punkto, nes tarp jų sudarytas sandoris nebuvo prekių importo pagrindu, tai ši aplinkybė taip pat negali būti interpretuojama kaip viena iš sąlygų taikant minėtą b punktą. Atsakovai neteisėtai praplėtė Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto apimtį, aiškindami, jog Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto turinį sudaro d punkte numatytos sąlygos. Atsakovų pateikiamas aiškinimas paneigia įstatymų leidėjo racionalumą.

Dėl ginčo produktų importo kainų, pareiškėjas nurodė, kad 2009 metais iš Baltarusijos į Lietuvą buvo importuota 31 287,70 tonų techninės sieros rūgšties, iš kurių pareiškėjo importas sudarė 86,2 procento, o likusieji 13,8 procento importo teko kitoms įmonėms. Tai liudija, kad apyvartos lygiai skiriasi 7 kartus. Be to, atsakovams buvo pateikti EUROSTAT duomenys, iš kurių matyti, kad sieros rūgšties vieno kilogramo kaina importo iš Baltarusijos į Bendrijos muitų teritoriją, išskyrus Lietuvą, Latviją ir Estiją, atvejais buvo 0,0639 Lt 2009 m. lapkričio mėnesį ir 0,0457 Lt 2009 m. gruodžio mėnesį. Pagal šias kainas pareiškėjo importuotos sieros rūgšties kaina skiriasi ne 4-5 kartus, o tik 1,3-2 karto, atsižvelgiant į pareiškėjo dalį (apie 40 procentų) bendrame baltarusiškos sieros rūgšties importe į Bendrijos muitų teritoriją. Tad atsakovo pagal PREMI duomenų bazę nustatytas kainų skirtumas (4-5 kartų) yra neobjektyvus. Jis negali būti pagrindu netaikyti sandorio vertės metodo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Bendrijoje esanti informacija yra žymiai platesnio pobūdžio nei sukaupta PREMI duomenų bazėje. Vien neatitikimas PREMI duomenų bazėje esančioms vertėms neleidžia netaikyti sandorio vertės metodo, nes, siekiant neutralaus muitinio įvertinimo, visų pirma, turi būti naudojami Bendrijos teisės nustatyti teisiniai instrumentai. Kaip matyti iš Kodekso įgyvendinimo nuostatų 23 priede nurodytų pavyzdžių, jie visiškai nėra susiję nei su PREMI duomenų bazės taikymu, nei su žymiu importuotų prekių kainos skirtumu. Pareiškėjas ginčija muitinės sprendimą taikyti PREMI duomenų bazėje esančias vertes, argumentuodamas, jog Pasaulio muitinių organizacijos (toliau – ir PMO) gairės „Nacionalinė vertinimo duomenų bazė kaip rizikos įvertinimo įrankis“ suteikia teisę muitinei minėtas vertes naudoti tik kaip rizikos vertinimo įrankį.

Pareiškėjo teigimu, Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintų sąlygų ir aplinkybių poveikio prekių kainai neįmanomas įvertinimas siejamas su tuo, kad pirkimo pardavimo sutartyse nustatomos vienos iš sutarties šalių pareigos, kaip tai nurodoma Kodekso įgyvendinimo nuostatų 23 priede, kurios įeina į prekių kainą, ir šių pareigų vykdymas yra susijęs su išlaidomis, kurių kainos ir vertės objektyviai neįmanoma nustatyti.

Pareiškėjas teigė, kad sieros rūgštis yra šalutinis naftos produktų gamybos produktas, kuris gali būti parduotas arba turi būti utilizuojamas, o tai susiję su dideliais kaštais. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva“ tinklapyje skelbta informacija; taip pat Europos Sąjungos teisės aktai, kuriuose sieros rūgštis ir sulfinė rūgštis apskritai laikomos šalutiniu ir pavojingu produktu, bei AB „Lifosa“ 2010 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. V-0399, kurioje nurodoma, jog vidutinė tonos sieros rūgšties savikaina yra 59,91 Lt už toną, dar šią sumą mažinant 15 procentų dėl garo pardavimo į šilumos tinklus. AB „Lifosa“ yra didžiausia sieros rūgšties gamintoja Europoje, taip pat galutinė sieros rūgšties vartotoja. Kaip minėta, AB „Lifosa“ išgaunamos sieros rūgšties savikaina yra 50,91 Lt, todėl sieros rūgšties įsigijimas už 29,20 Lt už toną iš UAB „Fortera“ yra logiškas ir ekonomiškai pagrįstas. Be to, AB „Lifosa“ išgaunama ne iš naftos, o gaminama kryptingai – AB „Lifosa“ sieros rūgštį kaip žaliavą naudoja trąšų gamybai. Todėl ši įmonė, skirtingai nei OAO „Naftan“ turi poreikį sieros rūgščiai. Visa tai pateisina techninės sieros rūgšties pardavimą į Bendrijos muitų teritoriją mažomis kainomis.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai nepagrįstai sprendė dėl prekių nuosavybės teisės turėjimo ar neturėjimo. Bendrijos muitų teisė nereglamentuoja nuosavybės teisių ir jokia muitinės procedūra ar sankcionuotas veiksmas nėra susijęs su nuosavybės teisių į prekes turėjimu. Nagrinėjamu atveju įrašas važtaraštyje, kad prekių savininkas yra pareiškėjas, buvo adresuotas krovinio gavėjui AB „Lifosa“, o pristačius prekes į AB „Lifosa“ teritoriją ir perdavus jai važtaraščius bei krovinį, šių dalykų perdavimo momentu pareiškėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo prekių savininkas ir čia nėra jokio prieštaravimo. Pareiškėjas nurodė, jog tarp jo ir UAB „Transchema“ suderintos DAF Baltarusija/Lietuva sąlygos rodo, jog nuosavybės teisės į prekes pareiškėjui perėjo nuo prekių pristatymo momento Gudoguose. Tai atitinka Civilinio kodekso 4.49 straipsnį, pagal kurį nustatoma ir AB „Lifosa“ nuosavybės teisė į ginčo prekes. Pareiškėjo vertinimu, neteisingas privatinės teisės aiškinimas (nuosavybės teisės pereina pagal PVM sąskaitas-faktūras) sąlygojo neteisėtą išvadą apie nuosavybės teisės turėjimą, kai krovinys yra tranzite. Tai laikytina viena iš esminių atsakovų padarytų klaidų, nustatant aplinkybes, kurių poveikio kainai negalima nustatyti. Taigi nuosavybės teisė yra už muitų teisės ribų. Priešingas aiškinimas iš tarptautinės prekybos eliminuotų komercinį atstovavimą, krovinių vežimą, ekspeditoriaus veiklą ir pan., nes šie asmenys, vykdydami sutartis, atlieka procedūras neturėdami į prekes jokių daiktinių teisių. Vadinasi, nuosavybės teisės į prekes perėjimo momentas negali būti laikomas aplinkybėmis ar sąlygomis, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pardavėjas UAB „Transchema“ ir pirkėjas UAB „Fortera“ sudarė prekių, esančių Gudoguose, pirkimo–pardavimo sutartį DAF Baltarusijos–Lietuvos siena (perėjimas Gudogai) sąlygomis. Tai reiškia, kad jokių transportavimo išlaidų iki Bendrijos teritorijos pareiškėjas nepatyrė. Todėl atsakovų argumentai, susiję su transportavimo išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikimu, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ atsiskaitymo būdas neturi/negali turėti įtakos sandorio metodo netaikymui. Ši problema išspręsta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu, priimtu byloje C-29/93, kuriame nurodoma, jog apmokėjimo faktas nebūtinai turėtų būti fiksuojamas, atsižvelgiant į pinigų pervedimus, apmokėjimas gali būti atliktas akredityvo pagalba, kitais mokėjimo instrumentais, jis gali būti tiesioginis ir netiesioginis (žr., 10, 11 ir 15 p.). Pareiškėjas paaiškino, jog atsiskaitymas tarp šalių vyko atlikus avansinį apmokėjimą pagal išankstines sąskaitas faktūras, po to realiomis sąskaitomis faktūromis mažinant permokos dydį už pateiktas prekes, kol šalys pagal minėtus sandorius visiškai viena su kita atsiskaitydavo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovų turimi dokumentai atspindi visas su šiuo mokestiniu ginču susijusias ūkines operacijas ir su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. Jei atsakovai netiki sąskaitose–faktūrose ir Baltarusijos Respublikos eksporto deklaracijose nurodytų kainų realumu, tuomet jie privalo kreiptis į eksporto valstybės (Baltarusijos) kompetentingą instituciją, kad ši patvirtintų ar paneigtų eksportuotų prekių ekonominę vertę.

Pareiškėjas pabrėžė, jog nei vienas iš Lietuvos rezidentų neturėjo jokios mokestinės naudos. Praktiškai visų mokesčių bazė yra aiški: a) UAB „Transchema“ iš OAO „Naftan“, įsigijusi ginčo prekes už 28,14 Lt/t ir pardavusi jas pareiškėjui už 29,20 Lt/t gavo 1,06 Lt/t pelną, kuris sumažinus jį darbo sąnaudomis ir sudaro pelno mokesčio bazę; b) UAB „Fortera“ įformindama importą po 29,20 Lt/t, nuo šios sumos sumokėjo muitą ir PVM. Tolesnis pardavimas AB „Lifosa“ už 38,17 Lt/t sąlygojo 8,97 Lt/t dydžio kainos skirtumą, kurį sumažinus muito suma, veiklos sąnaudomis bei įvykdžius PVM atskaitą, gaunama aiški pelno mokesčio bazė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad atsakovai, nepagrįstai atsisakydami pareiškėjo importuotoms prekėms taikyti sandorio vertės metodą ir pritaikydami Kodekso 31 straipsnį, dar kartą pažeidė materialinės teisės normas, nes importuotų prekių muitinei vertei nustatyti nepagrįstai ir nemotyvuotai netaikė Kodekso 30 straipsnio 2 dalyje numatytų metodų. Pareiga taikyti minėtus metodus yra numatyta Kodekso 30 straipsnio 1 dalyje. Be to, Kodekso 31 straipsnyje numatyto metodo taikymas yra susijęs su Kodekso 29 ir 30 straipsniuose nurodytų metodų lanksčiu taikymu (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą byloje C-422/2000), laikantis 31 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų ir bendrųjų nuostatų (Įgyvendinimo nuostatų 23 priedas). Atsakovai, pasiremdami vien PREMI duomenų baze, pažeidė minėtas taisykles. Pareiškėjas akcentavo, jog taikant Kodekso 31 straipsnį, būtina remtis visa Bendrijoje turima informacija. Akivaizdu, jog Bendrijoje esantys duomenys negali apsiriboti tik Lietuvos PREMI duomenų baze. Pareiškėjas rėmėsi importuotojui palankesniais EUROSTAT 2009 m. lapkričio-gruodžio mėnesio duomenimis – sieros rūgšties importas iš Baltarusijos teritorijos į Bendrijos muitų teritoriją, išskyrus Lietuvą, sudarė 68,7 procento, o kainų vidurkis buvo 0,0639-0,0457 Lt/kg. Tuo tarpu atsakovai taikė 0,11 Lt/kg kainą. Kaip nurodoma, Kodekso 31 straipsnio 2 dalyje, negalima remtis sistema, pagal kurią muitinė pasirenka didesniąją iš dviejų alternatyvių verčių. Kaip minėta, PREMI duomenų bazė gali būti naudojama tik kaip priemonė rizikos įvertinimui, o ne kaip instrumentas fiktyvioms ar alternatyvioms vertėms nustatyti.

Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje tiesiogiai taikoma Europos Sąjungos teisė. Dėl jos aiškinimo ir taikymo kyla neaiškumų. Pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (I t., b. l. 1-2). Savo prašyme pareiškėjas iš esmės kėlė klausimus dėl PREMI ir EUROSTAT duomenų bazėse esančių duomenų reikšmės, jų naudojimo muitinės vertės nustatymui.

Atsakovai Muitinės departamentas ir Teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko (I t., b. l. 46-56).

Atsakovas Muitinės departamentas pakartojo 2011 m. liepos 19 d. Sprendime išdėstytus argumentus. Taip pat pažymėjo, kad Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 23 priede pateikiamų pavyzdžių sąrašas nėra baigtinis. Šiame priede pateikiami tik galimi pavyzdžiai, o atvejus, kada yra pagrindas taikyti Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą, turi teisę nustatyti muitinė bei konkretų ginčą nagrinėjantys teismai.

Muitinės departamentas nesutiko, jog sieros rūgštis yra šalutinis produktas, gaunamas perdirbant naftos produktus. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo nurodytas bendrovės „Orlen Lietuva“ gamybos procesas identiškas Baltarusijos bendrovės „Naftan“ gamybos procesui. Be to, pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų iš prekių gamintojo, įrodančių sieros rūgšties pagaminimo būdą.

Pasisakydamas dėl PMO gairių „Nacionalinė vertinimo duomenų bazė kaip rizikos įvertinimo įrankis“, Muitinės departamentas nurodo, jog šios gairės yra rekomendacinio pobūdžio, jos numato labai skirtingą PMO narių, kurią sudaro 172 valstybės, praktiką muitinio įvertinimo srityje. Dalis valstybių į savo muitinio įvertinimo bazes įtraukia ne tik deklaruotų sandorių vertes, bet ir duomenis iš įvairių katalogų, žinynų ir pan. Tokiu būdu, į muitinio įvertinimo bazes gali būti įtraukiamos apibendrintos, t. y. fiktyvios vertės. Taigi šios gairės negali paneigti Kodekse, Kodekso įgyvendinimo nuostatose, taip pat Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VII straipsnyje įtvirtintos teisės muitinę vertę nustatyti remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Minėtame straipsnyje pasisakyta, jog tuo atveju, kai importuojamų prekių muitinė vertė negali būti nustatyta pagal Susitarimo 1 -6 straipsnių imtinai nuostatas, muitinė vertė turi būti nustatoma taikant pagrįstas priemones, kurios atitinka šios Sutarties, taip pat GATT 1994 VII straipsnio principus ir bendrąsias nuostatas, bei remiantis duomenimis, prieinamais importuojančioje šalyje.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pakartojo Muitinės departamento pateiktą poziciją. Dėl EUROSTAT duomenų bazės naudojimo pabrėžė, kad tai yra ES regionų bei šalių statistinės informacijos duomenų bazė, tai yra joje pateiktos statistinės prekių vertės, o ne konkrečių sandorių muitinės vertės. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 23 priedo bei Kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, statistinės vertės negali būti naudojamos nustatant muitinę vertę.

Atsiliepimais į pareiškėjo skundą tretieji suinteresuotieji asmenys su pareiškėjo skundu sutiko (I t., b. l. 57, 62-64, 146-148).

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lifosa“ paaiškino, kad naftos perdirbimo procesai yra aprašyti technologijos vadovėliuose ir internete, todėl nereikia įrodinėti, kad pagrindiniai naftos perdirbimo produktai yra degalai, kuras, alyvos, tepalai. Siera, sieros rūgštis ir kiti sieros junginiai gaunami iš naftos priemaišų, priklausomai nuo naftos gavybos šaltinio, todėl yra laikomi atliekiniu (šalutiniu) produktu. Vadovaujantis Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi siera ir sieros junginiai klasifikuojami kaip pavojingos cheminės medžiagos, todėl jų gamybai, šalinimui, perdirbimui, transportavimui taikomi griežti darbo saugos ir aplinkos apsaugos reikalavimai, o už jų pažeidimą ar nesilaikymą gresia griežtos sankcijos. Tikėtina, kad analogiškas teisinis reglamentavimas galioja ir Baltarusijoje. Bendrovės nuomone, pareiškėja bei trečiasis asmuo UAB „Transchema“ atsakovams pateikė logiškus paaiškinimus, kad didelį kiekį atliekinės sieros rūgšties pradiniam gamintojui buvo tikslingiau parduoti žemesne kaina ir tokiu būdu atsikratyti pavojingos medžiagos nei už jos deginimą ar kaupimą ir aplinkos teršimą mokėti dideles ekologines baudas. Bendrovė pati gamina sieros rūgštį dideliais kiekiais, todėl nebūtų sudariusi komercinių sandorių dėl sieros rūgšties įsigijimo kaina didesne nei savikaina, juo labiau, kad pareiškėjos patiektos prekės kokybė buvo prastesnė už bendrovės gaminamo produkto kokybę. Taigi techninės sieros rūgšties kainos, nurodytos sandoriuose ir muitinės deklaracijose yra realios ir netikėti jomis bei nepripažinti muitine verte nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Transchema“ patvirtino, jog sieros rūgštis yra šalutinis naftos perdirbimo proceso produktas. Paaiškino, jog OAO „Naftan“ sieros rūgštis gaminama iš sieros vandenilio, kuris susidaro valant naftą ir naftos produktus nuo sieros junginių. Šis sieros vandenilio utilizavimo metodas leidžia sumažinti teršiančių medžiagų kiekį atmosferoje. Dėl kito galimo sieros vandenilio utilizavimo būdo – deginimo sieros dioksido išmetimas į aplinką padidėtų (iš 1 tonos sieros vandenilio susidarytų 1,88 tonos sieros dioksido). Vadovaujantis teršiančių medžiagų apmokestinimą reglamentuojančiais Baltarusijos teisės aktais, ekologinio mokesčio tarifas už 1 toną į atmosferą išmesto sieros dioksido – 429 030 Baltarusijos rublių (104,82 EUR). Viršijus teršalų išmetimo limitus, ekologinio mokesčio tarifas didinamas 15 kartų. Taip pat galima administracinė bei baudžiamoji atsakomybė. OAO „Naftan“ neturi techninės galimybės saugoti didelį kiekį sieros rūgšties. OAO „Naftan“ buvo daug naudingiau parduoti sieros rūgštį žemiau savikainos galutiniam vartotojui AB „Lifosa“ per bendrovę „Transchema“ bei bendrovę „Fortera“ nei mokėti ekologinius mokesčius. Dėl aplinkybės, jog bendrovė „Transchema“ pardavė OAO „Naftan“ pagamintą sieros rūgštį kitai Lietuvos įmonei didesne kaina nei bendrovė „Fortera“, pažymėjo, kad UAB „Transchema“ yra pelno siekianti įmonė ir stengiasi parduoti bet kokią produkciją, gaunant maksimalią kainą, atsižvelgiant į tuo metu esančią rinkos situaciją. Be to, nei atsakovai, nei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi operatyvinį patikrinimą, savo 2009 m. spalio 13 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje nenustatė, kad bendrovė „Transchema“ techninę sieros rūgštį, kurią pardavė didesne kaina kitai bendrovei, iš OAO „Naftan“ pirko brangiau nei tą pačią sieros rūgštį, kurią pardavė bendrovė „Fortera“, kas taip pat įrodo, esant minėtos rinkos sąlygoms, būtinumą OAO „Naftan“ sutikti parduoti sieros rūgštį tokia kaina, kokia tuo metu buvo padiktuota rinkos. Tuo labiau, kad bendrovė, kuriai sieros rūgštis buvo parduota brangiau, yra smulki ir jos nuperkami kiekiai nedaro tokios didelės įtakos OAO „Naftan“ mokamiems ekologiniams mokesčiams, todėl sieros rūgšties kaina ir buvo didesnė nei nustatyta pareiškėjui. UAB „Transchema“ nurodė, jog sieros rūgšties pardavimai jai sudarė 86,91 proc. visų pardavimų į ES. Tai kartu reiškia, kad UAB „Fortera“ nupirkta iš UAB „Transchema“ sieros rūgštis sudarė 87,85 proc. visų OAO „Naftan“ pardavimų į ES.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikindamas Muitinės departamento 2011 m. liepos 19 d. Sprendimą bei Teritorinės muitinės Ataskaitą (II t., 177-200).

Išanalizavęs Kodekso nuostatas bei jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką, teismas pažymėjo, jog vien neatitikimai tarp deklaruotos muitinės vertės ir palyginamųjų verčių PREMI duomenų bazėje nesudaro pagrindo netaikyti sandorio vertės metodo. Nustačius neatitikimus, muitinė įgyja teisę atlikti papildomą muitinės vertės tikrinimą, tačiau tai nesudaro pagrindo reikalauti pagrįsti, kodėl deklaruota sandorio vertė nesutampa su PREMI duomenų bazėje esančiomis vertėmis. Esant neatitikimams su PREMI duomenų baze ir nenustačius Kodekso 29 straipsnio 1 dalies a, c, d punktų pažeidimų, savaime negalima konstatuoti, kad sandoriui turi įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti. Tokią poziciją patvirtina ir rekomendacija „Muitinio įvertinimo duomenų bazė kaip rizikos įvertinimo priemonė“. Vadovaujantis šia rekomendacija, galima konstatuoti, kad PREMI duomenų bazės naudojimas negali pasireikšti įrodomuoju sandorio vertės pagrindimu, ji nėra tinkamas faktorius suabejoti sandorio vertės teisingumu ir tikslumu pagal Kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnį. Tam, kad būtų galima suabejoti sandorio vertės teisingumu ar tikslumu pagal Muitinės kodekso 181a straipsnį, muitinės abejonės turi būti pagrįstos, turi būti įvertinami visi rizikos faktoriai: pateiktų dokumentų trūkumas, ankstesnės problemos su importuotoju.

Taigi svarbu identifikuoti tam tikras aplinkybes ar sąlygas, galinčias daryti įtakos sandorio vertei. Ne kiekvienas iškilęs neaiškumas ar prieštaravimas turėtų būti traktuojamas kaip pagrindžiantis sandorio vertės metodo netaikymą. Duomenų nesutapimas dokumentuose pats savaime nereiškia, kad tokie trūkumai turi įtakos sandorio vertei. Vertinant konkrečią situaciją, turi būti atsižvelgiama į importuotojų konkrečius ekonominius veiksmus (pasaulinė ekonominė krizė, importuojamos prekės apyvarta), tokių veiksmų rezultatą, pasekmes mokestinei prievolei. Ištyrus visas konkretaus pardavimo sąlygas ir nustačius tam tikras aplinkybes ar sąlygas, galėjusias daryti įtaką sandorio vertei, o importuotojui nepagrindus aplinkybių poveikio, galima daryti vienareikšmišką išvadą dėl sandorio vertės metodo netaikymo pagrįstumo. Nesant galimumo įvertinti sąlygų ir aplinkybių poveikį sandorio vertei, tai sudaro prielaidas netiksliai, neobjektyviai ir nepagrįstai įvertinti muitinę vertę, todėl praktiniu požiūriu tokiais atvejais netikslinga taikyti sandorio vertės metodo.

Teismas nurodė, kad muitinė nevertino aplinkybių dėl pareiškėjo importuotos sieros rūgšties apyvartos, taip pat dėl 2009 metais kilusios visuotinai žinomos ekonominės krizės. Be to, muitinė neatsižvelgė į pateiktus EUROSTAT duomenis.

Teismas vertino, kad pareiškėjo importuotų prekių kaina yra labai aiški, ji nustatytina pagal atsakovams pateiktus dokumentus. Byloje esantys dokumentai atspindi visas su šiuo mokestiniu ginču susijusias ūkines operacijas ir visas su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. Muitinė, suabejojusi deklaracijose nurodytų kainų sąžiningumu, privalėjo kreiptis į eksporto valstybės – Baltarusijos kompetentingą instituciją, kad ši patvirtintų ar paneigtų eksportuotų prekių ekonominę vertę. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovams pateikė išsamius argumentus, jog didelį kiekį sieros rūgšties, kaip šalutinio produkto, pradiniam gamintojui buvo tikslingiau parduoti žemesne kaina ir tokiu būdu atsikratyti pavojingos medžiagos. Visuotinai žinoma, kad sieros rūgštis apskritai laikoma šalutiniu ir pavojingu produktu, o naftos perdirbimo procese gaunamas šalutinis produktas – siera turi būti arba perdirbama pardavimui, arba utilizuojama, nes objektyviai kiekviena gamykla turi ribotas šio produkto sandėliavimo galimybes. Taigi šalutinio produkto pardavimas mažesnėmis nei transportavimo sąnaudos kainomis ekonomine logika yra visiškai pateisinamas, nes tokiu būdu išvengiama labai didelių utilizavimo kaštų. Be to AB „Lifosa“ paaiškino, kad ji yra didžiausia sieros rūgšties gamintoja Europoje, kurios pagamintos sieros rūgšties vidutinė savikaina yra apie 50,91 Lt už toną, todėl šio produkto pirkimas iš pareiškėjo už 29,20 Lt už toną yra pateisinamas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nuosavybės teisės į importuotas prekes turėjimas jokios teisinės reikšmės taikant Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą neturi.

Teismas nurodė, kad muitinė nagrinėjamu atveju turėjo pareigą nagrinėti ir motyvuoti Kodekso 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų metodų netaikymą. Nepaisant to, atsakovas savo sprendimą motyvavo duomenų PREMI bazėje neturėjimu, nors turi būti nagrinėjami importo į Europos Sąjungą atvejai, o kaip rodo EUROSTAT duomenys, tokie importo atvejai buvo muitinei žinomi. Pirmasis metodas, kurį privalėjo taikyti muitinė, yra tapačių prekių sandorio vertės metodas, kurio taikymas aprašytas Kodekso įgyvendinimo nuostatų 150 straipsnyje. Pagal paminėtą teisės normą, tapačių prekių sandorio vertės metodo taikymas galimas ir esant skirtingiems apyvartos lygiams ir/arba skirtingiems kiekiams, tačiau tokiu atveju importuojamų prekių vertė turi būti patikslinta. Nei skundžiamoje ataskaitoje, nei sprendime apskritai nėra duomenų apie tai, jog atsakovai analizavo kitų ūkio subjektų į Bendrijos muitų teritoriją importuotos Baltarusijos gamybos sieros rūgšties kainas, padarydami ar bandydami padaryti patikslinimus atsižvelgiant į prekių apyvartos lygį ir prekių kiekį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad, nustatant muitinę vertę pagal Kodekso 31 straipsnį, visuomet turi būti imami importuotojui palankūs dydžiai. Pagal EUROSTAT duomenis, 2009 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais sieros rūgšties importas iš Baltarusijos teritorijos į Bendrijos muitų teritoriją, išskyrus Lietuvą, sudarė 68,7 procento, o kainų vidurkis 0,0639 – 0,0457 Lt/kg, tačiau atsakovai skundžiamais sprendimais sieros rūgšties kainą nustatė 0,11 Lt/kg.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad lokalinės duomenų bazės (PREMI) informacija gali būti naudojama tik kaip papildoma priemonė rizikos įvertinimui, o ne kaip instrumentas fiktyvioms ar alternatyvioms vertėms nustatyti, todėl muitinė pažeidė Kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas pripažino, jog aplinkybė, kad OAO „Naftan“ ir bendrovė „Transchema“ yra susiję asmenys, negali būti interpretuojama kaip viena iš sąlygų, taikant Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą.

IV.

Apeliaciniu skundu atsakovas Muitinės departamentas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento 2011 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-271 bei Teritorinės muitinės Ataskaitą (III t., b. l. 1-5, 8-12).

Apeliaciniame skunde Muitinės departamentas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl pareigos kreiptis į Baltarusijos muitinę.

Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjo deklaruota sandorio vertė žymiai skiriasi (beveik 4 kartus) nuo kitų importuotojų deklaruotų sandorio verčių. Pakartojo, jog rinkos sąlygomis, preziumuojant sandorio šalių sąžiningumą, sandorio vertė neturi labai skirtis nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų. Tais atvejais, kai importuotų prekių sandorio kaina labai skiriasi nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų, darytina išvada, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti, ir tai yra pagrindas, vadovaujantis Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, netaikyti sandorio vertės metodo.

Muitinės departamentas nesutiko, jog ginčijamu sprendimu išplėtė Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto turinį. Kodekse nėra įvardintos aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti. Minėtą punktą aiškinančiose Kodekso įgyvendinimo nuostatų 23 Priedo aiškinamosiose pastabose pateiktas tik pavyzdinis, o ne baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios patenka į Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto turinį. Todėl nustatyti tokias aplinkybes, atsižvelgusi į faktų visumą, turi institucija, nagrinėjanti konkretų atvejį. Tirti būtina ir kitų, prieš ginčo sandorį ir po jo įvykusių pardavimų aplinkybes. Tokiu būdu nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į sandorį, kurį sudarė OAO „Naftan“ bei UAB „Transchema“. Nepaisant to, kad minėtas sandoris nebuvo pagrindas importuoti prekes į Bendriją, jis įvyko tarp susijusių asmenų, iš kurių vienas yra Bendrijos ūkio subjektas.

Atsakovas vertino, kad tinkamai motyvavo, kodėl netaikė Kodekso 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų muitinės vertės nustatymo metodų. Šiuo aspektu pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog prekės yra tapačios ar panašios, nesudaro besąlygiško pagrindo taikyti tapačių ar panašių prekių muitinio įvertinimo metodų. Šių metodų taikymui būtinas toks pats apyvartos lygis, taip pat jos turi būti eksportuotos tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama.

Muitinės departamentas kaip nepagrįstus vertino pirmosios instancijos teismo argumentus, jog muitinė neanalizavo kitų ūkio subjektų į Bendrijos muitų teritoriją importuotos Baltarusijos gamybos sieros rūgšties kainų, padarydami ar bandydami padaryti patikslinimus atsižvelgiant į prekių apyvartos lygį bei prekių kiekį, ir tuo pažeidė Kodekso 30 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu atsakovas nurodė, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato jokių kitų duomenų bazių, išskyrus Lietuvos muitinės administruojamą PREMI duomenų bazę, taikymo. Be to, nėra ir galimybės taikyti kitas duomenų bazes, kadangi EUROSTAT duomenų bazėje surinkti duomenys tik apie bendrą panašių prekių apyvartą, tačiau nėra išskirti atskiri importo į Bendriją atvejai. Taip pat negalima įsitikinti ir lyginamų prekių tapatumu, kadangi toks pat prekės pavadinimas dar neįrodo prekės vienodumo. EUROSTAT duomenų baze, kaip ir visais kitais viešai prieinamais šaltiniais, galima naudotis kaip pagalbine priemone, atliekant pradinį tyrimą, tačiau tada, kai priimami galutiniai sprendimai, turi būti vadovaujamasi tik teisės aktuose numatytais duomenimis. Europos Bendrijoje nėra sukurta vieninga duomenų bazė, kurioje būtų kaupiami visų į Bendriją importuotų prekių duomenys. Todėl Lietuvos muitinė naudojosi vieninteliu galimu ir patikimu duomenų apie įvykusius importo atvejus šaltiniu. Juolab, kad Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 9 punktas muitinės pareigūnams ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja naudotis PREMI duomenų baze tais atvejais, kai yra įtarimas dėl deklaruotų prekių sandorio vertės tikrumo. Šios taisyklės nėra pripažintos negaliojančiomis.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visuotinai žinoma, jog sieros rūgštis yra šalutinis naftos gamybos produktas, kad ši aplinkybė nereikalauja įrodinėjimo. Muitinės departamentas pastebėjo, jog pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų iš prekių gamintojo, įrodančių sieros rūgšties pagaminimo būdą. Be to, prekės priskyrimas pagrindiniam ar šalutiniam gamybos produktui nėra esminis motyvas sandorio vertės pripažinimui ar paneigimui. Prekės pagaminimo būdas ir paskirtis neturėtų daryti žymios įtakos pardavimo kainai rinkoje. Motyvai dėl labai didelių sieros rūgšties utilizavimo kaštų neparemti jokiais įrodymais. Pasisakydamas dėl ekonominės krizės, teismas neįvertino, jog pasaulinė ekonominė krizė turėjo paliesti ir tuos ūkio subjektus, kurie sieros rūgštį įsigydavo žymiai brangiau nei pareiškėjas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno teritorinė muitinė su apeliaciniu skundu sutiko (III t., b. l. 24-29).

Teritorinė muitinė tokią poziciją grindė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Taip pat akcentavo, jog tais atvejais, kai importuotų prekių sandorio vertė žymiai skiriasi nuo prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje esančių tapačių ar panašių prekių sandorio verčių, o pateikti dokumentai nepagrindžia jos teisingumo, darytina išvada, kad prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti (Kodekso 29 str. 1 d. b) p.). Atsakovas nurodė, kad PREMI duomenų bazėje esanti informacija yra Bendrijoje esanti informacija, nes Lietuvos Respublika yra Bendrijos narė. Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 9.2 punkte ir V skyriuje PREMI duomenų bazės taikymas reglamentuojamas ne rizikos, o kitų muitinio įvertinimo metodų, išskyrus sandorio, taikymo tikslais. Teritorinė muitinė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės kreiptis į Baltarusijos muitinę, nes ši negalėtų pateikti esminę reikšmę ginčui turinčių duomenų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų iš prekių gamintojo, įrodančių sieros rūgšties pagaminimo būdą. Byloje paaiškinimus šiuo klausimu pateikė ne nepriklausomas specialistas, o AB „Lifosa“, kuri dalyvavo ginčo sandoriuose ir yra suinteresuota. Be to, net pareiškėjui ir pateikus pagrįstus įrodymus dėl ginčo sieros rūgšties, kaip šalutinio produkto, vertės, tai neturėtų esminės reikšmės, nes tai nėra vienintelė aplinkybė, dėl kurios muitinė netaikė sandorio vertės metodo. Atsakovas nurodo, kad nors nuosavybės teisės įgijimas gali būti nustatomas sutartimis, tačiau jose esantys prieštaravimai gali būti pagrindu konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti. Prieštaravimų neturi būti ne tik sutartyse, bet ir kituose muitiniam įvertinimui pateikiamuose (transportavimo, apmokėjimo ir kt.) dokumentuose. Atsakovas nurodo, kad muitinė neturėjo galimybės ginčo prekių muitinę vertę nustatyti pagal Kodekso 30 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktus, todėl pagrįstai ši vertė buvo nustatyta vadovaujantis Kodekso 31 straipsnio 1 dalimi.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė šį skundą atmesti (III t., b. l. 16-20), taip pat prašė kreiptis į Teisingumo Teismą (III t., b. l. 21-22).

Šalies argumentai

Pareiškėjas pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Sutiko su pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo apimtimi. Taip pat pažymėjo, kad Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto ir Kodekso įgyvendinimo nuostatų 148 straipsnio sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, jog sandorio vertės metodą gali eliminuoti tik trijų sąlygų visuma: a) turi būti nustatytos sąlygos arba aplinkybės, turinčios poveikį prekių pardavimui ar kainai; b) turi būti atskleistas ir motyvuotai paaiškintas šių sąlygų arba aplinkybių poveikio prekių pardavimui arba kainai mechanizmas; c) nustačius poveikį ir atskleidus jo turinį bei mechanizmą, turi būti aiškiai matoma, kad muitinė ėmėsi priemonių šiam poveikiui suteikti materialius parametrus, tačiau to padaryti dėl objektyvių priežasčių nepavyko. Pareiškėjas teigė, kad atsakovai nemotyvavo, kaip OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ sandoris galėjo turėti ar turėjo poveikį prekių pardavimui arba jų kainai UAB „Transchema“ ir pareiškėjo santykiuose. Taip pat nepagrindė kaip, kokiu būdu ir kokia apimtimi pareiškėjo importuotų prekių kainos žymus skirtumas nuo kainų, esančių PREMI duomenų bazėje, turėjo poveikį kainai ar pardavimui.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintomis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklėmis. Vadovaudamasis šių taisyklių 9 punktu, pareiškėjas teigė, jog yra pagrindas remtis PMO gairėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Transchema“ ir UAB „Lifosa“, iš esmės pakartodami pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 30, 33).

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo importuotų prekių (techninės sieros rūgšties) muitinės vertės, jos nustatymui naudojamų metodų ir duomenų (priemonių).

Byloje nustatyta, kad Baltarusijos įmonė OAO „Naftan“ techninę sieros rūgštį pardavė UAB „Transchema“, nurodydama 28,14 Lt/t kainą pagal DAF pristatymo sąlygas. UAB „Transchema“ šias prekes perpardavė pareiškėjui, nurodydama 29,20 Lt/t kainą pagal DAF pristatymo sąlygas. Vėliau pareiškėjas šias prekes perpardavė AB „Lifosa“, nurodydamas 38,17 Lt/t kainą. Pareiškėjo su UAB „Transchema“ sudarytas sandoris buvo deklaruotas, siekiant įforminti išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą.

Teritorinė muitinė, vadovaudamasi Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, pareiškėjo importuotoms prekėms atsisakė taikyti sandorio vertės metodą. Šį atsisakymą teritorinė muitinė motyvavo nustatytų aplinkybių visuma: pareiškėjo importuotų prekių transportavimo išlaidos iki Gudogų viršijo šių prekių pardavimo kainą; PREMI duomenų bazės duomenimis kitos įmonės importavo techninę sieros rūgštį už 4 kartus didesnę kainą; techninės sieros rūgšties gamintojas OAO „Naftan“ ir tarpininkas UAB „Transchema“ yra susiję asmenys; pareiškėjas deklaravo prekių sandorio vertę pagal UAB „Transchema“ pardavimo sąskaitas, nors deklaravimo momentu jis nebebuvo prekių savininkas, nes prekės jau buvo parduotos AB „Lifosa“; pareiškėjas vykdė mokėjimus UAB „Transchema“ pagal išankstines sąskaitas, nenurodydamas duomenų apie konkrečias sąskaitas bei siuntas, išankstinėse sąskaitose nurodyta suma neatitiko sumų, nurodytų pareiškėjo pateiktuose mokėjimo nurodymuose. Neturėdama duomenų Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalyje nustatytų kitų muitinės vertės nustatymui naudojamų metodų taikymui, Teritorinė muitinė pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę įvertino vadovaudamasi Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi. Tokiu būdu galutinę pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę Teritorinė muitinė nustatė remdamasi vien PREMI duomenų bazėje esančiais duomenimis. Muitinės departamentas šiuos Teritorinės muitinės veiksmus patvirtino. Tuo tarpu pareiškėjas juos vertino kaip nepagrįstus.

Įvertinus nagrinėjamos bylos proceso šalių pateiktus argumentus, darytina išvada, jog iš esmės ginčas kyla dėl Muitinės kodekso nuostatų, tai yra 29 straipsnio 1 dalies b punkto, 30 ir 31 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

VI.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog įstojusi į Europos Sąjungą (toliau – ir ES, Sąjunga), Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis ES steigimo sutarčių nuostatų. Kaip nurodoma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 28 straipsnio 1 dalyje, Sąjunga grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas. Muitų sąjunga bendram labui prisideda prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, laipsniško tarptautinės prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimų panaikinimo bei muitų ir kitų kliūčių mažinimo (žr., SESV 206 str.). Muitų sąjungos srityje ES turi išimtinę kompetenciją (SESV 3 str. 1 d.).

Įgyvendindama šią kompetencija ES, be kita ko, priėmė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, nustatantį Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantį Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas.

Akcentuotina, kad reglamentas yra privalomas visas, jis tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (SESV 288 str. 2 d.). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, išskyrus atvejus, kai atitinkamu reglamentu valstybėms narėms pačioms paliekama teisė priimti įstatymines, reguliavimo, administracines ir finansines priemones, reikalingas tam, kad to reglamento nuostatos galėtų būti veiksmingai taikomos. Valstybės narės privalo įgyvendindamos iš SESV veikimo kylančias pareigas, kurias prisiėmė ją ratifikuodamos, neužkirsti kelio pačių reglamentų tiesioginiam taikymui, nes griežtas šios pareigos laikymasis yra neatskiriama vienodo reglamentų taikymo visoje Sąjungoje tuo pačiu metu sąlyga (šiais aspektais žr. 1973 m. spalio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Variola, 34/73, p. 10; 2012 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Association nationale d’assistance aux fronti?res pour les étrangers, C-606/10, p. 72). Dėl reglamentų tiesioginio taikymo nebereikia, išskyrus, jei numatyta priešingai, kad valstybės narės priimtų vidaus teisės nuostatas, darančias poveikį paties reglamento taikymo apimčiai (žr., 2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose Stichting Al-Aqsa , C-539/10P ir C?550/10P, p. 86 ir jame nurodytą praktiką). Be to, remiantis Sąjungos teisės pirmenybės principu, tiesiogiai taikomos SESV nuostatos ir institucijų aktai, kalbant apie jų santykį su valstybių narių nacionaline teise, dėl paties jų įsigaliojimo automatiškai lemia bet kokių joms prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų netaikymą. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Sąjungos teisės normas, privalo užtikrinti visišką šių normų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą (žr. jau minėtą sprendimą byloje Association nationale d’assistance aux fronti?res pour les étrangers, p. 73-74).

Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai paprastai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų. Nacionaliniai teisės aktai, nesuderinami su Europos Sąjungos reglamentais (jiems prieštaraujantys) ir užkertantys kelią jų tiesioginiam taikymui, negali būti taikomi.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad muitų reguliavimas yra neatsiejama pasaulio prekybos politikos dalis, reguliuojama tarptautinės teisės sutartimis ir konvencijomis. Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia paminėtini Pasaulio Prekybos organizacijos priimti susitarimai, tai yra Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1994) (toliau – ir Bendrasis susitarimas) bei Sutartis dėl 1994 m. Bendrojo Susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo, kurioje sutarta dėl muitinio įvertinimo taisyklių (žr., PPO steigimo sutarties 1A priedą; toliau – ir PPO susitarimas dėl muitinio įvertinimo). Šios tarptautinės sutartys ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. IX-292 (Žin., 2001-05-31, Nr. 46-1619).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Ši nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Be to, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad ES Taryba, be kita ko, atsižvelgdama į tai, kad Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties, įskaitant jos priedus, pobūdis neleidžia tiesiogiai ja remtis Bendrijos arba valstybių narių teismuose, 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą (94/800/EB) dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos Bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu, kuriame nusprendė patvirtinti PPO steigimo sutartis bei jos 1, 2 bei 3 prieduose pateiktas sutartis (1 str. 1 d.). Vadovaujantis SESV 216 straipsnio 2 dalimi, Sąjungos sudaryti susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms. Iš to išplaukia, kad minėtu sprendimu 94/800/EB patvirtintos sutartys yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis (žr., 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Merck Genéricos - Produtos Farmac?uticos, C-431/05, p. 31 ir jame nurodytą praktiką).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, toliau spręsdama kilusį ginčą iš esmės, išplėstinė teisėjų kolegija vadovaujasi anksčiau nurodytais teisės aktais.

VII. Dėl sandorio vertės metodo netaikymo

PPO susitarimas dėl muitinio įvertinimo priimtas, pripažįstant Bendrojo susitarimo VII straipsnio nuostatų svarbą ir norint išplėtoti jų taikymo taisykles, siekiant užtikrinti didesnį jų įgyvendinimo vienodumą ir patikimumą, taip pat pripažįstant teisingos, vieningos ir nešališkos sistemos, užkertančios kelią sutartinių ar fiktyvių muitinių verčių taikymui, prekių muitinio įvertinimo tikslų reikalingumą, sutinkant, kad prekių vertės muitinio įvertinimo pagrindas, kiek leidžia sąlygos, turi būti įvertinamų prekių sandorio vertė, bei pripažįstant, kad muitinė vertė turi remtis paprastais ir nešališkais kriterijais, atitinkančiais komercinę praktiką, ir kad įvertinimo procedūros turėtų būti taikomos bendrai, nedarant tiekimo šaltinių skirtumo (žr., susitarimo preambulę). Pastebėtina, kad tokia muitinio įvertinimo koncepcija pakeitė iki tol galiojusią „įprastos kainos“ koncepciją.

Naujoji muitinės vertės nustatymo koncepcija Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtinta 1980 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1224/80 dėl prekių muitinio įvertinimo ir vėliau jį pakeitusiame Muitinės kodekse. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, Europos Tarybos reglamentas Nr. 1224/80 pakeitė prekių muitinės vertės nustatymo koncepciją, kuri anksčiau buvo pagrįsta „įprasta kaina“, į bendrąją „sandorio vertės“ koncepciją, kuri reiškia faktiškai sumokėtą ar mokėtiną už prekes kainą. Pagal naują sistemą muitinė vertė turi būti apskaičiuojama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis, net jeigu jos neatitinka prekybos praktikos ar gali atrodyti neįprastos tokios rūšies sutarčiai (žr. 1986 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Hauptzollamt Hamburg - Ericus prieš Van Houten International GmbH, 65/85, 10, 13 p.; 2000 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Hans Sommer GmbH & Co. KG prieš Hauptzollamt Bremen, C-15/99, 22 p.). Bendrijos teisės aktais, susijusiais su muitiniu įvertinimu, siekiama įtvirtinti teisingą, vienodą ir neutralią sistemą, kuri neleistų naudoti savavališkai nustatytų arba fiktyvių muitinių verčių (žr. 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimą Compaq Computer International Corporation, C?306/04, 30 p. ir jame nurodytą praktiką).

Muitinės kodekso II antraštinė dalis įtvirtina veiksnius (muitų tarifų sistemos elementus), kuriais remiantis taikomi ir nustatomi importo arba eksporto muitai. Vienas svarbiausių muitų tarifų sistemos elementų yra importuojamų prekių muitinė vertė. Pagrindines muitinės vertės apskaičiavimo taisykles nustato Muitinės kodekso II antraštinės dalies III skyrius „Prekių muitinis įvertinimas“ (28-36 str.). Šiame skyriuje įtvirtintos normos iš esmės pakartoja PPO susitarimo dėl muitinio įvertinimo nuostatas.

Muitinės kodekso 29 straipsnis reglamentuoja įprastą importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą, vadinamą sandorio vertės metodu. Jis remiasi sandorio verte, tiksliai aprašyta Muitinės kodekso nuostatose. Vadovaujantis šio kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius (Muitinės kodekso 29 str. 3 d.).

Sistemiškai aiškinant minėtas nuostatas, darytina išvada, jog, pirma, muitinės vertė nustatoma atsižvelgiant į konkretaus (individualaus) prekių pardavimo eksportui į Bendrijos muitų teritoriją sąlygas ir aplinkybes; antra, sandorio vertės esmė yra asmeniškai pirkėjo ir pardavėjo sutarta (suderinta) kaina, o ne normali (įprasta) kaina; trečia, ji apima visus pirkėjo įvykdytus ar priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba jo naudai.

Vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, tam, jog nustatant prekių muitinę vertę būtų taikomas sandorio vertės metodas, turi būti išpildytos konkrečios sąlygos. Keturios iš jų yra teigiamos (pozityvios). Pirma, turi būti nustatyta, jog sandorio objektas yra prekė. Antra, prekės parduodamos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Trečia, egzistuoja faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina. Ketvirta, faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina prireikus yra patikslinta pagal Muitinės kodekso 32 ir 33 straipsnių nuostatas.

Kitos keturios sąlygos, apibrėžtos Kodekso 29 straipsnio 1 dalies a-d punktuose, yra neigiamos (negatyvios). Pagal jas, taikant sandorio vertės metodą, turi būti nustatyta:

a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, išskyrus apribojimus, kurie: nustatyti įstatymų arba Bendrijoje veikiančių valdžios institucijų, riboja prekių perpardavimo geografinę sritį arba neturi didelės įtakos prekių vertei;

b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti;

c) jokios pajamos, gautos pirkėjui toliau perparduodant, perleidžiant ar naudojant prekes, tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai pagal 32 straipsnį galima padaryti atitinkamus patikslinimus, ir

d) pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įprasto pardavimo sandorio atveju pardavėjas perleidžia importuojamas prekes su juo nesusijusiam pirkėjui, o pirkėjas kaip atlygį už jas pardavėjui sumoka šalių suderintą kainą. Jei egzistuoja ypatingos sąlygos, kurios nukrypsta nuo tokio įprasto pardavimo sandorio modelio, jos gali turėti poveikį importuojamų prekių pardavimui ar kainai. Atitinkamai gali kilti pagrįsta abejonė, ar deklaruota importuojamų prekių kaina gali būti sandorio vertės pagrindu. Tokias ypatingas sąlygas apibrėžia minėti Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a-d punktai. Kitaip tariant, šie punktai nustato keturis savarankiškus atvejus, kuriems pasitvirtinus, sandorio vertės metodas negali būti taikomas.

Atsakovai savo poziciją grindžia Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu. Pagal šį punktą, sandorio vertės metodas negali būti taikomas, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti.

Tokių konkrečių sąlygų ir aplinkybių pavyzdinį sąrašą pateikia Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 23 priedas. Šiame priede nurodomas toks sąlygų ir aplinkybių sąrašas:

a) pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas nupirks tam tikrą kiekį kitų prekių;

b) importuojamų prekių kaina priklauso nuo to, už kokią kainą ar kainas importuojamų prekių pirkėjas importuojamų prekių pardavėjui parduoda kitas prekes;

c) kaina nustatoma naudojant mokėjimo būdą, nesusijusį su importuojamoms prekėms, pavyzdžiui, importuojamos prekės yra pusgaminiai, kuriuos pardavėjas pateikė su sąlyga, kad jis gaus tam tikrą pagamintos produkcijos kiekį. Tačiau sąlygos ir aplinkybės, susijusios su importuojamų prekių gamyba ar marketingu, neturi sąlygoti sandorio vertės atmetimo. Pavyzdžiui, negali būti atsisakoma taikyti sandorio vertės pagal 29 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pirkėjas pardavėjui pateikia inžinierinius projektus ir planus, kurie atlikti importo šalyje.

Šie pavyzdžiai, be kita ko, parodo, jog sąlygos ir aplinkybės Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme turi būti susijusios su konkrečiu (individualiu) prekių pardavimu. Kitaip tariant, minėtame punkte kalbama apie tokias sąlygas ar aplinkybes, kurios lemia konkretų prekių pardavimą ar nustatomą kainą. Ši išvada taip pat išplaukia iš esminio muitinio įvertinimo principo, jog muitinė vertė pirmiausia turi būti paremta konkrečiu (individualiu) prekių pardavimu eksportui į Bendrijos muitų teritoriją.

Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandorio vertės metodo taikymą, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, galima paneigti tik nustačius, jog 1) konkretaus pardavimo sąlygos ar aplinkybės lemia vertinamų prekių pardavimą ar jų kainą ir 2) neįmanoma įvertinti šių sąlygų ar aplinkybių poveikio vertinamų prekių pardavimui ar kainai. Kitaip tariant, nėra galimybės nustatyti šių sąlygų ar aplinkybių poveikio prekių pardavimui ar kainai materialinės išraiškos.

Vis dėlto jei, taikant Kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą, nustatoma, kad tam tikros sąlygos ar aplinkybės turėjo įtakos prekių pardavimui ar kainai ir įmanoma nustatyti šios įtakos vertę vertinamų prekių atžvilgiu, sandorio metodas taikomas. Tokiu atveju minėta vertė laikoma netiesioginiu pirkėjo mokėjimu pardavėjui, sudarančiu faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos dalį, su sąlyga, kad šios sąlygos ir aplinkybės yra nesusijusios: a) su veikla, kuriai taikomas Kodekso 29 straipsnio 3 dalies b punktas; arba b) su veiksniu, dėl kurio, vadovaujantis Kodekso 32 straipsnio nuostatomis, turi būti atliekamas faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos patikslinimas (žr. Įgyvendinimo nuostatų 148 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija toliau pažymi, kad Muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimas ir taikymas neatsiejamas nuo Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio. Pastarojo straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Pagal Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio 2 dalį, jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos pagal Įgyvendinimo nuostatų 178 straipsnio 4 dalį. Jei muitinė ir toliau abejoja, prieš priimdama galutinį sprendimą, ji privalo pranešti konkrečiam asmeniui raštu, jei taip pageidaujama, apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu.

Iš šios nuostatos išplaukia, kad pirmiausia muitinė turi turėti abejonių, ar iš tikrųjų deklaruota vertė, remiantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Nei Muitinės kodekse, nei Įgyvendinimo nuostatuose nėra detalizuota, kokie šaltiniai muitinei gali sukelti abejones Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio prasme.

Pagal šiuo metu galiojančias Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisykles, patvirtintas Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 (toliau – ir Muitinio įvertinimo kontrolės taisyklės), rizikos analizei muitinio įvertinimo srityje ir tikrintinų duomenų atrinkimui muitinės vertės tikrinimui naudojamos informacinės sistemos ir informacija iš duomenų bazių, asmenų pateikti dokumentai ir informacija, Lietuvos ir užsienio valstybių kompetentingų institucijų pateikta informacija ir kitos priemonės (15 p.). Siekiant nustatyti potencialią riziką dėl prekių muitinės vertės galimo neteisėto sumažinimo arba padidinimo, yra naudojama Prekių muitinio įvertinimo duomenų bazė (PREMI DB), kurioje kaupiami duomenys apie importuotų prekių patvirtintus sandorius. Tokiu atveju yra lyginama tikrinamų ir anksčiau importuotų prekių sandorio vertė (Įsakymo dėl muitinio įvertinimo kontrolės 16 p.). Tokią PREMI DB paskirtį įtvirtino ir anksčiau galiojusi Muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 9.1. punkto redakcija (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 21 d.).

Įvertinusi aukščiau minėtas ES ir tarptautinės teisės aktų nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog PREMI DB panaudojimas potencialios rizikos nustatymo tikslais prieštarauja minėtiems teisės aktams, juose įtvirtintiems muitinio įvertinimo principams ar pažeidžia importuotojo teises. Priešingas aiškinimas paneigtų muitinės teisę, o kartu ir jai tenkančią pareigą prižiūrėti teisingą muitinės teisės aktų įgyvendinimą (žr. Muitinės kodekso 4 str. 3 p., 14 p., 26 p., 13 str. 1 ir 2 d.), kadangi neturint išsamių duomenų apie vykusį prekių pardavimą eksportui į Bendrijos teritoriją ir neleidžiant naudoti duomenų bazėse esančia informacija potencialiai rizikai nustatyti, minėtos muitinės prievolės įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas. Neleidžiant naudotis duomenų bazėse esančia informacija potencialiai rizikai nustatyti, muitinė būtų priversta tikrinti tik atsitiktinai pasirinktus prekių pardavimus, iš karto reikalauti pateikti visą su tokiu pardavimu susijusią informaciją ir duomenis, šie veiksmai neprotingai ir neproporcingai apsunkintų tiek importuotojo, tiek muitinės veiklą, būtų nesuderinami su Muitinės kodekso siekiamais tikslais, pavyzdžiui, siekiu užtikrinti prekybininkų teisę turėti tinkamas veiklos sąlygas; atsisakyti muitinės formalumų ir tikrinimų arba bent jau iki minimumo sumažinti jų apimtis (žr. Muitinės kodekso preambulę). Papildomai pastebėtina, jog Pasaulio muitinių organizacijos (toliau – ir PMO), kurios narėmis taip pat yra Lietuva ir Europos Sąjunga, priimtose gairėse „Nacionalinio vertinimo duomenų bazė kaip rizikos įvertinimo įrankis“ (angl. A national valuation database as a risk assessment tool. Prieiga per internetą http://www.wcoomd.org/files/1.%20Public%20files/PDFandDocuments/Valuation/guidelines_national_db.pdf ), nacionalinė duomenų bazė yra rizikos įvertinimo priemonė, kurią muitus administruojančios institucijos gali naudoti kartu su kitomis rizikos priemonėmis, nustatydamos riziką dėl importuotų prekių deklaruotos vertės teisingumo ir tikslumo (1 p.). Nors PMO gairių nuostatos nėra privalomo pobūdžio, atsižvelgdama į valstybių narių ir Sąjungos narystę PMO, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad į jas gali būti atsižvelgiama.

Išdėstyti argumentai lemia, jog nustačiusi žymų skirtumą tarp tikrinamų ir anksčiau importuotų prekių sandorio verčių bei vadovaudamasi Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio 2 dalimi, muitinė gali paprašyti papildomos informacijos pagal šių nuostatų 178 straipsnio 4 dalį. Pavyzdžiui, ji gali paprašyti pateikti pardavimo sutartis, kurios gali būti naudojamos įvairiems sąskaitos faktūros aspektams patvirtinti (pvz., bet kokiam apribojimui, sąlygai ar aplinkybei); sutartis dėl autorinių atlyginimų; tarpininkavimo sutartis, pagal kurias gali būti nustatytas priedas už komisinius; gabenimo ir draudimo dokumentus, siekiant nustatyti pristatymo sąlygas ar gabenimo po atvykimo į įvežimo vietą išlaidas; apskaitos registrus, kuriais remiantis galima patikrinti, ar lėšos buvo faktiškai pervestos pardavėjui ir pan. Tokių dokumentų pagrindinė paskirtis yra parodyti prekybinę prekių istoriją ir kartu nurodyti sandorių, su kuriais jie yra susiję, duomenis. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Muitinės kodekso 14 straipsnį, įgyvendinant muitų teisės aktus, kiekvienas asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su atitinkamomis prekybos prekėmis operacijomis, privalo muitinės reikalavimu ir per jos nustatytą laiką pateikti jai visus būtinus dokumentus ir informaciją, neatsižvelgiant į asmens naudojamas jos laikmenas, ir suteikti visą muitinės reikalaujamą pagalbą.

Išplėstinė teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog tik įvertinusi visą turimą ir gautą papildomą, su konkrečiu prekių pardavimu eksportui į Bendrijos muitų teritoriją susijusią informaciją, muitinė iš esmės gali tinkamai nustatyti ir pagrįsti, ar jos pirminės abejonės (prielaidos) dėl to, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, neatspindi sumokėtos arba mokėtinos bendros sumos, yra pagrįstos.

Nagrinėjamu atveju muitinė rėmėsi Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu. Atsižvelgdama į anksčiau pateiktą aiškinimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog siekdama paneigti sandorio metodo taikymą, vadovaudamasi minėtu punktu, muitinė turėjo pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios lėmė (turėjo įtakos) importuojamų prekių pardavimą ar jų kainą ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Tai reiškia, kad taikydama Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą, muitinė turi pakankamai aiškiai išdėstyti ne tik nustatytas faktines aplinkybes, bet ir nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių pardavimui ar kainai vertės neįmanoma nustatyti.

Priešingas aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, suteiktų muitinei galimybę remtis vien prielaidomis. Tai prieštarautų tiek Muitinės kodekso 29 straipsniui, tiek Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsniui. Tik prielaidomis paremti muitinės motyvai kartu lemtų, jog importuotojas negalėtų tinkamai pasinaudoti jam Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnyje garantuojama teise paneigti muitinės poziciją dėl sandorio vertės netaikymo (kiltų neaiškumas dėl to, ką konkrečiai jis turi įrodyti). Tokiu būdu – nežinant išsamių sandorio vertės netaikymo motyvų – jam taip pat būtų užkirstas kelias realizuoti Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos suteikiamą teisę į teisminę gynybą. Tokią išplėstinės teisėjų kolegijos poziciją taip pat pagrindžia jau minėti Įgyvendinimo nuostatų 23 priede pateikiami aiškūs ir konkretūs Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo pavyzdžiai.

Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Vadovaudamasi Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, muitinė turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių pardavimui ar kainai vertės neįmanoma nustatyti. Tuo atveju, jei importuotojas po to siekia paneigti šias muitinės nurodomas aplinkybes, jis turi paaiškinti ir pateikti įrodymus, tai yra įtikinti muitinę, kad deklaruojamoji vertė vis dėlto, pagal Muitinės kodekso 29 straipsnį, atspindi faktiškai sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą už importuojamas prekes. Muitinei nusprendus nesivadovauti importuotojo paaiškinimais ir argumentais, ji privalo nurodyti, kodėl šie argumentai ir(ar) paaiškinimai yra nepriimtini ar nepagrįsti.

VIII.

Vadovaudamasi pateiktomis aiškinimo taisyklėmis ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovų nurodomos aplinkybės (tiek atskiros, tiek jų visuma) nepagrindžia atsisakymo taikyti sandorio vertės metodą, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog už ginčo prekių pardavimą deklaruota suma neapėmė visų pareiškėjo pardavėjui (UAB „Transchema“) ar jo naudai atliktų mokėjimų. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai neįrodė, jog jų nurodomos aplinkybės nagrinėjamu atveju gali būti vertinamos kaip sąlygos ar aplinkybės Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad vien žymus skirtumas tarp deklaruotos ir duomenų bazėje (PREMI DB , EUROSTAT ir kt.) esančios vertės pats savaime negali paneigti sandorio vertės metodo taikymo. Šią išvadą pagrindžia anksčiau pateiktas aiškinimas, ypač būtinybė remtis individualaus prekių pardavimo eksportui į Bendrijos muitų teritoriją aplinkybėmis, draudimas taikyti savavališkai nustatytas arba fiktyvias kainas bei bendra taisyklė, jog muitinė vertė, kiek galima, turi būti pagrįsta sandorio vertės metodu. Išplėstinė teisėjų kolegija palaiko poziciją, jog importuotojui pateikus pakankamai įrodymų dėl vertinamų kainų skirtumo, kainų skirtumai gali būti laikomi normalia pasaulinės prekybos praktika. Papildomai pažymėtina, kad priešingas aiškinimas neatitiktų bendrojo Sąjungos proporcingumo principo, kadangi viršytų tai, kas būtina, siekiant užtikrinti, jog muitinės vertė atspindėtų visą faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Išdėstytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad žymus skirtumas tarp deklaruotos ir duomenų bazėje (PREMI DB , EUROSTAT ir kt.) esančios vertės nėra aplinkybė, kuri turi įtakos prekių pardavimui ar kainai Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, o yra tik pagrindas svarstyti, ar neegzistuoja tam tikra aplinkybė, kuri pagal Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą leidžia netaikyti sandorio vertės metodo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog transportavimo išlaidos, susidariusios iki Bendrijos muitų teritorijos, yra didesnės nei pareiškėjo deklaruota muitinė vertė, taip pat nėra pagrindas atmesti sandorio vertės metodo taikymą. Iš principo minėtas faktas gali būti pagrįstas šioje byloje analizuojamo individualaus techninės sieros rūgšties pardavimo į Bendrijos muitų teritoriją aplinkybėmis. Priešingai nei nurodo Muitinės departamentas, parduodamos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją prekės – techninės sieros rūgšties – pobūdis nagrinėjamu atveju yra aktualus. Jis gali pagrįsti analizuojamo pardavimo aplinkybes bei sąlygas, kartu ir deklaruotą importuotos prekės pardavimo sumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad techninė sieros rūgštis yra šalutinis produktas (III t., b. l. 69-70; byla Nr. A444-2163/2011, II t., b. l. 110-112; 115-118;). Atsakovų pateikiama informacija nėra pakankama paneigti šią išvadą. Taip pat nepaneigti duomenys, jog dėl sumažėjusios cheminių trąšų paklausos ir kainų pasaulinėse rinkose Rusijos ir Ukrainos vartotojai nutraukė sieros rūgšties įsigijimą iš OAO „Naftan“; jog OAO „Naftan“ technologinės galimybės saugoti sieros rūgštį yra ribotos (byla Nr. A444-2163/2011, II t., b. l. 110-112; 115-118). Be to, importuota sieros rūgštis priskirtina II-ai pavojingumo klasei. Ekologinis mokestis Baltarusijoje už II pavojingumo klasės sieros rūgšties realizavimą 2009 m. siekė 429 030 Baltarusijos rublių už toną (jei produktas išmetamas į atmosferą), viršijus produkto išmetimo į aplinką normą, mokama bauda, kurios dydis yra 15 kartų didesnis už nurodytą tarifą (III t., b. l. 69-70). Byloje esantys duomenys yra pagrindas manyti, kad ekologinio mokesčio suma galėjo viršyti net bendrą – deklaruotos muitinės vertės ir transporto išlaidų – sumą. Šios aplinkybės, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindžia techninės sieros rūgšties pardavimo dokumentuose nurodytą kainą. Savo ruožtu muitinė nesiėmė priemonių surinkti priešingų įrodymų, kurie paneigtų minėtus paaiškinimus bei argumentus. Iš esmės atsakovai apsiribojo tik paviršutiniškais motyvais, paprastai akcentuodami, jog pareiškėjas nepateikė tam tikrų įrodymų.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas sąskaitas faktūras AB „Lifosa“ išrašė anksčiau nei deklaravo prekes muitinei vertei, nesudaro objektyvaus pagrindo abejoti deklaruota prekių verte. Abejonių deklaruota sandorio verte taip pat nekelia aplinkybės, jog jau OAO „Naftan“ išrašytuose važtaraščiuose krovinio savininku buvo nurodoma UAB „Fortera“, o prekių gavėju – AB „Lifosa“. Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad techninės sieros rūgšties pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir AB „Lifosa“, tarp UAB „Transchema“ ir pareiškėjo buvo sudarytos dar 2007, 2008 metais (byla Nr. A444-2163/2011, I t., b. l. 134-139; II t., b. l. 206-207). Taigi prekių gamintojas, gabenimo paskirtis ir jų gavėjas jau buvo žinomi iš anksto. Be to, priešingai nei nurodo atsakovai, muitinės vertės nustatymas pagal Muitinės kodeksą ir Įgyvendinimo nuostatas remiasi prekių pardavimu eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, o ne nuosavybės teisių įgijimo momentu. Šiame kontekste aktuali Įgyvendinimo nuostatų 147 straipsnio 1 dalis. Ji nustato, jog taikant Kodekso 29 straipsnį, faktas, kad prekės, kurios yra pardavimo objektas, yra deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, laikomas požymiu, kad jos buvo parduotos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Perpardavimų iki muitinio įvertinimo atveju tik paskutinis pardavimas, po kurio prekės įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją, arba Bendrijos muitų teritorijoje įvykęs pardavimas prieš prekėms įforminant išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą yra toks požymis. Kai deklaruojama pardavimo, įvykusio prieš paskutinį pardavimą, po kurio prekės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, kaina, muitinei privalu įrodyti, kad šis prekių pardavimas įvyko dėl eksporto į atitinkamą muitų teritoriją. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad muitinė neprieštaravo, jog būtent prekių pardavimas, įvykęs tarp pareiškėjo ir UAB „Transchema“, buvo pardavimas į Bendrijos muitų teritoriją Įgyvendinimo nuostatų 147 straipsnio 1 dalies prasme. Tokiu būdu muitinė iš esmės sutiko su pareiškėju, kad jo sandoris su UAB „Transchema“ buvo prekių pardavimas eksportui į Bendrijos teritoriją ir kad būtent šio sandorio sudarymo aplinkybės ir sąlygos turi būti vertinamos nagrinėjamu atveju. Atsižvelgdama į tokią atsakovų poziciją, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas sąskaitas faktūras AB „Lifosa“ išrašė anksčiau nei deklaravo prekes muitinei vertei, nėra objektyvus pagrindas abejoti deklaruota prekių verte. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad tiek UAB „Transchema“ nustatyta prekių pardavimo kaina su juo nesusijusiai bendrovei, tai yra pareiškėjui, tiek pardavimo kaina tarp tarpusavyje nesusijusių pareiškėjo ir AB „Lifosa“ ženkliai nesiskyrė nuo tarp UAB „Transchema“ ir OAO „Naftan“ sutartos kainos. Todėl pagrindo teigti, jog OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ ryšiai patys savaime turėjo įtakos importuojamų prekių kainai ar pardavimui, kad iš esmės deklaruota kaina neatspindi visų pareiškėjo faktiškai atliktų mokėjimų UAB „Transchema“ ar šios bendrovės naudai, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taigi ta aplinkybė, jog pirminio sandorio šalys – OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ – buvo susiję, nagrinėjamu atveju nėra svarbi, kadangi atsakovai apskritai nepagrindė, kokiu būdu tarp minėtų bendrovių egzistuojantis ryšys turėjo įtakos ginčo prekių pardavimui ar kainai. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (žr. UAB „Fortera“ prekių pirkimo iš UAB „Transchema“ bankiniai pavedimai ir buhalteriniai dokumentai 2009 m.), taip pat neturi objektyvaus pagrindo abejoti pareiškėjo pozicija, jog atsiskaitymas tarp šalių vyko atlikus avansinį apmokėjimą pagal išankstines sąskaitas faktūras, po to realiomis sąskaitomis faktūromis mažinant permokos dydį už pateiktas prekes, kol šalys pagal minėtus sandorius visiškai viena su kita atsiskaitydavo.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai neįrodė, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą ir importuotos sieros rūgšties muitinę vertę nustatyti taikant ne sandorio vertės metodą. Ši išvada sudaro pagrindą panaikinti Ataskaitą ir 2011 m. liepos 19 d. Sprendimą. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija dėl Muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnių taikymo nepasisako. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės bylą išnagrinėjo teisingai, todėl pagrindo naikinti šio teismo sprendimą nagrinėjamu atveju nėra.

Neaiškumų dėl šiame baigiamajame teismo akte pateiktų ES teisės normų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla, todėl ji vertina, kad pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą nagrinėjamoje byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasRomanas KlišauskasDainius RaižysArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė