Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas A. Šimkaitis Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00049-2010-5;

2012 m. vasario 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, išteisintiesiems R. T., L. E., gynėjams advokatams Ramutei Budrytei, Vytautui Gineikai, nukentėjusiesiems V. Ž., J. T., nukentėjusiųjų atstovei Jūratei Petrikienei, apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. Ž. ir J. T. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. ir L. E. išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį ir BK 154 straipsnio 2 dalį, nesant jų veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių.

J. T. ir V. Ž. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. ir V. Ž. 2010-04-06 privataus kaltinimo skundu L. E. ir R. T. kaltino padarius LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o būtent tuo, jog jie žinodami, kad jų teiginiai neatitinka tikrovės, žemina garbę ir orumą, apkaltino J. T. padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad J. T. nuo 2007 m. terorizuoja L. E. ir R. T., grasina susidoroti bei nužudyti, rodo nepadorius gestus, koliojasi necenzūriniais žodžiais, pila į kiemą fekalijas ir šlapimą, turi nelegalų ginklą, nuodija balandžius ir kt., šias melagingas aplinkybes L. E. nurodė 2009-10-04 protokole-pareiškime policijai, taip pat 2009-12-04 bei 2010-01-14 apklausų metu, o R. T. minėtas melagingas aplinkybes nurodė 2009-12-09 liudytojo apklausos metu.

Taip pat L. E. ir R. T. tuo pačiu privataus kaltinimo skundu buvo kaltinami padarę LR BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o būtent tuo, jog viešai, per visuomenės informavimo priemonę - „LTV“ transliuojamą laidą „Gamtos patruliai“ paskleidė tikrovės neatitinkančią, J. T. ir V. Ž. garbę ir orumą žeminančią informaciją, kad J. T. ir V. Ž. į kiemą pila žiurkių nuodus su grūdais, tikslu nunuodyti R. T. auginamus balandžius, taip pat pila fekalijas, vandenį.

Dėl LR BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos teismas nurodė, jog televizijos laidos metu nebuvo paminėti nei vieno iš kaltinamųjų asmenų vardai ar pavardės, o laidos metu kalbėjusių asmenų pasisakymai (tarp jų ir nukentėjusiųjų) nebuvo įžeidžiančio ar šmeižiančio pobūdžio, todėl išsakyti teiginiai nelaikytini asmenį diskredituojančia informacija. Teismas sprendė, jog kaltinamieji išreiškė savo asmeninę nuomonę apie beveik 30 metų vykstantį konfliktą su nukentėjusiaisiais. Teismas taip pat nustatė, jog konfliktai tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų ilgamečiai ir visos aplinkybės egzistavo seniai bei buvo žinomos daugeliui nukentėjusiuosius pažįstančių žmonių, todėl kaltinamųjų išsakyti teiginiai niekaip negalėjo paniekinti ar pažeminti J. T. ir V. Ž. garbės ir orumo, pakirsti kitų asmenų pasitikėjimo jais. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas konstatavo, jog kaltinamųjų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Taip pat skunde teigiama, jog neatitinka tikrovės ir teismo teiginiai, kad laidos metu kalbėjusių asmenų teiginiai nebuvo įžeidžiantys. Nurodoma, kad J. T. visai nepasisakė, o kaltinamieji tiesiogiai apkaltino nukentėjusiąją V. Ž., kad apeliantė ir J. T. specialiai pjudo jos šunis su savo kale, pila į L. E. kiemą vandenį bei fekalijas. Pila žiurkių nuodus į kiemą ir ant namo stogo dalies ir taip nuodija R. T. laikomus balandžius. Teigiama, jog nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius. Kaltinamieji ir teisme pakartojo savo kaltinimus nukentėjusiesiems, nors nėra jokių įrodymų. Apeliantės teigimu, kaltinamųjų parodymai vertintini kritiškai kaip siekimas suklaidinti teismą, sudarant įspūdį, jog V. Ž. yra konfliktiškas žmogus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintieji, jų gynėjai ir prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų V. Ž. ir J. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai L. E. ir R. T. dėl LR BK 154 straipsnio 1 dalyje ir BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų išteisino, nenustatęs jų veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nukentėjusieji ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais grindžiamas išteisinimas, vertinimą.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad L. E. ir R. T. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje ir BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, pagrįstos.

Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį - tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y. tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo.

Paskleidimas - tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Informacijos perdavimas per visuomenės informavimo priemonę, kaip vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių, numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės, t. y. skleidžiama informacija turi būti žinomai melaginga.

Šioje byloje nukentėjusieji išteisintuosius kaltino tuo, jog išteisintieji apšmeižė nukentėjusiuosius kreipdamiesi į policiją ir apkaltinę J. T. padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 2 d., t. y., kad J. T. nuo 2007 m. terorizuoja L. E. ir R. T., grasina susidoroti bei nužudyti, rodo nepadorius gestus, keikiasi necenzūriniais žodžiais, pila į kiemą fekalijas ir šlapimą, turi nelegalų ginklą, nuodija balandžius ir kt., šias melagingas aplinkybes L. E. nurodė 2009-10-04 protokole-pareiškime policijai, taip pat 2009-12-04 bei 2010-01-14 apklausų metu, o R. T. minėtas melagingas aplinkybes nurodė 2009-12-09 liudytojo apklausos metu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs surinktus duomenis bei visapusiškai ir nešališkai juos įvertinęs, padarė pagrįstą bylos duomenimis išvadą, jog išteisintųjų kreipimasis į policijos įstaigą bei kaltinime nurodytų aplinkybių pateikimas protokole-pareiškime, apklausos protokoluose dėl galimai nukentėjusiųjų padarytos nusikalstamos veikos negali būti laikomos šmeižiančios informacijos paskleidimu, kaip tai numato BK 154 straipsnio 1 dalis, t. y. nėra būtino objektyviosios pusės požymio - informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims.

Kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato ne tik LR Konstitucija, bet ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir kiti įstatymai, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų tiesioginių funkcijų pareigų, susijusių su ikiteisminio tyrimo procedūromis, vykdymas, aiškinantis galimai padarytą nusikalstamą veiką, įvykio aplinkybių fiksavimas atitinkamuose procesiniuose dokumentuose nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal LR BK 154 straipsnį. Todėl net ir ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas dėl LR BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos nutrauktas, konstatavus, kad J. T. veiksmuose nėra nurodytos nusikalstamos veikos požymių, nesudaro pagrindo teigti, kad išteisintųjų kreipimasis į policiją dėl galimai nukentėjusiųjų padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios įtarimai nepasitvirtino, yra tikrovės neatitinkančios ir nukentėjusiuosius žeminančios informacijos paskleidimas, t. y. šmeižimas. Pats kreipimasis į policijos įstaigą jau rodo, jog kreipiamasi siekiant apginti galimai pažeistas teises, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį. Be to, šmeižimu laikoma tik tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Šiuo atveju fekalijų faktas išteisintųjų kieme nustatytas ir užfiksuotas 2009-12-04 apžiūros protokole, o nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodoma, jog tai asmeninio civilinio pobūdžio santykių pažeidimas. Dėl galimai nuodijamų balandžių aplinkybės taip pat nėra visiškai išsigalvotos, nes byloje pateiktas patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog rasta priberta rausvos spalvos granulių (b. l. 52), šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. P. teismo posėdyje. Nors šis faktas užfiksuotas po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl LB BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tačiau iš teismui pateiktos informacijos (b. l. 50) matyti, jog dėl galimo nuodų barstymo į policijos įstaigą buvo kreiptasi ir anksčiau - 2009-06-10 bei 2009-10-26, todėl išteisintieji atsiliepimuose į apeliacinius skundus pagrįstai nurodo, jog jie kreipėsi į policiją dėl tikrų įvykių, faktų, o ne dėl išsigalvotų. Tai, kad pranešimuose policijai nurodomas konkretus, išteisintųjų manymu, neteisėtus veiksmus padaręs asmuo, šiuo atveju dėl anksčiau minėtų aplinkybių nelaikytina šmeižimu.

Nukentėjusieji dėl LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos išteisintuosius kaltino tik tuo, jog jie informaciją, šmeižiančią nukentėjusiuosius, pateikė policijai bei nurodė apklausos protokoluose, tačiau nekaltino išteisintųjų paskleidus šmeižiančią informaciją kitiems konkretiems asmenimis, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog tretiesiems asmenims 2009-12-04 protokole-pareiškime, 2009-12-07, 2009-12-09 ir 2010-01-14 apklausų protokoluose nurodyti duomenys tretiesiems asmenims netapo žinomi. Be to, visi teismo posėdyje apklausti liudytojai, o tarp jų ir liudytoja G. G., nurodė, jog jiems žinoma, kad konfliktai tarp išteisintųjų bei nukentėjusiųjų yra seni, santykiai įtempti, liudytoja G. G. pati teigė mačiusi, kad išteisintųjų kieme buvo prilaistyta fekalijų, todėl tai, kad G. G. nurodė mačiusi pranešimus, laiškus iš policijos, nepatvirtina, kad jai tapo žinomos būtent protokoluose užfiksuotos aplinkybės, ir neduoda pagrindo teigti, jog išteisintieji šmeižė nukentėjusiuosius.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog išteisintųjų veiksmuose nėra LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviojo - tyčios, todėl dėl šios veikos jie išteisinti pagrįstai.

J. T. bei V. Ž. kaltino L. E. ir R. T. apšmeižus nukentėjusiuosius televizijos laidoje „Gamtos patruliai“, t. y. kaltino tuo, kad išteisintieji paskleidė žeminančią informaciją apie tai, kad neva J. T. ir V. Ž. į kiemą pila žiurkių nuodus su grūdais, turėdami tikslą nunuodyti R. T. auginamus balandžius, taip pat pila fekalijas, vandenį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs surinktus duomenis bei visapusiškai, nešališkai juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, jog išteisintųjų veiksmuose nėra ir LR BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių. Sprendžiant dėl šio kaltinimo pagrindinis įrodymas yra televizijos laidos vaizdo įrašas. Pažymėtina, jog minimoje laidoje, nors ir nurodoma konflikto vieta-Kaunas, Šančiai, nurodomas namo numeris, laidos pradžioje taip pat nurodomas seserų konfliktas, tačiau nėra jokio tiesioginio nurodymo į tai, kad kaltinime nurodytus veiksmus-balandžių nuodijimą, fekalijų, vandens pylimą, atliko būtent V. Ž. ar J. T.. Nei R. T. nei L. E. laidoje tiesiogiai neįvardina, jog šiuos konkrečius veiksmus padarė būtent nukentėjusieji. Kalbama apie ilgai besitęsiantį konfliktą su kaimynais, tačiau iš laidos siužeto neaišku, kiek tų kaimynų yra. Viename iš epizodų R. T. nurodo įvardį „jie“, tačiau vien iš šio pasakymo negalima daryti kategoriškos išvados, jog R. T. būtent nukentėjusiuosius –V. Ž. ir J. T. - apkaltino šių veiksmų padarymu. Be to, kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, jog laidos siužetas buvo sumontuotas siekiant parodyti tarp seserų vykstantį konfliktą, o ne nukreiptas į kaltinimų balandžių nuodijimu įrodinėjimą viešoje erdvėje.

Kaip jau minėta aukščiau, duomenys dėl fekalijų, dėl nuodų nėra išsigalvoti, jie užfiksuoti policijos bei kituose dokumentuose, dėl šių faktų kreiptasi į kompetentingas institucijas, o taip pat laidoje nėra fiksuota nei vieno tiesioginio kaltinimo būtent V. Ž. ar J. T., todėl darytina išvada, jog nėra būtinų LR BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos objektyviosios pusės požymių – veikos ir objekto-šmeižiančio pobūdžio informacijos.

Be to, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos manymu, įvertinęs byloje apklaustų liudytojų A. S., B. M., G. G., V. A., J. Š. parodymus pagrįstai konstatavo, jog apie kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų įsisenėjusius nesutarimus ir abipusius konfliktus seniai žinoma juos pažįstantiems asmenims ir kaimynams, nes visi šie apklausti asmenys nurodė žiną apie konfliktiškus išteisintųjų ir nukentėjusiųjų santykius, nurodė, kad žinomi konfliktai dėl balandžių, šunų, žinoma apie nesutarimus ir nuolatinius kaltinimus dėl kiemo teršimo ar kitų veiksmų. Apie tai, kad nukentėjusiųjų ir išteisintųjų konfliktai ilgalaikiai, patvirtina ir anksčiau aptarta informacija iš policijos įstaigos.

Atsižvelgiant į tai, kad konfliktai vyksta jau ne vieną dešimtmetį, apklausti liudytojai patvirtino, kad apie konfliktus jiems žinoma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog per televizijos laidą pasakyta informacija nebuvo šmeižiančio pobūdžio, laidoje išsakytos aplinkybės egzistavo jau seniai ir buvo žinomos daugeliui juos pažįstančių žmonių, todėl nelaikytina, kad tai buvo diskredituojanti informacija kitų akyse. Be to, konkretūs asmenys tiesiogiai laidoje neįvardinti, nenurodyta, kad vienus ar kitus veiksmus padarė V. Ž. ar J. T., todėl nelaikytina, jog išteisintųjų laidoje nurodomos aplinkybės yra tikrovės neatitinkančios žinios būtent apie nukentėjusiuosius, o taip pat nelaikytina, kad tuo būtų diskredituojami nukentėjusieji kitų asmenų akyse.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrįsta apylinkės teismo išvada, kad R. T. ir L. E. veiksmuose nėra LR BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl jie dėl šios veikos išteisinti pagrįstai.

Kadangi R. T. ir L. E. išteisinti nenustačius jų veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys pagrįstai, vadovaujantis LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktas nenagrinėtas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį keisti apeliacinių skundų motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nukentėjusiųjų V. Ž. ir J. T. apeliacinius skundus atmesti.