- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-24
- Bylos Nr.
- 1A-468-593/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-3-00014-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- V. A.
- Nukentėjusysis
- A. G., A. K.
- Advokatai
- Virginija Bradulskienė, Edgaras Jautakis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei ir Vilmai Marčiukaitytei
dalyvaujant, nuteistajam V. A., jo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui, nukentėjusiosioms A. G. ir A. K. bei jų atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas šešiais mėnesiais laisvės apribojimo, įpareigojant jį per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti dvidešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar kitose nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per keturiolika kalendorinių dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika A. G. padarytą 46, 65 Eur dydžio turtinę žalą ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti A. G..
Taip pat, minėtu nuosprendžiu V. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas trimis mėnesiais laisvės apribojimo, įpareigojant jį per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti penkiolika valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar kitose nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti A. K..
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė V. A. paskirta šeši mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant V. A. per 14 kalendorinių dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą 46,45 Eur turtinę žalą A. G., per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti dvidešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar kitose nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigoti V. A. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos žodžiu atsiprašyti A. G. ir A. K..
Nukentėjusiajai A. G. priteista 46, 45 euro turtinės žalos, 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo bei 300 eurų bylinėjimosi išlaidų, nukentėjusiajai A. K. priteista 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo bei 300 eurų bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu V. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 2 d. apie 16 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) laiptinėje, aikštelėje tarp 3 ir 4 aukštų, tyčia pastūmė A. G. nuo laiptų, sudavė vieną smūgį rankos kumščiu į krūtinę, ir, jai nukritus ant kelių, sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius kumščiu į veidą, sugriebęs už dešinio peties, parvertė ją ant grindų ir kumščiu sudavė dar kelis smūgius jai į veidą, tampė už plaukų, tuo padarydamas A. G. poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešiniajame žande, kairėje krūtyje, krūtinės kairėje pusėje, abiejuose keliuose, kairės plaštakos IV piršte, kraujosruvą po dešines akies obuolio jungine, viršutinės lūpos gleivinėje, apatinio dešinio 3 danties vainiko krašto nuskilimą – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, V. A. 2017 m. sausio 2 d. apie 16 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) laiptinėje, aikštelėje tarp 3 ir 4 aukštų, tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvos sritį A. K., dėl ko ji kairės rankos žastu atsitrenkė į turėklus ir vieną smūgį kumščiu į veido kairę pusę, dėl ko ji nugriuvo ant grindų, t. y. padarė A. K. poodines kraujosruvas kairiame žande, kairiame žaste – nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Kauno apylinkės teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo V. A. kaltę padarius jam inkriminuotas veikas, už ką jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės.
3. Nuteistojo V. A. gynėjas advokatas Edgaras Jautakis skundžia Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. A. būtų išteisintas.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes V. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir įrodymų, be to buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
3.2. Skunde teigiama, jog baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada pagrindžia faktą, jog nuketėjusiosioms buvo padaryti sužalojimai, kurie vertintini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors V. A. neneigia, kad fizinio kontakto su nukentėjusiomis metu joms galėjo būti padaryti kai kurie sužalojimai, tačiau jie padaryti netyčia. Apeliantas pažymi, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį gali kilti tik esant tyčinei nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens kaltės formai, o skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remiamasi teigiant, jog V. A. tyčia siekė sužaloti nukentėjusiąsias. Be to, tokia apylinkės teismo išvada yra neteisinga, kadangi byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad V. A. veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. A. tyčios padarė remdamasis teismo medicinos specialistų išvadomis, tačiau teismo išvados nėra pagrįstos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie neleidžia padaryti išvados dėl V. A. tyčinių veiksmų, siekiant sužaloti nukentėjusiąsias. Skunde pažymima, kad teismo medicinos specialistas, nebuvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
3.3. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi F. A., J. A. ir V. A. parodymais, tačiau būdamas nenuoseklus ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nenurodė motyvų, kodėl atmetė minėtų asmenų parodymus, spręsdamas dėl A. G. ir A. K. sužalojimų atsiradimo mechanizmo ir konflikto eigos, todėl iš nuosprendžio turinio neaišku, kodėl apylinkės teismas selektyviai atrinko parodymus ir vienu atveju jais rėmėsi, o kitu atveju – atmetė.
Šalies argumentai
3.4. Apeliantas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sprendė, jog yra mažai tikėtina, kad nukentėjusioji A. G. sužalojimus patyrė dėl griuvimo ant veido, tačiau pažymima, jog V. A. to niekada ir neteigė ir netgi pripažino, kad nukentėjusiųjų patirti sužalojimai galėjo atsirasti jų fizinio kontakto metu. Be to, teismas niekaip nepaneigė versijos, jog A. G. sužalojimus patyrė nukritus nuo laiptų ant veido, o teismo padarytą išvadą, jog nukentėjusioji nukrito nuo laiptų pastumta V. A., paneigia F. A., J. A. bei paties V. A. parodymai. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog V. A. nebuvo nustatyti sužalojimai ant rankų, kas įrodo, jog jis nesmūgiavo kumščiu į nukentėjusiąsias.
3.5. Skunde teigiama, kad V. A. tyčinė kaltė negalėjo būti nustatyta, nes tai paneigia byloje esantys įrodymai, t. y. nuoseklūs paties V. A. parodymai, juos patvirtinantys J. A. parodymai ir nepilnamečio F. A. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu. Tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymai, apelianto nuomone, laikytini nenuosekliais ir nepatikimais, kadangi nuketėjusiosios, priešingai nei nurodė liudytojas R. G., teigė, kad įvykio metu buvo ramiai nusiteikusios, nekonfliktiškos ir mandagios. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teismui pateikdamos skundą abi nukentėjusiosios tvirtino, kad A. K. mušė J. A., t. y. griebė ją pirštais už kaklo, alkūnės linkiu laikė prispaudusi prie savęs per kaklą ir smaugė, tačiau teisme šias aplinkybes jau neigė. Apelianto teigimu, nenuoseklūs ir A. K. parodymai dėl aptariamo įvykio pradžios – pirminės apklausos metu ji nurodė, jog vyras paklausė: ,,ką, pasimušt atėjot?“, trenkė jai per viršugalvį, nuo smūgio jai nukrito akiniai, o papildomos apklausos metu A. K. nurodė, kad akiniai jai nukrito konflikto pabaigoje, kai kaimynas paliko Astą ir pakilęs laiptais, jai sudavė kumščiu į veidą. Taip pat, nuteistojo gynėjas pažymi, kad A. K. skirtingai nurodė, kur bei kokiomis aplinkybėmis jai buvo suduotas smūgis į kairį skruostą – pirminės apklausos metu ji nurodė, kad tai įvyko laiptų aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukšto, o papildomos apklausos metu jau teigė, jog tai buvo prie dvylikto buto durų. Anot apelianto, dar daugiau prieštaravimų galima surasti lyginant nukentėjusiųjų parodymus, kurie išdėstyti protokoluose – pareiškimuose, kuriuose nurodytos aplinkybės skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų. Taip pat, pažymima, jog net skundžiamame teismo nuosprendyje nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumas pirmosios instancijos teismo vertinamas kaip siekis bylos nagrinėjimo teisme metu nurodyti, jog jos patyrė sudėtingesnius sužalojimus, o tai reiškia, kad šie parodymai yra nepatikimi ir apylinkės teismas negalėjo jais remtis priimdamas minėtą nuosprendį.
3.6. Taip pat, apeliaciniame skunde pažymima, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso normų pažeidimas, kuris rodo teismo šališkumą, kadangi nukentėjusiųjų skundui neatitinkant įstatymo keliamų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pats suformavo kaltinimą. Pagal savo suformuluotą kaltinimą teismas nagrinėjo ir priėmė nuosprendį, nors teisinėje valstybėje negali būti tokios situacijos, kai be konkrečių faktų pirmiausia asmenims keliama privataus kaltinimo byla ir tik po to tie faktai renkami, o pats teismas formuluoti kaltinimo ir rinkti jį pagrindžiančios medžiagos negali.
3.7. Apeliaciniame skunde be kita ko, nurodyta, jog apylinkės teismas, paskirdamas V. A. įpareigojimą išdirbti dvidešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar kitose nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir įpareigojimą per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nuketėjusiųjų bei išaiškindamas nuteistajam, kad jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, neatsižvelgė į tai, kad V. A. šiuo metu gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, todėl objektyviai negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusiosios A. G. ir A. K. atsiliepime į nuteistojo V. A. gynėjo advokato Edgaro Jautakio apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4.1 Atsiliepime nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. A. nusikalstamą veiką, bylos medžiagoje yra pateiktas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje požymių, kuriame nurodyta, kad V. A. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
4.2 Teigiama, jog nors nuteistojo gynėjas ir apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas teismo medicinos tarnybos specialistas, atlikęs teismo ekspertizę, tačiau nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas prašymo apklausti ekspertą nereiškė, o specialisto išvados nekelia abejonių, jos paneigia V. A. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytą įvykių versiją.
4.3 Atsiliepime teigiama, jog V. A. 2017 m. sausio 2 d. apie 16.00 val. per balkoną mėtė petardas ir tokiais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo BPK 257 straipsnyje numatyta tvarka kreiptis į prokurorą, dėl ikiteisminio tyrimo V. A. atžvilgiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pradėjimo.
4.4 Taip pat, atsiliepime pažymima, jog nuteistojo veiksmai teisingai laikomi tyčiniais, o skundžiamu nusprendžiu V. A. buvo paskirta teisinga bausmė, kurios dydis neprieštarauja įstatymo normoms. Faktas, kad V. A. gyvena ir dirba užsienyje nesutrukdys jam atlikti pirmosios instancijos teismo paskirtų įpareigojimų, kadangi pats nuteistasis patvirtino, jog dažnai būna Lietuvoje.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. A. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nukentėjusiosios A. G. ir A. K. bei jų atstovė advokatė Virginija Bradulskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. A. gynėjo advokato E. Jautakio apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
7. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. A. nepripažįsta savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.
8. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. A. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, tyrė ir analizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nei vienam iš jų neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kurios pagrindžia V. A. kaltę.
9. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog baudžiamojoje byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių V. A. kaltę, o nukentėjusiųjų parodymų negalima laikyti nuosekliais ir patikimais ir jais remtis priimant teismo nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Siekiant atsakyti į skundo argumentus šiuo aspektu ir išsiaiškinti ar tikrai nukentėjusiųjų parodymai, kaip teigiama skunde, yra nenuoseklūs, apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą, dar kartą buvo apklaustos nukentėjusiosios A. G. ir A. K..
10. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme A. G. įvykio aplinkybes nurodė taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teisme ir paaiškino, jog laiptinės pusėje buvusį V. A. tempė už drabužių dėl to, kad jis delnu smūgiavo jos mamai į kaktą ir mama atsitrenkė į turėklus. Būtent tada, ji priėjo prie V. A., paėmė kaire ranka jį už megztinio pilvo srityje ir atitraukė nuo mamos link skaitliukų. Kai jį atitraukinėjo, gavosi taip, kad jam apsisukus, A. G. ranka įsipainiojo į V. A. megztinį ir ji kairės rankos bevardžiu pirštu tiesiog nusitempė jį laiptais, dešine ranka laikydamasi už turėklų. Likus 3-4 laiptukams iki aikštelės, pajuto smūgį į krūtinę ir tada klupdama nukrito ant laiptų apačioje. Jai suklupus ant kelių, jautė, kaip V. A. stvėrė už dešinio peties, permetė ant žemės, tuomet pamatė kumštį ir užsidengė veidą. Kiek buvo smūgių – nežino. Kai atsidengė veidą, pamatė, kad ketvirto aukšto aikštelėje tarp butų stovi mama (A. K.), o J. A. ją laiko ranka apsikabinusi ir kartoja „raminkis, raminkis“. Tuomet jai aptemo akyse, o kai atsimerkė, pamatė, kad V. A. bėga į viršų ir smūgiuoja mamai į skruostą ir mama suklumpa. Dėl anksčiau duotų parodymų, jog ji ,,nusirideno“ nuo laiptų, A. G. paaiškino, jog taip išsireiškė, nes kitaip nesugebėjo įvardinti greito bėgimo laiptais žemyn, tačiau kūlversčiais ji nesirito. Be to, nukentėjusioji pažymėjo, kad jai atėjus į Autukų butą, duris atidarė J. A. ir V. A., vaiko nebuvo.
11. Pirmosios instancijos teisme A. G. nurodė, jog V. A. sudavė jos mamai A. K. smūgį į kaktą, mama susvirduliavo ir trenkėsi į turėklus. Ji, nenorėdama sukelti streso buto prieškambaryje stovinčiam berniukui, už megztinio V. A. išsitempė į laiptinę, V. A. megztinyje įstrigo jos bevardis pirštas. V. A. stūmė A. G., besileidžiant laiptais, kumščiu sudavė į krūtinę, ji nukrito ant kelių, sugriebęs ją už dešinio peties, permetė ant aikštelės, smūgiavo ne vieną kartą į veidą, viena ranka laikė už plaukų ir smūgiavo į veidą. Iš nosies bėgo kraujas, nuskilo danties kraštas. V. A. krumplius buvo išsitepęs krauju. Jos mama A. K. atitraukinėjo V. A. nuo A. G. už megztinio, jai V. A. smūgiavo kumščiu į kairį skruostą, dėl to mama nukrito ant kelių, nukrito jos akiniai. Įvykio metu buvo blaivi, nevartojo necenzūrinių žodžių V. A. ir J. A. atžvilgiu, jiems atidarius duris, rankomis jų nelietė. J. A. laikė mamą apkabinusi alkūnės linkiu (1 t., 46-47, 90-92 b. l.). Sugretinus A. G. parodymus, duotus teisminių procesų metu, su jos ikiteisminio tyrimo parodymais bei parodymų patikrinimo vietoje metu fiksuotais duomenimis (ikiteisminio tyrimo medžiaga 2 t., 30-35 b. l.), matyti, jog esminių prieštaravimų juose nėra. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. G. paaiškino, jog pirminiame pareiškime ir pirminėje apklausoje (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-000408-17, 1 t. 1 ir 17 b. l.) surašytos ne visos aplinkybės, kadangi ji buvo apklausiama po patirto šoko, o apie mamai A. K. padarytus sužalojimus apklausoje nenurodė, nes jos klausiama buvo tik dėl su ja pačia susijusių aplinkybių. Taigi, kolegija yra tos nuomonės, jog nukentėjusioji A. G. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė pagrindines konflikto aplinkybes. Be to, A. G. nurodytas aplinkybes patvirtinta A. K. parodymai, dalinai mažamečio liudytojo F. A. parodymai ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei specialistės apklausa apeliacinės instancijos teisme, apie kurią pasisakoma šios nutarties 21 ir 23 punktuose.
12. Apklausiama bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, A. K. aplinkybes išdėstė taip pat kaip pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodydama, jog V. A. jai pirmai sudavė smūgį delnu į kaktą, nuo ko ji kaire ranka atsitrenkė į turėklą. Patikslino, jog ji nenukrito, o tik atsirėmė, tačiau dėl nesveikos kojos, negalėjo iš karto atsistoti, todėl tuo metu J. A. ją pagriebė, apsuko ir laikė už kaklo. Tuo metu A. K. veidu buvo atsisukusi į laiptinės pusę ir matė, kaip A. G. laiptais nubėgo su V. A. žemyn, matė V. A. mostelėjimą ir kaip Asta nugriuvo, matė, kad ji dengiasi galvą. Tuomet A. K. atplėšė J. A. ranką, pribėgo prie V. A., paėmė jį už megztinio apykaklės, o kol ji bėgo link V. A., pastarasis paėmė A. G. už plaukų ir du kartus davė iš apačios į veidą. Kai V. A. atsitraukė nuo gulinčios A. G., A. K. nusprendė nuo V. A. atsitraukti palipus laiptais į viršų ir tuo metu, kai ji įsikibo į 12 buto rankeną, V. A. jai sudavė. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus A. K. parodymus (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 1 t., 83 b. l.), ji paaiškino, jog nurodydama, kad J. A. jai už kaklo griebė pirštais, ji turėjo omenyje rankas, nes rankų be pirštų nebūna. Patvirtino, jog jos akiniai nukrito, kai V. A. sudavė jai būnant prie 12-o buto, t. y. antrąjį smūgį bei nurodė, jog visas aplinkybes teisingai parodė parodymų patikrinimo vietoje metu.
13. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. K. nurodė, jog dėl kaimynų mestos petardos, ji su dukra A. G. nuėjo į penktą aukštą aiškintis, aiškinosi gražiai, atsiprašė kaimyno už sutrukdymą. Po to, nuėjo pas A., kai tik paklausė V. A., ar jie mėto petardas, V. A. paklausė, ar jos atėjo pasimušti ir trenkė jai į kaktą ir ji atsitrenkė į turėklus, susimušė kairę ranką. Jai atsikėlus, J. A. patraukė ją už krūtinės, su alkūne laikė apkabinusi kaklą ir neleido niekur eiti tol, kol V. A. laiptinėje mušė A. G.. Jis ją stūmė, mušė į nugarą, į galvą, ji dengėsi, jis ją permetė. Kai Asta nustojo dengtis, A. K. pribėgo ir patraukė V. A. už apykaklės, tada jis atsisuko, trenkė kumščiu į kairę veido pusę, ji nugriuvo, matė, kad Asta buvo kruvina. Laiptinėje V. A. ir J. A. jau nebuvo. Įvykio metu buvo blaivi, necenzūrinių žodžių kaimynų atžvilgiu nevartojo, pretenzijų J. A. neturi (1 t., 47, 92-94 b. l.).
14. Parodymų patikrinimo vietoje metu A. K. parodė, kaip ji nuo kaimyno suduoto smūgio kairės rankos žastu atsitrenkė į laiptinės turėklus, kaip buvo laikoma J. A. tuo metu, kai jos dukrai A. G. buvo suduodami smūgiai aikštelėje, vietą, kurioje tie smūgiai A. G. buvo suduodami ir kokioje padėtyje pastaroji tuo metu buvo. Taip pat A. K. parodė vietą, kurioje jai kaimynas sudavė smūgį, nuo kurio ji susmuko (ikiteisminio tyrimo medžiaga 1 t., 90-98 b. l.). Taigi, sugretinus visus A. K. parodymus, matyti, jog esminių prieštaravimų juose nėra, todėl A. K. parodymai negali būti pripažinti nenuosekliais.
15. Dėl šių priežasčių kolegija yra tos nuomonės, jog nėra jokio pagrindo nukentėjusiųjų parodymus laikyti nenuosekliais ir daryti išvadą, jog apylinkės teismas negalėjo jais vadovautis priimdamas skundžiamą nuosprendį.
16. Apeliaciniame skunde pažymima, jog V. A. neneigia, kad fizinio kontakto su nukentėjusiomis metu, joms galėjo būti padaryti kai kurie sužalojimai, tačiau tvirtina, kad šie sužalojimai buvo padaryti netyčia, kadangi jam nuo veido buvo numesti akiniai ir jis, blogai matydamas aplinką bei gindamasis nuo A. G. ir A. K., galėjo jas netyčia sužaloti. Tokios pozicijos V. A. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią V. A. įvykių versiją, kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas, pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams, jog V. A. nurodytas įvykio aplinkybes paneigia teismo medicinos specialisto išvada ir specialistės apklausa (apie ją pasisakyta 21 ir 23 punktuose).
Žemesnės instancijos teismas
17. Nors V. A. parodymus dalinai patvirtina jo motina J. A., tačiau šie parodymai, kitų įrodymų kontekste, tame tarpe ir specialisto išvados apie kūno sužalojimo laipsnį, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti kritiškai. Pirmosios instancijos teisme J. A. nurodė, kad atėjusios A. G. ir A. K. klausė, kas šaudė į jų balkoną. Sūnus atsakė, kad jis šaudė ir bandė nustumti A. G. į šoną, tada išlindo A. K., sūnus jas bandė nustumti, neįleisti į vidų. Kažkuri numetė jam akinius. Kai nukentėjusiąsias V. A. stūmė, A. G. čiupo jį už megztinio, abu susistumdė, V. A. bandė A. G. nuo savęs atplėšti ir abu nulėkė į apačią. A. G. krito veidu į grindis, sūnus ant jos. A. K. tuo tarpu čiupo jai (J. A.) už plaukų ir kumščiu daužė per galvą. Sūnus atsikėlė, eidamas pamatė A. K. veiksmus, bandė A. K. nuo J. A. atstumti, o tuo metu iš apačios atbėgo A. G. ir puolė jį daužyti. Sūnų daužė abi moterys, o jis dengėsi, stengėsi jas nustumti. A. K. nebuvo atsimušusi į turėklą, A. G. nebuvo kruvina, sūnui buvo sumušti žandai ir ausys (1 t., 95-96 b. l. ).
18. Mažametis F. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tėtis atidarė duris, dvi moterys keikėsi, rėkavo, puolė tame aukšte muštis, stumdytis, draskytis, prie laiptų tėtį stumdė. Tėčiui numušė akinius. Močiutę moteris, paėmusi už plaukų, trankė. Kuri moteris buvo paėmusi močiutei už plaukų, nežino (1 t., 94 b. l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo išklausyti mažamečio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kur jis nurodė, jog per balkoną išmetė petardas, iš apačios pradėjo keiktis moterys, vienos – balsas vyresnis, kitos – jaunesnis. Tėtis pasakė nesikeikti, patylėti, jie dar išmetė petardą ir nuėjo į kambarį. Maždaug po 5 minučių pasigirdo skambutis į duris, jas atidarė močiutė, jaunesnė moteris piktai klausė, kodėl sprogdiname petardas. Tėtis atsakė, kad mėtė jis ir norėjo uždaryti duris, tačiau iš už durų pasirodė vyresnė moteris, kuri smūgiavo tėčiui ir numušė jam akinius. Tada jaunesnė moteris griebė tėčiui už marškinėlių nugaros, vyresnė moteris – už priekio, smūgiavo tėčiui, jį tampė. Moteris nutempė tėtį į apačią ir jie atsidūrė aikštelėje tarp laiptų pakopų. Moteris krito veidu į apačią, tėtis ant jos, tėtis atsikėlė, moteris pradėjo laikytis už nosies. Senesnė moteris trankė močiutei į veidą, tėtis ją pastūmė, bet ji nenukrito. Jaunesnė moteris vėl griebė tėtį už marškinėlių, jis ją pastūmė, ji nukrito ant užpakalio. Mano, kad vyresnė moteris buvo girta, nes ėjo svirduliuodama (ikiteisminio tyrimo medžiagos 1 t., 112-113 lapai, liudytojo F. A. apklausos garso įrašas – 1 t.,106 b. l.). Įvertinęs tai, jog teisiamojo posėdžio metu F. A. prisiminė mažiau įvykio aplinkybių, apylinkės teismas vertino ir mažamečio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kolegija sutinka, jog mažamečio parodymai pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai įvertinti kritiškai, jais nėra pagrindo remtis, toje dalyje, kur jie nepatvirtinti arba paneigti kitais objektyviais bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog F. A. nurodo, jog pirmas fizinis kontaktas su jo tėčiu buvo A. K. (vyresnės moters), kuri smūgiavo tėčiui, tačiau J. A. nurodo, jog pirmiausia jos sūnus pradėjo stumti moteris, kad šios neitų į butą, čia pat teigdama, jog ,,šios ir nėjo“.
19. Be to, pagal J. A. ir mažamečio F. A. parodymus – iš viso jokie tiesioginiai smūgiai į veidą tyčia ar netyčia nei vienai iš nukentėjusiųjų nebuvo suduoti. Tačiau pats V. A. apeliacinės instancijos posėdžio metu pademonstravo, kaip jis stūmė A. G. – dešine ranka į veidą, kaire į krūtinę, nuo ko ji paėjo apie metrą atgal ir galimai atsisėdo. Be to, nors J. A. teigia, jog sūnus A. K. nestumdė, tačiau F. A. nurodo, jog ,,tėtis vyresnę moterį pastūmė, bet ši nenukrito“.
20. Vertinant įvykio dalyvių parodymus (tame tarpe ir nukentėjusiųjų parodymus), teismas pagrįstai rėmėsi jais tiek ir toje apimtyje, kiek jie patvirtinti kitais bylos duomenimis, o visų pirma valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pažymėtina, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog A. G. nustatyti sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešiniame žande, kairėje krūtyje, krūtinės kairėje, abiejuose keliuose, kairės plaštakos IV piršte, kraujosruva po dešinės akies obuolio jungine, viršutinės lūpos gleivinėje, apatinio 3 danties vainiko krašto nuskilimas buvo padaryti ranka, koja ar panašaus pobūdžio daiktu, ne mažiau dešimties trauminių poveikių pasėkoje, o kraujosruvos keliuose padarytos kietu, buku daiktu, galimai suklupus ar nugriuvus. Šios medicinos specialisto padarytos išvados visiškai atitinka nukentėjusiųjų parodymus apie A. G. padarytų sužalojimų skaičių ir lokalizaciją.
22. Siekiant atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, jog teismo medicinos specialistė spręsdama dėl A. G. padarytų sužalojimų masto, neatsižvelgė į nukentėjusiųjų pateiktiems paaiškinimams priešingus V. A., F. A. ir J. A. parodymus, specialistė buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme.
23. Specialistė S. B. nurodė, jog griuvimo metu padarytiems sužalojimams būdinga tai, kad su paviršiumi kontaktuoja atsikišusios veido dalys – antakių lankai, nosies viršūnė, smakras, kaktos gumburai. Griūnant dažniausiai atsiranda odos nubrozdinimai arba žaizdos, nes vyksta praslydimas paviršiumi, sužalojimai išsidėsto vienoje kūno pusėje. A. G. atsikišusioje veido dalyje nėra nei vieno sužalojimo, sužalojimai išsidėstę abiejose veido pusėse. Vien tik poodinės kraujosruvos ir kraujosruvos lūpų gleivinėje, akies junginėje yra būdingos smūgiavimui, krūtinėje taip pat sužalojimai padaryti kietu buku daiktu. Tai, jog krūtinės priekinis paviršius ir krūtis buvo sužalota nustatant tris kraujosruvas reiškia, jog vienu smūgiu jos padarytos būti negalėjo, o jų išsidėstymas nebūdingas griuvimui. Sužalojimai keliuose gali būti padaryti ir griuvimo metu, tačiau vertinant visumą – sužalojimai griuvimui nebūdingi. Visuma sužalojimų negalėjo atsirasti vien tik kaltinamajam užgriuvus ant nukentėjusiosios. Specialistė nurodė, jog girdėjo teismo posėdžio metu duotus A. G. parodymus, tarp jų ir nustatyto sužalojimo mechanizmo prieštaravimų nėra. Pagal nuteistojo parodymus, jog jis bandė iš A. G. visokeriopai išsilaisvinti, bandydamas numušti jos rankas, kai ji buvo įsikibusi į drabužius, ją nuo savęs nustumti – minėti sužalojimai taip pat galėjo atsirasti, tačiau sužalojimai veide daugiau būdingi smūgiavimui. Todėl specialistė nurodė, jog nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis negalėjo būti padaryta A. G. konstatuotų sužalojimų visuma. Apeliacinės instancijos teisme demonstruoti nuteistojo veiksmai stumiant A. G. dešine ranka į veidą, kaire į krūtinę, nuo ko ji paėjo apie metrą atgal ir galimai atsisėdo – gali sukelti sužalojimus, bet šiuo atveju sužalojimai yra kontaktavus su abiem nukentėjusiosios akimis, nosimi, lūpomis, žandu ir pažande. Suduodant į nosį vieną smūgį nors ir gali susidaryti kraujosruvos abiejose akyse, tačiau šiuo atveju kraujosruvos yra dešinės akies vokuose apimant skruostą, o tai reiškia, kad smūgis buvo ne vienas. Kraujosruva lūpos paviršiuje sutapo su danties nuskilimo lokalizacija, t. y. trečio iltinio danties nuskilimą atitinka kraujosruvos viršutinės lūpos dešinėje ir kairėje.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, jog specialisto išvada ir ekspertės apklausa teisme visiškai patvirtina tai, jog sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis ir mažai tikėtinas nuteistojo nurodytas sužalojimų atsiradimo būdas. Ir nors specialisto išvada niekaip negalima nustatyti nuteistojo kaltės formos, tačiau joje fiksuoti duomenys dėl sužalojimų gausos ir jų išsidėstymo – vis tik paneigia nuteistojo deklaruojamą įvykių versiją, jog jis nukentėjusiąsias sužalojo netyčia.
25. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog V. A. niekada ir neteigė, jog A. G. susižalojo griūdama nuo laiptų, tačiau vertinant F. A. parodymus ir J. A. parodymus apie A. G. kritimą nuo laiptų ant veido, po kurių, pasak F. A. ji buvo užsiėmusi nosį, galima būtų daryti išvadą, jog sužalojimas nosies srityje galėjo gautis A. G. nugriuvus. Tačiau tai paneigia tiek specialisto išvada, tiek ekspertės parodymai. Atkreiptinas dėmesys, jog abiejų nukentėjusiųjų nurodytą aplinkybę, jog A. G. tempiant V. A. laiptais žemyn ir A. G. nugriuvus, nuteistasis jai sudavė smūgius į veidą – nors ir netiesiogiai patvirtina F. A., teigdamas, jog jaunesnė moteris nugriuvo veidu žemyn, o kai atsistojo buvo užsiėmusi už nosies. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog netikėti nukentėjusiųjų parodymais apie smūgių sudavimą A. G., kai ši su V. A. nusileido laiptais – nėra pagrindo, kadangi sužalojimų būdingų kritimui veidu žemyn – specialistė nenustatė, tačiau neginčijamai nustatyta tai, jog būtent šiuo momentu nukentėjusiajai buvo sužalota nosis.
26. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas iš viso nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad V. A. tyčia siekė sužaloti nukentėjusiąsias, tuo pačiu skunde teigiant, jog iš nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad apylinkės teismas išvadą dėl V. A. tyčios padarė remdamasis teismo medicinos specialistų išvadomis bei spręsdamas, jog inkriminuotas veikas galėjo padaryti tik V. A.. Apelianto teigimu tokios apylinkės teismo išvados nėra pagrįstos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tačiau, teisėjų kolegija su tokiu apelianto teiginiu nesutinka.
27. Visų pirma pažymėtina, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)nurodytos aplinkybės, jog A. G. nustatyti sužalojimai buvo padaryti ranka, koja ar panašaus pobūdžio daiktu, ne mažiau dešimties trauminių poveikių pasėkoje. Nors išvada niekaip negali pagrįsti nuteistojo kaltės formos, tačiau ji neabejotinai paneigia V. A. deklaruojamą įvykių versiją, jog jis nukentėjusiąją sužalojo netyčia, kadangi, kaip jau buvo minėta, toks sužalojimų skaičius įvairiose kūno vietose, tame tarpe ir veide, vertinant V. A., J. A. ir F. A. parodymus – negalėjo būti padarytas. Todėl, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią išvadą spręsdamas dėl V. A. kaltės formos.
28. Iš dalies sutiktina su apelianto skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas niekaip nepaneigė versijos, jog A. G. sužalojimus patyrė nukritus nuo laiptų, o teismo padarytą išvadą, jog ji nukrito pastumta V. A., paneigia F. A., J. A. bei paties V. A. parodymai. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuo laiptų V. A. ir A. G. nulipo dėl to, jog A. G. pirštas buvo įsipainiojęs į V. A. drabužius (ką, be kita ko, patvirtina ir kraujosruva kairės plaštakos IV piršte) bei F. A. parodymai, jog moteris nusitempė tėtį laiptais žemyn. Tai leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog A. G. bėgimas su V. A. nuo laiptų, o po to jos nugriuvimas laiptų aikštelėje buvo įtakotas ne nuteistojo veiksmų, o pusiausvyros neišlaikymu dėl įsipainiojusio piršto, t. y. aplinkybių, nesusijusių, nei su A. G., nei V. A. valia. Todėl akivaizdu, jog aplinkybė, kad V. A. turėjo tikslą nustumti A. G. nuo laiptų ir tai padarė – nepagrįsta jokiais bylos duomenimis – A. G. pirštas į V. A. drabužį įsipainiojo dar jiems būnant prie buto durų. Esant šioms aplinkybėms, kolegija sprendžia jog yra pagrindas iš pripažintų nustatytomis bylos aplinkybių pašalinti aplinkybę, jog V. A. tyčia nustūmė A. G. nuo laiptų ir tyčia sužalojo A. G. kairės rankos IV pirštą. Taip pat, nenustačius, jog A. G. bėgdama nuo laiptų ant kelių nugriuvo dėl prieš ją V. A. panaudotos jėgos (smūgio sudavimo) – nėra pagrindo daryti išvadai, jog poodinės kraujosruvos keliuose A. G. padarytos tyčiniais V. A. veiksmais. Kadangi kitais V. A. veiksmais stumiant A. G. sužalojimai keliuose negalėjo atsirasti (tokių duomenų nėra) – sužalojimai keliuose taip pat šalintini iš teismo pripažintų įrodytomis aplinkybių.
29. Iš V. A. gynėjo skundo matyti, jog nuteistasis nesutinka ir dėl įrodymų vertinimo toje dalyje, kiek tai susiję su jo nuteisimu dėl A. K. padarytų sužalojimų. Tačiau aukštesnės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą naujų aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą byloje apklaustų asmenų parodymus vertinti kitaip – nenustatyta, todėl kolegija daro išvadą, jog byloje surinktus duomenis pirmosios instancijos įvertino tinkamai, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais spręsdamas dėl V. A. tyčinių veiksmų ir jo kaltės, pagrįstai atmetė F. A. ir J. A. parodymus, pagal kuriuos net ir netyčia V. A. smūgių nukentėjusiajai A. K. į veidą nesudavė.
30. Tai, jog nenustatyti sužalojimai V. A. rankose, nei patvirtina nei paneigia smūgių sudavimą, kadangi akivaizdu, jog suduodant smūgius rankomis (kumščiais) nebūtinai turi būti sužaloti krumpliai ar kitos rankų vietos. Nors skunde teigiama, jog nėra A. G. kraujavimą iš nosies patvirtinančių duomenų, tačiau ir šis skundo argumentas nepagrįstas, kadangi įvykio vietos apžiūros protokole laiptinėje yra fiksuota dėmė panaši į kraują (ikiteisminio tyrimo medžiaga 1 t., 11-15 b. l.), o L. G. nurodė, jog jo mamai iš nosies bėgo kraujas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyta objektyvių A. G. kraujavimo iš nosies duomenų, tai nepaneigia jai specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų.
31. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog V. A. abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu veikė tyčia. Ir nors nuosprendyje nenurodyta tyčinės kaltės forma, tačiau iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, jog nustatyta V. A. netiesioginė tyčia.
32. Kolegijos nuomone nėra pagrindo daryti išvadai, jog liudytojų J. M. ir M. Š. nurodytos aplinkybės, jog po įvykio ant jaunesniosios moters veido matėsi sužalojimai, nuo nukentėjusiųjų alkoholio kvapo nejautė, nukentėjusiosios moterys buvo lyg šoko būsenoje, išsigandusios, kurioje nors dalyje paneigia nukentėjusiųjų parodymus. Liudytojo L. G. parodymai tik patvirtina tą faktą, jog tikrai 2017-01-02 tarp jo mamos ir kaimynų dėl fejerverkų mėtymo įvyko konfliktas, mama, t. y. (A. G.) išėjo ir neužilgo grįžo labai sumušta, kruvina striuke, sakė, kad sumušė kaimynai iš ketvirto aukšto, buvo sumuštas ir močiutės (A. K.) žandas, dėl mamos sumušimo jis iškvietė policiją (1 t., 94-95 b. l.). Liudytojų E. B., A. A., R. G., R. L., J. R. parodymai iš esmės yra tik nukentėjusiąsias charakterizuojantys duomenys, kurie be kita ko patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusiųjų elgesys su laiptinės gyventojais nebuvo nepriekaištingas, o R. G. kategoriškai patvirtino aplinkybę, jog prieš pat nagrinėjamą įvykį, nukentėjusiosios buvo nusiteikę konfliktiškai, ką tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, pripažindamas provokuojantį nukentėjusiųjų elgesį V. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Ir nors iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusiosios, atėjo į V. A. namus priešiškai nusiteikę prieš jo veiksmus mėtant petardas, kėlė balsą ir galimai išsakė necenzūrinius žodžius, tačiau tokie nukentėjusiųjų veiksmai nei V. A., nei jo motinai J. A. realiai jokios grėsmės nekėlė, todėl V. A. veiksmai vartojant smurtą prieš nukentėjusiąsias, kurių viena buvo garbaus amžiaus – nepateisinami.
33. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog šioje byloje nukentėjusiųjų skundui neatitinkant įstatymo reikalavimų, pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 28 nutartimi pats suformulavo kaltinimą, pagal kurį vėliau nagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė nuosprendį, kas pagal apeliantą rodo, jog padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas bei rodo teismo šališkumą. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusios A. K. ir A. G. 2017 m. birželio 7 d. skundu kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą, prašydamos iškelti V. A. baudžiamąją bylą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, tačiau apeliantas niekaip nedetalizuoja ir nenurodo, kokie konkrečiai yra minėto procesinio dokumento trūkumai. Be to, iš skundo turinio matyti, jog jis atitinka BK 412 straipsnio 2 dalyje (įstatymo, galiojusio iki 2017 m. spalio 1 d. redakcija) nurodytus nukentėjusiojo skundui keliamus reikalavimus ir Jonavos rajono apylinkės teismas pagrįstai priėmė šį skundą. 2017 m. rugsėjo 28 d. Jonavos rajono apylinkės teisme surengto taikinamojo teismo posėdžio metu nepavykus sutaikyti nuketėjusiųjų A. G. ir A. K., buvo priimta nutartis, kuria, vadovaujantis BK 413 straipsnio 5 dalimi (2017 m. sausio 1 d. redakcija), nukentėjusiųjų skundas buvo perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje. Apylinkės teismui priėmus minėtą nutartį, toliau procesas šioje byloje vyko pagal įprastines baudžiamojo proceso taisykles. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog baudžiamajame procese teismas yra aktyvus proceso dalyvis, todėl, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti objektyvią tiesą, gali pats arba pagal proceso dalyvių prašymus rinkti duomenis, reikšmingus bylos nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, sprendžiama, jog Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai baudžiamąją bylą Nr. PK-97-722/2018 išnagrinėjo ir priėmė 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį, nepadarydami apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso normų pažeidimų.
34. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. A. įpareigojimus neatsižvelgė į tai, kad V. A. gyvena Didžiojoje Britanijoje, todėl objektyviai negali įvykdyti jam nustatytų įpareigojimų. Nors V. A. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio neginčija, nesutikdamas tik su paskirtu įpareigojimu išdirbti dvidešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar kitose nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl bausmės paskyrimo. Kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas V. A. bausmę už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (provokuojantį nukentėjusiųjų elgesį) ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir už kiekvieną nusikaltimą paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmes, kurias, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrino apėmimo būdu. Nustatydamas laisvės apribojimo bausmės sąlygas ir skirdamas BK 48 straipsnio 6 dalyje numatytus įpareigojimus, tame tarpe ir išdirbti 20 valandų, teismas taip pat nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo principų. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš kaltinimo dėl A. G. sužalojimo aprašomosios dalies pašalino dalį aplinkybių, tačiau, net ir šiuo atveju, nėra pagrindo teigti, jog dėl nukentėjusiajai ne vienu trauminiu poveikiu padarytų sužalojimų V. A. paskirta 6 mėnesių, t. y. ženkliai mažesnė nei BK 48 straipsnyje numatytos laisvės apribojimo bausmės vidurkis, bausmė yra per griežta. Nėra pagrindo per griežta laikyti ir dėl A. K. sužalojimo V. A. paskirtą minimalią BK 48 straipsnio 1 dalyje numatytą laisvės apribojimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, V. A., nors ir nurodė, jog gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau gyvenamąją vietą jis buvo deklaravęs Lietuvos Respublikoje (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.01-1-00408-17; 2 t., 59 b. l.), todėl nėra pagrindo teigti, jog įpareigojimas išdirbti 20 valandų pažeidžia jo interesus. Net ir tuo atveju, jeigu nuteistasis gyvena kitoje Europos Sąjungos šalyje, toks teismo sprendimas jo teisių nesuvaržytų, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (2014 m. lapkričio 13 d. Nr. XII-1322 Vilnius) 33 straipsnio (sprendimo dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ar sprendimo dėl probacijos perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei pagrindai ir sąlygos) 1, 2 dalių nuostatomis – nuosprendis gali būti perduodamas vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei.
35. Nagrinėjamu atveju byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kurį nuspręsta tenkinti dalinai, todėl yra pagrindas nukentėjusiųjų turėtas proceso išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas priteisti iš nuteistojo V. A.. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).
36. Advokatės V. Bradulskienės prašyme priteisti nukentėjusiosioms jų patirtas atstovavimo išlaidas (2 t., 28, 30 b. l.) nurodoma, jog abi jos už advokato pagalbą sumokėjo po 450 eurų: Susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga įvertintas 50 eurų, konsultacija – 50 eurų, susipažinimas su apeliaciniu skundu – 50 eurų, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas – 150 eurų ir atstovavimas apeliaciniame procese – 150 eurų.
37. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į tai, kad baudžiamoji byla nėra didelės apimties, nelaikytina sudėtinga, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme vyko du posėdžiai, kurių bendra trukmė nesiekė 3 valandų, ta pati advokatė atstovavo abi nukentėjusiąsias, surašytas vienas atsiliepimas į apeliacinį skundą, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama dėl tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje padarytos veikos, nuteistojo skundas tenkintas dalinai, kas leidžia pagrįstai teigti, jog prašymas priteisti kiekvienai iš nukentėjusiųjų už tą patį veiksmą – susipažinimą su bylos medžiaga ir apeliaciniu, atsiliepimo surašymą, dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme – yra nepagrįstas. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma, prašant nukentėjusiosioms priteisti po 450 eurų, yra per didelė, todėl prašoma priteisti suma mažinama, nurodant išieškoti iš nuteistojo po 200 eurų kiekvienai nukentėjusiajai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi
nutaria:
Nuteistojo V. A. gynėjo advokato Edgaro Jautakio apeliacinį skundą tenkinti dalinai.
Iš Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. A. inkriminuotą aplinkybę, jog jis tyčia pastūmė A. G. nuo laiptų, padarė kraujosruvas abiejuose keliuose ir kairės plaštakos IV piršte.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Iš V. A. išieškoti 200 (du šimtus) eurų nukentėjusiajai A. G. ir 200 (du šimtus) eurų nukentėjusiajai A. K. joms suteiktoms advokato teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.