Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja L. Gurevičienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.2.3 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. spalio 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teismo posėdyje išnagrinėjo D. G. gynėjo advokato Ričardo Noreikos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 7 d. nutarties, kuria teismas nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį D. G. Belgijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas, nurodytas 2005 m. liepos 19 d. šios valstybės kompetentingos teisminės institucijos išduotame Europos arešto orderyje ir numatytas Belgijos Karalystės baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 342-2 (bis), 324-3 (ter), 325, 326 straipsniuose ir 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 77, 77-2 (bis) straipsniuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas Belgijos Karalystės kompetentingos teisminės institucijos, Briuselio miesto 1-os instancijos teismo 2005-07-19 išduotas Europos arešto orderis Nr. 121/04 dėl Lietuvos Respublikos piliečio D. G. Europos arešto orderis Belgijos Karalystėje buvo išduotas Belgijos Karalystės teismo 2005 m. liepos 19 d. nutarties skirti D. G. kardomąją priemonę, suėmimą, pagrindu.

Belgijos Karalystėje atliekamo tyrimo metu nustatyta, kad nusikalstamas susivienijimas, kurį sudaro Lietuvos piliečiai, iš Briuselio į Jungtinę Karalystę ir Airiją perveža Rytų Europos šalių (dažniausiai Moldovos, Ukrainos ir Baltarusijos) piliečius. Pagrindinis kaltinamasis, prekybos žmonėmis organizatorius, yra R. J. Kiti nusikalstamo susivienijimo nariai gali būti D. G., S. Š., A. K. Aukos neteisėtai atvežamos į Belgiją su tikrais dokumentais traukiniu, autobusu ar vežamos nusikalstamam susivienijimui priklausančių kontrabandininkų. Aukoms įduodami suklastoti Lietuvos Respublikos piliečių pasai, jos nuvežamos į netoli automagistralės esančią stovėjimo aikštelę, iš kur auką paima sunkvežimio vairuotojas ir per Prancūziją nuveža į Jungtinę Karalystę ar Airiją. D. G. gali veikti kaip R. J. padėjėjas vykdant prekybą žmonėmis. Manoma, kad D. G., turėdamas tikslą dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, buvo atvykęs į Belgiją 2005 m. pradžioje. Jis apgyvendindavo aukas viešbučiuose ir įduodavo suklastotus Lietuvos Respublikos pasus. Prieš pervežant aukas į Jungtinę Karalystę, D. G. paimdavo jas iš viešbučių su savo automobiliu ir nuveždavo į netoli automagistralių esančias stovėjimo aikšteles. Ten jis aukas perduodavo sunkvežimių vairuotojams iš Lietuvos.

Europos arešto orderyje nurodyta, kad Belgijos Karalystės teisėsaugos institucijų tiriamoje baudžiamojoje byloje D. G. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Belgijos Karalystės BK 324-2 (bis), 324-3 (ter), 325, 326 straipsniuose ir 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 77, 77-2 (bis) straipsniuose, ilgiausias laisvės atėmimo terminas – laisvės atėmimas iki penkerių metų.

D. G. Europos arešto orderis išduotas dėl 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ 2 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Europos arešto orderio (e) punkto (I) grafoje pažymint šias nusikalstamas veikas: dalyvavimas nusikalstamame susivienijime, prekyba žmonėmis bei pagalba neteisėtai patekti į šalį, dėl kurių netaikoma abipusio baudžiamumo taisyklė, ir tuo pačiu atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnyje, 293 straipsnyje.

Siekiant užtikrinti D. G. perdavimą pagal išduotąjį Europos arešto orderį, 2005 m. rugpjūčio 12 d. jis buvo sulaikytas Lietuvoje, o 2005 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi šiam asmeniui paskirta kardomoji priemonė, suėmimas, dviems mėnesiams nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d.

2005 m. rugpjūčio 26 d. apklaustas Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje dėl sutikimo būti perduotam supaprastinta tvarka už nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo išduotas Europos arešto orderis, D. G. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka Belgijos Karalystei.

D. G. gynėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 74 straipsniu, prašo panaikinti apygardos teismo nutartį ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareiškimą atmesti. Gynėjas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nutartimi išduoti D. G. Belgijos Karalystei. Mano, kad teismas neįsigilino į pateiktos medžiagos esmę, padarė paviršutinišką išvadą, kad išduoti D. G. jokių kliūčių nėra. Didelės apimties teismo nutartyje nurodytas tik vienas motyvas: „Teismui pakanka papildomai pateiktų duomenų patenkinti LR Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl D. G. perdavimo Belgijos Karalystei pagal Europos arešto orderį“.

Gynėjas pažymi, kad teismo nutartis išduoti asmenį negali būti priimama tik formaliai peržiūrėjus pateiktą medžiagą. Pats teismo proceso buvimas, privalomumas Europos arešto orderyje nurodyti tam tikrą tikslią informaciją, galimybė teismui įpareigoti prokuratūrą gauti papildomos informacijos iš prašančiosios valstybės, negavus informacijos teismui suteikta teisė neišduoti asmens, rodo, kad teismas turi teisę patikrinti pateiktos informacijos pagrįstumą, tik įsitikinus, kad nėra jokių kliūčių, priimti sprendimą išduoti asmenį, arba priimti kitokį sprendimą, jei tokios kliūtys būtų nustatytos.

Anot gynėjo, siekiant patikrinti, ar nėra kliūties, numatytos Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 5 punkte, teismas turi formaliai patikrinti, ar nurodyta veika yra baudžiama pagal Lietuvos Respublikos BK, t.y., ar fabuloje aprašyti konkretūs veiksmai atitinka kurio nors Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio sudėtį. Tuo atveju, kai prašoma asmenį perduoti dėl kurios nors nusikalstamos veikos, numatytos 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ 2 straipsnio 2 dalies specialiame 32 nusikalstamų veikų sąraše, teismas taip pat nesigilindamas į kaltės ir įrodymų klausimą turi tik formaliai patikrinti, ar Europos arešto orderyje aprašyti konkretūs nusikalstami veiksmai atitinka nurodytą kvalifikaciją, galbūt yra klaida arba nurodyta kvalifikacija aiškiai nepanaši į aprašytus veiksmus.

Gynėjas, analizuodamas Lietuvos Respublikos BK, Lietuvos Respublikos BPK straipsnius, reglamentuojančius asmens išdavimo pagal Europos arešto orderį tvarką, bei 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimą „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ daro išvadą, kad asmens išdavimo pagrindai yra du: faktinis (nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės) ir teisinis (nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos BK atitinkamą straipsnį). Gynėjas nesutinka su prokuratūros pozicija, kad teismas turi patikrinti tik teisinį pagrindą, tai yra visiškai nesigilinti į nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, net netikrinti išdavimo faktinio pagrįstumo, jei asmeniui inkriminuojama nusikalstama veika yra pažymėta aukščiau nurodytų 32 veikų sąraše. Prokuratūros pozicija grindžiama tuo, kad teismas negali vertinti asmens kaltumo ir įrodymų klausimo. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad formalus patikrinimas, ar orderyje nurodyta veika atitinka jai suteiktą teisinę kvalifikaciją ir, ar nurodytą veiką padarė asmuo, kurį prašoma išduoti, ar jis yra kaltas dėl inkriminuojamo užsienio valstybėje padaryto nusikaltimo, yra du visiškai skirtingi dalykai. Anot gynėjo, aprašytos veikos teisinės kvalifikacijos patikrinimui visiškai nėra būtina tikrinti kokius nors įrodymus, gilintis, kas tą veiką padarė ir pan. Gynėjas neprašo tikrinti asmens kaltumo ar nekaltumo, neprašo pateikti kaltės įrodymų, prašo tik patikrinti veikos kvalifikaciją, po ko turi paaiškėti, yra kliūčių išduoti asmenį ar ne.

Gynėjas mano, kad teismas yra nepagrįstai nušalinamas nuo išsamaus išdavimo pagrindo patikrinimo, iš esmės teismui bandoma priskirti tik pasyvų prokuratūros prašymo patvirtintojo vaidmenį. Taip pat nepagrįstai nureikšminamas orderyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybių įvertinimas, sprendžiant išdavimo klausimą vadovaujamasi tik teisiniu vertinimu, užsienio valstybės BK straipsniais arba veikomis, nurodytomis paminėtame 32 veikų sąraše. Tuo tarpu prioritetas, anot gynėjo, turi būti teikiamas faktinių aplinkybių vertinimui, reikalinga žiūrėti, už ką prašoma asmenį išduoti, o ne tik pagal nurodytus straipsnius. Tokią išvadą gynėjas daro iš paminėto Tarybos sprendimo 8 straipsnio, ypač jo e punkto, kur nurodytas griežtas reikalavimas pateikti aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas, ypač laikas, vieta ir t.t. Antra, Lietuvos Respublikos BPK numatyta teisė reikalauti papildomos medžiagos, o jos negavus neišduoti asmens užsienio valstybei. Jeigu asmens išdavimui patvirtinti pakaktų vien tik parašymo, kokie užsienio valstybės BK straipsniai yra inkriminuojami, tai griežti orderio turinio ir formos reikalavimai netektų prasmės, kaip ir teismo teisė reikalauti papildomos medžiagos. Pareigą įsitikinti kliūčių buvimu arba nebuvimu, patikrinti dokumentų turinį ir formą, reikalauti papildomos medžiagos numato Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarimo Nr. 42 11 bei 19 punktai. Gynėjas mano, kad griežtas Europos arešto orderio procedūros reglamentavimas nustatytas tuo tikslu, kad būtų išvengta tam tikro piktnaudžiavimo, nebūtų neteisėtai naudojamasi spragomis ir būtų nepažeidžiamos asmenų, kuriuos prašoma išduoti, teisės.

Anot gynėjo, D. G. inkriminuojami veiksmai neatitinka nurodytos kvalifikacijos, Europos arešto orderis parengtas atmestinai, jame daugybė įvairių neatitikimų. Gynėjas mano, kad Vilniaus apygardos teismas neatkreipė dėmesio į orderyje nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, rėmėsi iš esmės tuo, kad orderyje buvo pažymėtos trys nusikalstamos veikos, patenkančios į specialų 32 veikų sąrašą. Labiausiai buvo akcentuojama prekyba žmonėmis. Tačiau analizuojant pateiktą medžiagą matyti, kad jokių prekybos žmonėmis požymių nėra. Orderyje nėra nurodyta, kada, kas, kam ir už kokią sumą pardavė kokį nors asmenį. Dėl prekybos žmonėmis nėra nurodyta Europos Sąjungos Tarybos Sprendimo 8 straipsnio e punkte reikalaujama informacija. Pačiame orderyje ne tik kad nenurodyta apie prekybą žmonėmis, bet ir nurodyta pakankamai duomenų, paneigiančių tokios veikos buvimą. Gynėjo manymu, negali būti inkriminuojama prekyba žmonėmis, nes patys emigrantai savo jėgomis atvyksta į Briuselį, gyvena viešbutyje, iš kur gali bet kada pabėgti ar kreiptis pagalbos, po to patys prašo padėti patekti į Jungtinę Karalystę ar Airiją, kirsdami sieną su sunkvežimių vairuotojais apsimeta juos lydinčiais asmenimis ir pan. Be to, paprastai emigruodavo vyrai, apie kokį nors smurtą ar grasinimus prieš juos net neužsimenama, gabenimas prostitucijos tikslais taip pat neminimas, nes to ir nebuvo. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad orderyje dažnai minima prekybos žmonėmis sąvoka yra maišoma su kontrabandos sąvoka, be to, Europos arešto orderyje nurodyta, jog D. G. įtariamas prekyba žmonėmis, tai pažymėta orderyje kryžiuku ties 32 veikų sąraše esančia prekybos žmonėmis veika, bet tarp Belgijos Karalystės BK straipsnių, kurie inkriminuojami D. G., prekybos žmonėmis nėra. Jam inkriminuojami tik, su kriminaline organizacija bei svetimtaučių nelegaliu atvykimu ir apsistojimu šalyje susiję nusikaltimai.

Anot gynėjo, Europos arešto orderyje aprašytoje veikoje yra minimos griežtos pavojingas nusikalstamas veikas žyminčios teisinės sąvokos kaip „prekyba žmonėmis“, „kontrabanda“, „nusikalstamas susivienijimas“, „aukos“ ir t.t. Tuo siekiama dirbtinai pabrėžti veikų pavojingumą, prašomą išduoti asmenį parodyti kaip didžiulį nusikaltėlį. Teismas yra sąmoningai klaidinamas nurodant inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių. Tokiu būdu bandoma užsigarantuoti, kad asmuo be kliūčių neišvengiamai bus išduotas užsienio valstybei. Gynėjas mano, kad asmenys, parengę arešto orderį, supranta, kad jei būtų prašoma išduoti asmenį už tą veiką, kurią jis realiai padarė, tai toks asmuo gali būti neišduotas, nes veika gali būti nebaudžiama pagal Lietuvos Respublikos BK arba prašančiojoje valstybėje nenumatyta už inkriminuojamą veiką griežtesnė kaip 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Gynėjas nurodo, kad dėl nurodytų priežasčių, nagrinėjant D. G. išdavimo klausimą Belgijos Karalystei pirmame teismo posėdyje, Vilniaus apygardos teismo teisėjui A. Kisieliui kilo abejonių dėl prekybos žmonėmis bei dėl D. G. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra buvo įpareigota pateikti papildomą medžiagą, tačiau vietoj konkrečių prekybos žmonėmis aplinkybių nurodymo buvo pateikti tik įrodymai, kurie patvirtino orderyje nurodytas aplinkybes, padedant emigrantams pasiekti Jungtinę Karalystę ar Airiją. Tačiau teismas prašė ne įrodymų, o konkrečių aplinkybių, kada kam ir kas ką pardavė. Tokių aplinkybių nebuvo gauta, todėl kliūtis išduoti asmenį, numatyta Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 4 dalies 5 punkte, neišnyko, nes Europos arešto orderį išdavusi valstybė per nustatytą terminą tokios informacijos nepateikė. Į šią aplinkybę prokuratūros prašymą nagrinėjusi teisėja L. Gurevičienė neatkreipė dėmesio.

Anot gynėjo, iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad D. G. prašoma išduoti už pagalbą emigrantams. Kadangi emigrantai į Belgiją atvyko legaliai, kaip nurodoma arešto orderyje, su tikrais asmens dokumentais, reiškia jų buvimas šalyje buvo teisėtas, nežiūrint į tai kokius jie turėjo galutinius kėslus. Jei jie teisėtai atvyko į šalį, tai ir jų apsigyvenimas šalyje buvo teisėtas, nes orderyje nenurodyta, kad būtų šalyje gyvenę ir naudojęsi suklastotais dokumentais arba pasibaigusiomis vizomis. Net ir turėdamas suklastotą antrą pasą asmuo tebėra šalyje legaliai, nes pats suklastoto paso gavimas nedaro asmens buvimą šalyje neteisėtu. Gynėjo nuomone, legaliai šalyje esančio asmens nuvežimas į viešbutį arba išvežimas iš viešbučio iki automobilių stovėjimo aikštelės nėra nusikaltimas. Kaip matyti iš orderio suklastotus pasus emigrantai panaudodavo tik patekdami į Jungtinę Karalystę (prisistatydami Europos Sąjungos (Lietuvos) piliečiais) ir jau net ne Belgijos Karalystės teritorijoje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad D. G. gali būti padaręs tik vienintelę nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu suklastotais dokumentais, kas atitiktų Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, būtent šios veikos padarymas ir galėtų būti pagrindas asmens perdavimui, šią veiką teismas turėtų patikrinti pagal dvigubo baudžiamumo taisyklę, tačiau Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos už šią veiką D. G. išduoti neprašo, taip pat nenurodo už tokią veiką atsakomybę nustatančio Belgijos Karalystės BK straipsnio, neaišku, ar šioje valstybėje už tokią veiką numatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Gynėjo nuomone, D. G. nurodyta ne tik teisinė kvalifikacija prekyba žmonėmis, bet ir inkriminuojama pagalba neteisėtai patekti į šalį ir apsigyventi joje yra akivaizdžiai nepagrįsta, pati arešto orderio informacija paneigia tokius kaltinimus, nes, kaip minėta, nurodoma, jog emigrantai į šalį atvyko patys ir su tikrais dokumentais. Nenurodyta nei viena aplinkybė, iš ko būtų galima daryti išvadą, kad jie į Belgijos Karalystę pateko neteisėtai (su suklastotais dokumentais, ne per pasienio punktus ir pan.). Gynėjas nurodo, kad pagal D. G. inkriminuojamų Belgijos Karalystės 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 77 ir 77² straipsnių turinį matyti, kad baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už pagalbą svetimtaučiui nelegaliai atvykti į šalį ir nelegaliai joje apsistoti. Net ir pritaikius D. G. 77 straipsnio 1 dalyje numatytą atsakomybę laisvės atėmimo bausmė galėtų būti paskirta tik nuo 8 d. iki 3 mėn., kas reikštų, jog už tai negalima išduoti Europos arešto orderio, nes bausmė neviršija 1 metų (kliūtis išduoti asmenį - Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio antra dalis netaikytina, nes ten numatyta atsakomybė už pakartotines veikas. 77² straipsnis netaikytinas taip pat dėl to, kad atsakomybė numatyta už pagalbą neteisėtai patenkant į šalį ir joje apsistojant, be to susiję su smurtu ir išnaudojimu prieš svetimtaučius, apie ką arešto orderyje net nekalbama.

Anot gynėjo, nėra visiškai nurodyta požymių, kodėl arešto orderyje nurodytų asmenų veikla laikoma nusikalstamu susivienijimu. Tai, kad keli lietuviai padėjo emigrantams išvykti iš Belgijos yra įvardijama kaip nusikalstamas susivienijimas, o ne paprasta bendrininkų grupė. Pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 4 dalį, nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai trys ar daugiau asmenų susivienija sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti. Pagal Belgijos Karalystės BK 324², kuris yra inkriminuojamas D. G., kriminaline organizacija laikoma tokia sąjunga, kuri daro nusikaltimus ir naudoja gąsdinimus, jėgą, korupciją ir pan. Tokių požymių orderyje nurodyta nėra. 324³ straipsnyje yra išskiriami tik tam tikri dalyvavimo tokioje organizacijoje laipsniai. Gynėjas nemano, kad Belgijoje būtų iš esmės kitokie nusikalstamo susivienijimo požymiai, nei Lietuvoje, turint omenyje, kad baudžiamoji atsakomybė už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime yra nustatoma remiantis tarptautiniais dokumentais ir nusikalstamo susivienijimo apibrėžimo požymiais. Gynėjo nuomone, remiantis baudžiamosios teisės teorija akivaizdu, kad kelių asmenų veikla, realizuojant suklastotus dokumentus, negali būti laikoma nusikalstamu susivienijimu. Kadangi prekyba žmonėmis bei neteisėtas patekimas į šalį paprastai būna sunkūs nusikaltimai, todėl dėl paminėtų argumentų formaliai nustačius, kad tokia kvalifikacija yra neteisinga, automatiškai nesant šių nusikaltimų, nelieka ir nusikalstamo susivienijimo. Gynėjui neaišku, ar yra sunkių nusikaltimų ir todėl, kad pagal Belgijos įstatymus numatyta griežčiausia bausmė D. G. gali siekti 5 metus, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos BK nusikaltimas laikomas sunkiu, jei bausmė viršija 6 metų ribą.

Gynėjas mano, kad Europos arešto orderis neatitinka 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ nuostatų bei Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų. Pagal šiuos reikalavimus turi būti nurodytos konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybes, šio sprendimo 8 straipsnio 1 dalies e punktas reikalauja nurodyti aplinkybes, kuriomis padaryta nusikalstama veika, ypač turi būti nurodyti laikas ir vieta. Tai nėra padaryta, nėra nurodyta kada, kam, kokiu būdu ir kurioje vietoje padėjo patekti į Belgijos Karalystę neteisėtai, kur ir kada neteisėtai padėjo įsikurti šalyje, kodėl patekimas į šalį ir apsigyvenimas joje laikomi neteisėtais, nes orderyje nurodoma priešinga informacija. Taip pat nėra nurodyta kada, kur, kam, kokį asmenį ir už kokią sumą pardavė, kaip buvo suvaržyta nukentėjusiojo valia. Orderyje nurodyta informacija yra operatyvinio pobūdžio, jos stilius primena teisėsaugos institucijų susirašinėjime naudojamą stilių, paprasčiausiai yra atskleistas emigrantų iš Rytų Europos patekimo į Jungtinę Karalystę ir Airiją mechanizmas, tam tikra schema ir nieko daugiau. Kokia nors konkreti nusikalstama veika ar jos padarymo aplinkybės nėra nurodytos. Gynėjas mano, kad dėl šios priežasties yra pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 2 dalis bei nacionaliniuose įstatymuose numatyta teisė suimtajam nedelsiant sužinoti kuo jis yra kaltinamas, nes D. G. iki šiol nežino konkrečiai kada, kur ir kokį nusikaltimą jis padarė, kuriuo jį norima apkaltinti. Kadangi D. G. yra suimtas pagal Belgijos Karalystės baudžiamąją bylą, todėl nepateikdami pakankamai informacijos apie kaltinimo esmę šios šalies pareigūnai pažeidžia minėtą teisę. Tai yra kliūtis išduoti asmenį, numatyta Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Europos arešto orderis parengtas neatidžiai, informacija prieštaringa. Orderio e punkte nurodytos dvi veikos dėl kurių prašoma išduoti D. G., tačiau pirmoje šio punkto dalyje kryžiuku jau pažymėtos trys. Gynėjui neaišku, ar už neteisėtą patekimą į šalį ir apsigyvenimą joje prašoma išduoti D. G. ar ne. Be to, pusė Europos arešto orderio surašyta D. G., tačiau f punkte jau kalbama apie nenurodytos moteriškos lyties asmenį, negalima suprasti, kodėl įvardintos čia tos aplinkybės, g punkte nurodyta, kad šis orderis taikomas šiai moteriai priklausantiems ar jos gyvenamojoje vietoje esantiems daiktams.

Gynėjas teigia, kad iš orderyje nurodytos informacijos matyti, jog D. G. realiai prašoma išduoti iš Lietuvos Respublikos ne už prekybą žmonėmis, dalyvavimą nusikalstamame susivienijime ar padėjimą asmenims neteisėtai patekti į šalį ir apsigyventi joje, o už suklastotų Lietuvos Respublikos piliečių pasų perdavimą emigrantams bei jų nugabenimą iki viešbučio arba iš viešbučio iki automobilių stovėjimo aikštelės. Taip pat nėra jokių duomenų, kad kiti bendrininkai būtų atlikę iš esmės kitokius veiksmus (padėję patekti į šalį, prekiavę žmonėmis, naudoję smurtą, vertęsi kontrabanda ir pan.).

Gynėjo nuomone, šiuo metu yra kliūtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 4 dalies 5 punkte, kur sakoma, jog negalima išduoti asmens, kai orderyje trūksta informacijos, reikalingos sprendimui priimti, taip pat dėl akivaizdaus informacijos trūkumo nėra galimybės patikrinti ir įsitikinti yra ar nėra kliūtis išduoti asmenį, numatyta to paties straipsnio 3 dalies 5 punkte. Kadangi orderyje aprašyti D. G. veiksmai lyginant visus inkriminuojamus Belgijos Karalystės BK straipsnius arčiausiai atitiktų paminėtą 77 straipsnio 1 dalį, todėl yra kliūtis išduoti asmenį, numatyta Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 2 dalyje, nes už šią veiką nenumatyta griežtesnė, kaip 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Egzistuoja ir kliūtis, numatyta 3 dalies 1 punkte, nes vengiama pateikti suimtajam konkrečius kaltinimus net ir po Vilniaus apygardos teismo 2005-09-07 nutarties, kurioje iš esmės konstatuojama, kad kaltinimai nėra konkretūs. Anot apelianto, tai sudaro pagrindą manyti, kad, asmenį išdavus Belgijos Karalystei, bus toliau pažeidžiama teisė žinoti kuo kaltinamas.

Anot gynėjo, asmens išdavimo procedūra turi būti kruopščiai patikrinta, nes tai yra ypatingos reikšmės sprendimas, asmuo perduodamas kitai šaliai, kurioje jam sunkiau gintis, realizuoti savo teises nemokant kalbos ir neturint artimų žmonių pagalbos. Gynėjas abejoja, ar Lietuvoje formuojama praktika atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl savų piliečių išdavimo dvasią.

Teismo posėdyje D. G. gynėjas Ričardas Noreika prašė skundą patenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

D. G. skundžiama nutartimi nuspręsta perduoti baudžiamajam persekiojimui Belgijos Karalystėje vadovaujantis Belgijos Karalystės kompetentingos teisminės institucijos, Briuselio miesto 1-os instancijos teismo 2005-07-19 išduotu Europos arešto orderiu Nr. 121/04. 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimas „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ galiojantis ir Lietuvos Respublikoje, be kita ko, nustato, kad valstybės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ 3 straipsnis nustato Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindus, o 4 straipsnis numato Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindus. Panašiai šie klausimai reglamentuoti ir Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje. Kaip jau minėta, D. G. gynėjo skunde prašoma Europos arešto orderį nevykdyti ir skundžiamą nutartį panaikinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 4 dalies 5 punktu. Šis punktas numato, kad „Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu Europos arešto orderyje trūksta informacijos, reikalingos sprendimui dėl asmens perdavimo priimti, ir Europos arešto orderį išdavusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia“. Gynėjo skunde pagrįstai nurodoma kad Europos arešto orderyje, taip pat ir papildomai iš Belgijos Karalystės gautoje medžiagoje nepateikta duomenų apie vieną iš trijų veikų, kuriomis įtariamas D. G., t.y. nėra nurodytos prekybos žmonėmis aplinkybės, kaip to reikalauja 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ 8 straipsnio 1 dalies e punktas. Tačiau D. G. ir nėra perduotas Belgijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui už prekybą žmonėmis (tokia išvada seka iš Europos arešto orderyje ir skundžiamoje nutartyje nurodytų Belgijos Karalystės BK straipsnių, persekiojimui už kuriuos D. G. prašytas perduoti ir perduotas, analizės), todėl be atskiro Lietuvos Respublikos sutikimo už prekybą žmonėmis Belgijos Karalystėje negalės būti teisiamas, nepaisant to, kad Europos arešto orderyje prekyba žmonėmis ir pažymėta sąraše kaip viena iš veikų, dėl kurių prašoma perduoti D. G. Dėl kitų veikų, persekiojimui už kurias perduotas D. G. (dalyvavimas nusikalstamame susivienijime ir pagalba neteisėtai patekti į šalį ir apsigyventi joje) Europos arešto orderyje ir papildomai gautoje medžiagoje duomenų yra tiek, kad būtų galima pripažinti, jog Europos arešto orderis bent minimaliai atitinka jam keliamus reikalavimus. Tuo pačiu negalima sutikti ir su gynėjo skundo motyvu, kad yra pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 2 dalis bei nacionaliniuose įstatymuose numatyta teisė suimtajam nedelsiant sužinoti kuo jis yra kaltinamas ir iš to daroma išvada, kad tai yra kliūtis išduoti asmenį, numatyta Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte. Abi šios nurodytos veikos (dalyvavimas nusikalstamame susivienijime ir pagalba neteisėtai patekti į šalį ir apsigyventi joje) yra baudžiamos tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal Belgijos Karalystės įstatymus, sankcijų dydžiai kliūties Europos arešto orderis vykdymui pagal Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnį nesudaro. Faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės šioje proceso stadijoje neanalizuojamos ir įrodymai nevertinami, todėl dėl skundo argumentų liečiančių šiuos klausimus, čia nepasisakoma.

Gynėjo skunde pagrįstai nurodyti kai kurie Europos arešto orderio, kurio pagrindu nuspręsta D. G. perduoti Belgijos Karalystei, trūkumai (moteriškos lyties asmenvardžio formos vartojimas orderio f ir g punktuose), vertintini tik kaip rašybos ar loginės klaidos, neturinčios žymesnės reikšmės viso orderio ir jo pagrindu priimto teismo sprendimo turiniui.

Kitų kliūčių D. G. perdavimui pagal Europos arešto orderį nenustatyta, todėl jo gynėjo skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. G. gynėjo advokato Ričardo Noreikos skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 7 d. nutartį.