- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-22
- Bylos Nr.
- 1A-107-64-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- T. K.
- Kaltinamasis
- Z. Š.
- Advokatai
- Rolandas Tamašauskas, Algimantas Pileckis
- Kategorijos
Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-64/2009 m.
Teisėja Nadežda Kiubienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.1.; 2.3.6.4.1.; 2.3.6.4.4.; 2.4.6.1.; 2.9.8.; 2.9.9.; 2.9.10.
2009 m. balandžio 22 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
dalyvaujant privačiam kaltintojui – nukentėjusiajam T. K. ir jo atstovui advokatui Rolandui Tamašauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo – nukentėjusiojo T. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo Z. Š. išteisintas pagal 140 str. 1 d., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
T. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Z. Š. privataus kaltinimo byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. vasario 08 d. apie 11.30 val., UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), direktoriaus kabinete, tarpusavio su šios bendrovės direktoriumi T. K. konflikto metu, bendrovės darbuotojų G. D. ir Č. Š. akivaizdoje tyčia suduodamas vieną smūgį kumščiu T. K. į veidą, padarė nukentėjusiajam T. K. nežymų sveikatos sutrikdymą bei, toje pačioje vietoje, tęsdamas nusikalstamą veiką, suduodamas kumščiais nukentėjusiajam T. K. tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į krūtinę, sukėlė pastarajam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. K. prašo panaikinti 2009 m. sausio 19 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir priimti naują nuosprendį – Z. Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 6 mėnesiams ir, vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 2 metams; patenkinti civilinį ieškinį, o nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti T. K. iš Z. Š.. Nurodo, kad teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybėms neatitinkančias išvadas, kad veika, kurios padarymu buvo kaltinamas Z. Š., neįrodyta, nemotyvavo, kodėl atmeta nuoseklius liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymus dalyje dėl Z. Š. pavartoto fizinio ir psichinio smurto pradžios momento, kodėl nevertina šių liudytojų parodymų visumoje su jo bei Z. Š. parodymais, tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 str. 3 d. 3 p. ir padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismo motyvai, kad nepašalinti abejonės ir prieštaravimai tarp įrodymų, yra nepagrįsti, nes teismas neišnaudojo visų galimybių pašalinti prieštaravimų dėl dalies aplinkybių. Be to, teismas nevertino įrodymų visumos, ko pasekoje nebuvo įvertinta, jog nukentėjusiojo parodymus dėl smurtinių veiksmų pradžios ir veiksmų eiliškumo nuosekliai patvirtina liudytojų parodymai, taip pat ir tai, kad Z. Š. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nenuoseklūs ir netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, dėl ko turėjo būti vertintini kritiškai. Pastebėjo, kad paties Z. Š. parodymai 2008-05-21 ir 2009-01-12 teismo posėdžių metu dėl T. K. jam suduotų smūgių rankomis, dėl paties Z. Š. suduotų smūgių ir jų momento, dėl pargriuvimo ant žemės priežasties, yra prieštaringi dėl esminių bylos aplinkybių, nes nuo jų priklauso galimas būtinosios ginties sąlygų atsiradimas bei vienos iš šalių neteisėtų veiksmų pradžios ir pabaigos momentas. Kadangi teismas šių prieštaravimų tarp Z. Š. skirtinguose teismo posėdžiuose duotų parodymų ir šių parodymų santykio su kitų byloje esančių įrodymų visuma neįvertino, todėl teismo nuosprendis šioje dalyje yra nemotyvuotas ir neatitinka BPK 305 str. 3 d. reikalavimų.
Taip pat nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad Z. Š. parodymai turi būti vertinami neatsiejant Z. Š. nurodytų tiesiogiai su smurto vartojimu susijusių aplinkybių nuo Z. Š. elgesio betarpiškai prieš įvykį ir po įvykio, t.y. kad Z. Š. atvyko į viešą vietą - įmonės administracines patalpas - ir ėmė įžūliai, iššaukiančiai elgtis kitų žmonių - sekretorės, liudytojų G. D. ir Č. Š. akivaizdoje, dėl tokių Z. Š. veiksmų buvo sutrikdyta viešoji tvarka Toks elgesys vienareikšmiškai turi būti vertinamas kaip prieštaraujantis moralės normoms, pažeidžiantis viešąją tvarką, nes Z. Š. vartojo įžeidžiančius žodžius, fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, sudavė smūgius. Konflikto pradžios aplinkybės atskleidžia Z. Š. elgesio motyvus - jo atėjimą į kabinetą tikslu sukelti konfliktą ir pažeminti nukentėjusįjį kitų žmonių akivaizdoje, o netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, kad Z. Š. nebesivaidydamas pavartojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, nuo ko nukentėjusysis buvo priverstas gintis. Vertinant įrodymų visumą, o ne pasirinktinai atskiras aplinkybes, iš byloje surinktų įrodymų akivaizdžiai matyti, kad Z. Š. viešoje vietoje elgėsi neadekvačiai, prarado savitvardą, neteisėtai panaudojo fizinį ir psichinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pradžioje spausdamas nukentėjusįjį į kėdę bei grasindamas kumščiu, kas peraugo į fizinio smurto naudojimą - Z. Š. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą, spyrė koja, smūgiavo į krūtinę, po to ne Z. Š., o nukentėjusysis apie įvykį nedelsiant pranešė policijos pareigūnams, kas paneigia, kad Z. Š. buvo nemotyvuotai ir netikėtai užpultas. Z. Š. veiksmai vartojant fizinį ir psichinį smurtą turi aiškiai išreikštą pradžią ir Z. Š. neteisėtų veiksmų intensyvumas didėjo. Todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad nukentėjusysis, stumdamas nuo savęs Z. Š., kuris toliau intensyviai besipriešino ir laisva valia nepasišalino iš kabineto, veikė būtinosios ginties sąlygomis, t.y. gynėsi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str.). Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino kaip „abipuses muštynes", kas, atsižvelgiant į akivaizdų fizinio ir psichinio smurto vartojimo pradžios momentą, visiškai neatitinka bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad nepaisant dalinių prieštaravimų G. D. ir Č. Š. parodymuose dėl Z. Š. smūgio nukentėjusiajam momento, nukentėjusiojo parodymus dėl esminių aplinkybių šių liudytojų parodymai patvirtina, jų parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo kojoje. Be to, G. D. ir Č. Š. nuoseklūs parodymai paneigia Z. Š. prieštaringus parodymus dėl smurtinių veiksmų eiliškumo ir įvykių eigos. Vertinant liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti, kad Z. Š. stovėjo nugara liudytojų atžvilgiu, todėl liudytojai kai kurių Z. Š. veiksmų galėjo nepastebėti ir atitinkamai skirtingai tuos veiksmus vertinti - kaip smūgio sudavimą ar kaip spaudimą, „murdymą". Nėra pagrindo prielaidai, kad liudytojai Č. Š. ir G. D. galėtų apkalbėti Z. Š.. Liudytojų Č. Š. ir G. D. bendravimo su Z. Š. ir nukentėjusiuoju pobūdis yra iš esmės panašus - tiek Z. Š., tiek nukentėjusysis yra arba buvo liudytojų darbdaviai. Liudytojai abiejų bylos šalių atžvilgiu turi seniai susiformavusį požiūrį, todėl šio požiūrio negali pakeisti vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo liudytojų darbdavys ir bylos nagrinėjimo metu. Atmesti Č. Š. ir G. D. parodymus teismas neturėjo pagrindo, nes nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad liudytojai davė žinomai neteisingus parodymus arba darė tai šališkai. Z. Š. parodymai dalyje, kad jis buvo užpultas nukentėjusiojo tuoj po to, kai įėjo į kabinetą ir paprašė patraukti automobilį, prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo bei liudytojų Č. Š. ir G. D. parodymams, jog fizinį ir psichinį smurtą prieš nukentėjusįjį pirmas panaudojo būtent Z. Š.. Be to, iš liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų ir paties Z. Š. parodymų matyti, kad nukentėjusysis savo kabinete buvo užimtas darbine veikla ir neturėjo jokių motyvų staiga vartoti smurtą Z. Š. atžvilgiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mano, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių – dėl tyčios smogti smūgį nukentėjusiajam, dėl neteisėtai panaudoto fizinio ir psichinio poveikio nukentėjusiajam, kodėl nukentėjusysis turėjo būti „įsiutęs“ ar kodėl G. D. ir Č. Š. parodymai dėl smūgio ranka nukentėjusiajam yra pasikeitę. Teismo išvada, kad „mažai tikėtina, kad nukentėjusysis po to, kai įvyko fizinis konfliktas su kaltinamuoju, būtų leidęs, šiam atėjus vėl į kabinetą" prieštarauja paties teismo padarytai išvadai, kad Z. Š. ir nukentėjusysis buvo „įsiutę", taip pat visumai įrodymų, kad Z. Š. buvo įsiaudrinęs ir elgėsi neadekvačiai, pažeisdamas elgesio viešoje vietoje moralės normas, taip pat specialisto išvadai, kur nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai krūtinės srityje. Teismo išvada, kad „ konflikto dalis, kurios metu abu jo dalyviai vienas kito atžvilgiu naudojo fizinę jėgą ir smurtą, teismas vertina kaip abipuses muštynes" yra nemotyvuota ir prieštarauja liudytojų ir nukentėjusiojo parodymams, kad Z. Š. elgėsi agresyviai, neteisėtai darė sėdinčiam ir jokių aktyvių veiksmų neatliekančiam nukentėjusiajam fizinį ir psichinį poveikį, o nukentėjusysis nuo šių tęstinių Z. Š. veiksmų gynėsi. Teisėta gynyba nuo pavojingo kėsinimosi sutinkamai su BK 28 str. yra teisines pasekmes sukeliantis veiksmas, o ne „abipusės muštynės".
Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netaikė teisės normų, reglamentuojančių būtinąją gintį, kurias privalėjo taikyti. Nuosprendyje nevertinti įrodymai ir nepadaryta išvadų dėl nukentėjusiojo veiksmų teisėtumo ir teisėto veikimo trukmės, t.y. nuo kurio momento teismas vertino, kad nukentėjusiojo veiksmai nebeatitinka būtinosios ginties sąlygų. Teismas šalių veiksmus įvardino kaip „abipuses muštynes", kas rodo, kad teismas tiek Z. Š., tiek nukentėjusiojo veiksmus vertina kaip neteisėtus. Šiuo aspektu nuosprendis yra be motyvų ir yra pažeisti BPK 305 str. 3 d. 3 p. reikalavimai. Nuosprendžio motyvų nebuvimas dėl šios esminės aplinkybės laikytinas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, nes tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teigia, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, t.y. teisėtai gynėsi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str.), nes stūmė nuo savęs Z. Š., kai pastarasis toliau intensyviai besipriešinant ir laisva valia nepasišalinant iš kabineto. Išsamiai ir visapusiškai įvertinus surinktus įrodymus, matyti, kad nukentėjusysis nuo to momento , kai Z. Š. spaudė nukentėjusįjį į kėdę, grasino kumščiu bei sudavė į veidą, veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl negalėjo būti jokių „abipusių muštynių“. Nukentėjusiajam sąlygos būtinajai ginčiai išnyko tuo momentu, kai Z. Š. nutraukė grumtynes ir pasišalino iš nukentėjusiojo darbo kabineto. Z. Š. veiksmai - sugriebimas nukentėjusiajam už rūbų, fizinis poveikis spaudžiant į kėdę, tokiu būdu dalinai apribojant judėjimo laisvę, smūgių į veidą ir koją sudavimas, vertintinas kaip įžūlus, ciniškas elgesys, žeminantis žmogaus orumą, todėl neteisėtas ir visiškai atitinkantis BK 284 str. požymius. Teismas išvadą apie „abipuses muštynes“ galėjo daryti tik Z. Š. veiksmuose nustatęs, kad Z. Š. veiksmai tampant nukentėjusįjį už rūbų ant kėdės, grasinant kumščiu, suduodant ranka į veidą, spiriant koja buvo teisėti. Teismas jokių išvadų šiais klausimais nuosprendyje nepadarė. Tinkamai pritaikęs BK 28 str. normas teismas būtų turėjęs pagrindą Z. Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d.
Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir nukentėjęs T. K. ir jo atstovas adv. R.Tamašauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis Z. Š. ir jo gynėjas adv. A.Pileckis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo T. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privataus kaltinimo bylų proceso tvarka bei priimdamas nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, priimti teisingą sprendimą ir šių pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, padarė esminius BPK 303 str. 5 d., 305 str. 3 d., 307 str. 4 d. 2 p. reikalavimų pažeidimus. LR BPK 307 str. 4 d. numato, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma ne tik kaltinamojo vardas, pavardė, sprendimas išteisinti kaltinamąjį, bet ir vienas iš numatytų BPK 303 str. 5 d. – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) arba jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) išteisinimo pagrindų. Skundžiamame nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodė sprendimą išteisinti Z. Š. pagal LR BK 140 str. 1 d. nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos sudėties, t.y. šis teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas atitiktų BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytą išteisinimo pagrindą ir BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytą aplinkybę, kuomet baudžiamasis procesas negalimas. Tačiau pagal teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas išvadas matyti, kad Z. Š. išteisintas, nes byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d., t.y. nusikalstama veika nukentėjusiojo T. K. atžvilgiu buvo padaryta, tačiau byloje surinktų duomenų nepakanka daryti išvadą, kad šią veiką padarė būtent Z. Š.. Tokiu būdu, apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodė du tarpusavyje prieštaraujančius pagrindus: kuomet nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir, kuomet tyrimas byloje nutraukiamas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad išteisinimas yra dviprasmiškas, dėl ko pagrįstai nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių pašalinti prieštaravimų dėl dalies jo skunde nurodytų aplinkybių.
Taip pat kolegija nustatė, kad buvo pažeistos LR BPK 223 str. nuostatos. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2008-09-04 nutartimi panaikinus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-06-02 nuosprendį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2008-09-10 patvarkymu Nr. 229 byla buvo paskirta nagrinėti teisėjai V.Zubovai (b.l. 95, t. 1). Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjos V.Zubovos 2008-10-09 nutartimi privataus kaltintojo – nukentėjusiojo T. K. skundas dėl Z. Š. kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje ir teisiamasis posėdis buvo paskirtas 2008-12-09 10 val. (b.l. 103, t. 1). Tačiau iš Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2008-11-24 patvarkymo Nr. 260 matyti, kad, vadovaujantis Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2008-11-24 įsakymu Nr. V-65 „Dėl bylų perdavimo ir paskirstymo“ ši baudžiamoji byla paskirta nagrinėti teisėjai N.Kiubienei (b.l. 110, t. 1), kuri 2008-12-01 nutartimi, atsižvelgdama į darbo krūvį, į esančių jos žinioje neišnagrinėtų bylų skaičių ir apimtį, į tai, jog 2008-11-19 nutartimi 2008-12-09 buvo paskirtas teismo posėdis anksčiau gautoje baudžiamojoje byloje, kurioje nusikalstamų veikų padarymu yra kaltinami 3 asmenys, į būtinumą susipažinti su baudžiamąja byla prieš teisminį nagrinėjimą, bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje 2009-01-12 (b.l. 111, t. 1). Sutinkamai su BPK 223 str. reikalavimu, jog kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas ir, jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus atvejus, kuomet yra paskirtas atsarginis teisėjas. Kaip matyti, baudžiamoji byla privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, prisilaikant bylų perdavimo ir paskirstymo tvarkos, nagrinėti buvo perduota kitam teisėjui, todėl bylos nagrinėjimas turėjo būti pradėtas nuo pat pradžių, t.y. teisėjas privalo privataus kaltinimo bylos procesą pradėti iš pradžių – patikrinti, ar nukentėjusiojo skundo pareiškimo turinys atitinka BPK 412 str. reikalavimus, ar nėra pagrindo atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą (BPK 412¹ str.), surengti taikinamąjį posėdį ir kt. Iš bylos matyti, kad teisėja N.Kiubienė 2008-12-01 nutartimi nepasisakiusi dėl nukentėjusiojo skundo atitikimo BPK 412 str. reikalavimų, nesurengusi taikinamojo posėdžio, priėmė nutartį iš karto baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padarytas BPK 223 str. pažeidimas yra esminis ir sukliudė išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės BPK 223 str. numatyto reikalavimo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo pirmosios instancijos teismui nagrinėti.
Pastebėtina, kad pagal LR BPK 414 str. 4 d. dėl nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nusprendžiama per 20 dienų nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos, o byla teisiamajame posėdyje pradedama nagrinėti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teisėjo nutarties skundą ar pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjos 2008-12-01 nutarties matyti, kad teisėja bylą paskyrė nagrinėti 2009-01-12, t.y. po daugiau nei vieno mėnesio. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 414 str. 4 d. reikalavimą bylą teisiamajame posėdyje pradėti nagrinėti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teisėjos nutarties skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taip pat pastebėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nustatė, kad buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso V dalies ir BPK 415 str. nuostatos, reglamentuojančios nukentėjusiojo skundo paskelbimo. 2009-01-12 vykusio teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad pradėjus įrodymų tyrimą, „privataus kaltintojo atstovas pateikia kaltinimą“ (b.l. 125, t. 1), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad, apart nukentėjusiojo T. K. pirminio 2008-03-20 skundo byloje nėra pateiktas joks kitas kaltinimas, dėl kurio bylos nagrinėjimo teisme dalyviai būtų papildomai pasisakę, nes sutinkamai su BPK 415 str. nuostata, privataus kaltinimo bylose įrodymų tyrimas pradedamas nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo paskelbimu, t.y. „jį balsu perskaito privatus kaltintojas arba jo atstovas“. Tokiu būdu, neaišku, ar teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas kitas kaltinimas ar nagrinėtas pirminis nukentėjusiojo skundas. Pastebėtina ir tai, kad pabaigus įrodymų tyrimą ir išsiaiškinus įvykio aplinkybes, teismas nepasiūlė privačiam kaltintojui – nukentėjusiajam susitaikyti su kaltininku.
Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl baudžiamojo proceso pažeidimo, todėl apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui.