Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš I. M. priteista 549,54 Lt A. L. laidojimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 18 val. 30 min., name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninio nesutarimo su S. V., tyčia pastarajam sudavė tris smūgius kirviu į galvą bei septynis smūgius kirviu į juosmens sritį, padarydamas odos nubrozdinimus juosmens srityje su minkštųjų audinių sutraiškymu ir kraujosruva, kraujo išlaja, krūtininio dvylikto ir juosmeninių pirmo–trečio slankstelių keterinių ataugų lūžiais, odos žaizdas, kairiojo užausio srities žaizdą su kaukolės skliauto, kietojo galvos smegenų dangalo ir galvos smegenų sužalojimais bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir to pasėkoje S. V. mirė.

L. S. dukra V. S. , negalėdama duoti parodymų, prieštaraujančių motinos parodymams, dviejų teismo procesų metu davė skirtingus parodymus. Pirmieji jos parodymai neatitiko jos motinos parodymų, jie taip pat nesutapo su liudytojos B. I. parodymais. Po pusantrų metų vėl duodama parodymus, V. S. teigė, kad viską prisimena geriau ir netgi nurodė naujų epizodų, kas, apelianto manymo rodo, jog ji meluoja.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis I. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. M.apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai, nešališkai ir objektyviai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistojo kaltė įrodyta liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, bei kitais, apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais, įrodymais. Nuteistasis apeliaciniu skundu iš esmės ginčija liudytojų parodymų teisingumą, nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Nuteistojo I. M. apeliaciniame skunde iškelta versija, kad nukentėjusįjį sužalojo besigindamas nuo pastarojo užpuolimo, buvo patikrinta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei pagrįstai atmesta.

Taip, liudytoja V. S. ikiteisminio tyrimo ir teisiamųjų posėdžių metu iš esmės nuosekliai parodė, kad įvykio metu jos motina (L.S.), B. I. , šios sugyventinis (nuteistasis I. M.) bei nukentėjusysis S. V. , namuose gėrė langų valiklį. Negėrė tik ji ir namuose tuo metu buvęs T. Išgertuvių metu tarp B. I. ir nukentėjusiojo S. V. dėl kažko kilo konfliktas. Tuo metu I. M. gulėjo sode. B. I. pastarajam pasiskundė. Liudytoja matė, kaip I. M. nuėjo į garažą ir pasiėmė kirvį. Kai nuteistasis įėjo į kambarį, nukentėjusysis į jį stovėjo nugara ir samčiu maišė sriubą. Be jų kambaryje dar buvo liudytojos motina L.S. , T. ir B. I. Nuteistasis nieko nepasakęs, priėjo prie S. V. ir smogė vieną kartą kirviu pastarajam į galvos sritį. Kai šis po smūgio nugriuvo, I. M. jam sudavė dar kelis smūgius. T. , išsigandęs išbėgo. Nuteistasis atsisėdo ir paprašė, kad B. I. iš S. V. kelnių kišenės ištrauktų cigaretes. B. I. įkišus ranką į S.V. kelnių kišenę ir pasakius, kad S. V. sujudėjo, nuteistasis atsistojo ir sudavė dar keletą smūgių kirviu S. V. į nugarą. Liudytoja taip pat parodė, kad šio įvykio metu nematė, kad S. V. būtų turėjęs rankoje peilį ir juo grasinęs I. M. (t.1, b.l. 20-24, 25-6; t.2, b.l. 43; t.3, b.l. 15-17; t.4, b.l. 30).

Šie V. S. parodymai iš esmės sutampa su jos motinos L. S. (mirusios 2005 m. birželio 30 d. – t.4, b.l. 17) parodymais. Liudytoja patvirtino, kad S. V. nieko nemušė, peilio neturėjo ir juo niekam negrasino ( t.1, b.l. 54-55; t.2, b.l. 43, t).

Tokius pat parodymus davė ir kita įvykio liudytoja B. I. (t.1, b.l. 27-36; t.2, b.l. 41; t.3, b.l. 6-7; t.4, b.l. 32-33).

Todėl, kolegijos manymu, nėra pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais apie įvykio aplinkybes, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. Šių liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa bei pasitvirtina kitais byloje surinktais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad B. I. pripažinta psichiškai nesveika, todėl negalėjusi būti liudytoja ir duoti parodymų, tačiau, vertinant jos parodymus kitų šioje byloje surinktų įrodymų kontekste, jie visiškai sutampa ne tik su L. S. ir V. S. parodymais, šių trijų liudytojų parodymus objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvados ir eksperto J. P. parodymai apie nukentėjusiojo kūne rastų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją.

Tuo tarpu paties nuteistojo parodymai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Apygardos teismas I. M. parodymus apie tai, jog jis vieną smūgį kirviu į nukentėjusiojo galvos sritį bei tris-keturis smūgius į pastarojo nugarą padaręs savigynos tikslu, kai S.Voitkevič agresyviai nusiteikęs jį puolė su peiliu, teisingai įvertino, kaip gynybos poziciją, siekiant sušvelninti atsakomybę baudžiamojo įstatymo atžvilgiu. Iš liudytojų B. I. , L. S. , V. S. parodymų matyti, kad I. M. nebuvo jokio reikalo nei gintis pačiam, nei ginti kitą asmenį. Tarp S. V. ir B. I. kilo žodinis konfliktas, B. I. buvo supykusi, tačiau S. V. fizinio smurto B. I. ar kitų asmenų atžvilgiu nevartojo ir jų sveikatai bei gyvybei grėsmės nekėlė, peiliu I. M. negrasino, S. V. virė sriubą ir smūgių sudavimo metu stovėjo atsukęs nugara nuteistajam, jokių agresyvių veiksmų neatliko. Priešingai, pats I. M. buvo agresyviai nusiteikęs, - supykęs ant S. V. už tai, jog šis žodžiais įžeidė jo sugyventinę B. I. , nuėjo į garažą, atsinešė kirvį ir sudavė juo prie elektrinės plytelės stovinčiam S. V. į galvą ir nugarą. Tai rodo, kad nebuvo situacijos, kurioje I. M. reikėtų gintis nuo S. V. , naudojant kirvį. Todėl šiuo atveju nėra įstatyminio pagrindo taikyti nuteistajam BK 28 str. nuostatas, kaip asmeniui buvusiam būtinosios ginties būklėje.

Apygardos teismas, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, I. M. pagal BK 129 str. 1 d. paskyrė tinkamą bausmę. I. M. , veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrąžinamus padarinius, t.y. nužudė žmogų. Anksčiau kelis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, I. M. pripažintas pavojingu recidyvistu, tačiau teistumas išnykęs. Nuteistasis niekur nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, ką patvirtina Vilniaus priklausomybės ligų centro pranešimas Nr.124/7, liudijantis I. M. diagnozę – psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant alkoholį. Nusikaltimo padarymui įtakos taip pat turėjo tai, kad nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas apygardos teismo buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apygardos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai skyrė I. M. laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį. Paskirta bausmė nėra per griežta, jos dydis neprieštarauja teisingumo principui ir jos švelninti pagrindo nėra. BK 54 str. ir 61 str. reikalavimai nepažeisti.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.