- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-02
- Bylos Nr.
- A-469-979-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V.S.
- Atsakovas
- Vyriausiosios
- Advokatai
- Algaudas Kirša
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Nijolės Piškinaitės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-11-24 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.S. skundą atsakovei Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai dėl akto pripažinimo negaliojančiu, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau - Komisija) 2005-07-27 sprendimą Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82 ir jį panaikinti, taip pat įpareigoti Komisiją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, išnagrinėti jo 2005-07-25 skundą bei priteisti iš atsakovės pareiškėjui 550 Lt materialinės žalos ir 10000 Lt nematerialinės žalos atlyginimą. Skunde (b. 1. 6-10) pareiškėjas nurodė, kad Komisija pažeidė jo įstatymines teises į apeliaciją ir ikiteisminį ginčo išsprendimą, be to, pažeisti ir tarptautiniai teisės aktai, Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniai, pareiškėjui padaryta žala. Pareiškėjas nurodė ne kartą kreipęsis į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą (2005-03-14 ir 2005-05-03), bet atsakymo negavęs. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas nurodė, realizuodamas savo teisę į ikiteisminį ginčo sprendimą, 2005-07-25 kreipęsis su skundu į atsakovę, kuriai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą priklauso spręsti tokio pobūdžio klausimus (17 straipsnio 1 dalis). Savo skunde atsakovės jis prašęs išsiaiškinti pažeistų teisių ir nurodytų pažeidimų faktus bei priimti sprendimus. Pareiškėjo skundas buvo parašytas rusų kalba, nes lietuvių kalbos jis nemoka ir izoliacijos sąlygomis neturėjo galimybės padaryti vertimo į lietuvių kalbą. Todėl pareiškėjas prašė atsakovės padaryti vertimą Komisijoje, vadovaujantis 2002-09-25 Vyriausybės nutarimo "Dėl piliečių ir kitų asmenų pavyzdinio aptarnavimo viešojo administravimo ir savivaldybės institucijose tvarkos" 8 ir 10 punktais. Atsakovė skundžiamu 2005-07-27 aktu atsisakė priimti jo skundą kaip parašytą nevalstybine kalba, pažymėdama, jog neprivalo paklusti nurodytam teisės aktui, nes tai ne įstatymas. Tokiu būdu, pareiškėjo manymu, atsakovė sąmoningai vengė vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, tuo pažeisdama pareiškėjo įstatymines teises ir atitinkamas teisės normas. 2005-08-01 pareiškėjas nurodė pakartotinai kreipęsis į atsakovę su motyvuotu prašymu priimti nagrinėjimui jo 2005-07-25 skundą, prašydamas patenkinti jo prašymą ir padaryti vertimą į lietuvių kalbą, vadovaujantis Teismų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 ir 14 straipsniais. Atsakovė skundą nagrinėti atsisakė. Pareiškėjo teigimu, savo veiksmais atsakovė padarė jam materialinę ir nematerialinę žalą (kadangi jis negavo jokios informacijos iš Lietuvos Respublikos Prezidentūros, negalėjo paduoti prašymo dėl malonės suteikimo ir iš jo buvo atimta galimybė realizuoti teisę į malonę, sulaukti priešlaikinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos). Pareiškėjo teigimu, tuo jo gyvenimui, sveikatai ir orumui pastoviai daroma žala, jam gresia realus pavojus, todėl šiuo atveju dėl atsakovo neteisėto neveikimo yra Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 4 dalyje numatyti civilinės atsakomybės pagrindai, o taip pat sąlygos, nurodytos CK 6.250 straipsnyje, iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (atsakomybė numatyta ir pagal CK 6.271 straipsnį). Pareiškėjas nurodė, kad jeigu atsakovas laiku, per 14 dienų terminą po pirmo kreipimosi (2005-07-25) būtų išnagrinėjęs jo skundą ir įpareigojęs Lietuvos Respublikos Prezidentūrą pateikti prašomą informaciją, pareiškėjas būtų laiku paruošęs malonės prašymą, kuris jau būtų išnagrinėtas, ir jis jau mėnesį būtų buvęs laisvėje bei gautų atlyginimą. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomai paaiškino kreiptis į vertimų biurą neturįs galimybės, kadangi neturi lėšų, yra įkalintas, gauna tik 12 litų įvairioms reikmėms.
Atsiliepimas
Atsakovė Vyriausioji administracinių ginčų komisija su skundu nesutiko, atsiliepime į skundą (b. 1. 91-94) nurodydama, kad 2005 m. liepos 26 d. gavo V.S. 2005 m. liepos 25 d. skundą, surašytą nevalstybine kalba, ir 2005 m. liepos 27 d. raštu Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82 atsisakė jį priimti nagrinėti. Pareiškėjui pakartotinai (jo skundus, surašytus nevalstybine kalba, atsisakyta priimti 2005 m. kovo 29 d. raštu Nr. (2005/05-4R-61)-9R-158 bei 2005 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (2005/05-4R-83)-7R-40) paaiškinta, kad Komisija (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų nagrinėja vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymu, Administracinių ginčų komisijų įstatymu ir Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintais Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimamai ir skelbiami lietuvių kalba. Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą, nustatyta tvarka patvirtinti (2 dalis). Todėl, atsakovės manymu, jai pateikiamas skundas privalo būti surašytas lietuvių kalba. Atsakovė pažymėjo, kad nei įstatymuose, nei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatuose nėra numatyta, jog Komisija privalo atlikti skundų, surašytų nevalstybine kalba, vertimus. Komisijai taip pat netaikomos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintoje Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinėje tvarkoje nustatytos procedūros, nes Komisija savo įgaliojimus vykdo ir asmenų skundus nagrinėja pagal nurodytus įstatymus ir Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus. Atsakovė paaiškino, jog pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 2 d. pateiktu Komisijai prašymu prašė priimti nagrinėti jo 2005 m. liepos 25 d. skundą, tačiau Komisija 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. (2005/05-4R-168)-7R-85 atsisakė tenkinti jo prašymą, nurodydama, jog priežastys, dėl kurių atsisakyta priimti nagrinėti skundą, paaiškintos 2005 m. liepos 27 d. rašte Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82. Komisijos manymu, pareiškėjo skundas teismui dėl Komisijos atsisakymo priimti nagrinėti jo 2005 m. liepos 26 d. skundą yra nepagrįstas. Atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniu, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba, Valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir mano, jog pareiškėjas Komisijai pateikė 2005 m. liepos 25 d. skundą, nesilaikydamas šiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atkreiptas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio nuostatos netaikomos institucijoms, įskaitant Komisiją, vykdančioms savo įgaliojimus pagal atskiruose įstatymuose nustatytą tvarką (38 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu Komisija savo veiklą vykdo pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymą, Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintus Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus ir Administracinių bylų teisenos įstatymą, minėtuose teisės aktuose detaliai reglamentuota skundų Komisijai pateikimo tvarka, turinys ir forma bei jų nagrinėjimo tvarka. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas ne kartą jos prašė išversti jo skundus bei pateikti Komisijos priimtų sprendimų ar raštų vertimą į jam suprantamą kalbą. Tačiau Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba, Komisija nėra vertimus atliekanti institucija ir neprivalo versti pareiškėjo pateiktų skundų ar savo sprendimų. Priešingu atveju, atsižvelgiant į tai, kad byloje privalo būti dokumentai, surašyti valstybine kalba, o skundai, paduodami Komisijai, neapmokestinami žyminiu mokesčiu, kaip nurodė atsakovė, atsirastų galimybė piktnaudžiauti, t. y. pareiškėjai turėtų galimybę teikti nevalstybine kalba surašytus skundus su įvairiais pamąstymais ar įvairius dokumentus užsienio kalba, o Komisija privalėtų atlikti šių dokumentų vertimą, kurį pareiškėjai galėtų naudoti ne administracinėje byloje, o kitiems tikslams. Komisija mano pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktais ir teismine praktika, atsisakiusi priimti nagrinėti V. S. skundą. Atsakovė nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl Komisijos raštų patyrė materialinę žalą, savo materialinį reikalavimą grindžia ne realiai turėtais kaštais, o hipotetinio pobūdžio teiginiais. Komisija taip pat nurodė mananti, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atlyginti neturtinę žalą, nenurodydama jokio specialaus teisės akto, kurio pagrindu reikalauja atlyginti šią žalą, nepateikdama jokių įrodymų, kad dėl Komisijos sprendimo patyrė vieną iš veiksnių, aptartų CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kuris galėtų sąlygoti nematerialinės žalos atlyginimą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija su skundu nesutiko, atsiliepime į skundą (b. 1. 52-53) nurodydama, kad susipažinusi su pareiškėjo 2005-03-14 (2 PN registro Nr. 11494) ir 2005-05-03 raštais (2 PN registro Nr. 11-879), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. gegužės 29 d. potvarkiu Nr. 32 patvirtintų Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių 10 punktu, jų nenagrinėjo, kadangi jų turinys buvo įžeidžiančio ir prieštaraujančio moralei pobūdžio.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies - panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005-07-27 sprendimą Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82 ir įpareigojo Komisiją priimti Valerijaus Savenkovo 2005-07-25 skundą, kitoje dalyje skundą atmesdamas. Teismas nustatė, jog atsakovė 2005 metų liepos 26 d. gavo V.S. 2005 m. liepos 25 d. skundą, surašytą nevalstybine kalba (b.l. 20). Komisija pareiškėjo skundą 2005 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82 atsisakė priimti nagrinėti tuo pagrindu, kad jis surašytas nevalstybine kalba. Teismo konstatavimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio požiūriu, įvertinus tai, kad V.S. skundą padavė būdamas įkalintas, toks atsisakymas nėra pagrįstas, todėl atsakovės sprendimas naikintinas, įpareigojant atsakovę priimti ir išnagrinėti V.S. skundą. Pareiškėjo skundas dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atmestas kaip nepagrįstas, nurodant, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija šioje reikalavimo dalyje atsakove būti negali, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė materialinę žalą, o neturtinės žalos atlyginimo šiuo atveju įstatymai nenumato, ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl Komisijos sprendimo patyrė vieną iš veiksnių, nurodytų CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą, paliekant galioti Komisijos 2005 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82. Atsakovės manymu, teismo sprendimas dalyje dėl Komisijos 2005 m. liepos 27 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti V. S. 2005 m. liepos 25 d. skundą, surašytą ne valstybine kalba, nepagrįstas ir neteisėtas, teismas nepagrįstai Komisiją pripažino tinkama šalimi (atsakovu) administraciniame ginče, kilusiame dėl Komisijos atsisakymo priimti nagrinėti V. S. skundą, surašytą ne valstybine kalba. Komisija pažymi jokių viešojo administravimo funkcijų neatliekanti, dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme negalinti būti laikoma viešojo administravimo subjektu (2 straipsnio 1, 4 dalys), o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą administracinių ginčų sąvokos išaiškinimą negalinti būti administracinės bylos šalimi (atsakovu) administraciniuose ginčuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA15-04-05; 2005 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A11-276/2005, 2005 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-676-2005). Komisija mano, jog teismo nurodyti sprendimo naikinimo ir įpareigojimo priimti skundą, surašytą ne valstybine kalba, motyvai nepagrįsti, teismas netinkamai pritaikė materialines teisės normas, Komisija, atsisakydama priimti V. S. skundą, surašytą ne valstybine kalba, nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos protokolu Nr. 11, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7 (toliau – Konvencija). Pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis jos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. Atsakovė nurodo, jog vadovaujantis per paskutiniuosius keturis dešimtmečius suformuota Europos žmogaus teisių komisijos bei Europos žmogaus teisių teismo Konvencijos taikymo praktika, ji negarantuoja asmenims teisės kreiptis ar susirašinėti su valstybinėmis įstaigomis (įskaitant ir teismus) kita negu valstybine kalba (kai kurios išlygos dėl asmens informavimo jam suprantama kalba gali būti daromos tais atvejais, jeigu asmuo kaltinamas nusikaltimo padarymu, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalis). Atsakovė remiasi 1962 m. Europos žmogaus teisių komisijos byla Isop v. Austria (kreipimosi Nr. 808/60). Vadovaudamasi Konvencijos taikymo praktika ir atsižvelgdama į tai, kad V. S. teisių ribojimo pagal kitus Konvencijos straipsnius teismas nenustatė, atsakovė mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Konvenciją, konstatuodamas 14 straipsnio pažeidimą V. S. atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. S. galėjo naudotis teisine pagalba (iš bylos dokumentų matyti, kad jį Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovauja advokatas Algaudas Kirša). Be to, Komisija pareiškėją informavusi, kad skundas turi būti paduotas valstybine lietuvių kalba. Todėl, atsakovės manymu, negalima teigti, kad V. S. teisė ginti savo teises buvo ribojama arba jis nežinojo, kad skundas turi būti paduodamas lietuvių kalba. Vertinant Komisijos sprendimo atitikimą Konvencijos 6 straipsniui, kaip nurodoma skunde, svarbu ir tai, jog V. S. tiek iki Komisijos sprendimo, tiek gavęs sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti jo skundą, turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, skųsdamas Prezidentūros veiksmus, todėl net nepagrįstas Komisijos atsisakymas nagrinėti skundą negalėtų būti vertinamas kaip apribojantis V. S. teisę į teisminę gynybą. Be to, analogišku atveju Europos žmogaus teisių komisija konstatavo, kad atsisakius priimti skundą, surašytą nevalstybine kalba, nėra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis. Aplinkybė, jog V. S. padavė skundą būdamas įkalintas, atsakovės manymu, nėra reikšminga, nes nagrinėjamu atveju V. S. nėra kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos teisės aktus, o pats kreipiasi, skųsdamas valdžios įstaigų veiksmus (todėl jam šiame ginče nėra taikomos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės). Atsakovė pažymi, kad V. S. teisė ginti savo teises pačiam arba per atstovą, jeigu jis nemoka valstybinės kalbos, nebuvo ribojama ir jis apie tokią teisę žinojo. Atsakovės manymu, teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos teisės aktais, pagal kuriuos administracinio proceso kalba - lietuvių kalba (Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-352/2004).
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija nurodo pritarianti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytiems teiginiams ir mananti, jog Komisija pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje ir įpareigojant atsakovę pilnai atlyginti jam padarytą materialinę bei moralinę žalą, kaip buvo pareikšta teisme arba protingumo rėmuose teismo nuožiūra. Pareiškėjo teigimu, atsakovė netinkamai aiškina Konvencijos 14 straipsnį, nenori pripažinti Europos teisės normų ir vertybių sistemos, pateikia netinkamą bylos pavyzdį, netaikytiną šioje byloje. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovės nurodomos teisės normos nepanaikina jos įstatymais numatytos pareigos priimti nagrinėti ikiteismine tvarka skundus asmenų, nesugebančių jų surašyti valstybine kalba, nes įstatymų leidėjas tokiems atvejams numatė teisėtas garantijas asmenims, teikiantiems apeliacijas, jų teisių apsaugą valstybės institucijose. Pareiškėjas nurodo, jog Administracinių ginčų komisijų įstatymas priskiria atsakovą valstybinėms institucijoms. Pareiškėjo teigimu, atsakovė anksčiau priimdavo ir nagrinėjo jo rusų kalba pateiktus skundus, vertimą atlikdavo pati, tačiau 2005 m. kovo 29 d. laišku Nr. (2005/05-4R-61)-9R-158 informavo dėl lėšų stokos jo ne lietuvių kalba pateiktą 2005 m. kovo 22 d. skundą priimanti ir nagrinėsianti paskutinį kartą. Pareiškėjas teigia, kad atsakovė tik nori pateisinti savo neteisėtus veiksmus, ribojančius jo teisę kreiptis į valstybinę instanciją su prašymu arba skundu, privertė jį kreiptis tiesiogiai į administracinį teismą su skundais dėl klausimų, kurie galėtų būti išspręsti ikiteismine tvarka, įtraukdama jį į ilgą susirašinėjimo su teismu procedūrą, keldama jam neįvykdomus reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad jį supantys asmenys beveik nesupranta lietuvių kalbos, o direkcija neprivalo teikti tokios pagalbos ir jos neteikia, jis pragyvenimui lėšų neturi, yra bedarbis. Pareiškėjas neigia, kad apeliantė yra netinkamu atsakovu byloje, mano, kad ji yra tinkama atsakove pagal teismingumą, faktines bylos aplinkybes bei padarytų pažeidimų esmę. Pareiškėjas pažymi, jog įstatymas nenumato teisinės pagalbos asmenims, sprendžiantiems ginčus neteisminėse instancijose, todėl jam advokatas gali būti paskirtas tik sprendžiant ginčą teisme, o ne Komisijoje, be to, suteikti teisinę pagalbą jam du kartus (2005 rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 167 bei 2005 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 205) buvo atsisakyta, šioje byloje jam paskirtas advokatas jokios pagalbos proceso metu nesuteikė bei nepadėjo surašyti apeliacijos.
Šalies argumentai
Apeliantės atstovas, palaikydamas apeliacinį skundą, prašo jį patenkinti. Naujų, skunde nepaminėtų, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo argumentų jis neišdėstė.
Pareiškėjas prašė atmesti atsakovo apeliacinė skundą. Nurodė, kad sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jo reikalavimai patenkinti. Teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo prašė panaikinti ir patenkinti jo reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas, teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pareiškėjo teisės kreiptis į Administracinių ginčų komisiją nevalstybine klaba surašytu skundu klausimas, susijęs su pareiškėjo pareiga paduodi Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkantį skundą ir Administracinių ginčų komisijos teisės ir pareigos kai skundas neatitinka įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas 2005 m. liepos 25 d. skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2005 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82 jo skundą atsisakė priimti nagrinėti tuo pagrindu, kad jis surašytas nevalstybine kalba.
Pagal Administracinių ginčų komisijos įstatymą administracinių ginčų komisija laikytina specialia administraciniams ginčams nagrinėti įsteigta institucija, kurios tikslas operatyviau, mažesnėmis sąnaudomis ir neformaliai nagrinėti skundus dėl savivaldybių, teritorinių bei centrinių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą reglamentuoja Administracinių ginčų komisijos įstatymas ir Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr.533 patvirtinti Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai, kurių 12 p. numato, jog komisijai surašomas skundas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Nagrinėdama skundus komisija vadovaujasi ne viešąja administracine teise, o procesinėmis taisyklėmis. Tačiau nei komisijos veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei nuostatuose nėra numatytas įpareigojimas priimti ir nagrinėti nevalstybine kalba surašytą skundą. Administracinių bylų teisenos įstatymo, pagal kurio reikalavimus surašyti skundai teikiami Komisijai, 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinis procesas vyksta lietuvių kalba.
Pirmosios instancijos teismas įpareigodamas atsakovę priimti ir išnagrinėti V.S. skundą įvertino tai, jog jis skundą padavė būdamas įkalintas, ir konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 14 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog Konvencijos 14 straipsnio nuostatos nėra nukreiptos prieš diskriminavimą apskritai, o yra reikšmingos tik šioje Konvencijoje numatytų teisių ir laisvių realizavimui. Pagal Europos žmogaus teisių komisijos bei Europos žmogaus teisių teismo Konvencijos taikymo praktiką konstatuojant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, turi būti nurodyta, kokių kitų Konvencijos teisių ar laisvių realizavimas yra ribojamas. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą pareiškėjo teisių ar laivių ribojimo pagal kitus Konvencijos straipsnius nenustatė.
Dėl pareiškėjo skunde nurodyto Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, pažymėtina, jog pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ribojimo nėra, nes tiek iki Komisijos sprendimo, tiek gavęs sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti jo skundą, pareiškėjas skųsdamas Prezidentūros veiksmus turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Ši teisė taikytina visiems vienodai, be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. Teisė kreiptis į teismą garantuojama teikiant valstybinę teisinę pagalbą. Kaip matyti iš bylos dokumentų pirmosios instancijos teisme pareiškėją atstovavo advokatas. Kolegija konstatuoja, jog diskriminacijos dėl teisės kreiptis į teismą pareiškėjo atžvilgiu nėra, o skunde ir atsiliepime pareiškėjas neįvardijo kitų Konvencijos teisių ar laisvių, kurios, jo manymu, yra ribojamos.
Kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka tikrinama aspektais, kurie yra nurodyti atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde. Nesant pareiškėjo apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, nėra teisinio pagrindo peržengti paduoto (atsakovo) apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.
Dėl išdėstyto kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas keičiamas – pareiškėjo reikalavimas, panaikinti Komisijos 2005-07-27 sprendimą Nr. (2005/05-4R-165)-7R-82 ir ją įpareigoti išnagrinėti jo 2005-07-25 skundą, atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
atsakovės apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.