Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-05-07 · Administracinė byla Nr. I-339-355/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2012-05-07
Bylos Nr.
I-339-355/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Daunys
Pareiškėjas
L. V.
Atsakovas
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos
Advokatai
Gintautas Gaspariūnas
2012 m. gegužės 7 d.(S)Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Daunys,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjui L. V., jo atstovui advokatui Gintautui Gaspariūnui,

dalyvaujant atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovui Arnoldui Matuzevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo L. V. skundą ir patikslintus skundus atsakovei Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl pareiškėjo grąžinimo į seniūno darbą, atlyginimo priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir kt. reikalavimų.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. V. skundu ir patikslintais skundais Šiaulių apygardos administracinio teismo prašo:

1. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, neatsiskaičius su darbuotoju darbo santykiai tęsiasi ir yra laisvų darbo vietų, nes atsakovo priimti nauji seniūnai yra neteisėti ir yra laisva Šeduvos seniūno pavaduotojo vieta bei gretimos seniūnijos (Pakalniškių) seniūnas pensijoje – grąžinti L. V. į seniūno darbą;

2. Iš atsakovo priteisti sumokėti nuo LVAT priteistos (91040 litų) sumos 19481, 87 neteisėtai išskaičiuotus mokesčius;

3. Iš atsakovo priteisti sumokėti nuo LVAT priteistos (91040 litų) sumos 56710,8 litų delspinigius;

4. Iš atsakovo priteisti 24478,8 litų atlyginimą: (tolesnės priverstinės pravaikštos ar išeitinės išmokos) už (nuo gegužės 18 d. iki Šiaulių apygardos administracinio teismo lapkričio 16 d. posėdžio) šešis mėn. po 4079, 80 litų už mėnesį (valstybės numatytas atlyginimo paketas, neatskaičius Sodros, sveikatos draudimo ir pajamų mokesčių) dauginti iš šešių mėnesių, skaičiuojant tik iki teismo posėdžio dienos, lygu 24478,8 litų (dvidešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt aštuoni litai);

5. Iš atsakovo priteisti 5600,14 litų delspinigius: už 182 dienas, nuo sumos 19481, 87, kur buvo atimti iš 91040 litų teismo priteistos sumos ir 24478,8 litų atlyginimo už šešis mėnesius, būtų 43960,67 (keturiasdešimt trys tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt litų) x iš 0,07 procento = 30,77 litai už pradelstą dieną x iš 182 dienų = 5600,14 litų. Iš viso dėl neatsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju būtų 19481,87+56710,8+24478,8+5600,14=106271,61 litai;

6. Priteisti iš atsakovo 270 000 litų neturtinę žalą;

7. Priteisti iš atsakovo 9933,2 litus: už išpirką už tyčiškai savivaldybės administracijos nedraustą mašiną skaičiuojant (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylos) tik nuo 2007-12-19 iki 2010-11-16, 19111,24 Lt 6124x0,07=4,28 už pradelstą d. x 890 = 3809,2 delspinigių. Iš viso: 6124+3809,2=9933,2 litai;

8. Priteisti iš atsakovo 7303,5 litus: už pakeistą variklį nuo (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylos) 2007-12-19 iki 2010-11-16, 4500x0,07=3,15x890=2803,5 1itai. Iš viso: 4500+2803,5=7303,5 litai;

9. Priteisti iš atsakovo 10549,5 litus: už vairo perdėjimą nuo (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylos) 2007-12-19 iki 2010-03-19, 16536,16 Lt. 6500x0,07=4,55x890=4049,5 litų. Iš viso: 6500+4049,5=10549,5 litai.

Iš viso sudėjus nurodytas sumas – 9933,2+7303,5+10549,5=27786,2 litai.

10. Pareikalauti priteisti atsakovui grąžinti natūra arba pinigais L. V. turtą, kuris buvo naudojamas seniūnijos darbo reikmėms: el. grąžtas apie 100 litų vertės, radijo telefonų stotelė palaikanti l0 km spinduliu ryšį (1800 litų vertės), per 1200 Lt grynųjų pinigų, kuriuos laikydavo seife, nes žmonės asmeniškai jo prašydavo paskolinti tai, kad nereikėtų lakstyti į banką, kai panaikinus jo įkurtą asmeninį savišalpos fondą, padėti seniūnijos gyventojams, ir jų atiduotus L. V. pinigus – nenešė į banką, o laikė savo kabinete esančiame seniūnijos nenaudojamame seife ir t.t., 40 metalinių pusminkščių kėdžių, dvidešimt metalinių stalų, pusminkščių baldų kampą su stalu, tribūną, prezidiumo stalą, žurnalinį stalą ir svetainės baldų komplektą (1500 litų), kuris buvo pastatytas Šeduvoje seniūnijos bendruomenių susirinkimų patalpoje.

11. Priteisti sumokėti, grąžinti apie 10 000 litų (ne kartą reikalautų, kad savivaldybės buhalterija paskaičiuotų, kiek nesilaikant įstatymų išskaičiuota pinigų iš jo atlyginimo) už telefono tariamai viršytą limitą. Prašo teismo atsakovui nurodyti, kad paskaičiuotų ir pateiktų dokumentus.

12. Prašo teismo pareikalauti iš atsakovo, kad šis remiantis savivaldybės vedamu žurnalu paskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių (mašinų naudojimas po darbo vykdant tarnybines pareigas);

13. Prašo teismo pareikalauti sumokėti (atlikus skaičiavimus, remiantis ir audito išvadomis) už nuosavos mašinos naudojimą tarnybos reikmėms: 2001-2003 m. (iki kol buvo nupirkta ir pavogta seniūnijos mašina), 2003 m. (po vagystės)–2005 m. rudens iki nupirkta „Audi A 6“.

14. Šiuos toliau nurodytus turtinius-moralinius nuostolius priteisti kaip neturtinę žalą, kuri sudaro 270 tūkstančių, bet pareiškėjas, remdamasis galiojančiais ir anksčiau nurodytais įstatymais pasilieka teisę iki priimant sprendimą pareikalauti už tai sumokėti atskirai kaip turtinę žalą, kuri atsirado būtinybei gerai ar net idealiai atlikti seniūno darbą: už išvežiotą visą Euro paramą Šeduvos seniūnijos gyventojams su savo nuosavu sunkvežimiu, už išleistus 24 laikraščius „Mano seniūnija”, kurių vieneto kaina būtų 4000 litų, už gyventojams išdalintų apie 80 tonų labdarą, kurios pargabenimas bei išdalinimas kainavo apie 6000 litų (2 tomas, b.l.17-18).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas L. V. dėl grąžinimo į darbą nurodė, kad rašė, jog yra laisva pavaduotojo vieta, yra Šeduvos seniūno laisva vieta, nes pusei metų nušalintas nuo darbo, po 120 d., kaip įstatymas numato, žmogus yra atleidžiamas iš darbo, todėl vieta yra laisva. Prašė grąžinti į darbą, nurodė, kad jis gali dirbti. Kalbėjo su meru, kol seniūno nėra, gali kitą darbą duoti. 19 000 Lt buvo neteisėtai atskaičiuotas mokestis, bet LVAT pasisakė, kad taip turi būti. 19 000 Lt jam reikia sumokėti, nes įstatymas numato, kad nuo priteistų sumų neatskaičiuoja niekas, nei Sodrai, nei niekam neatskaičiuojama pagal įstatymus. Prašo iš atsakovo priteisti 56 000 Lt delspinigių. Iš atsakovo priteisti 24 000 Lt atlyginimo, nes buvo skaičiuota iki skundo padavimo į teismą. Iš atsakovo priteisti 5 600,14 Lt delspinigių už 182 d. nuo sumos 19481, 87 Lt. Priteisti iš atsakovo už nusikalstamą veiką dariusių asmenų 270 000 Lt neturtinę žalą, nes žmogaus gyvybė įkainuota milijonais, tai 30 procentų už sugadintą sveikatą, 10 su viršum metų psichologinio smurto, teroro, ekonominio smurto ir dėl kratos. Priteisti iš atsakovo 7303,5 Lt už pakeistą variklį, priteisti iš atsakovo 10549,5 Lt už vairo perdėjimą. Vairas kainuotų 16 000 Lt, o pareiškėjui kainavo 6 500 Lt, tie pinigai buvo skolinti iš brangių skolintojų, tai jie automatiškai tokią kainą susidarė. Pareikalauti priteisti iš atsakovo grąžinti natūra arba pinigais L. V. turtą, kuris buvo panaudotas seniūnijos darbo reikmėms. Elektrinis grąžtas 100 Lt vertės, radijo stotelė 10 km ir už ją mokėjo 1800 Lt, 1200 Lt, kur seife grynais laukė, nes žmonės prašydavo paskolinti ir dalį pinigų seniūnijoje laikydavo. 40 metalinių pusminkščių kėdžių ir metalinių stalų, pusminkščių baldų: kampas su stalu, prezidiumo stalas ir t.t. nurodė, kad šiuos daiktus atsakovė užpajamavo kaip savus. Priteisti grąžinti 10 000 Lt dėl telefono, nes savivaldybė pateikė išklotinę, kiek atskaičiuodavo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas advokatas Gintautas Gaspariūnas teismo posėdžio metu prašė teismo pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kurią padarė atsakovė. Pažymėjo, kad CPK 414 str. sako, jog „bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei jis mato, kad tai būtina, siekiant teisingai išspręsti bylą“. Teismas turi nustatyti, ar tikrai pareiškėjui buvo padaryta žala. Atstovo nuomone, bylos duomenys rodo, kad tikrai žala buvo padaryta. Jei nebuvo, tai atsakovė turėjo įrodinėti, kad nebuvo, tačiau ji nieko nedarė. Dėl senaties taikymo – prašė pripažinti, kad senatis buvo, bet ne dėl pareiškėjo kaltės, nes jis visur kreipėsi, svarbiausia į teismą. LVAT 2010-05-18 nutartyje yra paminėta apie žalą – 3 60 000 Lt, tačiau teismas dėl jos rezoliucinėje dalyje nepasisakė. Parašyta, kad atleistas neteisėtai ir priteista suma 91 000 Lt, bet tik už priverstinę pravaikštą. Mano, kad rezoliucinėje dalyje turėjo paminėti, kad už kažką atmesti reikalavimą ar panašiai. Atstovas šiuo atveju nesuprato LVAT pozicijos. Dėl pareiškėjo atleidimo – LVAT sprendimo 6 psl. parašyta: „Šeduvos seniūnija panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė panaikinta, neegzistuoja“. Tačiau 43 str. 2 d. sako, kad: „buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo 6 mėn. turi būti siūlomas kitas darbas“, bet niekas nesiūlė. Pareiškėjas prašė, visur kreipėsi ir teisme rašė ir sakė. Nurodė, kad atsakovė nesąžininga, nes nemato, kai L. V. institucijai padėjo, o kur nėra raštelio, tai mato ir nori įpiršti, kaip pareiškėjo neteisėtus veiksmus.

Atsiliepimas

Atsakovė Radviliškio rajono savivaldybės administracija teismui pateiktame atsiliepime (b.l.1 tomas, b.l.187-193) ir jos atstovas teismo posėdžio metu prašė teismo pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir patikslintais skundais nesutinka, nurodė motyvus. Dėl asmeninės transporto priemonės naudojimo tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu nurodė, kad kaip skunde teigiama, pareiškėjas atlikdamas Šeduvos seniūnijos seniūno funkcijas tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu naudojo asmeninį transportą. Pareiškėjas paskaičiavo, kad atsakovė už asmeninio transporto naudojimą turėtų sumokėti 18 324,90 Lt ir delspinigius. Toks pareiškėjo reikalavimas teismo negali būti tenkinamas, kadangi nėra oficialių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas asmeninį transportą naudojo, o jei ir naudojo, tai ar teisėtai, atlikdamas Šeduvos seniūnijos seniūno funkcijas. Dėl turtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo tariamą sumokėtą „išpirką“ už pavogtą automobilį „Audi C4“. Skunde pareiškėjas teigia, kad už 2003 m. pavogtą Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijai priklausiusį automobilį „Audi C4“ nenustatytiems asmenims sumokėjo „išpirką“, dėl to pareiškėjas tariamai patyrė 10 227,00 Lt nuostolį. Šią sumą ir nuo jos paskaičiuotus delspinigius pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės. Toks pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi aplinkybė, kad pareiškėjas sumokėjo „išpirką“, nenustatyta ir tai įrodančių dokumentų byloje nepateikta. Dėl automobilio „AudiA6“ vairo „perdėjimo“ ir variklio pakeitimo. Skunde nurodyta, kad už Šeduvos seniūnijai priklausančio automobilio „Audi A6“ vairo „perdėjimą“ pareiškėjas sumokėjo 6 500,00 Lt, taip pat, kad pastarasis už 4 500,00 Lt nupirko ir savo lėšomis pakeitė minėto automobilio variklį. Minėtas sumas su paskaičiuotais delspinigiais pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovės. Atsakovė pažymėjo, kad sumokėti pareiškėjo prašomų sumų nėra pagrindo, kadangi dokumentų, įrodančių aukščiau minėtas išlaidas, pareiškėjas nepateikė. Svarbu ir tai, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius leido Šeduvos seniūnijai iš skirtų 2005 metų biudžeto asignavimų pirkti lengvąjį automobilį, ne brangesnį kaip 20 000 Lt. Leidimas išduotas savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-10-06 raštu Nr. S-1159-(8.19), jame nurodytos pirkimo procedūrų vykdymo sąlygos ir atlikėjai. Kaip matyti iš Centralizuotos Radviliškio rajono savivaldybės vidaus audito tarnybos 2005 m. gruodžio 2 d. audito ataskaitos Nr. 6, pareiškėjas, tuometinis Šeduvos seniūnijos seniūnas, pirkdamas automobilį „AudiA6“ neatsižvelgė į administracijos direktoriaus leidime nurodytas pirkimo sąlygas: 6.3.1. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė 2005-10-05 (anksčiau nei gautas leidimas); 6.3.2. automobilio vertė viršija skirtus asignavimus (20 000 Lt + 3 530 Lt); 6.3.3. pirkimas organizuotas ir vykdytas ne pagal taisykles: žodinę apklausą vykdė pirkimų organizatorius, nėra pirkimo dokumentų (perkamo objekto apibūdinimas, kaina ir sąlygos), tiekėjų apklausos duomenys nefiksuoti protokole ar pažymoje, pirkimų organizatoriaus sprendimas įtvirtintas perkančiosios organizacijos vadovo. Pirkimų organizatorius apklausos lape nurodė, kad pretendentas – „tinkamiausias tiekėjas“, tačiau reikalavimai jokiame dokumente neišdėstyti. Pareiškėjas, eidamas Šeduvos seniūno pareigas ir atstovaudamas Šeduvos seniūniją, 2005 m. pirkdamas automobilį neturėjo teisės viršyti jam skirtų asignavimų automobiliui įsigyti. Paskirtų asignavimų viršijimas – tai asignavimų valdytojo pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnyje, pažeidimas bei nesilaikymas atsakomybės, nustatytos to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje. Dėl ieškinio senaties taikymo atsakovė nurodė, kad LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kaip matyti iš skundo ir byloje pateiktų dokumentų, pareiškėjo reikalavimai: atlyginti turtinę žalą už asmeninės transporto priemonės naudojimą tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu, už pareiškėjo tariamai sumokėtą „išpirką“ už pavogtą automobilį „Audi C4“, už automobilio „Audi A6“ vairo „perdėjimą“ ir variklio pakeitimą ir kt. – sietini su 2005 metų įvykiais. Atsakovė prašo dėl turtinės žalos atlyginimo taikyti LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Dėl nesumokėto atlyginimo, atleidimo iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, grąžinimo į darbą ir dėl to reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkte imperatyviai nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143 - 771/2010 iš esmės išsprendė klausimą dėl pareiškėjo nesumokėto atlyginimo, atleidimo iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, grąžinimo į darbą ir dėl to reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo, todėl mano, kad skundo dalis dėl pareiškėjo nesumokėto atlyginimo, atleidimo iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, grąžinimo į darbą ir dėl to reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis minėto įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, nenagrinėtina šioje byloje ir pasisakyti atsakovei iš esmės dėl šių pareiškėjo reikalavimų nėra pagrindo. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, 2010 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-544-(8.2) „Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo pagal teismo sprendimą“, kurio pagrindu pareiškėjui, atskaičiavus atitinkamus mokesčius, buvo išmokėta 71 558,13 Lt (91 040,00 Lt (LVAT priteista suma neatskaičiavus mokesčių) - 5 825,87 Lt (Sodros mokestis: 2007–2008 m. - 3%, 2009–2010 m. - 9%) - 13 656,00 Lt (GPM - 15%) = 71 558,13 Lt) dydžio suma už priverstinės pravaikštos laiką. Faktą, kad atsakovė pagrįstai išskaičiavo atitinkamus mokesčius iš priteistos sumos, patvirtina Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-771/2010. Dėl išskaitymo už pokalbius mobiliuoju telefonu limitų viršijimo bei nepagrįsto reikalavimo apmokėti už viršvalandžius – vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 202 straipsniu, visiems darbuotojams įteikiami atsiskaitymo lapeliai, į kuriuos įrašytos darbuotojui apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos, kad jie galėtų žinoti ir stebėti, ar tiksliai apskaičiuojamas jų darbo užmokestis, ar teisingai atliktos išskaitos. Radviliškio rajono savivaldybės administracijoje kiekvieną mėnesį, išmokant darbo užmokestį, atsiskaitymo lapelius pateikdavo ir pateikia savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos tarnybos darbuotojai. Pareiškėjas kiekvieną mėnesį gaudavo atsiskaitymo lapelį, kuriame 49 numeriu pažymėtoje eilutėje būdavo nurodyta 60 Lt telefono nustatyto limito viršijanti suma. Pokalbių mobiliuoju telefonu limitai buvo patvirtinti savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A-262-(8.2) „Dėl pokalbių mobiliaisiais telefonais limitų nustatymo“, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, todėl akivaizdu, kad išskaitymai viršijus pokalbių limitus buvo atliekami pagrįstai. Pasisakydami dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti tariamus viršvalandžius, pažymėjo, kad pareiškėjas iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų atleistas 2007 m. gruodžio 11 d. Iki atleidimo galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcija nereglamentavo viršvalandžių mokėjimo valstybės tarnautojams, todėl įstatymo 5 straipsnio prasme, viršvalandžių mokėjimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 150 straipsnyje nustatyta, jog viršvalandinis darbas atliekamas tik darbdavio nurodymu, o straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę <...>. Savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. PA-19-(10.1) „Dėl mokėjimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis“ 2 punktu nustatė, kad savivaldybės administracijos seniūnijų seniūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu darbu, todėl iš aukščiau išdėstyto akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti viršvalandžius nepagrįstas, kadangi darbdavio, šiuo atveju atsakovės, nurodymo (-ų) pareiškėjui dirbti viršvalandžius nebuvo. Be to, iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tarnybinių automobilių naudojimo ne darbo valandomis, švenčių ir poilsio dienomis 2007 m. kovo 4 d. registravimo žurnalo matyti, kad pareiškėjas tarnybinį automobilį naudojo ne tarnybos reikmėms. Dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus byloje bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. LR ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą skunde privalo nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, bet ir tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, nurodyti liudytojus, patvirtinančius skunde išdėstytas aplinkybes ir kt. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto skundo ir to, kas aukščiau išdėstyta, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis pastarasis grindžia savo reikalavimus, nepagrįstos jokiais įrodymais, liudytojų parodymais ar pagrįstos kitais įstatymuose leistinais būdais. Skunde dėstoma tik kelių paskutinių metų susirašinėjimo istorija tarp pareiškėjo ir atsakovės bei tarp kitų institucijų, dėstoma subjektyvi, kaip jau minėta, neparemta jokiais įrodymais pareiškėjo nuomonė dėl tariamos turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo, nenurodant žalos atlyginimo būtinumo teisinio pagrindo. Pagal LR ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 str.). LR CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai (turtinė) žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR CK 6.246-6.249 str.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo L. V. skundas ir patikslinti skundai netenkinti ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teismo prašo jį grąžinti į seniūno darbą. Reikalavime bei pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad laisvos Šeduvos seniūno pavaduotojo bei gretimos seniūnijos (Pakalniškių) seniūno pareigybės, tačiau reikalavime konkrečiai teismui nenurodo, į kokias pareigas nori būti grąžinamas. Posėdžio metu abstrakčiai nurodė, kad prašo grąžinti į darbą, nes gali dirbti, kol nėra seniūno darbo, gali duoti kitą darbą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143 – 771/2010 pripažino, kad pareiškėjas L. V. iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. buvo atleistas neteisėtai. Teismas šioje administracinėje byloje taip pat sprendė išvestinį iš pagrindinio reikalavimo pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti atsakovę Radviliškio rajono savivaldybės administraciją skubiai grąžinti jį į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija panaikinta, todėl nebeegzistuoja ir pareiškėjo buvusi pareigybė (nuo 2009 m. liepos 1 d.). Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, teismas taikė Darbo kodekso 297 straipsnio nuostatas, tai yra konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), todėl jo atleidimą iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų pripažinus neteisėtu, buvo laikoma, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nenurodydamas konkrečių pareigybių, teismo prašo grąžinti į seniūno pareigas. Atsakovės pareigą grąžinti pareiškėją į darbą pareiškėjas grindžia aukščiau paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu konstatuotomis aplinkybėmis, tai yra neteisėtu pareiškėjo atleidimu iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų.

Atsakovė dėl šio pareiškėjo reikalavimo argumentų nepateikė, nurodė, kad, jos nuomone, vadovaujantis ABTĮ įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, nenagrinėtinas.

Teismas iš dalies sutinka su atsakovės argumentu. ABTĮ 101 str. 1 d. 2 p. nurodo, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kaip matyti, pareiškėjo reikalavimas dėl grąžinimo į darbą iš esmės buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143 – 771/2010, kurios šalys buvo tos pačios, kaip ir šioje byloje. Minimas LVAT sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nustačius šias aplinkybes administracinė byla dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas nutrauktina.

Pareiškėjas teismo prašo iš atsakovės priteisti 24 478,8 litų atlyginimą. Konkrečiai teismui nenurodo, už ką ši suma jam priteistina. Galima numanyti, jog pareiškėjas nurodytą atlyginimą sieja su, jo manymu, nuo LVAT sprendimo, tai yra nuo 2010 m. gegužės 18 d., besitęsiančia priverstine pravaikšta, nes atsakovas iki šiol jo neteisėtai negrąžino į darbą.

Pažymėtina, jog pagal LR DK 297 str. 3 d., priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes yra atleistas iš darbo. Atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti.

Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143 – 771/2010 pripažino pareiškėjo atleidimą iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų neteisėtu ir pareiškėją iš pareigų atleido teismo sprendimu, tai yra nuo 2010 m. gegužės 18 d. Pagal LR DK 297 str. 4 d., šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog nuo 2010 m. gegužės 18 d. tarp pareiškėjo ir atsakovės valstybės tarnybos santykiai nutrūko, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo priverstinėje pravaikštoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl 24 478,8 litų atlyginimo priteisimo iš atsakovės atmestinas kaip nepagrįstas.

Tačiau teismas pažymi, jog pagal LR DK 297 str. 4 d., teismas, priimdamas sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, pareiškėjui priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Kaip matyti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143 – 771/2010 pareiškėjui priteisė jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki sprendimo įsigaliojimo dienos – 2010 m. gegužės 18 d., (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių) 91 040,00 Lt dydžio suma (3 112,45 x 29 +779), tačiau dėl išeitinės išmokos nepasisakė. Reikalavimo dėl šios išeitinės išmokos priteisimo pareiškėjas šioje byloje nepareiškė, todėl teismas neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, dėl šio klausimo nepasisakys. Pažymėtina, jog šiuo sprendimu neeliminuojama pareiškėjo teisė kreiptis nauju skundu į teismą dėl LR DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmokos priteisimo.

Pareiškėjas teismo prašo iš atsakovės priteisti 19481, 87 Lt, kurie, jo nuomone, neteisėtai kaip mokesčiai, išskaičiuoti iš LVAT priteistos 91 040 litų sumos. Iš atsakovės priteisti sumokėti nuo LVAT priteistos (91040 litų) sumos 56710,8 litų delspinigius.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. A-544-(8.2) „Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo pagal teismo sprendimą“ (1 tomas, b.l.168) įsakė išmokėti L. V. darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-18 sprendimą. Kaip atsiliepime nurodė atsakovė, pareiškėjui buvo išmokėta 71 558,13 Lt suma, kadangi iš LVAT sprendimu priteistos sumos, tai yra 91 040,00 Lt, buvo išskaičiuoti mokesčiai.

Atsakovė nurodė, kad iš pareiškėjui priteistos sumos išskaičiavo 5 825,87 Lt (Sodros mokestis: 2007–2008 m. - 3%, 2009–2010 m. - 9%) ir 13 656,00 Lt (GPM - 15%).

Gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką nustato Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Pagal šio įstatymo 3 str., pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Pajamos – be kita ko, tai atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas ir kt. (to paties įstatymo 2 str. 14 d.).

Kaip matyti, pareiškėjui atsakovė išmokėjo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 52-2326) 3 punktu į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma: 3.1. pagrindinis darbo užmokestis už atliktą darbą, apskaičiuotas pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (toliau vadinama – įmonė) taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines (pareigines) algas (toliau vadinama – mėnesinės algos) ir vienetinius įkainius; 3.2. padidintas apmokėjimas, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kitais teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais; 3.3. priedai ir priemokos prie valandinių (dieninių) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių ir mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse; 3.4. anksčiau gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktinio darbo užmokesčio skirtumas, mokamas darbuotojams teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais (neatsižvelgiant į šio skirtumo mokėjimo šaltinį); 3.5. premijos (mėnesio, ketvirčio, už 6, 9 mėnesių ar metų darbo rezultatus, vienkartinės, iš jų ir premijos iš pelno bei tantjemos) pagal įmonės darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą, darbuotojams skatinti skirtos vienkartinės piniginės išmokos, pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, mokamas valstybės tarnautojams.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo gautos pajamos yra susijusios su darbo santykiais, todėl iš jų į biudžetą privalomai išskaičiuotinas gyventojų pajamų mokestis.

Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Jame numatyta, jog asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, narystės ar tarnybos pagrindu, valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai (darbdaviai). Asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, narystės ar tarnybos pagrindu, nuo jiems priskaičiuoto mėnesinio darbo užmokesčio (atlyginimo) moka 9 proc. dydžio valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas (pensijų socialiniam draudimui – 3 proc., sveikatos draudimui – 6 proc.).

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog atsakovė teisėtai iš pareiškėjui mokamos sumos, tai yra 91 040,00 Lt, išskaičiavo 5 825,87 Lt (Sodros mokestis: 2007–2008 m. - 3%, 2009–2010 m. - 9%) ir 13 656,00 Lt (GPM - 15%). Pareiškėjo reikalavimai dėl 19 481, 87 Lt priteisimo bei 56 710,8 litų delspinigių priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo reikalavimas iš atsakovės priteisti 5 600,14 litų delspinigius: už 182 dienas, nuo sumos 19481, 87, kur buvo atimti iš 91 040 litų teismo priteistos sumos ir 24478,8 litų atlyginimo už šešis mėnesius, būtų 43 960,67 x iš 0,07 procento = 30,77 litai už pradelstą dieną x iš 182 dienų = 5600,14 litų, iš viso dėl neatsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju būtų 19481,87+56710,8+24478,8+5600,14=106271,61 litai, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjo prašomos priteisti sumos, nuo kurių pareiškėjas skaičiuoja delspinigius, šiuo sprendimu yra nepriteistinos.

Kaip matyti, kitais reikalavimais pareiškėjas teismo iš esmės prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Radviliškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinami tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje nustatinėjant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasi atsakovė privalėjo veikti priimdama sprendimus, ar atsakovė pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasi šių reikalavimų.

Pabrėžtina, jog, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A556-1639/2008), pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus, ši pareiga, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, aktualią administracinių teismų praktiką, darytina išvada, jog šiuo atveju būtent pareiškėjui kyla pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus dėl žalos priteisimo. Kitaip tariant, jis privalėjo pateikti įrodymus ir nurodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą teismui nustatyti būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Pareiškėjui tokių įrodymų nepateikus ir atitinkamai nenurodžius jo reikalavimus patvirtinančių aplinkybių, jo reikalavimai dėl neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo negali būti tenkinami.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovo 9933,2 litus: už išpirką už tyčiškai savivaldybės administracijos nedraustą mašiną skaičiuojant (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylos) tik nuo 2007-12-19 iki 2010-11-16, 19111,24 Lt 6124x0,07=4,28 už pradelstą d. x 890 = 3809,2 delspinigių. Iš viso: 6124+3809,2=9933,2 Lt.

Iš byloje esančio 2003 m. rugpjūčio 29 d. Radviliškio rajono PK KP ONT grupės tyrėjo tarnybinio pranešimo (1 tomas, b.l.7) matyti, kad L. V. patyrė 6124 Lt materialinę žalą, nes už informaciją apie tai, kur yra automobilis, sumokėjo 4000 Lt bei nenustatytam asmeniui papildomai padiktavo kodus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad žalą patyrė, nes sumokėjo išpirką už iš atsakovės pavogtą automobilį, tačiau kol dirbo šios žalos nereikalavo.

Teismas pažymi, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia šios žalos atsiradimą, visiškai nesusijusios su atsakovės veiksmais. Kaip matyti, pareiškėjas savo iniciatyva pervedė pinigus nenustatytam asmeniui, dėl ko baudžiamojoje byloje buvo pripažintas liudytoju. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė faktinių aplinkybių, kad iš atsakovės prašomų priteisti 9933,2 Lt turtinė žala būtų padaryta neteisėtais atsakovės veiksmais.

Taip pat teismas atmeta pareiškėjo reikalavimus iš atsakovės priteisti 7 303,5 Lt už pakeistą variklį, 10 549, 5 Lt už automobilio vairo perdėjimą, grąžinti natūra ar pinigais pareiškėjo turtą – el. grąžtą apie 100 Lt vertės, radijo telefonų stotelę – 1800 Lt vertė, 1200 Lt grynuosius pinigus laikytus seife, 40 metalinių kėdžių, 20 stalų, baldų komplektą ir kt. daiktus, iš atsakovės priteisti už išvežiotą visą Euro paramą Šeduvos seniūnijos gyventojams su savo nuosavu sunkvežimiu, už išleistus 24 laikraščius „Mano seniūnija”, kurių vieneto kaina būtų 4000 1itų, už gyventojams išdalintą apie 80 tonų labdarą, kurios pargabenimas bei išdalinimas kainavo apie 6000 litų, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia reikalavimus. Pareiškėjas skunduose ir pasisakymuose teismo posėdžių metu pateikė savo paaiškinimus, kurių tinkamai neįrodžius, teismas laiko pareiškėjo subjektyvia nuomone.

Pareiškėjas prašo teismo iš atsakovės priteisti 10 000 Lt, kurie iš jo buvo išskaityti kaip mokestis už tariamai viršytą telefoninių pokalbių limitą.

Teismas visiškai sutinka su atsakovės dėl šio reikalavimo išsakytais argumentais.

Atsakovė teismui pateikė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymą Nr. A-262-(8.2) „Dėl pokalbių mobiliaisiais telefonais limitų nustatymo“ (1 tomas, b.l.216). Kaip matyti, su šiuo įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, todėl teismas konstatuoja, jog pareiškėjas apie 60 Lt limito nustatymą žinojo. Byloje nėra rašytinių įrodymų, tačiau pareiškėjas su šiomis aplinkybėmis sutinka, jog apie iš jo atlyginimo nuskaitomą sumą pareiškėjas žinojo gaudamas algą bei atsiskaitymo lapelius, dėl nuskaitomų sumų pretenzijų atsakovei nereiškė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovė teisėtai buvo nustačiusi pokalbių mobiliaisiais telefonais limitus bei teisėtai iš pareiškėjo išskaičiuodavo atitinkamas sumas, kai pareiškėjas nustatytą limitą viršydavo.

Be to, teismas pažymi, jog byloje nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėjas skundu ir patikslintais skundais teismo prašė priteisti atlyginimą už viršvalandžius, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad jis neprašė viršvalandžių priteisti, norėjo tik parodyti, kad tikrai dirbo, buvo sąžiningas ir pasišventęs darbui. Teismo neprašo už juos atlyginti. Vadovaujantis ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p., teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus.

Nagrinėjamoje byloje ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatytų atvejų nenustatyta, todėl administracinė byla dėl pareiškėjo reikalavimo iš atsakovės priteisti atlyginimą už viršvalandžius nutrauktina (101 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjas teismo prašo iš atsakovės priteisti 270 000 Lt neturtinės žalos. Teismas pažymi, jog pareiškėjas L. V. ne kartą tikslino savo skundą, teikė išsamius paaiškinimus teismo posėdžio metu, tačiau teismui konkrečiai ir nenurodė, dėl kokių atsakovės neteisėtų veiksmų atsirado pareiškėjui neturtinė žala, kaip ji pasireiškė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė priteisti iš atsakovo už nusikalstamą veiką dariusių asmenų 270 000 Lt neturtinę žalą, nes žmogaus gyvybė įkainuota milijonais, tai 30 procentų už sugadintą sveikatą, 10 su viršum metų psichologinio smurto, teroro, ekonominio smurto ir dabar dėl padarytos pas jį kratos. Nurodė, kad seniūnija – tai vieninga organizacija, kuri, kaip ir savivaldybė; atėjo seniūnu dirbti, kad pakeltų savivaldybės autoritetą, valstybės tarnautojų autoritetą, kad žmonės tikrai gali ir turi dirbti, turi būti visiems pavyzdžiu, todėl negražu jį šmeižti. Dirbdamas seniūnu nieko neuždirbdavo, ištaškė labdaros fondui, tai dar kam – dirbo už nulį. Pasirodo, kad yra vagis, tas skaudu, todėl sako, kad neturtinė žala 270 000 Lt už sugadintą sveikatą, sunaikintą autoritetą, vaikai, žmona šaukia, dar kratos, tai yra už kankinimą, pažeminimą, valstybės tarnybos tarnautojo pažeminimą, pačios valstybės pažeminimą. Pareiškėjo atstovas advokatas teismui taip pat aiškiai nenurodė, dėl kokių atsakovės neteisėtų veiksmų atsirado pareiškėjui neturtinė žala, kaip ji pasireiškė.

Atsižvelgdamas į tai, teismas mano, jog pareiškėjas nesieja neturtinės žalos atsiradimo su neteisėtu pareiškėjo atleidimu iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų. Pažymėtina, jog 2010-05-18 sprendimu LVAT pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, tai yra teisėjų kolegija pripažino pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovės 360 000 Lt neturtinės žalos nepagrįstu.

Kaip jau minėta, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Tačiau pareiškėjas aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių, kaip pvz. sveikatos praradimo, psichinės sveikatos sutrikimų, teismui tinkamai neįrodė.

Teismas pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kurios leistų spręsti, jog dėl atsakovės neteisėto veikimo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kad tarp šio neteisėto veikimo ir pareiškėjui kilusios žalos yra priežastinis ryšys. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas neturi teisės į jam padarytos neturtinės žalos atlyginimą CK 6.271 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas taip pat atmeta ir kitus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus ir nesusijusius su byla.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas ir patikslinti skundai netenkinti ir atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. teismas,

nusprendžia:

Administracinę bylą Nr. I-339-355/2012 dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas nutraukti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Administracinę bylą dėl reikalavimo iš atsakovės priteisti atlyginimą už viršvalandžius nutraukti, nes pareiškėjas atsisakė skundo.

Likusia apimtimi pareiškėjo L. V. skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Donatas Daunys