Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu penkiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. P. nukentėjusiajai M. Š. priteista 6 804 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo V. P. priteista 4 138 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiosios A. Š. gydymo išlaidų atlyginimo.

Iš nuteistojo V. P. priteista 88 600 Lt Valstybinio socialinio fondui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2001 m. spalio 10 d. apie 23 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) m. nuo užpakalinės prekybos ir paslaugų centro „L“ pusės, pėsčiųjų taku, einančio lygiagrečiai vaikų darželio „Ą“, esančio (duomenys neskelbtini), pietinei ir vakarinei tvorai, sankirtoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įpykęs dėl prieš tai buvusio konflikto su nepažįstamais sugėrovais, iš chuliganiškų paskatų, pažeisdamas elementarias moralės bei elgesio normas, be jokios dingsties, tyčia užpuolė sutiktą nukentėjusiąją A. Š., smogė ranka nukentėjusiajai į dešinę veido pusę, o nukentėjusiajai nugriuvus, sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį bei ne mažiau kaip du smūgius į besiginančios rankas, taip padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje – smilkinyje, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose dešinio smilkinkaulio projekcijoje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą skruoste – viršutiniame voke, kraujosruvas dešinės akies vokų – skruosto srityje minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose ir po aponeurotiniu šalmu, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, odos nubrozdinimą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą kairės akies vokų srities minkštuosiuose audiniuose, po lūpų gleivinėmis, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą smakro kairėje pusėje, kraujosruvas smakro minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas už kairės ausies, odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, sužalojimus rankose: dešinio dilbio srityje ir kairio žasto – dilbio srityje, dėl ko nukentėjusioji prarado sąmonę.

Po to V. P. nutempė nukentėjusiąją į vaikų darželio „Ą” teritoriją, esančią, (duomenys neskelbtini) ir pasinaudodamas dėl sąmonės netekimo bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nusmaukė A. Š. kelnes bei kelnaites, tokiu būdu ją išžagino ir paliko gulinčią be sąmonės, dėl ko nukentėjusioji nuo sužalojimų į galvą visumos bei atsiradus kraujo išsiliejimui po voratinkliniu smegenų dangalu kaktinėse – momeninėse skiltyse, į smegenų skilvelius, sunkaus galvos smegenų sukrėtimo, 2011 m. spalio 17 d. (turėtų būti 2001 m. spalio 17 d.) ligoninėje mirė.

Nuteistojo nuomone, nagrinėjamojoje byloje būtina paskirti pakartotinę DNR ekspertizę, nes byloje pateiktos Kriminalistinių tyrimo centro 2012 m. rugsėjo 17 d. ir Kauno ekspertinio skyriaus 2004 m. liepos 8 d. (turėtų būti: 2004 m. liepos 2 d.) specialisto išvados prieštaringos.

V. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. P. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, specialisto išvadą dėl DNR genotipo nustatymo, nepagrįstai vadovavosi slapto sekimo protokole užfiksuotais duomenimis, taip neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų šio BPK normų pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas Kauno apygardos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo V. P. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto, kriminalistinių tyrimų išvadas bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde byloje surinktu ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus analizuoja vienpusiškai ir atskirai, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. tvirtina, kad pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas nepagrįstai, nes šio nusikaltimo nepadarė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje V. P. kaltė grindžiama ne tik tiesioginiais kaltės įrodymais, bet ir netiesioginiais. Tačiau pažymėtina, kad bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pažymėtina, kad V. P. 2012 m. rugsėjo 5 d. sulaikius BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka ir pareiškus įtarimą dėl A. Š. nužudymo, dalyvaujant gynėjui, nuteistasis kaltės nepripažino (9 t., 2, 7-8 , 9 b. l.). V. P. 2012 m. rugsėjo 14 d. apklaustas papildomai įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimą, nes viską apgalvojo, tai buvo jaunystės klaidos, už kurias turi atsakyti. Nuteistasis parodė, kad 2001 m. rudenį, buvo išgėręs ir supyko ant sugėrovų dėl kilusio konflikto. Eidamas prie darželio kampo, netoli parduotuvės „L“ pamatė jauną moterį, kuriai be jokios priežasties rankos riešu sudavė į smakrą. Nuo smūgio moteris parkrito ant šono, tačiau norėjo atsikelti, todėl ranka sudavė į pakaušį, po to, sudavė smūgius rankomis ir spardė į viršutinę kūno dalį, kol pasigirdo moters švokštimas. Moteris nesigynė, tačiau bandė išvengti smūgių. Kai moteris buvo bejėgiškos būklės, ją nutempė į darželio teritoriją ir išžagino, spermą suleido į vidų. Moterį paliko gyvą, nes žaginimo metu ji kvėpavo ir retkarčiais dejavo (9 t., 11-13 b. l.). Nuteistasis V. P. analogiškus parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant gynėjui (9 t., 15-19 b. l.). V. P. šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui, jo metu buvo padarytas vaizdo įrašas kompaktinėje plokštelėje (9 t., 21-27 b. l.).

Nuteistojo V. P. parodymus patvirtina kita rašytinė bylos medžiaga, t. y. nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., 34-37, 38-47 b. l.), teismo medicinos ekspertizių išvados (1 t., 77-84, 90-92 b. l.), DNR specialistų išvados (1 t., 125-126 b. l.).

Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad A. Š. buvo užpulta, sumušta ir išžaginta 2001 m. spalio 10 d. apie 23 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) m. nuo užpakalinės prekybos ir paslaugų centro „L“ pusės, pėsčiųjų taku, einančio lygiagrečiai vaikų darželio „Ą“, esančio (duomenys neskelbtini), pietinei ir vakarinei tvorai, sankirtoje (1 t., 34-37, 38-47 b. l.). Nuteistasis V. P. parodymų patvirtino vietoje metu nurodė tą pačią vietą prie PC „L“ bei paaiškino A. Š. sumušimo ir išžaginimo aplinkybes (9 t., 21-27). Tai sutampa su nukentėjusiosios M. Š. parodymų patikrinimo protokole užfiksuotais duomenimis apie tai, kad dukra A. į darbą ir iš jo vaikščiojo pėsčiųjų taku tarp prekybos centro „L“ ir vaikų darželio „Ą“ (2 t., 5-12 b. l.).

Teismo medicinos ekspertizės išvadomis Nr. 1135 ir pM 20/2012-1135/2001 objektyviai nustatyta, kad A. Š. lavone rasti bei diagnozuoti daugybiniai sužalojimai ir nubrozdinimai galvoje, smakre, rankose, kurie galėjo būti padaryti 2001 m. spalio 11 d. Sužalojimai padaryti vienu metu, paveikiant kietu buku daiktu, suduodant rankomis bei spardant. A. Š. galvoje nustatyti sužalojimai visumoje vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nes išoriniai sužalojimai galvoje tik nurodo trauminio poveikio į galvą vietą ir jie nulėmė vidinius kraujo išsiliejimus smegenyse. A. ligoninėje ginekologinės apžiūros metu nurodyta, kad mergystės plėvėje ties penkta valanda matyti apie 3-4 mm švieži įtrūkimai, kurie galėjo būti padaryti įvykio (išžaginimo) metu (1 t., 77-84, 90-92 b. l.).

Aukščiau paminėtos teismo medicinos ekspertizių išvados visiškai sutampa su nuteistojo V. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu jam buvo XX metai (V. P. gimęs XXX m., o nusikaltimas buvo padarytas 2001 m. rudenį). Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad nuteistasis V. P. 2001 m. rudenį buvo atvykęs į A. miestą ir gyveno pas dėdę S. P. 2001 m. spalio 22 d. teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. Š. makštyje buvo rasta sperma (1 t., 95-96 b. l.). V. P. 2012 m. rugsėjo 14 d. apklausiamas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, aiškiai ir smulkiai nurodė A. Š. sumušimo ir išžaginimo aplinkybes, kurios iš esmės sutampa su aukščiau paminėtų teismo medicinos specialistų išvadomis dėl sužalojimų lokalizacijos, padarymo laiko ir mechanizmo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju net parodė, kad A. Š. pirmiausia sudavė alkūne į smakrą, dėl ko nukentėjusioji nukrito, po to, ją mušė rankomis ir spardė į galvą, o spermą suleido į vidų (9 t., 11-19 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai A. Š. ne tik galvoje, bet ir smakre, o makštyje ir ant kelnaičių buvo rasta sperma (1 t., 77-84 b. l.). 2001 m. lapkričio 26 d. teismo medicinos ekspertizės išvada nustatyta, kad sperma ant A. Š. kelnaičių bei tampone priklauso tam pačiam vyrui (1 t., 99-103 b. l.). Akivaizdu, kad A. Š. sužalojimo ir išžaginimo aplinkybes galėjo žinoti tik asmuo, padaręs nusikaltimą, t. y. V. P. Be to, 2012 m. rugsėjo 17 d. DNR specialisto išvada Nr. 140-(47769)-IS1-5365 nustatyta, kad ant A. Š. kelnaičių rastos spermos genotipas ir tampone su nukentėjusiosios makšties turiniu rastos spermos genotipas sutampa su V. P. (a. k. XXXXXX) genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų V. P. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė yra ne didesnė nei 0,00000000002 % (1 t., 125-126 b. l.). Teisėjų kolegija neabejoja minėta teismo DNR specialisto išvada Nr. 140-(47769)-IS1-5365, nes ekspertė D. K. turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, biologinių tyrimų specialisto kvalifikaciją ir šešiolikos metų objektų tyrimo stažą, t. y. turi pakankamą kompetenciją ir kvalifikaciją (1 t., 125 b. l.). Apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo abejoti aukščiau paminėta DNR tyrimo specialisto išvada, nes ji atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinio proceso metu apklausta ekspertė D. K. patvirtino minėto DNR tyrimo išvadas. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal BPK 286 straipsnį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Paprastai ekspertizė skiriama tais atvejais, jeigu nusprendžiama, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kada specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumui. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta DNR tyrimo išvada neprieštarauja nuteistojo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai. Tai, kad DNR tyrimą atliko tie patys Lietuvos kriminalistinės policijos biuro kriminalistinių tyrimo centro specialistai (ekspertai), nėra pagrindas abejoti jų išvadomis, nes byloje nėra jokių duomenų dėl jų išankstinio suinteresuotumo ar neobjektyvumo.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad V. P. kritikuoja teismo medicinos specialisto 2004 m. liepos 2 d. išvadą Nr. S-SP 81/04 (02) (1 t., 114-115 b. l.) ir mano, kad ji prieštarauja Kriminalistinių tyrimo centro 2012 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadai Nr. 140-(4769)-IS1-5365 (1 t., 125-126 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, jokių prieštaravimų tarp minėtų specialistų išvadų nėra, nes jos vieną kitą papildo. Iš teismo medicinos specialisto 2004 m. liepos 2 d. išvados Nr. S-SP 81/04 (02) matyti, kad tampone, paimtame iš A. Š. makšties, rasta sperma su antigenu A, kuris būdingas pačiai nukentėjusiajai, todėl konkrečiai pasisakyti dėl spermos grupinės priklausomybės nėra galimybės, nes neatmetama galimybė, jog sperma gali priklausyti asmeniui, turinčiam A (II) kraujo grupę. Nesant laboratorijoje reagento, antigenas H nenustatytas (1 t., 114-115 b. l.). Tuo tarpu Kriminalistinių tyrimo centro 2012 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvada Nr. 140-(4769)-IS1-5365 nustatyta, kad ant A. Š. kelnaičių rastos spermos genotipas ir tampone su nukentėjusiosios makšties turiniu rastos spermos genotipas (žiūrėti LKPB KTC 2001 m. lapkričio 26 d. ekspertizės aktą Nr. 7658) (1 t., 99-103 b. l.) sutampa su V. P. (a. k. XXXXXX) genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų V. P. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė yra ne didesnė nei 0,00000000002 % (1 t., 125-126 b. l.). Kaip matyti iš šios specialisto išvados, ekspertė D. K. rėmėsi Kriminalistinių tyrimo centro 2001 m. lapkričio 26 d. ekspertizės aktu Nr. 7658, kur buvo atliekami genotipo lyginamieji tyrimai. Teismo medicinos specialisto 2001 m. spalio 22 d. ekspertizės išvada Nr. 113 nustatyta, kad tampone, paimtame iš A. Š. makšties, rasta sperma (1 t., 95-96 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas neturi jokio pagrindo netikėti 2012 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvada Nr. 140-(4769)-IS1-5365, nes ji atitinka kitą rašytinę bylos medžiagą ir vertinama visumoje su kitais įrodymais.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. ir 2012 m. spalio 2 d. A. rajono apylinkės teismas priėmė nutartis dėl leidimo slaptai sekti V. P. A. apskrities VPK patalpose (1 t., 176, 178 b. l.). Iš slapto sekimo protokolų matyti, kad V. P. pasakoja kitam vyrui apie moters užpuolimo, sumušimo ir išžaginimo aplinkybes prie vaikų darželio (1 t., 181-191 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad slaptas sekimas buvo atliktas laikantis BPK 160 straipsnio reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas juo, kaip įrodymu, vadovavosi pagrįstai. Kaip matyti iš slapto sekimo protokolo, V. P. pats laisva valia pasakojo kitam vyrui apie A. Š. sumušimo ir išžaginimo aplinkybes, jis nebuvo provokuojamas ar kitaip veikiamas iš šalies. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad slapto sekimo protokolas vertinamas visumoje su kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teisme V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, nes taip kalbėti jam liepė kriminalistai. Tačiau tokie nuteistojo parodymai vertinami kritiškai, kaip gynybos priemonė siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes baudžiamosios bylos medžiagoje tokių duomenų nėra. Priešingai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu su V. P. visi procesiniai veiksmai buvo atliekami dalyvaujant gynėjui, šių veiksmų rezultatai fiksuojami tinkamai, jokių pastabų nuteistasis ir jo gynėjas dėl to nepareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytinei bylos medžiagai.

Nuteistojo V. P. nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuota ir jis pirmosios instancijos teisme nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų). Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuojančius požymius, todėl jie nekartojami ir neaptariami, nes teisėjų kolegija su jais sutinka. Be to, nuteistasis skunde jokių argumentų dėl to nenurodo.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas V. P. dėl tyčinio nužudymo skundžiamajame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad jis nužudė A. Š. veikdamas netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad nuteistasis suduodamas daugybinius smūgius nukentėjusiajai į galvą, taip padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). V. P. sąmoningas leidimas pasekmėms kilti pasireiškė abejingumu galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Tokią išvadą patvirtina aukščiau minėti nuteistojo veiksmai po nusikaltimo padarymo, t. y. A. Š. paliko įvykio vietoje dar gyvą, kuri mirė ligoninėje 2001 m. spalio 17 d. Netiesioginės tyčios kaltės formą patvirtina slapto sekimo protokole užfiksuoti nuteistojo aiškinimai apie tai, kad moterį jis paliko gyvą, jos mirties nenorėjo (1 t., 181-191 b. l.). Teisėjų kolegija įvertinusi padarytų sužalojimų intensyvumą ir lokalizaciją – galvą, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos įvairios versijos ir nustatinėjami asmenys, padarę šį nusikaltimą. Tai, kad baudžiamoji byla prieš Ž. K. ir E. J. buvo nutraukta, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl A. Š. nužudymo, nei paneigia, nei patvirtina V. P. kaltę arba daro aukščiau išvardytus įrodymus niekiniais (8 t., 173-175 b. l.). Priešingai, šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnai ėmėsi visų įmanomų priemonių labai sunkiam nusikaltimui išaiškinti, todėl nors po nusikaltimo padarymo iki kaltininko nustatymo praėjo nemažas laiko tarpas, byloje surinkti įrodymai nepasidarė nepatikimais ar neįtikinamais. Pažymėtina, kad baudžiamoji byla dėl A. Š. išžaginimo V. P. nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (9 t., 33-35 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aukščiau paminėtas svarbias nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. apie jo padarymo laiką, vietą, sužalojimų padarymo nukentėjusiajai pobūdį ir lokalizaciją, nukentėjusiosios mirties aplinkybes (kad ji kvėpavo, dejavo, paliko gyvą) žinojo tik nuteistasis V. P. Teisėjų kolegija įvertinusi visus aukščiau išdėstytus įrodymus konstatuoja, kad būtent V. P. dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. Š.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad A. Š. 2011 m. spalio 17 d. ligoninėje mirė, nes ji mirė 2001 m. spalio 17 d. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra techninė spausdinimo klaida, kuri neturi jokios įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nukentėjusiajai M. Š. priteistos turtinės žalos ir neturtinės žalos dydžių neginčija. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai M. Š. priteista turtinė žala pagrįsta dokumentais, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji M. Š. dėl dukros mirties patyrė skausmą, didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, emocinę depresiją. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji su dukra buvo labai artimos, ji (A. Š.) rūpindavosi tėvais, seserimi ir broliu. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų, o priteistos neturtinės žalos dydis atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per didelis.

V. P. apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės dydžio ir pagrįstumo taip pat neginčija. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), netiesioginės tyčios kaltės formą, V. P. pagrįstai ir teisingai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas nežymiai didesnis negu numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), V. P. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.