- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-16
- Bylos Nr.
- I-2763-463/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00729-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Tomas Blinstrubis, Jolanta Malijauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- V. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Arūno Kaminsko ir Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei – šios institucijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei R. J.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. R. (toliau – pareiškėja) 2017 m. kovo 1 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) Miesto plėtros departamento 2017 m. vasario 1 d. raštą „Dėl žemės sklypų projektavimo buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo teritorijoje“ (toliau – skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo buvusio Lėščiniaki (šį pavadinimą teismas nurodo pagal byloje esančią informaciją (b. l. 42)) rėžinio kaimo teritorijoje ties Vilniaus vakariniu aplinkkeliu Vilniaus mieste suprojektuoti grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai priimti (b. l. 1–12).
Pareiškėja skunde nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Pasak pareiškėjos skundžiamas Administracijos sprendimas yra priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – Tarybos sprendimas), todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pasak pareiškėjos, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu. Mano, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Pasak pareiškėjos, Tarybos sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta tam tikras viešąsias erdves pripažinti svarbiomis bendruomenei vietomis ir kuriuo remiamasi skundžiamame sprendime, buvo priimtas pažeidžiant įstatymo viršenybės principą ir viršijant Tarybos kompetenciją, nes juo buvo sukurtas naujas teisinis reglamentavimas, o ne detalizuotos įstatyminės nuostatos. Tarybos sprendimu, pasak pareiškėjos, buvo nustatytas papildomas kriterijus, pagal kurį tam tikri Vilniaus mieste esantys žemės plotai priskiriami valstybės išperkamai žemei, o tai reiškia, kad šiuo sprendimu buvo pakeistas Atkūrimo įstatymas. Be to, Tarybos sprendimas yra neaiškus, netikslus, neapibrėžto pobūdžio. Tarybos sprendimu neįrodyta, kad jame nurodytoms teritorijoms yra aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, dėl kurio šios teritorijos priskirtinos valstybės išperkamai žemei, t. y. natūra negrąžintinai žemei. Nurodo, kad Tarybos sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, o būtent pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises natūra į Vilniaus mieste esančią laisvą (neužstatytą) žemę. Mano, kad sprendime nurodytas Administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 30-200 (toliau – Administracijos įsakymas) nėra privalomas sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nes juo nebuvo patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, o tik pritarta atitinkamų Vilniaus miesto teritorijų gatvių schemoms. Pažymi, kad miesto teritorijose, kuriose galima kita pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, nedraudžiamas žemės grąžinimas piliečiams. Vykdyti veiklą, atitinkančią leidžiamus būdus, gali ne tik valstybės ir savivaldybės institucijos, bet ir privatūs asmenys (piliečiai) ir jų veikla taip pat gali būti tenkinamas visuomenės poreikis. Atkreipia dėmesį į faktą, kad ties Vilniaus vakariniu aplinkkeliu yra savavališkai pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė su stogu, tačiau valstybinės institucijos nesiima veiksmų, kad valstybinė žemė būtų atlaisvinta. Tai, pasak pareiškėjos, rodo, kad visuomenės poreikio į šią žemę nėra. Mano, kad buvusio Lėščiniaki rėžinio kaimo žemę priskirti Tarybos sprendime apibrėžtoms teritorijoms nėra pagrindo. Atitinkamai, nėra pagrindo šią žemę laikyti valstybės išperkama žeme. Administracijos sprendime nėra nurodytos konkrečios teisės normos, sudarančios pagrindą minėtą teritoriją priskirti valstybės išperkamai žemei. Mano, kad tai yra esminis skundžiamo sprendimo trūkumas ir pakankamas pagrindas sprendimo panaikinimui. Atsižvelgiant į tai, kad minėta žemė, pareiškėjos nuomone, yra laisva, Administracija įpareigotina suprojektuoti žemės sklypą atskiru natūra grąžintinu žemės sklypu ir atlikti kitus būtinus veiksmus NŽT sprendimui dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo priimti.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 96). Pareiškėjos neatvykimo į posėdį priežastys teismui nežinomos, byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Administracija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 46–54). Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas teisėtų ir šioje byloje neginčijamų Įsakymo ir Tarybos sprendimo pagrindu. Šiems sprendimams ginčyti pareiškėja yra praleidusi įstatyme nustatytus terminus. Todėl sprendimas, pagrįstas nenuginčytais administraciniais aktais, negali būti laikomas neteisėtu. Net ir panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjos teisės nebus apgintos, nes liks galioti sprendimai, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Atkreipia dėmesį, kad Įsakyme ginčo teritorija patenka į suplanuotos teritorijos T71 kvartalą, kuriame siūlomas naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorija. Šios teritorijos naudojimo būdas pasižymi tam tikra specifika – tai yra teritorija, kuri skirta bendram viešam naudojimui, kurios pats statusas reiškia, kad teritorija yra skirta visuomenės interesų užtikrinimui. Nurodo, kad viešoji erdvė – tai teritorijos elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. Šias erdves Administracijos direktorius formuoja ne detaliaisiais planais, o žemės valdos projektais. Tarybos sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kurio minėtas sprendimas nepažeidžia. Nesutinka, kad Įsakymas yra rekomendacinio pobūdžio. Nurodo, kad Administracijos direktorius, projektuodamas sklypus viešoms erdvėms, privalo juo vadovautis. Paaiškina, kad vakarinio aplinkkelio svarba miestui yra neabejotina, tai yra visuomenės interesas, todėl būtina apsaugoti ir vietos bendruomenės interesus, nes šios bendruomenės gyvenimo sąlygos, nutiesus aplinkkelį, neabejotinai nukentės. Tarybos sprendimu ir yra užtikrinama šių interesų pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teritorija yra priskirta valstybės išpirktinai žemei, mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo. Pasak Administracijos, pareiškėja neįrodė realaus jos teisių pažeidimo fakto, kaip jis pasireiškė, todėl skundas atmestinas.
Teismo posėdyje Administracijos atstovė palaikė Administracijos atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atstovė nurodė, kad sklypai Administracijoje yra formuojamai ne pagal pareiškėjų abstrakčius prašymus, o pagal NŽT pateiktą konkrečią informaciją. Paaiškino, kad teritorijos šalia Vilniaus vakarinio aplinkkelio planavimo sprendiniai buvo patvirtinti anksčiau, nei pareiškėja į šią teritoriją išreiškė pageidavimą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prašo dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Paaiškina, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę. Nurodo, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima gavęs Administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Jeigu minėtas dokumentas nėra pateiktas, NŽT neturi teisės atkurti nuosavybės teises į žemę.
Teismo posėdyje NŽT atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 90). 2017 m. gegužės 30 d. teisme gautas NŽT prašymas bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant (b. l. 93).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Administracijos atsisakymo pareiškėjos nurodytoje vietoje suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kartu su S. R. 2011 m. vasario mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui du žemės sklypus Lėščiniaki rėžinio kaimo teritorijoje (b. l. 61). Administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. liepos 4 d. raštu informavo, kad pareiškėjos nurodytose teritorijose projektuojami sklypai (b. l. 62–63). Šiuo raštu pareiškėjos (taip pat ir S. R.) buvo paprašyta pareikšti savo valią dėl tolesnio šių sklypų projektavimo ir tiksliųjų kadastrinių matavimų parengimo. Atsakydamos į šį raštą, pareiškėja ir S. R. pranešė, kad nėra suinteresuotos projektuojamais sklypais, nes jie netinka statyboms bei jokiai kitai ūkinei veiklai (b. l. 64).
Nustatyta, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 10 d. raštu kreipėsi į Administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę buvusio Lėščiniaki rėžinio kaimo kartografuotoje teritorijoje laisvuose (neužstatytuose) ir nepriskirtose valstybei išperkamai žemei plotuose suformuoti žemės sklypą(-us) grąžinimui natūra (b. l. 65). Prie šio rašto buvo pridėta kartografinės medžiagos kopija (b. l. 67). Administracijos Miesto plėtros departamentas atsakė NŽT Vilniaus miesto skyriui, kad buvusio Lėščiniaki rėžinio kaimo žemė, nurodyta pateiktoje kartografinėje medžiagoje, priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta Lazdynų gyvenamojo mikrorajono įvairios paskirties pastatais, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros statiniais, patenka į valstybinės reikšmės mišką, o dalis patenka į Lazdynų urbanistikos paveldo objekto teritoriją (b. l. 68). Administracijos Miesto plėtros departamentas minėtame atsakyme prašė atlyginimo už valstybės išperkamai priskirtą žemę klausimus spręsti įstatymo nustatyta tvarka ir būdais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. prašymu „Dėl žemės sklypų suformavimo“ (toliau – prašymas) kreipėsi į Administracijos Miesto plėtros departamentą (b. l. 25). Šiuo prašymu pareiškėja pasiteiravo dėl galimybės suformuoti žemės sklypą pridėtame plane pažymėtoje konkrečioje teritorijoje (toliau – ginčo teritorija). Pareiškėja prašyme nurodė, kad ši teritorija patenka į buvusio Lėščiniaki rėžinio kaimo ribas. Prie prašymo pareiškėja pridėjo plano ištrauką, kurioje pažymėjo ginčo teritoriją (b. l. 26). Pareiškėjos plane nurodyta ginčo teritorija yra šalia objektų pažymėtų Nr. 98A, Nr. 102, Nr. 104. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Administracijos Miesto plėtros departamentas skundžiamu sprendimu atsakė pareiškėjai, kad galimybės suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą pareiškėjos nurodytoje vietoje nėra, nes ši teritorija dar pagal 2012 m. Administracijos įsakymu patvirtintą Lazdynų seniūnijos teritorijos schemą yra bendro naudojimo teritorijos sklype. Be to, ši teritorija pagal 2016 m. rugpjūčio 24 d. priimtą Tarybos sprendimą patenka į teritoriją, kuri yra pripažinta svarbia vietos bendruomenei (b. l. 45). Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ši teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri nėra grąžinama natūra (už ją atlyginama kitais įstatyme numatytais būdais). Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Administracijos atsakymu, kreipėsi į teismą.
Skundžiamame įsakyme remiamasi Administracijos įsakymu ir Tarybos sprendimu.
Nustatyta, kad 2012 metais Administracijos įsakymu buvo pritarta tam tikrų teritorijų schemoms, pagal kurias ginčo teritorija patenka į schemoje pažymėtą T71 teritoriją, kuri apima 6,2 ha plotą (b. l. 60, 95). Nurodyta, kad šios teritorijos tvarkymo režimas – bendro naudojimo teritorija (b. l. 58). Šalia ginčo teritorijos esančios T70 teritorijos (0,3 ha) nurodyta paskirtis – infrastruktūros (garažo statybos ir eksploatavimo) (b. l. 58). Minėtu Administracijos įsakymu buvo nustatyta, kad šios schemos yra dokumentai, kuriais remiantis planuojami nurodytų teritorijų sklypai aikštėms, parkams, miesto skverams, želdynams ir esamoms susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti (b. l. 56).
Tarybos sprendimu, priimtu iki pareiškėjos prašymo pateikimo, pripažinta, kad tam tikrų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei (b. l. 71). Minėtu sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad nurodytiems objektams eksploatuoti Administracija organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą. Šių projektų tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdiniams eksploatuoti. Šio Tarybos sprendimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad sprendimas yra suderinamas su šiuo metu galiojančiais teisės aktais, o taip pat ir su Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu (b. l. 72).
Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad ginčo teritorija, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri natūra yra negrąžinama. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja valstybės iš piliečių išperkamus miškus ir vandens telkinius. Byloje nėra duomenų, kad ginčo teritorijoje būtų miškas ar vandens telkinys, todėl šiuo atveju Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis nėra aktualus.
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kokia žemė yra valstybės išperkama iš piliečių Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Skundžiamame sprendime nėra detalizuota, kokia konkrečiai minėto straipsnio dalimi (ir punktu) yra remiamasi darant tokią išvadą, tačiau skundžiamame sprendime, kaip minėta, remiamasi Tarybos sprendimu. Pasak Administracijos, ginčo teritorija patenka į Tarybos sprendimu vietos bendruomenei svarbiomis pripažintas viešąsias erdves. Tarybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu (b. l. 21), kuriame nustatyta, kad žemė iš piliečių išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta. Minėta teisės akto nuostata įvardija visus atvejus, kurie rodo, kad minėta žemė yra užimta. Vienas tokių Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų atvejų yra tai, kad žemė yra užimta savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Taigi, Atkūrimo įstatymo prasme ne bet kokia savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalinga žemė laikytina užimta (išperkama), o tik žemė tam tikrų objektų, kurie skirti komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Be to, tokių objektų svarba vietos bendruomenei turi būti pripažinta savivaldybės tarybos. Šiuo atveju Tarybos sprendime buvo nurodyta, kad vietos bendruomenei svarbiomis pripažįstamos tam tikros viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų. Pasak pareiškėjos, šių viešųjų erdvių laikymas užimta (valstybės išperkama) žeme neleistinai išplečia Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja, kas gali būti laikoma išperkama žeme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Tarybos sprendime tik nurodyta tam tikra bendruomenei svarbia pripažintina teritorija, tačiau jame nėra detalizuojami motyvai, kodėl ši teritorija tokia pripažįstama. Tarybos sprendimo motyvai yra išdėstyti aiškinamajame rašte iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų tam tikrų funkcinių zonų dalys, į kurias patenka ir ginčo teritorija, buvo pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei dėl šių tikslų – želdynų tvarkymui ir kūrimui, gyventojų poilsio organizavimui, kūno kultūros ir sporto plėtojimui (b. l. 72). Administracijos atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad ginčo teritorija taip pat yra svarbi vietos bendruomenei (labai intensyviai užstatyto Lazdynų mikrorajono gyventojams) tam, kad tam tikra žalia zona apsaugoti ją nuo taršos ir triukšmo, susijusio su šalia esančiu aplinkkeliu. Šis tikslas nėra nurodytas Tarybos sprendimo aiškinamajame rašte, todėl teismo yra nevertinamas.
Atsižvelgiant į aiškinamajame rašte nurodytus tikslus, darytina išvada, kad šie tikslai (gyventojų poilsio organizavimas, kūno kultūros ir sporto plėtojimas) atitinka tikslus, įvardytus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, ginčo teritorija, remiantis Tarybos sprendimu, yra užimta žemė. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tokia žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad valstybės išperkamas nekilnojamasis turtas – tai nekilnojamasis turtas, kurį dėl šiame įstatyme nurodytų priežasčių paėmė ir išperka valstybė, atlygindama jo savininkui šiame įstatyme nurodytais būdais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame sprendime pareiškėjai buvo teisėtai ir pagrįstai atsakyta, jog jos nurodyta ginčo teritorija negali būti grąžinta natūra. Skundžiamą sprendimą panaikinti nėra pagrindo. Atitinkamai, teismas neturi pagrindo įpareigoti Administraciją ginčo teritorijoje pareiškėjai suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą bei įpareigoti atlikti kitus pareiškėjos prašomus veiksmus (atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti kadastro bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus NŽT).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjos skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.