- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-507-134-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Tomas Zdanavičius, Eligijus Gladutis
- Kaltinamasis
- D. E.
- Advokatai
- Regina Butnevičienė
- Kategorijos
Teisėjas Artūras Ridikas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2
2012 m. birželio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. E. išteisintas pagal BK 182 str. 1 d., neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
V. D. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. E. išteisintas kaltinus jį tuo, kad jis 2011 m. rugsėjo 24 d., apie 15.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai, įgijo V. D. priklausantį turtą – pinigus 1700 Lt, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus V. D. ir telefonu melagingai prisistačius pradžioje V. D. dukterėčia, o vėliau policijos pareigūnu bei pranešus, kad padarė autoįvykį dėl ko bus teismas, bei pareikalavus 2000 Lt už tai, kad nebūtų teismo, žinodamas, kad V. D. dukterėčia jokio autoįvykio nepadarė, nuvyko pas V. D. į namus, esančius, ir iš jos paėmė 1700 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir D. E. nuteisti pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose bei priteisti iš D. E. V. D. 1700 Lt.
Prokuroras skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Išteisintojo pirmojoje apklausoje nepadaryti jokie BPK pažeidimai, o antrojoje apklausoje padaryti pažeidimai yra neesminiai. Gynėjo dalyvavimas apklausose nebuvo privalomas, pats išteisintasis jo atsisakė. Išteisintojo parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių buvo pakankamai išsamūs, konkretūs, todėl patikimi. Išteisintasis juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Teismo išvados dėl šio tyrimo veiksmo duomenų nepatikimumo taip pat nepagrįstos, nes nėra duomenų, kad išteisintasis būtų verčiamas vykti į parodymų patikrinimą vietoje, šį tyrimo veiksmą atlikusi tyrėja teisme patvirtino, kad išteisintasis apklausų metu nurodė vietą, kurioje iš nukentėjusiosios paėmė pinigus, paneigė išteisintojo parodymus, kad ji pati nevykusi į parodymų patikrinimą vietoje. Išteisintasis tyrimo veiksmų protokolus patvirtino savo parašais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras daro išvadą, kad išteisintojo teisme duoti parodymai, jog jis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo, turi būti vertinami kaip jo gynybinė versija.
Prokuroras teigia, kad teismas nepakankamai įvertino iš telekomunikacijų bendrovių gautus duomenis apie mobiliojo ryšio telefonų skambučių laiką ir vietą. Pas išteisintąjį buvo rastos ir paimtos dvi SIM kortelės, kurių vienos numeris yra 867432681. Nustayta, kad ši kortelė buvo įdėta į telefoną, kurio IMEI NR.359387106912. Į šį telefoną būdavo dedama kita kortelė, kurios Nr. 862764213, tai tas abonementinis numeris, kurio savininkas vyko pas nukentėjusiąją paimti pinigų. Iš celių buvimo vietos, judėjimo krypties matyti, kad šie duomenys sutampa su išteisintojo apklausoje nurodytais duomenimis apie jo vykimo maršrutą. Abonentinis Nr. 862764213, kuriuo naudojosi išteisintasis, nusikaltimo padarymo metu bendravo su abonentu Nr. 864441744, o šis buvo įdėtas į tris mobiliojo ryšio telefonus, į kuriuos buvo dedama mobiliojo ryšio kortelė, kurios numeris 865418052, t.y. tas abonentas, iš kurio skambinta nukentėjusiajai. Abonentas Nr. 865418052 skambučio metu buvo Marijampolėje. Šiame mieste esančiuose pataisos namuose išteisintasis atlikinėjo bausmę.
Apibendrindamas prokuroras teigia, kad byloje pakanka įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, panaudoję apgaulę prieš nukentėjusiąją, naudodamiesi mobiliojo ryšio telefonu Nr. 864441744, davė nurodymus laisvėje esančiam išteisintajam, kuris naudojosi SIM kortele Nr. 864764213, nuvykti į nukentėjusiosios namus ir paimti iš jos pinigus, todėl D. E. turi būti pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo.
Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir D. E. pagrįstai išteisino dėl jam inkriminuoto sukčiavimo padarymo, neįrodžius jo dalyvavimo šiame nusikaltime. Teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo pagrindinius įrodymų šaltinius, kuriais buvo grindžiamas D. E. pareikštas kaltinimas – D. E. apklausų įtariamuoju ir parodymų patikrinimo vietoje protokolus ir išdėstė pagrįstus argumentus, dėl kurių šie įrodymai vertintini kaip nepatikimi. Prokuroras skunde akcentuoja tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. E. apklausiant įtariamuoju ir atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, nebuvo padaryti formalūs šių tyrimo veiksmų atlikimo pažeidimai : D. E. savo noru atsisakė gynėjo dalyvavimo, pasirašė apklausų ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, proceso metu neteigė, kad pareigūnai prieš jį naudojo prievartą, duodamas parodymus, nurodė esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Tačiau teismui abejones išteisintojo parodymų patikimumu kėlė ne formalūs tyrimo veiksmų pažeidimai, o tam tikros jų atlikimo detalės, kurių visuma suteikė pagrindą abejoti išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu išdėstyto prisipažinimo padarius sukčiavimą savanoriškumu. Teismas įvertino tai, kad išteisintasis pirmojoje įtariamojo apklausoje smulkiai nenurodė visų sukčiavimo padarymo aplinkybių, kurios galėtų būti žinomos tik šį nusikaltimą padariusiam asmeniui, o antrosios įtariamojo apklausos tekstas beveik pažodžiui, t.y. įrašius vieną papildomą sakinį, nukopijuotas nuo pirmosios apklausos. Teismas kritiškai įvertino ir įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu gautus duomenis, nes šio tyrimo veiksmo trukmė - 40 min. - įvertinus atstumą nuo policijos komisariato iki nukentėjusiosios namų, buvo aiškiai per maža jo išsamiam atlikimui, tyrimo metu darytos fotonuotraukos neinformatyvios, be to, išteisintasis jau prieš pirmą įtariamojo apklausą nurodė, kad parodymų patikrinimo vietoje metu jam nereikės gynėjo (1 t., 89 b.l.), o tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad šio tyrimo veiksmo atlikimas buvo iš anksto suplanuotas, nors šis klausimas turi būti išspręstas ne prieš įtariamojo apklausą, o tik po jos.
Prokuroras skunde teigia, kad teismas turėjo remtis D. E. ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant įtariamuoju ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje duotais parodymais. Tačiau teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad ikiteisminio tyrimo metu ne ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, todėl grindžiant asmens kaltę, juo būtinai turi patvirtinti kiti įrodymų šaltiniai. Tačiau šioje byloje,
be D. E. teisme paneigto prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu, nėra jokių įrodymų, išteisintąjį tiesiogiai siejantį su sukčiavimo padarymu. Vienas svarbiausių ir įprastų tokio pobūdžio bylose tyrimo veiksmų – asmens parodymas atpažinti – šioje byloje neatliktas. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai pažymėjo, kad nukentėjusioji V. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė galinti atpažinti iš jos pinigus paėmusį asmenį, bet D. E. jai nebuvo parodytas atpažinti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji tuo metu kaltinamojo D. E. neatpažino. Be to, jos nurodyti pinigus atėjusį paimti asmens požymiai : 190 cm ūgis, tamsūs plaukai neatitinka išteisintojo apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų apie savo išvaizdą : jo ūgis yra apie 180 cm, jo galva nagrinėjamu laikotarpiu buvo plikai skusta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis parodė, kad parodymų patikrinimo vietoje metu namuose buvusi nukentėjusioji jį matė, tačiau pareigūnams nesakė, kad būtent šis asmuo buvo atėjęs paimti jos pinigų.
Apibendrinus daroma išvada, kad byloje nėra tiesioginių išteisintojo dalyvavimą sukčiavime patvirtinančių įrodymų. Prokuroras skunde teisingai pažymi, kad asmens kaltė įrodinėjama ir netiesioginiais įrodymais, tačiau pažymėtina, kad šie netiesioginiai įrodymai taip pat turi būti patikimi ir neginčijamai susieti kaltinamą asmenį su nusikaltimo padarymu. Prokuroras netiesioginių įrodymų šaltiniu laiko iš telekomunikacijų bendrovių gautus duomenis apie tai, kokie abonentų numeriai skambino nukentėjusiajai, kokie telefonai ir SIM kortelės buvo naudojamos, koks šių skambučių laikas, kokiose teritorijose veikė šie telefonai. Tačiau išteisintasis šioje byloje buvo kaltinamas ne sukčiavimo naudojantis mobiliojo ryšio telefonais organizavimu, o kitų veiksmų atlikimu : nuėjimo į nukentėjusiosios namus ir pinigų iš jos paėmimu. Nors išteisintasis, pagal jam suformuluotą kaltinimą, ir žinojo bendrą sukčiavimo schemą ir savo vaidmenį jame, tačiau, kaip jau aptarta, būtent pagrindiniai jo veiksmai – pinigų paėmimas iš nukentėjusiosios – neįrodytas. Taigi, telekomunikacijų bendrovių duomenimis būtų galima tik patvirtinti išteisintojo dalyvavimą sukčiavimo planavime, jo ryšį su nukentėjusiajai skambinusiais asmenimis, tačiau ir tokių patikimų įrodymų šioje byloje nėra. Išanalizavęs telekomunikacijų bendrovių pateiktus duomenis ir juos palyginęs su kitais bylos įrodymais, teismas padarė teisingą išvadą, kad nors pas išteisintąjį rasta SIM kortelė buvo dedama į telefoną, į kurį buvo įdėta ir SIM kortelė, iš kurios skambinta į kortelę, buvusią telefone, iš kurio skambinta nukentėjusiajai, tačiau nėra jokių įrodymų, kad šia kortele naudojosi būtent išteisintasis, be to, nėra patikimų įrodymų, kad išteisintasis naudojosi telefonu, kurio veikimas nusikaltimo padarymo dieną užfiksuotas nukentėjusiosios gyvenamosios vietos teritorijoje. Byloje nenustačius, kokie konkretūs asmenys naudojosi telefonais, iš kurių skambinta nukentėjusiajai, nenustačius, kokia SIM kortele ir telefonu naudojosi pats išteisintasis, negalima, remiantis telekomunikacijų įvykiais, įrodinėti išteisintojo kaltės. Apeliaciniame skunde pateikiama nagrinėjamo nusikaltimo darymo schema grindžiama prielaidomis ir praktikoje žinomomis telefoninių sukčiavimų padarymo schemomis, tačiau, kaip jau nurodyta, tai nepagrindžia D. E. dalyvavimo jam inkriminuotame sukčiavime.
Apibendrindama kolegija pripažįsta teisinga teismo išvadą, kad byloje nėra D. E. dalyvavimą jam inkriminuotame nusikaltime patvirtinančių įrodymų, todėl pagrįstas ir teisėtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.