Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-19 · Byla Nr. ATP-1390-648/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-19
Bylos Nr.
ATP-1390-648/2013
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-06173-2013-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Pažarskis
Kategorijos
  • 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. byla Nr. ATP-1390-648/2013
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-06173-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties, kuria netenkintas D. J. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 213 m. balandžio 24 d. nutarimas nubausti D. J. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d. 400 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus (toliau - Eismo saugumui tyrimo skyrius) 213-04-24 nutarimu D. J. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d. už tai, kad 2013-03-01, apie 12.39 val., Justiniškių-Pavilnionių g., Vilniuje, ji, vairuodama automobilį „BMW 530“, v/n (duomenys neskelbtini), ir važiuodama nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu, nedavė kelio autobusui „MAN“, v/n (duomenys neskelbtini), artėjusiam pagrindiniu keliu, dėl ko autobuso vairuotojas buvo priverstas keisti važiavimo greitį ir kryptį, taip pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 158 p. reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-23 nutartimi netenkino D. J. skundo ir paliko Eismo saugumui tyrimo skyriaus 2013-04-24 nutarimą nepakeistą.

Šalies argumentai

D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-23 nutartį ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Nurodo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ji padarė inkriminuotą teisės pažeidimą, nes nebuvo objektyviai atkurtas eismo įvykio mechanizmas, nustatyti kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai, kurie galimai turėjo esminės reikšmės eismo įvykio padariniams bei nenustatytas priežastinis ryšys tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių.

Teigia, kad teismas atmetė D. J. prašymą ištirti autobuso vairuotojo R. P. 2013-03-01 surašytą paaiškinimą siekiant nustatyti, ar jis nebuvo suklastotas nurodant tariamą liudytoją A. B., kurios realiai įvykio metu nebuvo autobuso salone ir ji nematė eismo įvykio aplinkybių. Tokio prašymo atmetimas buvo motyvuotas tuo, kad ekspertai nenustato rankraštinio teksto senumo. Tačiau šis motyvas nepaneigia abejonių, kad prirašyta paaiškinimo teksto dalis atlikta kitu rašikliu, kurio tušo atspalvis aiškiai skiriasi nuo viso teksto rašymo priemonės tušo atspalvio, t. y. jis yra aiškiai tamsesnis ir šis skirtumas akivaizdžiai matomas net ne specialistui. Teigia, kad A. B. duoti parodymai neatitinka liudytojo R. P. duotų parodymų, jog jis gavo liudytojos duomenis iš jos pačios, užrašytus ant popieriaus lapelio, kuriame buvo nurodytas vardas, pavardė ir kontaktinis telefono numeris. Be to, teismo posėdžio metu nesutapo šių liudytojų parodymai dėl autobuso salone buvusių keleivių skaičiaus, autobuso vairuotojo veiksmų iš karto po to, kai po staigaus stabdymo salone pargriuvo ir susižalojo keleivė, buvusi prie vairuotojo kabinos. Liudytojos A. B. parodymai, jog ji važiavo į ispanų kalbos paskaitas neatitinka byloje surinktų rašytinių įrodymų. A. B. negalėjo nurodyti, kokios spalvos rūbais buvo apsirengęs autobuso vairuotojas ir nukentėjusi moteris, nors ji aiškiai dėstė aplinkybes apie tai, kas vyko autobuso salone įvykio metu bei ką darė vairuotojas. Liudytojas R. P. negalėjo teismui paaiškinti, kokį liudytoją, laukiantį su automobiliu „Audi“, jis nurodė bendrojo pagalbos telefonu apie eismo įvykį, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl iš karto po eismo įvykio nekvietė policijos pareigūnų bei greitosios medicinos pagalbos nukentėjusiajai, o įkalbinėjo D. J. prisiimti kaltę dėl autobuso salone pargriuvusios moters. Eismo įvykis įvyko apie 12.10 val., o pranešimas bendruoju pagalbos telefonu gautas 12.39 val. Tik po to, kai buvo patrauktas iš faktinės eismo įvykio vietos autobusas, apie eismo įvykį buvo pranešta bendruoju pagalbos telefonu. Nukentėjusioji S. N. teismo posėdžio metu parodė, jog autobusui pradėjus važiuoti, ji nuėjo į transporto priemonės priekį prie vairuotojo kabinos, kur ketino pirkti talonėlį, kas prieštarauja liudytojo R. P. parodymams, jog jis nepardavinėjo talonėlių autobusui judant. A. B. parodymai taip pat neatitinka nukentėjusiosios S. N. parodymų, kuo nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji buvo apsirengusi. S. N. nepatvirtino, kad kažkuri iš autobuso keleivių paliko savo duomenis autobuso vairuotojui, nes po eismo įvykio ji autobuso salone liko viena. Tai prieštarauja liudytojos A. B. parodymams, jog autobusui staigiai sustabdžius, ji dar ilgokai liko autobuso salone. Minėti asmenų parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, kuriais negalima grįsti apeliantės kaltės padarius inkriminuotą teisės pažeidimą.

Pasak nubaustosios, liudytoja I. Z. patvirtino, kad jos vairuojamas automobilis nesudarė kliūties autobusui, o šiam sankryžoje sustojus antroje eismo juostoje, ties priekyje esančia pėsčiųjų perėja, apeliantės transporto priemonė buvo ties autobuso antromis durimis, o ne ties autobuso priekiu. Liudytoja I. Z. taip pat parodė, kad autobuso vairuotojas pats pasakė, jog važiuojant autobusui, jis pardavinėjo bilietus keleivei ir dėl to staigiai stabdė, todėl pats nekvietė policijos ir apie pusvalandį įkalbinėjo D. J. prisiimti atsakomybę dėl jo vairuojamo autobuso salone susižalojusios keleivės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja pripažino, jog ji, gavusi medžiagą, matė, jog galima eismo įvykio kaltininkė nepripažino savo kaltės ir davė priešingus parodymus savo 2013-03-01 surašytam paaiškinimui, dėl ko jai buvo aiški D. J. pozicija ir nebuvo būtinybės ją papildomai apklausti. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos ATPK 248 str. reikalavimai.

Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau - Instrukcija) 63.2. p., policijos pareigūnai privalo nustatyti su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, o pagal 63.7. p., jie privalo surašyti tarnybinį pranešimą dėl eismo įvykio, kuriame turi nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes. Atkreipiamas dėmesys, kad policijos pareigūno A. S. 2013-03-01 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog įvykio liudytojų nėra, buvo surašytas po to, kai policijos pareigūnai pabendravo su autobuso vairuotoju ir šis nenurodė liudytojos A. B. duomenų. Šis faktas neginčijamai kelia abejonių dėl liudytojos A. B. parodymų tikrumo.

Pasak D. J., R. P., vairuodamas autobusą, pardavinėjo bilietus ir nebuvo pakankamai dėmesingas, taip pažeisdamas KET 61 ir 37 p., dėl ko prieš pėsčiųjų perėją jam staigiai stabdant, autobuse pargriuvo keleivė ir susižalojo. Atsižvelgiant į autobuso vairuotojo paaiškinime nurodytą autobuso važiavimo greitį - 15 km/h, galima daryti pagrįstą išvadą, jog tik esant nepakankamai dėmesingam eismo procesui, vairuotojas nesugebėjo laiku pastebėti pėsčiųjų perėjos ir jame galimai esančios kliūties, dėl ko ir buvo priverstas staigiai stabdyti. Be to, jis patraukė autobusą iš eismo įvykio vietos, taip pažeisdamas KET 231.1-2 p. reikalavimus, o nedelsiant nekviesdamas policijos ir greitosios medicinos pagalbos nesilaikė KET 231.4 p. reikalavimų.

Nubaustoji nesutinka su jos veiksmų kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d., nes iš dispozicijos matyti, jog atsakomybę už chuliganišką vairavimą suponuoja vienu metu ar paeiliui padaryti keli eismo taisyklių pažeidimai, be to, ne bet kokie, o keliantys grėsmę eismo saugumui, sukėlę pavojingą situaciją kitiems eismo dalyviams. Nesant neabejotinai nustatytų bent dviejų KET pažeidimų, jos veiksmų kvalifikacija pagal minėtą Lietuvos Respublikos ATPK straipsnį negalima.

D. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog D. J. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą. D. J. apeliaciniame skunde pateikia byloje surinktų įrodymų vertinimą sau naudinga linkme, tačiau pabrėžtina, kad vien nubaustosios nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis neleidžia tvirtinti, jog buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos ATPK reikalavimų pažeidimų.

Nukentėjusioji S. N. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną ji važiavo į autobuso žiedą, įlipo į autobusą, nuėjo prie vairuotojo ir padavė pinigus nusipirkti talonėlį. Vairuotojas davė talonėlį ir autobusas pradėjo judėti. Nukentėjusiajai nespėjus nueiti į vietą, autobusas staigiai stabdė ir ji krito. S. N. atsistojusi pamatė, kad iš dešinės pusės buvo išlindęs automobilis už sankryžos, o autobusas stovėjo sankryžos viduryje įstrižai. Ji buvo šoke, nežino, ką kalbėjo autobuso ir automobilio vairuotojai, bet jie nusprendė patraukti transporto priemones. Ji buvo autobuse, visi keleiviai jau buvo išlipę. D. J. pasiūlė nuvažiuoti kartu į jos biurą ir pasakė, kad jeigu bus nukentėjusiajai sveikatos sutrikimai, viską apmokės. Šis pokalbis vyko apeliantės automobilyje. Autobuso vairuotojas prašė parašyti, kad ji neturi jam pretenzijų. S. N. asmeniškai negirdėjo, kaip autobuso vairuotojas sakė, kad D. J. prisiimtų atsakomybę už įvykį. Autobuso vairuotojas paprašė nubaustosios pateikti dokumentus, ši atsakė, kad neturi (b.l. 160-161). Nukentėjusioji S. N. rašytiniame paaiškinime dėl įvykio nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (b.l. 72).

Liudytojas R. P. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013-03-01, apie vidudienį, jis, vairuodamas autobusą „MAN“, nuo Justiniškių transporto žiedo Justiniškių g. vairavo autobusą su keleiviais. Įvažiavęs į Justiniškių ir Gileikių g. sankryžą, iš pastarosios gatvės į sankryžą staiga įvažiavo automobilis „BMW 530“. Stengdamasis išvengti susidūrimo su šiuo automobiliu, liudytojas pasuko autobusą į antrą eismo juostą ir sustojo. Stabdymo metu nėščia autobuso keleivė trenkėsi į vairuotojo kabinos pertvarą ir krisdama susitrenkė veidą bei pilvą (b.l. 153). Liudytojas R. P. nurodė tokias aplinkybes ir savo rašytiniame paaiškinime (b.l. 70). Be to, jis teismo posėdžio metu parodė, kad po įvykio D. J. automobilis sustojo ir pradėjo važiuoti atgaline eiga. Liudytojas pribėgo ir liepė niekur nevažiuoti. Nubaustoji nenorėjo kviesti policijos, siūlė susitarti ir pasiūlė važiuoti pas ją į biurą, įsisodino į savo automobilį nukentėjusiąją. R. P. paneigė, kad jis pardavinėjo talonėlius vairuodamas autobusą. Autobusas buvo patrauktas, nes sankryžoje susidarė spūstys, be to, D. J. nuvažiavo pirma. Šalia nubaustosios sėdėjusi moteris dalyvavo įvykyje, tačiau vėliau buvo išvažiavusi. R. P. suprato, kad ji atvežė D. J. dokumentus, nes apeliantė neturėjo jų su savimi. Jis paklausė keleivių, ar kas nors gali paliudyto dėl įvykio, viena keleivė sutiko ir davė savo telefono numerį. A. B. paliko savo telefono numerį, nes skubėjo į paskaitas (b.l. 153-154).

Liudytoja A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną ji važiavo autobusu, sėdėjo per vidurį, matė išvažiuojantį automobilį iš Gineitiškių, autobusas pradėjo stabdyti ir pasuko į kairę. Ji nematė, kaip važiavo automobilis, tačiau matė, kaip vos neįvyko susidūrimas. Liudytoja taip pat matė, kad priekyje buvusi moteris nukrito, kai autobusas stabdė. Po įvykio ji buvo apie 7 min., po to paliko vairuotojui savo kontaktus ir išėjo. A. B. paliko vairuotojui savo telefono numerį ir pasakė vardą. Vairuotojas, iš karto išlipęs, nuėjo prie apeliantės automobilio. Pasui jis paklausė, kas gali paliudyti. A. B. buvo viduje, nes kalbėjosi su kita moterimi (b.l. 155). Liudytoja A. B. rašytiniame paaiškinime dėl įvykio nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (b.l. 73).

Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai R. P. ir A. B., taip pat nukentėjusioji S. N. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti D. J., jų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje atitinka ir papildo vieni kitus, todėl laikytini patikimais.

Apeliantė tvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo A. B., tačiau tai prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Visų pirma, R. P. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad įvykį matė liudytoja A. B. (b.l. 70). D. J. abejoja R. P. rašytinio paaiškinimo tikrumu šioje dalyje pateikdama tik savo subjektyvią nuomonę, kad prirašyta paaiškinimo teksto dalis atlikta kitu rašikliu, kurio tušo atspalvis aiškiai skiriasi nuo viso teksto rašymo priemonės tušo atspalvio. Priešingai, tokia aplinkybė nenustatyta. Taip pat pasakytina, kad bylą nagrinėjanti institucija turi diskreciją spręsti, ar konkrečiu atveju būtina skirti specialių žinių reikalaujantį tyrimą, ar ne. Šiuo atveju nėra pagrindo tirti R. P. rašytinį paaiškinimą, nes nėra abejonių šio dokumento tikrumu. Byloje nenustatyta, kad R. P. iki nagrinėjamo įvykio būtų asmeniškai pažįstamas su A. B.. Apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas liudytojų R. P. ir A. B. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, neatitikimas. R. P. ir A. B. abu nurodė, kad būtent R. P. paklausė autobuso keleivių, kas galėtų paliudyti dėl įvykio, o A. B., sutikusi tai padaryti, davė savo telefono numerį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. teismo posėdžio metu parodė, kad jis gavo liudytojos duomenis iš jos pačios, užrašytus ant popieriaus lapelio, kuriame buvo nurodytas vardas, pavardė ir kontaktinis telefono numeris, tačiau tokie R. P. parodymai nėra užfiksuoti teismo posėdžio protokole (b.l. 153-154). Liudytojas teismo posėdžio metu tik nurodė, kad A. B., sutikusi paliudyti dėl įvykio, davė savo telefono numerį nedetalizuodamas kitų duomenų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. ir A. B. teismo posėdžio metu duoti parodymai dėl autobuso salone buvusių keleivių skaičiaus buvo prieštaringi. Priešingai, R. P. parodė, kad autobuse buvo apie 10 keleivių, o A. B. nurodė, jog autobuso gale buvo porą vyrukų, jai iš dešinės buvo mergina ir priekyje buvo keleivių. Taigi, minėtų liudytojų parodymai šioje dalyje nelaikytini kaip itin besiskiriantys. Apeliacinio skundo deklaratyvus teiginys, kad teismo posėdžio metu nesutapo šių liudytojų parodymai dėl autobuso vairuotojo veiksmų iš karto po to, kai po staigaus stabdymo salone pargriuvo ir susižalojo keleivė, neturi esminės įtakos vertinant nustatytų nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Pasak nubaustosios, A. B. teismo posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti, kokios spalvos rūbais buvo apsirengę autobuso vairuotojas ir nukentėjusi moteris, nors ji aiškiai dėstė aplinkybes apie tai, kas vyko autobuso salone įvykio metu bei ką darė vairuotojas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo nagrinėjamo įvykio iki šios liudytojos apklausos praėjo pakankamai nemažas laiko tarpas, per kurį asmenys gali natūraliai užmiršti tam tikras aplinkybes. Be to, asmuo, neturėdamas tikslo įsiminti tam tikras su įvykiu susijusias aplinkybes, vėliau ir negalės nurodyti to apklausiamas. Klausimai dėl nagrinėjamo įvykio metu asmenų vilkėtos aprangos visiškai neturi įtakos spręsti, ar A. B. parodymai yra teisingi, nes tokio pobūdžio klausimai yra neesminiai. Teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentais, kuriais remiantis pripažinta, jog A. B. nagrinėjamo įvykio dieną autobusu važiavo būtent į ispanų kalbos paskaitas, ir daugiau nekartoja jų. Šiuo aspektu pasakytina tik tai, kad aptariamas įvykis buvo penktadienį, apie vidurdienį, o būtent šią dieną, nuo 13 val., vyko ispanų kalbos paskaita Vilniaus universitete (b.l. 139). Tai, ar A. B. buvo tą dieną minėto dalyko paskaitoje, ar ne, nėra reikšminga, kadangi neabejotinai nustatyta, jog ši liudytoja buvo nagrinėjamo įvykio metu. S. N. teismo posėdžio metu nepatvirtino, kad kažkuri iš autobuso keleivių paliko savo duomenis autobuso vairuotojui, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusioji nurodė, jog po nugriuvimo ji buvo šoke (b.l. 160), todėl natūralu, kad ji galėjo ir neįsiminti šios aplinkybės. Be to, kaip minėta, liudytojai R. P. ir A. B. patvirtino, jog pastaroji paliko savo telefono numerį autobuso vairuotojui. Policijos pareigūno A. S. 2013-03-01 tarnybiniame pranešime iš tikrųjų nurodyta, kad nagrinėjamo įvykio liudytojų nėra (b.l. 33), tačiau tai nereiškia, kad A. B. apskritai nebuvo nagrinėjamo įvykio vietoje ir ji nematė šiai bylai reikšmingų aplinkybių. A. S. teismo posėdžio metu parodė, kad jam ir kolegai atvykus, liudytojų nebuvo įvykio vietoje (b.l. 158-159). Liudytoja I. G. teismo posėdžio metu parodė, kad autobuso vairuotojas iš karto, t. y. įvykio dieną, nurodė liudytoją. Atvykus policijos ekipažui, kitų liudytojų nebuvo. A. B. ir neneigė to fakto, kad ji nelaukė policijos, todėl tarnybiniame pranešime liudytoja ir nebuvo užfiksuota. Atvykę policijos pareigūnai fiksuoja tik tuos liudytojus, kurie tuo metu yra įvykio vietoje (b.l. 159). Pati A. B. parodė, kad ji netrukus po nagrinėjamo įvykio paliko savo telefono numerį R. P. ir išėjo, nes skubėjo į paskaitas (b.l. 155). Taigi, minėtame tarnybiniame pranešime liudytojų nenurodymas yra susijęs su ta aplinkybe, jog būtent policijos pareigūnų buvimo įvykio vietoje metu nebuvo jokių liudytojų. Taip pat pastebėtina, kad remiantis tokiu tarnybiniu pranešimu, įvykio liudytoja negalima būtų pripažinti ir kartu su D. J. tame pačiame automobilyje važiavusios I. Z., tuo labiau, kad apeliantė savo rašytiniame paaiškinime nenurodė šio asmens (b.l. 69), tačiau tai nebuvo padaryta dėl byloje nustatytų aplinkybių. Aptartoms išvadoms dėl tarnybinio pranešimo daryti nepaneigia Instrukcijos 63 p. nuostatos, reglamentuojančios policijos patrulių pareigas atvykus į eismo įvykio vietą. Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad liudytojos A. B. parodymais yra pagrindas vadovautis nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

D. J. pripažinta pažeidusi KET 158 p., kuris įtvirtina, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Pagal KET 3 p., duoti kelią - reikalavimas eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį.

Byloje esančiais įrodymais vienareikšmiškai nustatyta, kad D. J., inkriminuotu laiku vairuodama automobilį „BMW 530“, važiavo nelygiareikšmių kelių (Vilniaus m. Justiniškių ir Gileikių g.) sankryžoje šalutiniu keliu (Gileikių g.). Vadinasi, apeliantė, priartėjusi transporto priemone prie minėtos sankryžos, privalėjo nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų transporto priemones, važiuojančias sankryžoje pagrindiniu keliu (Justiniškių g.) keisti judėjimo kryptį arba greitį. Nagrinėjamu atveju D. J., priartėjusi prie sankryžos šalutiniu keliu, privalėjo praleisti autobusą „MAN“, važiavusį sankryžoje pagrindiniu keliu pirma eismo juosta, kaip tai numato KET 158 p., tačiau to ji nepadarė ir įvažiavo į sankryžą. Būtent dėl tokių apeliantės veiksmų autobuso vairuotojas R. P. buvo priverstas keisti autobuso važiavimo greitį ir kryptį, o autobuse buvusi S. N., krisdama, susitrenkė veidą ir pilvą. Tai, kad D. J. vairuojamas automobilis „BMW 530“ nagrinėjamo įvykio metu nedavė kelio autobusui „MAN“, iš dalies patvirtino ir kartu su apeliante važiavusi I. Z.. Pastaroji teismo posėdžio metu parodė, jog automobilis „BMW 530“ buvo šiek tiek įvažiavęs į sankryžą, bet su autobusu nesusidūrė (b.l. 156). Be to, pati D. J. teismo posėdžio metu parodė, kad ji pristabdė automobilį sankirtoje, jau pravažiavus pėsčiųjų perėją (b.l. 151). Įvertinus byloje esančias nuotraukas, akivaizdu, kad automobilis „BMW 530“, pravažiavęs pėsčiųjų perėją, negalėjo stovėti nekirtęs važiuojamųjų kelio dalių sankirtos (b.l. 37-38). Liudytojų R. P. ir A. B., taip pat nukentėjusiosios S. N. parodymais nurodyta autobuso ir automobilio sustojimo vieta bei būdas taip pat patvirtina, kad D. J. savo veiksmais užkirto kelią autobusui. Taigi, nėra pagrindo abejoti, kad D. J. pažeidė KET 158 p. reikalavimą.

Liudytojo R. P. teismo posėdyje duotais parodymais įrodyta, kad D. J., sukėlusi pavojingą situaciją, sustojo ir pradėjo važiuoti atgaline eiga (b.l. 153), kas rodo, jog apeliantė sąmoningai siekė, kad nebūtų nustatyta jos automobilio važiavimo trajektorija nagrinėjamo įvykio metu. Liudytojo R. P. ir nukentėjusiosios S. N. parodymai patvirtina, kad D. J. pasiūlė nuvažiuoti kartu į jos biurą. Liudytojas R. P. taip pat nurodė, kad nubaustoji nenorėjo kviesti policijos, o nukentėjusioji parodė, kad apeliantė pasakė, jog jeigu bus nukentėjusiajai sveikatos sutrikimai, viską apmokės. Išvardinti D. J. veiksmai tuo atveju, jei ji nėra susijusi su nagrinėjamu įvykiu, yra nelogiški. Priešingai, akivaizdu, kad apeliantė norėjo, jog nagrinėjamas įvykis nebūtų oficialiai įformintas. Pasak D. J., liudytojas R. P. negalėjo teismui paaiškinti, kokį liudytoją, laukiantį su automobiliu „Audi“, jis nurodė bendrojo pagalbos telefonu apie eismo įvykį, tačiau ši aplinkybė nepaneigia liudytojo R. P. parodymų patikimumo dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių.

Liudytojos I. Z. teismo posėdžio metu duoti parodymai toje dalyje, kurioje jie prieštarauja patikimiems nukentėjusiosios S. N. ir liudytojų R. P. bei A. B. parodymams, atmetami. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog ši liudytoja tam tikrą laiko tarpą buvo išvažiavusi iš nagrinėjamo įvykio vietos. To neneigė ir pati I. Z. (b.l. 156). Taigi, pastaroji betarpiškai nematė visų aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu įvykiu. Be to, remiantis nukentėjusiosios S. N. ir liudytojo R. P. parodymais, darytina išvada, kad liudytoja I. Z. išvažiavo iš nagrinėjamo įvykio vietos siekdama D. J. atvežti dokumentus. Liudytoją I. Z. ir apeliantę sieja darbiniai santykiai, dėl ko liudytoja yra suinteresuota duoti nubaustajai palankius parodymus. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad I. Z. parodymai, kad autobuso vairuotojas pats pasakė, jog važiuojant autobusui, jis pardavinėjo bilietus keleivei ir dėl to staigiai stabdė, todėl pats nekvietė policijos ir apie pusvalandį įkalbinėjo D. J. prisiimti atsakomybę dėl jo vairuojamo autobuso salone susižalojusios keleivės, neatitinkantys objektyvių bylos įrodymų, vertintini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog R. P. įkalbėjo D. J. prisiimti kaltę dėl autobuso salone pargriuvusios moters. Tai kategoriškai neigė R. P., o S. N. asmeniškai negirdėjo, kaip autobuso vairuotojas sakė, kad apeliantė prisiimtų atsakomybę už įvykį. Be to, byloje nustatyti nubaustosios veiksmai nepatvirtina, kad ji elgėsi kaip prisiėmusi kaltę dėl nagrinėjamo įvykio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja papildomai neapklausė D. J., kadangi ši nepripažino savo kaltės ir davė priešingus parodymus savo 2013-03-01 surašytam paaiškinimui, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos ATPK 248 str. reikalavimus. Šiuo aspektu pasakytina, kad Lietuvos Respublikos ATPK 248 str. yra bendro pobūdžio, t. y. jis reglamentuoja administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius, kurių realizavimas yra įtvirtintas kituose Lietuvos Respublikos ATPK straipsniuose. Institucija ar jos įgaliotas pareigūnas, atlikdami tyrimą dėl galimai padaryto teisės pažeidimo, patys sprendžia, kokio pobūdžio procesinius veiksmus būtina atlikti siekiant išsiaiškinti visas tiriamam įvykiui reikšmingas aplinkybes. Todėl vienų ar kitų procesinių veiksmų neatlikimas nelaikytinas kaip esminis Lietuvos Respublikos ATPK reikalavimų pažeidimas. Be to, D. J. teismo posėdžio metu buvo apklausta dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių, todėl konstatuotina, kad buvo pašalinti visi neaiškumai dėl apeliantės pozicijos šiuo klausimu.

Šalies argumentai

D. J. teigia, kad pats autobuso „MAN“ vairuotojas R. P. nesilaikė KET reikalavimų. Pabrėžtina, kad šioje administracinio teisės pažeidimo byloje yra sprendžiamas apeliantės patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nenustatyta, jog R. P., vairuodamas autobusą, pardavė talonėlį nukentėjusiajai S. N.. Liudytojas paneigė buvus tokią aplinkybę (b.l. 153-154), o pati nukentėjusioji parodė, jog autobusas pradėjo judėti tik tuo metu, kai vairuotojas pardavė jai talonėlį (b.l. 161). R. P., vairuodamas autobusą, realiai negalėjo pažeisti KET 37 ir 61 p., nes jie reglamentuoja atitinkamai vairuotojų pareigą pėstiesiems ir keleivių pareigą, kas neatitinka nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Pasak D. J., autobuso vairuotojas, būdamas nepakankamai dėmesingas, nesugebėjo laiku pastebėti pėsčiųjų perėjos ir jame galimai esančios kliūties, dėl ko ir buvo priverstas staigiai stabdyti. Byloje nenustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje buvo pėsčiųjų, o apeliantė, važiuodama automobiliu šalutiniu keliu, pati turėjo nesudaryti kliūties pagrindiniu keliu važiavusiam autobusui, tačiau ji staiga išvažiavo į sankryžą, taip sudarydama pavojingą situaciją, dėl ko autobuso vairuotojas buvo priverstas keisti važiavimo greitį ir kryptį. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. P., vairuodamas autobusą, buvo neatidus ir nerūpestingas. Šiuo atveju D. J. veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės tos aplinkybės, jog R. P. patraukė autobusą iš eismo įvykio vietos ir nedelsiant nekvietė policijos bei greitosios medicinos pagalbos, kaip tai numato KET 231.1-2 ir 4 p. Atkreiptinas dėmesys, kad D. J. taip pat patraukė savo transporto priemonę ir nekvietė policijos pareigūnų bei greitosios medicinos pagalbos, nors tokias pareigas turėjo ir apeliantė pagal KET.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d., administracinė atsakomybė atsiranda už transporto priemonių vairavimą, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat KET pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Taigi, administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d. atsiranda už alternatyvių teisės pažeidimų padarymą: 1) transporto priemonių vairavimą, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui; 2) KET pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Konstatuojant pastarojo teisės pažeidimo padarymą, užtenka nustatyti tik vieną KET pažeidimą, sukėlusį minėtas pasekmes, ir nereikia pripažinti, kad kaltininkas vienu metu ar paeiliui padarė kelis eismo taisyklių pažeidimus. D. J. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d. būtent už antro teisės pažeidimo padarymą, o ne už chuliganišką vairavimą, už kurį administracinė atsakomybė apskritai numatyta ne Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d., o to paties straipsnio 2 d. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad apeliantė, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairuodama automobilį, pažeidė KET reikalavimus, dėl ko autobuso vairuotojas buvo priverstas keisti važiavimo greitį ir kryptį, t. y. ji savo veiksmais sukėlė pavojingą situaciją. Todėl D. J. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d. Byloje nustatytos pasekmės yra priežastiniame ryšyje su apeliantės atliktais neteisėtais veiksmais.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-23 nutartį ir Eismo saugumui tyrimo skyriaus 2013-04-24 nutarimą D. J. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 213 m. balandžio 24 d. nutarimą nepakeistus bei D. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Pažarskis