- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- I-295-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3Žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 5-7), taip pat jis ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo šiurkščiai apgaudinėjamas, t. y. už pareiškėjo turimus elektros prietaisus būdavo iš jo asmeninės sąskaitos nuskaičiuojamos lėšos už sunaudotą elektros energiją. Pažymėjo, jog už elektros energiją visada nuskaičiuodavo praėjus mėnesiui iš jo asmeninės sąskaitos turimų lėšų, be to nuo 2011 m. lapkričio mėnesio kiekvieną kartą buvo nuskaičiuojamos skirtingos lėšos. Teigė, kad nuo 2013 m. birželio 3 d. buvo nuskaičiuojama du kartus už elektros energiją, t. y. 43,16 Lt ir 4,80 Lt nors 2013 metų vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesį jokių elektros prietaisų neturėjo. Nurodė, jog 2013 m. rugsėjo 2 d. buvo nuskaičiuota 15,53 Lt iš jo neliečiamos asmeninės sąskaitos už elektros energiją, kadangi jo asmeninėje sąskaitoje nebuvo lėšų. Pareiškėjo nuomone, kalinimo įstaigoje elektra neturi būti apmokestinta. Dėl tokių veiksmų, pasak pareiškėjo, jis patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, atsirado sveikatos sutrikimai, baimė aplinkai, nemiga, galvos skausmai, dirglumas, agresyvumas, todėl prašo atlyginti neturtinę 1 500 Eur žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 14-18) bei 2016 m. gruodžio 9 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ Nr. S-28436 (b. l. 69-70) nurodė, jog už pareiškėjo turėtų elektros prietaisų elektros energijos sąnaudas buvo skaičiuojama vadovaujantis teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis gyveno gyvenamojoje patalpoje visą mėnesį, ar ne. Pažymėjo, kad pareiškėjui už turimų elektros prietaisų sunaudotą elektros energiją 2013 m. vasario mėnesį buvo priskaičiuota 1,29 Lt (0,37 Eur), už kovo mėnesį – 21,28 Lt (6,16 Eur), už balandžio – 20,59 Lt (5,96 Eur). Pažymėjo, kadangi pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje lėšų neturėjo, todėl susidariusi skola 43,16 Lt (12,49 Eur) buvo išskaičiuota birželio mėnesį, įplaukus pinigams į asmeninę sąskaitą iš trečiųjų asmenų. Birželio mėnesį buvo išskaičiuota 4,80 Lt (1,39 Eur) suma už gegužės mėnesį. 2013 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjui už elektros energiją pagal pateiktus 2013 m. rugpjūčio mėnesio sąrašus buvo išskaičiuota iš asmeninės sąskaitos 15,53 Lt (4,50 Eur). Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 17 d. į asmeninę sąskaitą gavo piniginę perlaidą 100 Lt (28,96 Eur), todėl rezervuota skola už elektros energiją pasidengė pilnai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodytos ligos ginčo laikotarpyje nėra gyvybiškai pavojingos žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nurodė, kad į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus pareiškėjas kreipėsi siekdamas sau visapusiškos naudos. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl šioje byloje išdėstytos situacijos jis patyrė žalą nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos, kurią jis kildina iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos darbuotojų veiksmų. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nuomone, įstaigoje dirbantys pareigūnai veikė tinkamai, teisėtai, nepažeisdami įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja bausmių vykdymo sistemą. Atsakovo atstovas daliai ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. dėl neteisėtai nuskaičiuotų lėšų iš jo asmeninės sąskaitos už jo turimus elektros prietaisus, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis į administraciją, kitą skundo dalį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus buvo išskaičiuojamos netinkamos sumos iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos dėl naudojamų buitinių elektros prietaisų sunaudotos elektros energijos.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3– čią sektorių atvyko 2011 m. spalio 19 d. (b. l. 19).
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nors pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2011 spalio 12 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (b. l. 5), tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į šią Pataisos įstaigą atvyko 2011 m. spalio 19 d. (b. l. 19-20). Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 13). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas, t. y. kad už jo turimus elektros prietaisus iš jo asmeninės sąskaitos būdavo nuskaičiuojamos netinkamai apskaičiuotos lėšos už išnaudotą elektros energiją. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 69-70).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama,
teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A727-858/2015, A784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl netinkamai apskaičiuotų lėšų už išnaudotą elektros energiją patyręs išgyvenimus, nepatogumus ir t. t. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Pataisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog sužinojęs apie atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o ginčo laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas laikotarpis nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Pataisos įstaigos pareigūnų veiksmais, išskaičiavus netinkamas (skirtingas) sumas iš jo asmeninės sąskaitos dėl naudojamų buitinių elektros prietaisų sunaudotos elektros energijos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalimi ir kt.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pagal BVK 96 straipsnio 3 dalį nurodytų daiktų elektros energijos sąnaudos apskaičiuojamos ir išlaidos už sunaudotą elektros energiją apmokamos pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintas taisykles, t. y. už naudojimosi minėtais daiktais suvartotą energiją nuteistieji moka patys Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. V-46 patvirtintų Nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo taisyklių nustatyta tvarka (toliau – ir Taisyklės). Taisyklų 1 punkte nustatyta, kad nuteistųjų naudojamų BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų, naudojančių elektros energiją, elektros energijos sąnaudos apskaičiuojamos pagal elektros prietaisų galią ir jų vidutinę veikimo trukmę per parą, naudojant šią formulę: Elektros energijos paros sąnaudos = elektros prietaiso galia (w) x elektros prietaiso vidutinė veikimo trukmė per parą ir 4 punktu, kuriame nurodyta, kad apskaičiuotos elektros energijos paros sąnaudos dauginamos iš pataisos įstaigai tiekiančio elektros energiją tiekėjo nustatyto pirmos grupės buitiniams (privatiems) vartotojams vienos laiko zonos elektros energijos tarifo.
Pagal Taisyklių 2 punktą, elektros prietaiso galia nustatoma pagal gamintojo ant elektros prietaiso ar jo techninėje dokumentacijoje nurodytą elektros prietaiso galią. Kai elektros prietaiso tikslios galios nustatyti negalima (nenurodyta ant elektros prietaiso ar jo techninėje dokumentacijoje, arba informacija apie elektros prietaiso galią yra nutrinta ar kitaip pažeista), elektros prietaisui nustatoma vidutinė galia: vaizdo leistuvui – 20 W; kompiuterinių žaidimų aparatui – 50 W; garso grotuvui – 60 W; televizoriui – 80 W; kompiuteriui – 250 W; vandens šildytuvui – 500 W; plaukų džiovintuvui – 1500 W; virduliui – 1800 W. Pagal Taisyklių 3 punktą, atsižvelgiant į nuteistųjų dienotvarkę, surinktą informaciją apie nuteistųjų naudojamų elektros prietaisų realią veikimo trukmę per parą ir vadovaujantis protingumo principu, nustatoma tokia elektros prietaiso vidutinė veikimo trukmė per parą: vaizdo leistuvui – 2 h; kompiuterinių žaidimų aparatui – 2 h; garso grotuvui – 4 h; televizoriui – 4 h; kompiuteriui – 4 h; vandens šildytuvui – 1 h; plaukų džiovintuvui – 0,2 h; virduliui – 0,5 h. Remiantis Taisyklių 5 punktu, išlaidos už sunaudotą elektros energiją apskaičiuojamos mėnesiui, dauginant paros išlaidas iš mėnesio dienų skaičiaus. Kai nuteistasis pataisos įstaigoje buvo ne visą mėnesį, išlaidos už sunaudotą elektros energiją apskaičiuojamos paros išlaidas dauginant iš pataisos įstaigoje nuteistojo realiai būtų dienų skaičiaus. Taisyklių 8, 9 punktuose numatyta, kad pataisos įstaigos direktoriaus įgalioti darbuotojai sudaro nuteistųjų, turinčių elektros prietaisus, sąrašus; kiekvienas nuteistasis pasirašytinai supažindinamas, kokie jo turimi elektros prietaisai įtraukti į sąrašą. Išlaidos už barzdaskučių ir radijo imtuvų, kurių galia iki 10 W, sunaudotą elektros energiją iš nuteistųjų neišskaičiuojamos (Taisyklių 10 p.). Pagal Taisyklių 11 punktą įgaliotas darbuotojas šių taisyklių 8 punkte numatytus sąrašus pateikia pataisos įstaigos Buhalterinės apskaitos skyriui. Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojas, vadovaudamasis sąrašų duomenimis ir šiose taisyklėse nustatyta tvarka, apskaičiuoja vieno mėnesio išlaidas už nuteistojo turimų elektros prietaisų sunaudotą elektros energiją ir, pasibaigus kiekvienam mėnesiui, nurašo jas iš nuteistojo asmeninės sąskaitos. Bendra nurašytų iš nuteistųjų asmeninių sąskaitų lėšų suma iš dalies kompensuojamos pataisos įstaigos išlaidos elektros energijai.
Taigi vadovaujantis nurodytų teisės aktų nuostatomis, nuteistiesiems leidžiama naudotis įvairiais elektros prietaisais, tačiau už suvartotą elektros energiją nuteistieji turi atsiskaityti Taisyklių nustatyta tvarka. Nuteistieji gali ir neįgyvendinti paminėtos teisės naudotis elektros prietaisais arba nutraukti tokį naudojimąsi. Nuteistojo teisė nesinaudoti tam tikru elektros prietaisu ir atiduoti jį į sandėlį įgyvendinama įstaigoje vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 6 d. administracinėje byloje Nr. A143-362/2012 darė išvadą, kad ši tvarka atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus ir nesudaro sąlygų pažeisti nuteistųjų teises.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. naudojosi tam tikrais elektros prietaisais.
Į bylą pateikta 2016 m. rugsėjo 6 d. Pataisos įstaigos 3-čio sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto V. P. pažyma Nr. 43/1 - 2307 (b. l. 21) patvirtina, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas kokie jo turimi elektros prietaisai įtraukti į sąrašą. Iš Nuteistojo televizorių, kompiuterių, garso ir vaizdo magnetofonų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, kompaktinių diskų grotuvų ir muzikos instrumentų apskaitos matyti, kad pareiškėjo vardu buvo užregistruoti elektros prietaisai: nuo 2011 m. lapkričio 22 d. žaidimų kompiuteris „Sony PS“, kurio galia 50 W, vidutinė veikimo trukmė per parą 2 val., nuo 2012 m. vasario 21 d. nešiojamas kompiuteris „HP“ su pele, kurio galia 90 W, vidutinė veikimo trukmė per parą 4 val. ir kuris buvo grąžintas 2014 m. kovo 1 d., nuo 2014 m. gegužės 26 d. TV „A7TFT LCD, kurio galia 80 W, vidutinė veikimo trukmė per parą 4 val. bei nuo 2015 m. kovo 12 d. MP-3 „PHILIPS“, kurio galia 60 W, vidutinė veikimo trukmė per parą 4 val. (b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas, kokie jo turimi elektros prietaisai įtraukti į sąrašą, teismas laiko, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad už naudojimusi sąraše nurodytais prietaisais suvartotą elektros energiją bus skaičiuojamas atitinkamas mokestis, t. y. kad jam yra sudaryta galimybė naudotis gyvenamojoje patalpoje elektros prietaisais, tačiau ši jo teisė realizuojama nustatyta tvarka, numatant atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją. Dėl to pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad mokesčiai už suvartotą elektros energiją iš jo yra išskaičiuojami neteisėtai.
Nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo taisyklių nustatyta tvarka sieja mokesčio skaičiavimą su faktiškai sunaudota elektros energija. Mokesčio dydžio nustatymas siejamas su faktiškai naudojama elektros energija apskaitant nuteistųjų faktiškai naudojamus elektros prietaisus bei atsižvelgiant į šių prietaisų galią. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjo atžvilgiu taikomos visiems nuteistiesiems galiojančios Taisyklės, todėl, teismas daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas yra ar gali būti diskriminuojamas, nes visiems nuteistiesiems mokestis už naudojamą elektros energiją yra skaičiuojamas vienodai. Be to byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog nuteistieji moka ne tik už jų pačių sunaudotą elektros energiją, bet ir padengia visus Pataisos įstaigos sunaudotos elektros energijos kaštus.
Nors pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo šiurkščiai apgaudinėjamas atsakovo, kadangi už sunaudotą elektros energiją būdavo nuskaičiuojamos skirtingos sumos, tačiau, kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu turėjo skirtingus elektros prietaisus, taip pat byloje esančiais duomenimis apie nuteistąjį (b. l. 19-20) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 7 d., nuo 2016 m. kovo 3 d. ir nuo 2016 m. kovo 31 d. buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, nuo 2015 m. spalio 14 d. ir nuo 2016 m. vasario 19 d. į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nuo 2015 m. spalio 26 d. į Kauno tardymo izoliatorių, nuo 2015 m. lapkričio 20 d., nuo 2015 m. gruodžio 23 d., nuo 2016 m. sausio 15 d. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Taigi atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjui atsakovo apskaičiuota ir mokėtina suma už sunaudotą elektros energiją negalėjo būti vienoda, kadangi jis tam tikrais laikotarpiais turėjo skirtingus elektros prietaisus, be to atskirais laiko tarpais pareiškėjas nebuvo Pataisos įstaigoje.
Pareiškėjas taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad 2013 metais apskaičiuojant elektros energijos sąnaudas už turimus elektros prietaisus buvo taikomas 0,96 ct/kWh tarifas, nors gyventojai už suvartotą elektros energiją mokėjo tik 0,46 ct/kWh. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad už suvartotą elektros energiją jam reikėjo mokėti po 0,96 ct/kWh, tačiau pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė, taip pat nepateikė ir konkrečių skaičiavimų bei tai pagrindžiančių įrodymų iš kurių būtų matyti, kad buvo taikomas pareiškėjo nurodytas tarifas apskaičiuojant jam mokėtiną sumą už sunaudotą elektros energiją. Remdamasis byloje esančiais Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščiais (b. l. 75-77, 78-79) teismas sprendžia, kad atsakovas apskaičiuodamas elektros energijos sąnaudas taikė nustatytą elektrą tiekiančios AB „Lesto“ elektros energijos kainą buitiniams vartotojams, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. skaičiavo po 50,1 ct/kWh.
Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad pinigai už elektros energijos sunaudojimą buvo nuskaičiuoti iš jo neliečiamos asmeninės sąskaitos, nors Pataisos įstaiga tokios teisės neturėjo.
Pažymėtina, jog BVK 132 straipsnio 1 dalis numato, jog iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą atskaitoma: atvirose kolonijose – dešimt procentų, pataisos namuose, gydymo-pataisos namuose bei kalėjimuose – dvidešimt penki procentai, nepilnamečių pataisos namuose – dvidešimt procentų bendros darbo užmokesčio sumos. Šios išskaitos nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taip pat nurodyta, jog ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje. Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu (BVK 132 str. 2 d.). Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Pataisos įstaiga negalėjo iš jo neliečiamos asmeninės sąskaitos išskaičiuoti piniginę sumą už jo sunaudotą elektros energiją, kadangi BVK 132 straipsnis konkrečiai reglamentuoja tvarką tik dėl nuteistųjų bei jų lėšų neliečiamoje sąskaitoje tvarkymo ir Pataisos įstaigai tokie apribojimai teisės aktuose nėra taikomi.
Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmus atitikimo BVK 96 straipsnio ir Taisyklių taikymo prasme, pripažįsta, kad atsakovo atstovas, pateikęs duomenis apie nuteistajam priklausančius elektros prietaisus, duomenis apie elektros sąnaudas bei jų apskaičiavimo tvarką elgėsi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Bylos duomenys patvirtina, kad advokatas R. L. šioje administracinėje byloje teikė valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2-)-16-T-3659-15595 (b. l. 36-37). 2016 m. lapkričio 8 d. Kauno apygardos administraciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. NTP-7-12028 valstybės naudai priteisti 69,48 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų (b. l. 42), 2017 m. sausio 31 d. minėta pažyma patikslinta ir nurodyta, jog valstybės naudai priteistina 92,64 Eur suma (b. l. 98).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-42 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.