Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. skundą dėl Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo drausmės byloje Nr. 17/2010.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Advokatas M. P. prašė panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą drausmės byloje Nr. 17/2010, o jei teismas nuspręs, kad jis pažeidė Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso nuostatas, švelninti bausmę ir skirti įspėjimą. Paaiškino, kad jam buvo nepagrįstai ir neteisėtai paskirta nuobauda. Jis nepažeidė Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2 punkto, kadangi jo kreipimasis į įvairias institucijas nebuvo nukreiptas prieš advokatūros savivaldos organą bei jo sprendimus ir nutarimus. Nurodė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 57-1-856-09 buvo įtariamojo A. L. gynėjas. Ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė iškvietė pareiškėjo ginamąjį atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą tam, kad jam būtų įteiktas kaltinamasis aktas, o baudžiamoji byla būtų perduota į teismą. Kadangi teismas nebuvo išsprendęs ieškovo skundo dėl ikiteisminiam tyrimui vadovavusios prokurorės nutarimo atmesti jo prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo ir su ieškovu nebuvo suderintas kaltinamojo akto įteikimo laikas, ieškovas nurodė savo ginamajam nevykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą, o atsiųstą kaltinamąjį aktą grąžino prokuratūrai. Dėl šių veiksmų ieškovui Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismas paskyrė ginčijamą nuobaudą. Su tokiu sprendimu ieškovas nesutinka, kadangi baudžiamosios bylos perdavimas į teismą, neišsprendus advokato skundo, jo nuomone, pažeidžia teisingo bylos nagrinėjimo, rungimosi bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Pareiškėjo nurodymai ginamajam atsisakyti priimti kaltinamąjį aktą, motyvuojant tuo, kad ikiteisminis tyrimas negali būti baigtas, kol nėra išspręstas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, yra teisėti bei pagrįsti. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas nevisapusiškai, buvo renkami vien tik ieškovo ginamajam nepalankūs įrodymai, ieškovas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo prokurorę dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos papildymo. Atsižvelgiant į tai, kad advokatas apskundė prokurorės nutarimą netenkinti prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis rungimosi, šalių lygiateisiškumo principais, jokie procesiniai veiksmai negalėjo būti atliekami, kol gynėjo skundas nebuvo išspręstas nepriklausomo subjekto – ikiteisminio tyrimo teisėjo. Vadovaudamasis tuo advokatas ir nurodė ginamajam nepriimti bei nepasirašyti kaltinamojo akto, o paštu gautą kaltinamąjį aktą išsiuntė atgal. Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktu galima teigti, kad ieškovo veiksmai buvo teisėti, kadangi gynėjo dalyvavimas nepilnamečiui ginamajam įteikiant kaltinamąjį aktą yra būtinas. Advokatų garbės teismas gavęs Vilniaus apygardos teismo sprendimą, panaikinantį paskirtą baudą, privalėjo nutraukti drausmės bylą šioje dalyje, nes visos aplinkybės buvo išnagrinėtos teismo. Paskirta nuobauda, ieškovo nuomone, yra per griežta, o jeigu teismas nuspręstų, kad buvo pažeistas Advokatūros įstatymas ir Advokatų etikos kodeksas, prašė švelninti bausmę ir skirti įspėjimą. Dublike papildomai paaiškino, kad kreipdamasis į įvairias institucijas, jis net kelis kartus bendravo su Lietuvos advokatūros vadovybe, nurodydamas, kad įvairios institucijos skirtingai aiškina Lietuvos advokatūros 49 straipsnio nuostatas, dėl ko kyla įvairūs nesusipratimai, tačiau jokios pozicijos iš advokatų savivaldos organų ieškovas nesulaukė. Lietuvos advokatūra atsiliepime nepateikė jokių argumentų, paneigiančių skunde išdėstytą poziciją dėl nepilnamečio įtariamojo gynėjo būtinumo dalyvaujant įteikiant kaltinamąjį aktą.

Lietuvos advokatūra prašė skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovas nesuderinęs savo pozicijos su Lietuvos advokatūra prašymo dėl teisės normų, įtvirtinančių advokato įgaliojimų įforminimą baudžiamajame procese, taikymo, adresuoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, Teisėjų tarybai, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybai ir Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui pateikimo, pažeidė 2003 m. sausio 16 d. Lietuvos advokatų tarybos sprendimo „Dėl advokatų pozicijos derinimo, ginant savo interesus valstybės institucijose ir teismuose“ reikalavimus, Lietuvos advokatų etikos kodekso 12.3 punkto, Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Kaltinamojo akto įteikimas įtariamajam nėra procesinis veiksmas, todėl pareiškėjo argumentai, kad įteikiant kaltinamąjį aktą jo, kaip gynėjo dalyvavimas, buvo būtinas, yra nepagrįsti. Advokatų garbės teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos N. Vigelienės rašte Nr. 1-159-576/2010 nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti advokatą M. P. pažeidus Advokatūros įstatymo ar Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus, taigi advokatas nebuvo patrauktas drausminėn atsakomybėn už minėtame teisėjos rašte nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo reikalavimas naikinti Advokatų garbės teismo sprendimą šioje dalyje, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas. Advokatų garbės teismas drausminę nuobaudą – viešą papeikimą ieškovui skyrė atsižvelgdamas į aplinkybę, jog advokatas jau buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn Advokatų garbės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai formuluoja savo reikalavimą teismui. Advokatūros įstatymo 53 straipsnio nuostatos numato, kad drausmės nuobaudas advokatui gali skirti Advokatų garbės teismas. Teisė apskųsti garbės teismo sprendimą nereiškia teisės skirti ar pakeisti advokatui drausminės nuobaudą perdavimo bendrosios kompetencijos teismui. Teismas gali panaikinti Advokatų garbės teismo sprendimą, jeigu pripažįsta jį neteisėtu ir/ar įpareigoti Advokatūros savivaldos instituciją atlikti tam tikrus veiksmus ar priimti atirinkamą sprendimą. Todėl pareiškėjo reikalavimas sušvelninti bausmę ir skirti jam įspėjimą negali būti tenkinamas. Triplike atsakovas palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu M. P. skundą atmetė. Nustatė, kad iš Lietuvos advokatų tarybos advokato M. P. drausmės bylos Nr.17/2010 matyti, kad ieškovui Advokatų garbės teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu yra paskirta drausminė nuobauda – viešai paskelbiamas papeikimas už LR advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.3., 6.6., 12.3. punktų pažeidimus. Drausminė nuobauda ieškovui faktiškai yra paskirta už tai, kad jis nesuderinęs su advokatų savivaldos institucija 2010 m. sausio 25 d. kreipėsi į įvairias institucijas dėl Advokatūros įstatymo 49 straipsnio aiškinimo ir taikymo bei dėl to, kad Vilniaus apskr. VPK Vilniaus raj. baudžiamoje byloje Nr.57-1-0856-09 savo ginamam nepilnamečiui A. L. nurodė atsisakyti paimti kaltinamąjį aktą, o gavus šį aktą grąžinti.

Teismas pažymėjo, kad LR advokatūros įstatymas įpareigoja advokatą sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis duotos advokato priesaikos, įstatymų bei Advokato etikos kodekso reikalavimų (Advokatūros įstatymo 39str. 1d. 1 ir 2p.). Tuo tarpu drausmės bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas, nesuderinęs savo pozicijos su Lietuvos advokatūra ir tuo nevykdydamas Lietuvos advokatų tarybos 2003 m. sausio 16 d. sprendimo„Dėl advokatų pozicijos derinimo, ginant savo interesus valstybės institucijose ir teismuose” reikalavimų, 2010 m. sausio 25 d. pateikė prašymą kitoms valstybės institucijoms dėl Advokatūros įstatymo 49 straipsnio aiškinimo, taikymo ir neteisėtai kliudė ginamajam A. L. įteikti kaltinamojo akto nuorašą, o įteikus aktą nurodė jį grąžinti. Šias aplinkybes, teismo vertinimu, patvirtina drausmės byloje Nr. 17 esantis prašymas ir kiti dokumentai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas dėl jam neleidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nepateikus orderio, buvo padavęs skundus prokuratūrai ir teismui dar 2009 metais, tačiau jie buvo atmesti, o priimtas prokuratūros nutarimas ir teismo nutartis galioja, nes yra nepanaikinti. Neatsižvelgęs į nurodytą aplinkybę, ieškovas 2010 m. sausio 25 d. vėl kreipėsi į įvairias institucijas faktiškai tuo pačiu klausimu, neturėdamas advokatų tarybos pritarimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pripažino, kad ginamajam A. L. nurodė nepriimti jam norimo įteikti kaltinamojo akto nedalyvaujant gynėjui ir grąžinti šį aktą, atsiųstą paštu, kadangi, anot ieškovo, kaltinamasis aktas įtariamajam be gynėjo dalyvavimo negalėjo būti įteiktas BPK 51straipsnio 1dalies 1 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje teisės normoje privalomas advokato dalyvavimas įteikiant kaltinamąjį aktą ginamajam(įtariamajam) nėra numatytas bei kaltinamojo akto įteikimo negali sustabdyti ir prašymo ar skundo padavimas dėl ikiteisminio tyrimo papildymo (BPK 63 str. 3d.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, rašydamas 2010 m. sausio 25 d. prašymą kitoms institucijoms, nesilaikė advokatų tarybos sprendimo, o gindamas nepilnametį baudžiamoje byloje ir patardamas jam neimti bei grąžinti paštu gautą kaltinamąjį aktą, veikė nesąžiningai, neprofesionaliai. Teismas konstatavo, kad ieškovas byloje nustatytais veiksmais pažeidė Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.3, 6.6, 12.3 punktų reikalavimus, dėl ko jam galėjo būti iškelta drausmės byla ir paskirta drausminė nuobauda (Advokatūros įstatymo 52 str. 1 d.)., o nuobauda parinkta tinkamai, kadangi advokato ikiteisminiame tyrime padaryti veiksmai iš esmės trukdė ikiteisminiam tyrimui, vilkino procesą, prieštaravo ginamojo interesams ir menkino viso advokatų korpuso autoritetą. Teismas nepasisakė dėl ieškovo skunde paminėto nerūpestingumo vedant kitas bylas, nes Advokatų garbės teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog teisėjos N.Vigelienės rašte Nr.1-159-576/2010 nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti advokato padarytus Advokatūros įstatymo ar Advokatų etikos kodekso pažeidimus ir nuobauda už tai skirta nebuvo.

Apeliantas M. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą, o jeigu teismas nuspręs, kad apeliantas pažeidė Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso nuostatas – švelninti bausmę ir skirti pastabą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto argumentų, išdėstytų skunde. Apeliantas visiškai nesutinka su tuo, kad ikiteisminio tyrimo užbaigimas bei baudžiamosios bylos perdavimas į teismą yra teisėtas ir pagrįstas. Baudžiamosios bylos perdavimas į teismą, neišsprendus advokato skundo, pažeidžia teisingo bylos nagrinėjimo, rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo bei būtino gynėjo dalyvavimo bylose su nepilnamečiais kaltinamaisiais principus. Vadovaudamasis šiais principais ir nurodyta taisykle, bei būdamas įsitikinęs, kad sprendimas baigti ikiteisminį tyrimą negali būti priimtas vienašališkai bei neatsižvelgiant į pateiktą skundą minėtą tyrimą papildyti, esant akivaizdiems prieštaravimams tarp liudytojų parodymų bei nustatytų aplinkybių, kuo vadovaujantis įtariamasis negali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimų padarymo bei atsižvelgiant į tai, kad gynėjo dalyvavimas tokio veiksmo atlikime yra būtinas, advokatas M. P. nurodė ginamajam nepriimti bei nepasirašyti kaltinamojo akto, o paštu gautą kaltinamąjį aktą išsiuntė atgal. Advokatas nesiekė piktnaudžiauti ar trukdyti procesui, elgtis aplaidžiai ir nerūpestingai ginamojo atžvilgiu, o šiuos procesinius veiksmus atliko, siekdamas kuo efektyviau apginti ginamojo teises į teisingą procesą.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovui paskirta nuobauda yra trečia pagal griežtumą ir laikytina per griežta atsižvelgiant į visas aplinkybes, todėl net ir pripažinus, kad apeliantas pažeidė Advokatūros įstatymą ir Advokatų etikos kodeksą, bausmė turi būti švelninama paskiriant pastabą.

Atsakovas Lietuvos advokatūra prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad jo vienasmeniškas kreipimasis nebuvo nukreiptas prieš savivaldos organą. Atsakovo vertinimu, vienasmeniškas advokato raštas, dėl kurio iškelta drausmės byla, paskirta nuobauda, buvo nukreiptas prieš savivaldos organą ta prasme, jog apelianto nesuderinti veiksmai, liečiantys visų advokatų interesus, gali turėti neigiamų padarinių tiek paskiriems advokatams, tiek advokatūrai. Atsakovo vertinimu, apelianto nurodyti baudžiamojo proceso normų taikymo probleminiai aspektai konkrečioje byloje peržengia ginčo dalyko ribas, kadangi šiuo atveju yra vertinamas advokato profesinės veiklos atitikimas teisės aktų reikalavimams. Atsakovo nuomone, paskirta bausmė nėra per griežta. Jeigu teismas prieitų priešingą išvadą, tai turėtų įpareigoti patį Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismą paskirti švelnesnę nuobaudos rūšį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje nagrinėjamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas apelianto skundas dėl Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo. Šiuo sprendimu advokatui M. P. buvo paskirta drausminė nuobauda – viešai paskelbiamas papeikimas. Advokatui drausminė nuobauda buvo paskirta dėl nesuderinto su advokatų savivaldos institucija kreipimosi į įvairias institucijas bei dėl nurodymo ginamajam nepriimti kaltinamojo akto ir kaltinamojo akto grąžinimo.

Dėl nesuderinto su advokatų savivaldos institucija kreipimosi į įvairias institucijas

Advokatui drausminė nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis nepaisė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso 12.3 punkte numatytos prievolės vykdyti advokatūros organų sprendimus. Minėtų teisės normų pažeidimas buvo nustatytas įvertinus advokato pateiktą 2010 m. sausio 25 d. prašymą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, Teisėjų tarybai, Lietuvos advokatūros advokatų tarybai, Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui. Advokatų garbės teismas priėjo prie išvados, kad tokiais savo veiksmais advokatas pažeidė Lietuvos advokatų tarybos 2003 m. sausio 16 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta, kad advokatai ir advokatų padėjėjai privalo informuoti Advokatų tarybą ir esant galimybei suderinti su ja savo poziciją prieš pradedant teisminius ginčus ar rašant paklausimus valstybės ar savivaldybių institucijoms advokato profesinės veiklos, jos apmokestinimo ar kitais klausimais, kai tai gali turėti įtakos advokatūros, paskirų advokatų ar advokatų padėjėjų interesams. Advokatų garbės teismas priėjo prie išvados, kad advokato kreipimasis į įvairias valstybės institucijas dėl advokato atstovavimo dokumento baudžiamosiose byloje pakenkė advokatų interesams. Advokatas, prieš tokį kreipimąsi turėjo savo poziciją suderinti su advokatų savivaldos organais, kad aktualūs klausimai būtų sprendžiami nepakenkiant nei advokatūros, nei kolegų interesams.

Teisėjų kolegija, vertindama advokato M. P. veiksmus kreipiantis į valstybės institucijas su klausimu, susijusiu su advokato atstovavimu baudžiamajame procese, pastebi, kad advokatai privalo saugoti savo profesinę garbę ir orumą, nediskredituoti savo vardo. Be to, jie privalo sąžiningai, rūpestingai ir protingai atstovauti klientui, ginti jo interesus. Advokatas, atstovaudamas savo klientui, turi tam tikras pareigas tiek savo klientui, tiek institucijoms, kuriose tenka atstovauti, tiek savivaldos institucijoms. Kiekvienoje konkrečioje byloje advokatas privalo išlaikyti profesionalumo lygį ir užtikrinti, kad būtų išlaikytas interesų balansas. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, kad advokato aktyvus įsitraukimas į baudžiamąjį procesą, kategoriškas savo pozicijos dėl advokato atstovavimo santykių įforminimo baudžiamajame procese gynimas buvo įvertintas kaip advokato etikos reikalavimo pažeidimas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad kiekvienas advokatas, atstovaudamas savo klientui tam tikrose valstybės institucijose, atstovauja ne tik savo klientui ir teisėtomis priemonėmis siekia jam palankių pasekmių, bet tuo pačiu jis yra ir savo profesijos atstovas bei privalo laikytis aukštų advokato profesijai keliamų reikalavimų. Advokatas, kuris neprofesionaliai atlieka savo pareigas ir nepaiso jam nustatytų etikos reikalavimų, teisinių ir moralinių įpareigojimų gali pakenkti ne tik savo klientui ar savo paties įvaizdžiui, bet ir kitiems advokatams. Tam, kad tokių situacijų išvengti, Lietuvos advokatų tarybos 2003 m. sausio 16 d. sprendimu advokatai ir advokatų padėjėjai, pradėdami teisminiu ginčus ir rašydami paklausimus, privalo informuoti Advokatų tarybą, o turėdami galimybę, net suderinti savo poziciją, kai paklausimas ar teisminis ginčas gali turėti įtakos advokatūros ar paskirų advokatų ar advokatų padėjėjų interesams.

Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl to, ar advokato M. P. kreipimasis į įvairias valstybės institucijas vertintinas kaip paklausimas, galintis pakenkti advokatūros, advokatų ir advokatų padėjėjų interesams, kuris pagal Lietuvos advokatų etikos kodekso 12.3 punktą bei LR advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikomas etikos pažeidimu ir užtraukia drausminę atsakomybę. Iš advokato M. P. drausmės bylos Nr. 17 matyti, kad 2010 m. sausio 25 d. prašymu jis kreipėsi į valstybės institucijas. Savo prašyme jis išdėstė faktinę situaciją, kurioje jam atstovaujant savo klientui baudžiamojoje byloje, kilo abejonių dėl Advokatūros įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų, susijusių su tinkamu atstovavimo įforminimu, taikymu. Šiame rašte advokatas tiek išdėsto konkrečioje byloje buvusias faktines aplinkybes, tiek savo nuomonę dėl teisės normų taikymo ir aiškinimo, pažymi, kokie yra prieštaravimai tarp teisės normų ir teismų praktikos. Suformuluodamas prašymo dalyką, advokatas prašė organizacinėmis priemonėmis užkirsti kelią netinkamam įstatymų aiškinimui bei taikymui, esant būtinybei, inicijuoti įstatymų pakeitimus.

Kaip minėta, advokatui atstovaujant savo klientui, atsiranda tam tikri advokato ir advokatūros bei advokato ir valstybės institucijų bei teismų santykiai. Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnis numato, kad santykiuose su valstybės institucijomis advokatas turi nežeminti pareigūnų autoriteto, nediskredituoti kolegų, neįžeisti proceso šalių, nesiremti aplinkybėmis, kurių nepatvirtina bylos duomenys. Pažymėtina, kad minėtas straipsnis taip pat numato advokato klaidingo aiškinimo galimybę, tačiau šiuo atveju svarbu, kad tai nebūtų daroma sąmoningai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi advokato kreipimosi į valstybės institucijas turinį, jo pateikimo aplinkybes bei tą faktą, kad advokato veikla visuomet yra susijusi su teisės normų aiškinimu, taikymu, savo pozicijos išdėstymu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei Advokatų garbės teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju advokatas pažeidė etikos reikalavimus ir yra pagrindas taikyti jam drausminę atsakomybę. Advokato elgesys nevertintinas kaip veikimas, galintis pakenkti advokatų, advokatų padėjėjų ar advokatūros interesams.

Dėl nurodymo ginamajam nepriimti kaltinamojo akto ir kaltinamojo akto grąžinimo

Advokatui M. P. drausminė nuobauda buvo paskirta ir už tai, kad jis nepilnamečiui ginamajam nurodė nevykti atsiimti kaltinamojo akto nuorašą, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui atsiuntus šį kaltinamojo akto nuorašą, jį grąžino. Advokatas šių faktinių aplinkybių neginčija, o tokį savo elgesį pateisina ikiteisminio tyrimo metu buvusiomis aplinkybėmis, t. y. kad tuo metu dar nebuvo išspręstas prokurorės nutarimo teisėtumo klausimas ir su gynėju nebuvo suderintas atvykimo pas ikiteisminio tyrimo pareigūną laikas. Apeliaciniame skunde advokatas taip pat neginčija minėtų faktų ir pažymi ikiteisminio tyrimo metu padarytus baudžiamojo proceso principų (rungimosi, šalių lygiateisiškumo, teisingo bylos nagrinėjimo, būtinojo gynėjo dalyvavimo) pažeidimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra vertinama, ar pagrįstai advokatas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn, tačiau šioje byloje nėra tikrinamas ikiteisminio tyrimo metu prokuroro atliktų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas. Ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas yra reglamentuotas Baudžiamojo proceso kodekse, kuris tiek numato šių veiksmų atlikimo tvarką, tiek ir galimybę skųsti šiuos veiksmus. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja ikiteisminių veiksmų atlikimą bei suteikia įtariamajam (kaltinamajam) ar jo gynėjui, kurie nesutinka su atliktais veiksmais ar su atsisakymu atlikti kokius nors veiksmus, teisę apskųsti tokius pareigūno veiksmus. Advokatui, kuris yra teisės srities specialistas, turi būti žinoma, kokiomis teisinėmis priemonėmis jis gali pasinaudoti, kad galėtų įrodyti savo kliento nekaltumą ar veiksmų pagrįstumą ar priešingai, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų teisėtumas yra patikrinamas baudžiamojoje byloje.

Nagrinėjamu atveju advokatas savo panaudotas baudžiamojo proceso įstatyme nenumatytas gynybos priemones siekia pateisinti, jo nuomone, prokurorės atliktų veiksmų neteisėtumu. Iš esmės advokatas siekia įrodyti, kad tokį jo elgesį (nurodymą ginamajam nevykti atsiimti kaltinamąjį aktą ir kaltinamojo akto grąžinimą) sąlygojo prokurorės padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai. Kaip minėta, asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn procesas yra griežtai sureguliuotas įstatymo, todėl gynėjas, nesutikdamas su pareigūno atliekamais veiksmais ar priimtais sprendimais, gali sureaguoti tik tokia forma, kokią šis įstatymas numato. Tuo atveju, jeigu pareigūno veiksmai pasireiškia kokiu nors neteisėtu veikimu, gali būti keliamas ir kitos pareigūno atsakomybės klausimas, priklausomai nuo veikos pobūdžio, tačiau ir tokiais atvejais turi būti laikomasi įstatymuose nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad advokatas, nesutikdamas su prokurorės atliekamais veiksmais ar atsisakymu juos atlikti, ėmėsi ne procesinių priemonių įrodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnės veiksmų neteisėtumą.

Advokato profesija yra viena iš profesijos rūšių, kurių atstovams taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises bei teisėtus interesus ir siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Lietuvos advokatų etikos kodeksas numato, kad advokatas privalo saugoti profesinę garbę ir orumą ir nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos, privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai (1.3 ir 6.6 punktai). Teisėjų kolegija sutinka su Advokatų garbės teismo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad savo elgesiu advokatas pažeidė minėtus reikalavimus, parodė kitiems proceso dalyviams, tarp jų ir nepilnamečiui ginamajam, kad gintis galima ir įstatyme nenumatytomis priemonėmis. Toks advokato elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis advokato profesijai keliamus reikalavimus, todėl už tokį elgesį yra pagrindas patraukti drausminėn atsakomybėn ir paskirti drausminę nuobaudą.

Dėl drausminės nuobaudos paskyrimo

Advokatui M. P. už kreipimąsi į įvairias valstybės institucijas ir už neprocesinių gynybos priemonių panaudojimą buvo paskirta Lietuvos advokatūros įstatymo 53 straipsnio 3 punkte numatyta drausminė nuobauda – viešai paskelbiamas papeikimas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nebuvo nustatyta, kad advokatas, kreipdamasis į įvairias valstybės institucijas pažeidė advokato etiką, o yra nustatytas pagrindas advokato drausminei atsakomybei tik dėl neprocesinių gynybos priemonių panaudojimo, sprendžiama dėl advokatui paskirtos drausminės nuobaudos pakeitimo.

Advokatui paskirta viena iš griežčiausių drausminių nuobaudų. Nustačius vieną iš minėtų etikos pažeidimo atvejų, teisėjų kolegija sprendžia paskirtą drausminę nuobaudą pakeisti švelnesne. Ankstesniu Advokatų garbės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimu advokatui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – už toje pačioje baudžiamojoje byloje atliktus veiksmus pateikiant netinkamą atstovavimo dokumentą, dėl kurių užtruko ikiteisminis tyrimas, tačiau šiuo atveju dėl tos priežasties, kad advokatas M. P. nurodė ginamajam nevykdyti priimti kaltinamąjį aktą, ikiteisminis tyrimas neužtrūko. Advokatas M. P. prašymą prokurorei dėl ikiteisminio tyrimo papildymo pateikė 2010 m. vasario 1 d. Prokurorės 2010 m. vasario 4 d. nutarimu prašymas buvo atmestas. Kaltinamasis aktas surašytas 2010 m. vasario 8 d. ir tą pačią dieną išsiųsta Vilniaus rajono apylinkės teismui, nurodant teismui, kad kaltinamasis aktas kaltinamiesiems yra įteiktas (Vilniaus rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla N1-169-298/2010).

Šioje nagrinėjamoje byloje advokato P. elgesys yra reakcija į ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokurorės) veiksmus ir sprendimus, kuriuos advokato nuomone, prokurorė atliko netinkamai taikydama BPK normas. Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusį BPK 218 straipsnį (pagal 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1478 redakciją prokuroro nutarimai atsisakyti papildyti ikiteisminį tyrimą nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. neskundžiami) advokatas turėjo pagrindą manyti, kad nesant galutinio teismo sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, kaltinamasis aktas neturėjo būti rašomas. Tačiau dėl pirmiau išdėstytų argumentų advokato nurodymas ginamajam atsisakyti priimti kaltinamąjį aktą vertintinas kaip etikos kodekso normų reikalavimų pažeidimas (Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.3, 6.6 punktai).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės sušvelninti Advokatų garbės teismo paskirtą nuobaudą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos advokatūros 55 straipsnį Advokatų garbės teismo sprendimai yra skundžiami Vilniaus apygardos teismui, o, vadovaujantis CPK normomis, Vilniaus apygardos teismo sprendimas – Lietuvos apeliaciniam teismui. Pagal CPK 260 straipsnio nuostatas, teismas, ištyręs visus įrodymus, išsprendžia visų reikalavimų pagrįstumą ir priima galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka, kad Advokatų garbės teismo paskirtos drausminės nuobaudos sušvelninimas teismo sprendimu pažeidžia savivaldos įstatyminį principą ar advokatūrai priskirtas funkcijas. Lietuvos advokatūros įstatymas numato Advokatų garbės teismo sprendimų teisminę kontrolę, todėl teismas, nustatęs, kad už padarytą drausmės pažeidimą paskirta nuobauda yra per griežta, turi teisę ją sušvelninti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pakeičia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas advokato M. P. skundas dėl Advokatų garbės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda – viešai paskelbiamas papeikimas, advokato apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir paskirtą drausminę nuobaudą pakeičia į papeikimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas advokato M. P. skundas dėl Advokatų garbės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo skirti jam drausminę nuobaudą – viešai paskelbiamą papeikimą, ir advokatui M. P. skirtą drausminę nuobaudą – viešai paskelbiamą papeikimą – pakeisti į papeikimą.