Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-11-16 · Civilinė byla Nr. e2-1821-330/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-16
Bylos Nr.
e2-1821-330/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02763-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės „Žemės grąžinimas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1821-330/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02763-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.9.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 16 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Žemės grąžinimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Homburg Merkurijus“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2405-562/2017,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovei UAB „Homburg Merkurijus“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Atsakovės BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto administratorė teismui pateikė prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorė nurodė, kad BUAB „Homburg Merkurijus“ kreditorių susirinkime pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo nebuvo gauta, o administratorė buvo įpareigota kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi patenkino BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto administratorės prašymą – atsakovę BUAB „Homburg Merkurijus“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtintą įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą.Teismas konstatavo, kad kreditoriai neketina sudaryti taikos sutarties, o galimybių atkurti įmonės mokumą nėra, todėl įmonei taikytina likvidavimo procedūra.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Kreditorė UAB „Žemės grąžinimas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nagrinėti BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto administratorės prašymą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama tik po to, kai bus išnagrinėtas UAB „Žemės grąžinimas“ 2017 m. liepos 26 d. prašymas dėl atsakovės BUAB „Homburg Merkurijus“ kreditorių sąrašo patikslinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus Nova Mercurius B. V. 1 992 829,24 Eur finansinis reikalavimas. 2017 m. liepos 14 d. Nova Mercurius B. V. 1 992 829,24 Eur reikalavimo teisę perleido naujai kreditorei UAB „Žemės grąžinimas“. 2017 m. liepos 26 d. teismui buvo pateiktas prašymas bankroto procese pakeisti kreditorių. Teismas apskųstąją nutartį priėmė neišsprendęs kreditorių pakeitimo klausimo. Prašymas dėl kreditoriaus pakeitimo (įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patikslinimo) teisėjos rezoliucija buvo priimtas tik po apskųstos nutarties priėmimo. Nors įstatymas nenumato termino klausimams dėl kreditorių sąrašo tikslinimo išspręsti, sprendžiant klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, teismas turi išspręsti kreditorių sąrašo tikslinimo klausimus. Priimdamas apskųstąją nutartį teismas neatsižvelgė į tai, jog apie kreditorių pasikeitimą buvo žinoma teismui ir proceso dalyviams. Prašymas dėl kreditoriaus pakeitimo teismui buvo pateiktas likus mėnesiui iki apskųstosios nutarties priėmimo. Teismas neturėjo teisės priimti apskųstos nutarties, prieš tai neišsprendęs aktualių, su kreditorių sąrašo pakeitimu susijusių, klausimų, arba tokie klausimai turėjo būti sprendžiami kartu su kreditorių sąrašo tikslinimu. Teismas turėjo klausimą dėl kreditorių sąrašo tikslinimo spręsti nepriklausomai nuo bankroto administratorės prašymo įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas turėjo atidėti bankroto administratorės prašymo svarstymą. Apskųstos nutarties priėmimas sukuria objektyvų negalimumą bankroto bylą užbaigti kreditoriams pasiekus susitarimą dėl taikos sutarties sudarymo. UAB „Žemės grąžinimas“, teismui nepatvirtinus jos kreditorinio reikalavimo, negalėjo dalyvauti kreditorių susirinkime, kuriame nuspręsta atsakovei taikyti likvidavimo procedūras. Pardavus atsakovės turtą, gautų pajamų užtektų tik hipotekos kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Tuo tarpu naudingiau būtų, nenutraukus atsakovės ūkinės veiklos, jos nekilnojamojo turto projektą gaivinti papildomomis investicijomis ir parduoti turtą ne kaip nebaigtus statyti statinius, o kaip patrauklų investicinį projektą. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo (kreditorė) AB DNB bankas prašo kreditorės UAB „Žemės grąžinimas“ atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:UAB „Žemės grąžinimas“ neturėjo procesinės teisės pateikti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties. Apskųstosios nutarties priėmimo metu egzistavo visi pagrindai atsakovę BUAB „Homburg Merkurijus“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas kreditorių pakeitimo klausimą galės išspręsti po apskųstos nutarties priėmimo. UAB „Žemės grąžinimas“ niekaip nebūtų galėjęs lemti kreditorių sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „Homburg Merkurijus“ prašo kreditorės UAB „Žemės grąžinimas“ atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, pagrįstai vadovavosi BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkime kreditorių balsų dauguma priimtu nutarimu. Esant tokiai kreditorių valiai, teismas privalėjo priimti procesinį sprendimą dėl likvidavimo procedūrų taikymo atsakovei. Apskųstosios nutarties priėmimas nesudaro kliūčių teismui išspręsti klausimą dėl kreditorių pakeitimo. Priimtas procesinis sprendimas nesuvaržo UAB „Žemės grąžinimas“ teisių. Pagal įstatymą taikos sutarčiai turi pritarti 2/3 kreditorių. Didžiausia įmonės kreditorė, kurios finansinis reikalavimas sudaro 72,09 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų, balsavo už tai, jog atsakovei būtų taikomos likvidavimo procedūros. Kreditorės UAB „Žemės grąžinimas“ dalyvavimas kreditorių susirinkime neturėtų lemiamos įtakos tokiam sprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovei UAB „Homburg Merkurijus“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2017 m. liepos 5 d. įvyko BUAB „Homburg Merkurijus“ kreditorių susirinkimas, kuriame priimtas nutarimas įpareigoti bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2017 m. liepos 17 d. BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto administratorė teismui pateikė prašymą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi tenkino bankroto administratorės prašymą, t. y. atsakovę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, paliko galioti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, patvirtintą teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Kaip matyti iš kreditorės UAB „Žemės grąžinimas“ atskirojo skundo argumentų, byloje spręstina, ar ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas iki apskųstos nutarties priėmimo neišsprendė pateikto prašymo dėl kreditoriaus pakeitimo, lemia šio procesinio sprendimo (nutarties įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto) neteisėtumą. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis).Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Išvadą, jog bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; kt.).Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo.Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto pagrindus, yra konstatavęs, kad pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Jeigu 3 mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Pažymėtina tai, kad ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriams apsispręsti dėl likvidavimo procedūrų įmonei taikymo ir anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos; teismas, gavęs tokį kreditorių susirinkimo siūlymą, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika patvirtina išvadą, kad nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas yra pagrindas konstatuoti, jog bankrutuojančios įmonės mokumo atkurti nebėra galimybių, todėl būtina įmonei taikyti likvidavimo procedūras, kad kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). Į bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo stadiją įmonė įžengia tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo esant visoms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms sąlygoms įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo daryti priešingos išvados.Nustatyta, kad atsakovės BUAB „Homburg Merkurijus“ 2017 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkime balsų dauguma buvo nuspręsta įpareigoti bankroto administratorę kreiptis į teismą su prašymu įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, t. y. kreditoriai balsų dauguma išreiškė valią dėl atsakovės bankroto proceso pasibaigimo ją likviduojant ir išregistruojant iš Juridinių asmenų registro. Įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas patvirtintas teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, yra (buvo) pakankamas pagrindas įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad apeliantė prieš mėnesį iki apskųstosios nutarties priėmimo pateikė prašymą patikslinti atsakovės kreditorių sąrašą, pridėdama įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog pradinis kreditorius Nova Mercurius B. V. apeliantei perleido turėtą reikalavimo teisę. Nors Įmonių bankroto įstatyme nėra nurodytas terminas, per kurį teismas turėtų išspręsti kreditorių pakeitimo klausimą, bylos duomenys iš esmės patvirtina apeliantės teiginį, jog ginčui aktualiu metu nebuvo objektyvių kliūčių priimti atitinkamą procesinį sprendimą dėl apeliantės prašymo. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad apeliantės prašymas buvo išspręstas jau po apskųstosios nutarties priėmimo – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi iš atsakovės kreditorių sąrašo išbrauktas kreditorius Nova Mercurius B. V., o vietoje šio kreditoriaus į sąrašą įtraukta apeliantė UAB „Žemės grąžinimas“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tačiau net ir konstatavus pavėluoto apeliantės prašymo išsprendimo aplinkybę, tai nesuponuoja apskųstos teismo nutarties, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, neteisėtumo, kadangi apeliantės prašymo neišsprendimo (nesavalaikio išsprendimo) faktas nepaneigia ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimo apskųsto procesinio sprendimo priėmimo metu. Be to, įstatymas nedraudžia finansinių reikalavimų tikslinimo atlikti įmonės bankroto procesui įžengus į likvidavimo stadiją (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).Apeliacinio teismo vertinimu, procesinio sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmimas prieš tai neišsprendus kreditorių pakeitimo klausimo, apeliantės teisių UAB „Homburg Merkurijus“ bankroto procese nepažeidė. Apeliantė akcentuoja tai, jog apskųstosios nutarties priėmimas sukuria objektyvų negalimumą bankroto bylą užbaigti kreditoriams pasiekiant susitarimą dėl taikos sutarties sudarymo. UAB „Žemės grąžinimas“ aiškinimu, teismui nepatvirtinus jos reikalavimo, ši negalėjo dalyvauti kreditorių susirinkime, kuriame nuspręsta atsakovei taikyti likvidavimo procedūrą.ĮBĮ 23 straipsnyje reglamentuojamos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų ir teisė priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo (ĮBĮ 23 straipsnio 12 punktas), siūlyti teismui taikyti likvidavimo procedūrą, nustatant, kad kreditoriai gali priimti sprendimą siūlyti taikyti šią procedūrą jau pirmame kreditorių susirinkime (ĮBĮ 23 straipsnio 15 punktas). Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalis). Taikos sutartis laikoma sudaryta, jeigu ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos (ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis teismas pažymi, jog apeliantė apskritai neturėjo objektyvios galimybės dalyvauti atsakovės kreditorių susirinkime, kuriame buvo priimtas nutarimas, įpareigojantis bankroto administratorę kreiptis į teismą prašant įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nurodytas kreditorių susirinkimas įvyko 2017 m. liepos 5 d., kai pati apeliantė patvirtina, kad reikalavimo perleidimo sutartis (kurios pagrindu ji įgijo reikalavimo teisę į atsakovę) buvo sudaryta 2017 m. liepos 14 d., o prašymas dėl kreditorių pakeitimo teismui pateiktas tik 2017 m. liepos 26 d. Kita vertus, net ir svarstant hipotetiškai, t. y. jeigu apeliantė būtų dalyvavusi kreditorių susirinkime, sprendimas dėl taikos sutarties sudarymo objektyviai negalėjo būti priimtas. Nurodytame kreditorių susirinkime už nutarimo, įpareigojančio administratorę kreiptis į teismą dėl likvidavimo procedūros atsakovei taikymo, balsavo kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 72,25 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Todėl apeliantės turimi balsai (26,56 proc. visų reikalavimų) negalėjo nulemti tiek nurodyto nutarimo priėmimo, tiek taikos sutarties bankroto procese sudarymo. Prieš kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą balsavo kreditorius Nova Mercurius B.V., kurio reikalavimą perėmė apeliantė, todėl net ir pakartotinai sprendžiant klausimą dėl bankrutuojančios įmonės tęstinumo (taikyti likvidavimo procedūras ar sudaryti taikos sutartį) apeliantės dalyvavimas nelemtų šio klausimo rezultato, nes balsavimo rezultatas būtų toks pats. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai). Tačiau aptariamu atveju byloje nėra duomenų, jog nurodyti asmenys teikė pasiūlymus dėl taikos sutarties sudarymo ar ketina tai daryti. Apeliantės deklaratyvios prielaidos ir subjektyvus įsivaizdavimas naudos, kurią kreditoriams suteiktų sprendimas tęsti įmonės ūkinę veiklą, o ne likvidavimo procesas, nepaneigia ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų egzistavimo ir nesudaro dingsties manyti, jog įmonės bankroto procese egzistuoja objektyvi galimybė ir kreditorių valia bankroto procesą baigti taikos sutartimi. Įmonės kreditorių susirinkime kreditoriai išreikė valią įmonei taikyti likvidavimo procedūras. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtintina, aptariamu atveju nepageidaujama sudaryti taikos sutarties, nematoma galimybių atgaivinti įmonės veiklą, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai priėmė procesinį sprendimą įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė ĮBĮ normas, todėl naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis