Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Laima Dumskienė Administracinė byla Nr. ATP-441-350/2014

2014 m. lapkričio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu J. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 164 straipsnio 3 dalį ir nubausta 60 Lt bauda už tai, kad ji, 2013-06-16, apie 00.40 val., dirbdama pardavėja UAB „J“ priklausančioje viešojo maitinimo įstaigoje, esančioje (duomenys neskelbtini) , Utenos m., pardavė nepilnametei A. D., gim. (duomenys neskelbtini), vieną 1 l talpos butelį alaus „Utenos Pilsener“, 4,6 proc. alkoholio koncentracijos, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų „Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse“ taisyklių 9.2. p. reikalavimus.

Teismas netinkamai vertino ir S. K. parodymus nurodydamas, kad jis suinteresuotas, kad apeliantė nebūtų patraukta administracinėn atsakomybėm, tačiau jo parodymai sutampa su I. B., A. B., J. M., D. M. parodymais. Liudytojas teigė, kad A. D. pati jam pripažino, kad pirkti alkoholio jos prašė pareigūnai.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas itin kritiškai turėjo vertinti ir S. Z. parodymus, nes iš I. B., A. B., J. M. parodymų matyti, kad būtent ji, būdama MB „K“, kuri yra UAB „J“ konkurentė, darbuotoja, ieškojo nepilnamečių asmenų, galėjusių iš konkurentų nupirkti alkoholio, siekiant pašalinti juos iš rinkos.

Teigia, kad A. D. pirminėje apklausoje esantys duomenys kelia abejonių, nes iš teisme apklausto R. D. parodymų matyti, kad jis dukros apklausos protokole, patvirtindamas, kad tariamai joje dalyvavo, pasirašė tik kitą dieną, protokolą jam atvežus į namus. Be to, jo parodymai su dukros A. D. parodymais dėl jo pasirašymo minimame protokole aplinkybių skirtingi ir šiuo atveju nebuvo imtasi priemonių neaiškumams pašalinti.

Teismui jokių abejonių nesukėlė ir jos – apeliantės, proceso metu nurodomi duomenys apie tai, kad tiek pirkdama alų, tiek apklausiama pareigūnų nepilnametė elgėsi visiškai ramiai, nesijaudino, kas neturėtų būti būdinga esamai situacijai, be to pareigūnai ją apklausė nedalyvaujant jos pilnamečiam šeimos nariui ar VTAS atstovui, o po to parvežė namo, tėvų neieškojo, nesiaiškino, ar aplinka, į kurią ji grįžta yra saugi, apie situaciją neinformavo vaikų teisių apsaugos tarnybos ar kitų atitinkamų institucijų. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar nepilnametė alkoholį pirko savo iniciatyva. Kelia abejonių ir A. D. tapatybės kortelės numerio įrašymo į jos apklausos protokolą aplinkybės, nes nepilnametė teigė, kad įvykio metu dokumento neturėjo, tik pasakė savo gimimo datą, jos asmenybė nustatinėjama nebuvo. Teismui abejonių nesukėlė ir tai, kad nepilnametė vėlyvu metu ėjo pirkti alaus pakankamai tolimą atstumą, nors prieš tai alkoholio teigė niekada nebuvo vartojusi ir pirko 1 l talpos butelį alaus, nors paprastai panašaus amžiaus jaunimas renkasi kitokios rūšies gėrimus, kitokiose talpose. Visos šios aplinkybės paaiškinamos tik tuo, kad pareigūnai patys buvo siuntę ją pirkti alų į UAB „J“ kavinę ir reiškia, kad administracinė byla jos atžvilgiu turi būti nutraukta, jai nepadarius veikos, turinčios administracinio teisės pažeidimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad J. B. neneigia pardavusi alkoholį nepilnametei, tačiau nurodo, kad tą padaryti buvo išprovokuota policijos pareigūnų, siuntusių A. D. į barą, kuriame ji dirba, pirkti alaus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl šio pažeidimo bei siekia, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas būtų panaikintas, administracinio teisės pažeidimo byla būtų nutraukta.

Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pastaroji įstatymo nuostata reiškia, kad vertinti, ar tyrimo metu nebuvo padarytas pažeidimas, t.y. ar bylos išnagrinėjimui reikšmingi duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka gali tik teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės ir tik teismas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar kaltinimas asmeniui yra pagrįstas ir, priklausomai nuo to priimti atitinkamą sprendimą. Taigi, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir pažeidėjas, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų įvertinus įrodymus, tačiau toks pasiūlymas teismui nėra privalomas.

Teismas pažymi, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmos instancijos teismo išvados dėl J. B. kaltės padarytos įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Kaip matyti, teismas, spręsdamas dėl apeliantės kaltės, vadovavosi teismo posėdžio metu duotais liudytojų - policijos pareigūnų M. N., G. R., E. R. parodymais apie tai, kad 2013-06-16 jie dirbdami pagal patvirtintą priemonių planą dėl viešosios tvarkos užtikrinimo ir akcizinių prekių kontrolės pamatė iš UAB „J“ patalpų išeinančią merginą, kuri nešėsi butelį alaus, kurią sulaikę išsiaiškino, kad ji nepilnametė ir alų jai pardavė J. B.. Pareigūnai neigė apeliantės nurodomas aplinkybes, kad aptariamu laiku jie ieškojo nepilnamečių, galinčių jų prašymu pirkti alkoholį. Kad iš UAB „J“ alų pirko savo iniciatyva, patvirtino ir teisme apklausta A. D.. Šių liudytojų suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti J. B. nėra nustatytas, todėl apylinkės teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai jais vadovavosi, tuo labiau kad šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

Apeliantė teigia, kad jos kaltę paneigia ir pareigūnų provokaciją prieš ją patvirtina teisme apklaustų liudytojų I. B., A. B., J. M., parodymai, kad jai inkriminuoto pažeidimo išvakarėse A. B. skambino S. Z. ir klausė, ar pastarasis nepažįsta nepilnamečių, už atitinkamą atlygį galinčių nupirkti alkoholio ir vėliau šio pokalbio pagrindu I. B. ir J. M. bendravo su M. N., tačiau liudytoja S. Z. tokių nurodomų aplinkybių teisme nepatvirtino ir nurodė, kad S. B. prašė surasti ne nepilnamečių, o asmenų – galinčių nupirkti alkoholio prie ežero tuo metu būnančiam jos broliui, nes pati buvo išvykusi, neigė buvus pokalbį apie alkoholio pardavimą nepilnamečiams, o liudytojas policijos pareigūnas M. N. kategoriškai neigė, jog bendravo su nepilnametėmis I. B. ir J. M..

Apeliaciniame skunde minimi ir tariamai neteisingai įvertinti liudytojų S. K. ir D. M. parodymai, kurie pasak apeliantės paneigia jos kaltę, tačiau liudytojas S. K. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, apie įvykio aplinkybes sužinojęs iš pačios apeliantės, kuri yra jo darbuotoja. Jis nurodė, kad buvo nuvykęs pas A. D., nes sužinojo, kad jis mokėsi su jos tėvu ir teigė, kad A. D. prisipažino, jog pirkti alkoholio jos prašę pareigūnai, tačiau tokie jo parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, bei yra paneigti pačios A. D. aukščiau aptartais parodymais, taip pat jos tėvo R. D. parodymais, kad pats S. K. už atitinkamą atlygį prašęs A. D. pakeisti parodymus ir teigti, jog alų ji pirko ne savo iniciatyva, o paprašyta nenustatytų asmenų. Tokie R. D. parodymai patvirtint ir byloje esančiu jo paaiškinimu ( 1 t. b.l. 61).

Tuo tarpu teisme apklausiamas D. M. nurodė girdėjęs šalia UAB „J“ buvusių taksi vairuotojų pokalbį apie tai, jog pastarieji matė, kad bare jo matyta pirkusi alų mergina prieš tai išlipo iš policijos automobilio. Tokie pastarojo liudytojo parodymai yra visiškai abstraktūs, pats liudytojas nurodomų aplinkybių nematė ir nenurodė informacijos šaltinio. Taigi, šių D. M. parodymų teisingumo patikrinti negalima, todėl jie nelaikytini įrodymu (Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti atitinkamais proceso veiksmais).

Pažymėtina, kad apeliantės skunde nurodomų liudytojų parodymai skundžiamame nutarime išsamiai aptarti ir įvertinti kitų įrodymų kontekste. Įvertinęs išanalizuotų byloje esančių įrodymų visumą, apylinkės teismas paneigė apeliantės nurodytą versiją, jog ji padaryti pažeidimą buvo išprovokuota policijos pareigūnų. Pareigūnų, vykdančių savo profesinę pareigą veiksmai, neatitinkantys apeliantės interesų, nėra pagrindas konstatuoti šių veiksmų neteisėtumą, o nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareigūnai, nagrinėjamoje situacijoje, vykdydami savo funkcijas, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus.

Kitos skunde minimos aplinkybės dėl nepilnametės elgesio alkoholio pirkimo metu, jo rūšies pasirinkimo, pirkimo vėlyvo laiko, jos pristatymo į namus aplinkybių ir pan., pažeidėjos kaltės padarius jai inkriminuotą pažeidimą nepaneigia ir nėra susiję su pažeidėjos padarytu pažeidimu.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. B. padarė ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių naujų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar paneigti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. B. kaltės daryti.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2014-08-28 nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o J. B. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.