Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-108-41/2007 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti atsakovui, nes ieškovas nei savo procesiniuose dokumentuose, nei paaiškinimuose teisme nenurodė jokių aplinkybių, kada ir kaip perdavė atsakovui pinigus, nepateikė jų perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų. Teismas, nurodydamas, kad atsakovas turi ginčyti paskolos sutartį CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Sutartį galima ginčyti, jeigu ji yra sudaryta, o paskolos sutarties atveju ji laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), kurį turi įrodyti kreditorius (ieškovas). Tik nustačius šį faktą, galimas CK 6.875 straipsnio 1 dalies taikymas. Ieškovui įrodinėjant pinigų perdavimo faktą, paskolos gavėjas neturi pagrindo reikšti reikalavimus dėl paskolos sutarties galiojimo, ir savo argumentus turi teisę ginti kitomis procesinėmis priemonėmis (atsiliepimu, atsikirtimu ir kt.).Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijama 120 000 Lt suma atsakovui buvo perduota kaip įnašas pagal 2006 m. gegužės 4 d. jungtinės veiklos sutartį, nors prašomos priteisti pinigų sumos gavimo faktas įrodinėjamas 2006 m. gegužės 4 d. paskolos sutartimi. Teismas, spręsdamas ginčą, peržengė ieškinio ribas, nes ieškovas tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje nurodė, kad pinigus atsakovui perdavė kaip paskolą ir vėliau siekė išsiaiškinti, kur panaudota paskola. Faktas, kad paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma ir jungtinės veiklos sutartyje nurodyta įnašo suma, nėra pagrindas teigti, kad ieškovas, išduodamas paskolą, tuo pačiu įvykdė savo įsipareigojimą padaryti įnašą į jungtinę veiklą, nes paskolos suteikimas ir įnašo padarymas į jungtinę veiklą sukelia skirtingas teisines pasekmes. Paskolos sutartyje nurodoma, kad paskola turi būti grąžinta iki 2011 m. gegužės 4 d., o apie jos tikslą nėra nieko užsimenama. CK 6.877 straipsnis nurodo, kad paskola laikoma tiksline tik tada, kai tikslas yra nurodomas pačioje paskolos sutartyje. Nesant nuorodos į tikslą, kreditorius negali reikalauti panaudoti paskolą konkrečiam tikslui, nes tai prieštarautų paskolos gavėjo interesams, sutarties sąlygoms (CK 6.156, 6.181, 6.189 str.). Kadangi ieškovas ieškinio pagrindu nurodo paskolos grąžinimą ir reikalauja grąžinti ją prieš terminą, turėtų būti konstatuotas paskolos sutarties pažeidimas, padarytas atsakovo, ir tas pažeidimas turi būti siejamas su įstatymuose numatyta teise reikalauti paskolos grąžinimo prieš terminą. Teismas, konstatuodamas, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl jungtinės veiklos, nepagrįstai atsisakė nagrinėti 2006 m. birželio 8 d. jungtinės veiklos sutartį. Teismas padarė neteisingą išvadą, konstatavęs, kad tarp šalių susiklostė ne paskoliniai, o jungtinės veiklos santykiai, nes, nustatant šalių sutartines teises ir pareigas, turi būti konstatuota ir sutartis, kurios pagrindu jos atsiranda. Teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybės dėl pinigų gavimo fakto ir sutarčių aiškinimo laikytinos įrodytomis liudytojų parodymais, kadangi minimi liudytojai tiesiogiai nedalyvavo pinigų perdavime ir negalėjo nurodyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, jie nedalyvavo pasirašant sutartis ar derybose dėl jų. Liudytojai liudijo dėl aplinkybių, kurios buvo dar prieš pasirašant sutartis, o liudytojas V. S. nurodė, kad su juo nė viena šalis nekalbėjo apie rekonstrukcijos darbų sąmatą. Teismas neteisingai aiškino ir notarės S. B. parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo 120 000 Lt grindžia 2006 m. gegužės 4 d. su atsakovu sudaryta jungtinės veiklos sutartimi bei tą pačią dieną su atsakovu sudaryta paskolos sutartimi (b. l. 4, 56). Atsakovas teigia, kad pinigų pagal minėtas sutartis iš ieškovo faktiškai negavo ir nurodo, kad įrodinėjimo pareiga dėl pinigų perdavimo tenka ieškovui, o pastarasis pinigų perdavimo aplinkybės neįrodė. Su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Aplinkybę, kad atsakovas iš ieškovo gavo 120 000 Lt, patvirtina 2004 m. gegužės 4 d. tarp atsakovo ir ieškovo pasirašyta sutartis. Sutarties 2 punkte įrašyta ,,aš V. J. pasiskolinau iš A. S. 120 000 Lt, kuriuos gavau prieš pasirašant sutartį...“. Taigi pinigų perdavimo atsakovui faktas yra įrodytas rašytiniu įrodymu – 2006 m. gegužės 4 d. sutartimi, kurią atsakovas patvirtino savo parašu (CPK 177 str. 4 d., 178 str., 197 str. 1 d.). Tuo tarpu atsakovas, neigdamas pinigų iš ieškovo gavimą, šios aplinkybės neįrodė, nors pagal CPK 178 straipsnį turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis sutarčių aiškinimą, išaiškino 2006 m. gegužės 4 d. tarp šalių sudarytą dviejų sutarčių tarpusavio ryšį, jų sudarymo tikslą bei jų sudarymo aplinkybes, atsižvelgė į šalių tikruosius ketinimus sudarant šias sutartis. Išaiškinęs šias dvi sutartis, teismas nustatė, kad pagal 2004 m. gegužės 4 d. sutartį, pavadintą paskolos sutartimi, ieškovo atsakovui perduota 120 000 Lt suma yra ne paskola atsakovui, o ieškovo, kaip atsakovo partnerio, piniginis įnašas į bendrą jungtinę veiklą pagal 2004 m. gegužės 4 d. jungtinės veiklos sutartį. Įnašo perdavimas atsakovui buvo įformintas 2004 m. gegužės 4 d. paskolos sutartimi.

Apeliantas teigia, kad ieškovas reikalavimą priteisti 120 000 Lt grindžia tik paskolos sutartimi, todėl teismas, tenkindamas ieškinį jungtinę veiklą (partnerystę) reglamentuojančių normų pagrindu, peržengė ieškinio ribas. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes ieškinio pareiškime (b. l. 29-30), patikslintame pareiškime (b. l. 58-60) yra išdėstytos aplinkybės apie 2006 m. gegužės 4 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymą, jos pasibaigimą, t. y. nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Ieškinio pareiškime nurodytas ir ieškinio juridinis pagrindas – CK 6.978 ir 6.979 straipsniai – kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą.

2004 m. gegužės 4 d. tarp šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis yra pasibaigusi, nes ieškovas nuo jos atsisakė (CK 6.980 str. 1 d.). Aplinkybės, kad sutartis yra pasibaigusi, atsakovas neginčija ir pripažįsta, kad jokie aplinkos tvarkymo, pastatų rekonstrukcijos darbai agroturizmo centro veiklai vystyti nebuvo pradėti. 2006 m. gegužės 4 d. jungtinės veiklos sutarties 5 punkte numatyta, kad, šalims susitarus, agroturizmo centro veikla gali būti nutraukta, kiekvienai šaliai atlyginus atitinkamai pagal indėlius į agroturizmo veiklą. Kaip matyti iš jungtinės veiklos sutarties 1.1, 1.2 punktų, šalys susitarė į bendrą veiklą įnešti savo turtą: ieškovas 120 000 Lt piniginį indėlį, atsakovas – žemę ir pastatus. Ieškovas reikalauja iš atsakovo 120 000 Lt. Reikalaujama pinigų suma ir yra ta dalis, kuri buvo įnešta, kaip nurodo ieškovas, į bendrą veiklą pagal 2004 m. gegužės 4 d. jungtinės veiklos sutarties 1.2 punkte nustatytas sąlygas. Atsakovas apskritai neigia 120 000 Lt gavimo faktą ir nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, jog atsakovas pinigus gavo, tai, sprendžiant ginčą, turėtų taikyti teisės normas, reglamentuojančias paskolos, o ne jungtinės veiklos teisinius santykius.

Teismas turi sutartį aiškinti, kai tarp šalių kyla ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, sąlygų prasmės. Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl 2006 m. gegužės 4 d. sutarties, kuri yra įvardinta paskolos sutartimi, rūšies. Ieškovas aiškina, kad paskolos sutartis yra betarpiškai susijusi su tą pačią dieną su atsakovu sudaryta jungtinės veiklos sutartimi, kad tokiu būdu buvo įformintas pagal jungtinės veiklos sutartį įnašo perdavimas atsakovui. Tuo tarpu atsakovas aiškina, kad tai yra dvi skirtingos, viena su kita nesusijusios, sutartys ir kad jis nei pagal vieną iš šių sutarčių nėra iš ieškovo gavęs pinigų.

Kaip jau buvo pasakyta, pirmosios instancijos teismas pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles išaiškino 2006 m. gegužės 4 d. tarp šalių sudarytas dvi sutartis ir padarė išvadą, kad 120 000 Lt, kuriuos atsakovui perdavė ieškovas, yra pastarojo piniginis įnašas į bendrą jungtinę veiklą, kurio (įnašo) perdavimas buvo įformintas paskolos sutartimi.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2006 m. gegužės 4 d. paskolos sutartis nėra savarankiška sutartis, kad tokiu būdu (pasirašant paskolos sutartį) pagal tą pačią dieną sudarytą jungtinės veiklos sutartį ieškovas įformino 120 000 Lt įnašą į bendrą veiklą sukurti agroturizmo centrą. Šią išvadą teismas padarė išanalizavęs abiejų šalių ketinimus. Kaip matyti iš ieškovo ir atsakovo paaiškinimų, šalys siekė įkurti agroturizmo centrą ir tuo tikslu buvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis. Tam tikslui pasiekti buvo sutarta, kad atsakovas įneša į bendrą veiklą žemę ir pastatus, o ieškovas pinigus, iš kurių bus vykdoma pastatų renovacija. Tą aplinkybę patvirtina ne tik šalių paaiškinimai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojas R. K. parodė, kad matė abi sutartis, kad atsakovas pasakė, jog gavo pinigus ir vykdys veiklą. Liudytojai G. J. , R. P. nurodė, kad ieškovas ir atsakovas siekė kartu vystyti bendrą verslą. Kad jie, sudarydami jungtinės veiklos sutartį, turėjo tikslą sukurti agroturizmo centrą, rodo jų veiksmai. Liudytojas V. S. parodė, kad su juo ieškovas tarėsi dėl sodybos remonto darbų. KB ,,Vilniaus statyba“ 2007 m. balandžio 2 d. raštu patvirtino, kad jų atstovas V. S. kartu su ieškovu ir atsakovu buvo nuvykęs į atsakovo sodybą dėl statybos darbų, kad buvo tartasi dėl darbų kainos, darbų pradėjimo laiko (b. l. 110). Atsakovas turėjo verslo planą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant nustatytoms aplinkybėms, jog šalys turėjo tikslą sukurti bendrą verslą, ginčo sumą – 120 000 Lt – analogiški ieškovui ir atsakovui protingi ir sąžiningi žmonės būtų įnešę į bendro verslo kūrimą, o ne į atsakovo buto remontą, kaip teigia atsakovas. Todėl, kaip ir išaiškino pirmosios instancijos teismas, 2005 m. gegužės 4 d. paskolos sutartimi buvo įformintas ieškovo 120 000 Lt piniginis įnašas, kurį jis perdavė savo partneriui, į bendrą veiklą, o ne suteikta paskola atsakovo buto remontui.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo (CPK 329 str., 330 str.).

Iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama 1 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1, 3 d.). Taip pat iš atsakovo valstybės naudai priteisiama 6,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 80 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 8 sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo V. J. ieškovo A. S. naudai priteisti 1 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovo V. J. valstybės naudai priteisti 6,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme.