Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovui V. K. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe mirusiosios vardu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui pranešta tinkamai – įstatymo nustatyta tvarka, prašymų negauta, byla išnagrinėtina jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas.

Byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu nustatyta, kad ieškovo sesuo O. K. mirė (duomenys neskelbtini) d. O. K. (duomenys neskelbtini) d. susituokė su V. K., kurių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) d. sprendimu. Mirusioji O. K. sudarė testamentą, kuriuo jai priklausantį turtą paliko savo broliui V. K.. Ieškovas, po sesers mirties, nepraleisdama įstatyme numatyto 3 mėnesių termino, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) notarų biurą dėl paveldėjimo bylos užvedimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą gavimo. Kad ieškovas yra O. K. testamentinis įpėdinis patvirtina (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės M. T.-K. 2024 m. gegužės 21 d. liudijimas, notarinio registro Nr. 1062, ir VĮ Registrų centro Testamentų registro išrašas, paveldėjimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas notarų biure sužinojo, kad jam negali išduoti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, nes mirusiosios O. K. vardu registruotas nekilnojamas turtas, t. y. butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas santuokoje su V. K..

Bylos duomenys patvirtina, kad O. K. ir V. K. santuoka Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Kapsuko rajono teismo (duomenys neskelbtini) d. sprendimu (toliau – sprendimas) civilinėje byloje Nr. 2-162/89 nutraukta. Tačiau nė vienas iš sutuoktinių nesikreipė į civilinės metrikacijos įstaigą dėl ištuokos fakto įregistravimo, todėl oficialiai jų ištuoka įregistruota ir įrašas apie tai padarytas tik (duomenys neskelbtini) d. O. K., formaliai būdama santuokoje su V. K. (neįregistravus santuokos nutraukimo civilinės metrikacijos įstaigoje), 1992 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymą Nr. I-1374 Nr. II-2156 pagrindu įgijo 2 kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - butas), kuris VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas O. K. vardu. Nors butas buvo įregistruotas tik O. K. vardu ir įgytas po (duomenys neskelbtini) d. sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo, tačiau formaliai laikomas įgytu O. K. ir V. K. esant santuokoje, t. y. laikomas O. K. ir V. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal buto įsigijimo metu galiojusį 1969 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį, 40 straipsnį. Atsakovas byloje buvo pasyvus, nepateikė teismui nei atsiliepimo į ieškinį, nei kitų procesinių dokumentų ar įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nurodytą nekilnojamąjį turtą – butą, ieškovo sesuo O. K. nuosavybės teise įgijo 1992 m. vasario 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, t. y. jos ir atsakovo V. K. santuokos metu, nors santuoka jau buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) d. sprendimu. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai, sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno iš sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011).

Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas, kaip šiuo atveju ir yra) (CK 3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis.

CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo yra nustatyta įstatyminė prezumpcija – preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija reiškia, kad po O. K. ir V. K. santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini) d.), O. K. vardu įgytas turtas turi būti laikomas jos bei V. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011, 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-313/2015).

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą santuokoje sutuoktinio įgytas turtas pripažįstamas jo asmenine nuosavybe, jeigu buvo įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas ir tą turtą įgyjant buvo aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo nekilnojamasis turtas – butas, buvo įgytas už ieškovo sesers O. K. asmenines lėšas. Ji už butą sumokėjo 11 508,00 rub.: 1 403,00 rub. sumokėjo grynais pinigais, o 10 105,00 rub. sumokėjo iš valstybinių vienkartinių išmokų bei tikslinių kompensacijų. Sutiktina su ieškovo nurodytu, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad tokios lėšos (valstybinės vienkartinės išmokos bei tikslinės kompensacijos, investiciniai čekiai) pripažįstamos asmeninėmis lėšomis, nes valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018). Bylos duomenų pagrindu teismas vertina, kad O. K. butą įgijo iš asmeninių lėšų. Jokių duomenų, kad ginčo buto įsigijimui būtų panaudotos ir atsakovo V. K. piniginės lėšos, byloje nėra.

Pažymėtina, kad 1992 m. vasario 25 d. notaro patvirtintoje sutartyje Nr. II-2156 nurodyta tik viena pirkėja – O. K., jokių duomenų apie tai, kad butas yra perkamas bendrosios jungtinės sutuoktinų nuosavybės teise, nėra. Butas registruotas VĮ Registrų centre O. K. vardu. Iš nustatytų faktų ir įvertinus aplinkybę, jog O. K. santuoka su V. K. nutraukta (duomenys neskelbtini) d. sprendimu, t. y. prieš keturis metus iki nekilnojamojo turto įsigijimo, šiuo atveju nustatyta akivaizdi O. K. valia ginčo nekilnojamąjį turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Ieškovas patyrė 110 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėdamas žyminį mokestį), tačiau šių išlaidų priteisti neprašo. Įvertinus, jog byloje nustatyta, kad atsakovas neturi asmens kodo, neturi galiojančio asmens dokumento, ir nežinomas atsakovo adresas, dėl ko išieškojimo vykdymas būtų apsunkintas, ieškovui neprašant, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279 straipsniu, straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti O. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini) d., ir V. K., gimusio (duomenys neskelbtini) d., santuokos metu įgytą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), O. K. asmenine nuosavybe.

Nepriteisti ieškovui iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.