Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. spalio 25 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis iš kurių matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo Kauno TI tik nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d. (7 paras) (b. l. 16). Pareiškėjas pateiktų duomenų neginčija, todėl teismas jais ir vadovaujasi.

Atsakovės atstovo pateiktos 2018 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. 11-1750 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b. l. 26) patvirtina, kad pareiškėjas buvo kalinamas 159 kameroje, kurioje reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog kameroje buvo laikoma 6 asmenys ir buvo trys dviaukštės lovos (b. l. 32).

Atsakovės atstovas nurodė, jog duomenys susiję su asmenų kameroje skaičiumi nurodyti teisingi (ginčo laikotarpiu buvo nuo 3 iki 4 asmenų) ir tai pagrindė pateikdama į bylą suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus patikrinimo žurnalo kopijas (b. l. 38-101). Tačiau sutinka su pareiškėju, jog kameroje buvo trys dviaukštės lovos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog kameroje buvo 6 asmenys atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t.y. 3,6 kv. m, buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę dalį kamerų gyvenamojo ploto užėmė baldai bei kiti įrenginiai, dėl ko pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas, sanitarinio mazgo plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, bylos duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko ne mažiau kaip 3,65 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri be kita ko, nustato ir tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus.

Pagal Higienos norma HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas nurodė, jog kamerose, kuriose neatsidaro langai, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose su neatidaromais langais ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovo į bylą pateikta foto nuotrauka (b. l. 13) patvirtina, kad kameroje yra įrengti atidaromi langai. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka, pastebėtina, kad jo kiekis gali priklausyti nuo metrologinių sąlygų lauke (oro temperatūros, vėjo, lietaus, sniego ar pan.), kurių atsakovas negali įtakoti. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie dušo patalpų švarą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog dušai nėra tinkamai tvarkomi, dezinfekuojami, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netvarkingų dušų susirgo odos liga, tačiau atsakovo pateikti duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl odos ligos susirgimo (b. l. 17–25). Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamų sąlygų dušo patalpose ir kt. pažeidimų byloje nėra. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas teigia, jog kameroje nepakako inventoriaus, trūko kėdžių, stalas buvo per mažas. Nurodė, jog valgant sunkiai tilpdavo prie stalo, kiti turėdavo laukti, maistas atvėsdavo, todėl norint pavalgyti šiltą maistą reikėdavo valgyti lovoje arba ant žemės. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.6 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatorių kameroje, be kita ko, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsakovo į bylą pateikta kameros foto (b. l. 13) patvirtina, kad kameroje yra stalas ir du suolai, kurie yra pakankami susėsti nemažiau kaip keturiems asmenims. Kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip keturi asmenys, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad prie staliuko nesusėsdavo visi kameroje esantys asmenys ir dėl to atšaldavo maistas, laikytinos nepagrįstomis. Be to, pareiškėjas šio pažeidimo neindividualizavo, kalbėjo apie kitus asmenis.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.