Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui R. R., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Skundas netenkamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2017 m. vasario 20 d., t.y. kalinant gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, neužtikrinant higienos reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto, todėl, skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamojo ploto normos skaičiavimo, iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto neatėmus baldų užimamo ploto, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 4, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos, šios gyvenamosios patalpos plotas 13,88 kv.m. (b.l. 16,17), todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,63 kv.m.

Nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. vasario 27 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 14,78 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,70 kv.m. (b.l. 16,17).

Gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie ginčo kamerų gyvenamuosius plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nepateikė šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Akivaizdu, kad, skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpų kamerose, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nurodyta vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl šiame kontekste nėra pagrindo atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, tvirtindamas, kad jame buvo skylė grindyse, kuri buvo surūdijusi, neuždengta, dėl to buvo sudaromos antisanitarinės sąlygos, kilo grėsmė susirgti užkrečiamomis ligomis.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, uždengtas ar ne, turi būti įrengtas kamerų tipo patalpose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo kamerose įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius dėl galimos grėsmės užsikrėsti ligomis ar dėl kitų neigiamų pasekmių, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė kamerų tipo patalpų Nr. 3 ir Nr. 4 sanitarinių mazgų nuotraukas (b.l.34), patvirtinančias, kad sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, jų įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, sanitariniai įrenginiai tvarkingi.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 35 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Patalpos, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz. laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Uždarosios zonos kameros Pravieniškių PN-AK valomos pačių nuteistųjų (paskirtų budinčiųjų) Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų apraše, patvirtintame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-494, nustatyta tvarka ( b.l. 20,22).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo ir sanitarinių įrenginių švara bei higiena priklausė nuo kamerų tipo patalpose kalėjusių asmenų elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimus.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sanitarinių įrenginių keliamų nepatogumų, netinkamo jų valymo, valymo priemonių neišdavimo, pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN - AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, deklaratyvių, nepagrįstų argumentų pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN - AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN -AK. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo. R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.