Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „DDH Forest Lithuania“ skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo buvimo vietą. Pažymi, kad NŽT nėra duomenų (informacijos, pranešimo) apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kurį pareiškėja pageidauja įsigyti, savininko ketinimą parduoti minėtą miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Taigi atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog šis žemės sklypas būtų parduodamas, nėra aišku, kokiu tikslu yra pateiktas pareiškėjos prašymas išduoti sutikimą įsigyti minėtą žemės sklypą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Švenčionių skyriaus 2020 m. kovo 12 d. rašto Nr. 45SD-1089(14.45.104) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. vasario 27 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti sutikimą įsigyti 7,24 ha miškų ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Prašyme pareiškėja nurodė, kad bendras pareiškėjai priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytas miškų ūkio paskirties žemės bendras plotas yra 1983,3597 ha.

Su prašymu pareiškėja pateikė Miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo (juridinio asmens) deklaraciją ir Miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo 2020 m. vasario 27 d. deklaracijos priedą dėl nuosavybės teise valdomų 268 miškų ūkio paskirties žemės sklypų.

Atsakovas Raštu atsisakė išduoti pareiškėjai sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės, nes pareiškėja viršija 1 500 ha leistiną nuosavybės teise valdyti miškų ūkio paskirties žemės plotą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – ir Miškų įstatymas) (redakcija galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.), Sutikimų įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ir Miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo deklaracijų pildymo ir pateikimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje numatyta, kad miško žemė – apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštės, mažosios miško pelkės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai, kvartalų, technologiniai proskiebiai ir linijos, priešgaisrinės juostos, medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų) užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras ir kitų asmenų jiems priklausantis iš valstybės įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Asmenys gali įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) išduotą sutikimą <…>.

Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, asmuo, pageidaujantis įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, iki miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti miškų ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimo miško žemės plotas neviršys didžiausio ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 2 dalį <…>.

Aprašo 5 punkte nustatyta, jog Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs prašymą išduoti Sutikimą, sutikrina prašyme pateiktus duomenis ir prie gauto prašymo pridedamą miškų ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją su: 5.1. Juridinių asmenų registro duomenimis, patvirtinančiais juridinio asmens įregistravimą arba patvirtinančiais juridinio asmens Lietuvos Respublikoje įsteigtos atstovybės ar filialo įregistravimą, ir informaciją apie atstovybę ar filialą įsteigusį asmenį ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytus susijusius asmenis su prašymą išduoti Sutikimą pateikusiu asmeniu (jeigu prašymą išduoti Sutikimą teikia juridinis asmuo); 5.2. Lietuvos gyventojų registro duomenimis, patvirtinančiais, kad pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį miškų ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodyti asmenys yra susiję su prašymą išduoti Sutikimą pateikusiu asmeniu (jeigu prašymą išduoti Sutikimą teikia fizinis asmuo); 5.3. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ir Juridinių asmenų registro duomenimis, patvirtinančiais asmens ar susijusių asmenų turimos miškų ūkio paskirties žemės plotus ir (ar) akcijas (teises, pajus) juridiniuose asmenyse, kurie valdo miškų ūkio paskirties žemę.

Pagal Aprašo 6 punktą, sutikimas išduodamas nustačius, kad bendras įsigytos (priklausančios) ir norimos įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršys Miškų įstatyme nustatyto didžiausio galimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ploto, kuris apskaičiuojamas pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę.

Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys atsisako išduoti Sutikimą, kai prašyme išduoti Sutikimą nepateikta informacija ir (arba) dokumentai (jeigu tokie dokumentai yra privalomi pateikti), nurodyti Aprašo 2 punkte, ir (arba) asmuo nepatvirtina savo tapatybės Aprašo 3 punkte nustatyta tvarka (jeigu prašymą išduoti Sutikimą teikia fizinis asmuo) ir (arba) nėra pateikto patvirtinimo, nurodyto Aprašo 4 punkte, taip pat jeigu prašyme išduoti Sutikimą ir kartu su prašymu išduoti Sutikimą pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija neatitinka valstybės įmonių ir (arba) biudžetinių įstaigų tvarkomų registrų duomenų, ir (arba) nustačius, kad bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršys (-ija) Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą. Tokiu atveju Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys prašymą išduoti Sutikimą pateikusiam asmeniui pateikia motyvuotą atsisakymą išduoti Sutikimą ir prašymą išduoti Sutikimą grąžina jį pateikusiam asmeniui (Aprašo 7 punktas).

Taisyklių 3 punkte numatyta, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo deklaraciją privalo pildyti fizinis asmuo ir (ar) juridinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikoje siekia įsigyti nuosavybės teise miškų ūkio paskirties žemės sklypą (-us) (toliau – miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjas). Juridinio asmens vardu Miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo deklaraciją pildo juridinio asmens atstovas.

Visų pirma spręstinas NŽT Švenčionių skyriaus Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar Raštas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą Raštą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Rašto, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Pareiškėja skundą iš esmės grindžia tuo, kad Miškų įstatyme nėra nustatyti didžiausi įsigijamo miško žemės ploto dydžiai ir turi būti vertinama tik tai, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėja įsigijo po 2020 m. sausio 1 d., t. y. ar po 2020 m. sausio 1 d. įsigytas miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršija 1 500 ha.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog NŽT Švenčionių skyrius gavęs pareiškėjos 2020 m. vasario 27 d. prašymą išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės, vadovaudamasis Aprašo 5 punktu sutikrino pareiškėjos prašyme pateiktus duomenis ir prie gauto prašymo pridedamą miškų ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją ir atsižvelgdamas į valstybės įmonės Registrų centro duomenis, jog UAB ,,DDH Forest Lithuania“ nuosavybės teise valdo 1 982,5673 ha miškų ūkio paskirties žemės, t. y. nustatęs, kad bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą, vadovaudamasis Aprašo 7 punktu priėmė skundžiamą Raštą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės.

Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad Miškų įstatyme nėra nustatyti didžiausi įsigijamo miško žemės ploto dydžiai, o miškų ūkio paskirties žemė nėra tapatu miško žemei teismas pažymi, jog Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad bendras ir kitų asmenų jiems priklausantis iš valstybės įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas negali būti didesnis kaip 1 500 ha. Pareiškėja, teikdama 2020 m. vasario 27 d. prašymą NŽT Švenčionių skyriui prašė leisti įsigyti miškų ūkio paskirties, o ne miško žemės sklypą, todėl pareiškėjos argumentas, jog Miškų įstatyme nėra nustatyti didžiausi įsigijamo miško žemės ploto dydžiai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas.

Pareiškėjos skundo argumentas, jog turi būti vertinama tik tai, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėja įsigijo po 2020 m. sausio 1 d., t. y. ar po 2020 m. sausio 1 d. įsigytas miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršija 1 500 ha, pripažintinas nepagrįstu. Pažymėtina, jog Aprašo 6 punkte aiškiai įtvirtinta, kad sutikimas išduodamas nustačius, kad bendras įsigytos (priklausančios) ir norimos įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršys Miškų įstatyme nustatyto didžiausio galimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ploto. Taigi, pagal Aprašo 6 punktą, išduodant sutikimą vertinama ne tik tai, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėja įsigijo po 2020 m. sausio 1 d., bet bendras įsigytos (priklausančios) ir norimos įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas, kuris neturi viršyti 1 500 ha (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalį, miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo buvimo vietą. <…>. Jeigu miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininko pranešimas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą pateikiamas notarui, šis ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jo gavimo dienos pranešimą perduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pranešimas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) nėra gautas, todėl sutiktina su atsakovo argumentais, jog nėra aišku, kokiu tikslu yra pateiktas pareiškėjos prašymas išduoti sutikimą įsigyti aukščiau minėtą miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Raštas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.

Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1–4 dalims, taip pat - konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas akcentuoja, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo tenkinti šio pareiškėjos prašymo.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl Rašto panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjos reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti NŽT Švenčionių skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pateiktą 2020 m. vasario 27 d. prašymą išduoti pareiškėjai sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemę.

Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „DDH Forest Lithuania“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.