Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) GNSB įgaliotiesiems atstovams Raimondui Petrui Luneckui ir Gyčiui Mekioniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 5 d. nutarties bei nuteistojo V. B. ir civilinio ieškovo likviduojamos (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos (toliau – (duomenys neskelbtini) GNSB) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 2 d., 183 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 300 str. 2 d. - laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal LR BK 183 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė V. B. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. B. priteista (duomenys neskelbtini) GNSB 92100 Lt turtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis dėl palūkanų ir proceso išlaidų priteisimo atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad tyčia suklastojo dokumentą ir šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, t. y., būdamas (duomenys neskelbtini) GNSB, 1997-10-28 įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Rejestro tarnyboje, pirmininku, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, suklaidindamas P. A. ir minėtos bendrijos vyr. finansininkę A. D. , įrašė į 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų kvitą Nr. 18 fiktyviai sudarytos 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutarties su P. A. neatitinkančius tikrovės duomenis apie tai, kad tariamai pagal rangos sutartį P. A. turėjo atlikti darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) 1) butų Nr. 4, 7, 8 ir 11 pertvarų išardymą ir permūrijimą su tinkavimu; 2) fasadų A-F išlyginimą tinku; 3) pamatų stiprinimą ties praeinamu kolektoriumi; 4) automobilių aikštelės grindų paruošiamojo sluoksnio įrengimą; taip pat suklastojo 2000 m. lapkričio 30 d. darbų priėmimo-perdavimo aktą, įrašydamas melagingus duomenis, jog 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartyje numatytus darbus P. A. atliko bei savo parašu patvirtino minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus išvardintuose dokumentuose, ir tokiais veiksmais padarė (duomenys neskelbtini) GNSB 92100 Lt žalą.

V. B. taip pat nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, t. y., būdamas (duomenys neskelbtini) GNSB, 1997-10-28 įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Rejestro tarnyboje, pirmininku, turėdamas savo žinioje šiai bendrijai priklausantį turtą, tyčia, siekdamas pasisavinti didelės vertės svetimą turtą, sudarė ir pasirašė fiktyvią 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį su P. A. , pagal kurią šis turėjo atlikti darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) 1) butų Nr. 4, 7, 8 ir 11 pertvarų išardymą ir permūrijimą su tinkavimu; 2) fasadų A-F išlyginimą tinku; 3) pamatų stiprinimo darbus ties praeinamu kolektoriumi; 4) automobilių aikštelės grindų paruošiamojo sluoksnio įrengimą, taip pat V. B. sudarė fiktyvų 2000 m. lapkričio 30 d. darbų priėmimo-perdavimo aktą tarp bendrijos pirmininko V. B. ir P. A. pagal anksčiau minėtą rangos sutartį ir suklastotą 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18, pagal kurį neva išmokėjo P. A. 92100 Lt, nors minėtų pinigų pastarajam nemokėjo, o tokiu būdu pats pasisavino jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) GNSB priklausančius 92100 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo: 1) nagrinėjant šį skundą atsižvelgti į jo anksčiau rašytuose prašymuose, pranešimuose nurodytas aplinkybes; 2) išnagrinėti 2006-08-29, 2006-08-30 ir 2007-02-28 prašymus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 3) atnaujinti įrodymų tyrimą; 4) atlikti įrodymų tyrimą įvykdant tokius veiksmus: 4.1) patikrinti ir įvertinti D. B. ir R. Lunecko įgaliojimus atstovauti (duomenys neskelbtini) GNSB; 4.2) paskirti P. A. rašysenos ekspertizę, siekiant atsakyti į 2005-09-14 prašyme nurodytus klausimus; 4.3) išreikalauti iš Šiaulių miesto valstybinės mokesčių inspekcijos P. A. 2000-2005 m. metines pajamų mokesčio ir PVM deklaracijas bei šiose deklaracijose nurodytų piniginių sumų gavimą patvirtinančius dokumentus, taip pat (duomenys neskelbtini) GNSB vyr. finansininkės A. D. pranešimą apie P. A. išmokėtus pinigus; 4.4) išreikalauti iš Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-615-14/04 ir pridėti ją prie nagrinėjamos bylos; 4.5) išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) GNSB A. J. Č. patvirtinto 2001-05-15 akto, pradžioje įvardinto valdybos posėdžio protokolu Nr. 7, ir jo dalyvių sąrašo originalus ir pridėti juos prie nagrinėjamos bylos; 4.6) iškviesti ir kaip liudytojus apklausti A. J. Č., A. R. , D. B. , A. G. , V. L. , K. D. , D. P. , B. K. ir D. T. ; 5) nenagrinėtą palikti D. B. pasirašytą 2005-11-25 (duomenys neskelbtini) GNSB civilinį ieškinį; 6) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jo veiksmuose veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 7) imtis LR BPK 257 str. numatytų veiksmų.

Teigia, kad nuosprendis priimtas nevertinant byloje surinktų dokumentinių įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių, pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Skundo pradžioje apeliantas aptaria faktines bylos aplinkybes, pažymėdamas, jog 2000 m. AB „Duomenys neskelbtini“ gen. direktorius D. G. , atsižvelgdamas į sunkią AB „Duomenys neskelbtini“ finansinę būklę, pasiūlė jam netaikyti bendrovei numatytų sankcijų ir, siekiant sumažinti statybos kaštus, dalį darbų perleisti patentininkams, kuriuos surasti, organizuoti jų darbą ir paruošti dokumentus turėjo D. G. . Jis su tokiu pasiūlymu sutiko, tačiau iškėlė sąlygą asmeniškai priimti patentininkų atliktus darbus, siekiant, kad šie darbai būtų atlikti be avansinių mokėjimų, patentininkai dalyvautų perduodant darbus bei nebūtų įtraukiami į AB „Duomenys neskelbtini“ ar kitų subrangovų įvykdytų darbų aktus. Nurodė, jog D. G. prašymu su patentininkais buvo atsiskaitoma grynais pinigais per (duomenys neskelbtini) GNSB kasą. Teigia, jog bendrijos vyr. finansininkė A. D. patentininko P. A. prašymu išdavė jam pažymą apie gautas pajamas, apie atliktą atsiskaitymą informavo jį (apeliantą) bei Šiaulių apskrities VMI išsiuntė duomenis apie tai, kad šios įstaigos veiklos teritorijoje registruotam patentininkui per vieną dieną grynaisiais išmokėta suma, viršijanti 10000 Lt.

Pasisakydamas dėl 2000-11-21 sutarties suklastojimo, teigia, kad byloje atlikta rašysenos ekspertizė konstatavo, jog rankraštinį įrašą bei parašą atliko P. A. , kito asmens parašo padirbinėjimo požymių nenustatyta. Pažymi, kad byloje taip pat nustatyta, jog jis, pasirašydamas sutartį, veikė teisėtai, t. y. pagal (duomenys neskelbtini) GNSB įstatuose numatytus ir steigėjų suteiktus įgalinimus, patentininkas P. A. taipogi veikė neviršydamas savo įgalinimų. Tyrimo metu nenustatyta ir tai, kad sutarties teksto dalis vienokiu ar kitokiu būdu būtų panaikinta, sutarties dalykas prieštarautų civilinėje teisėje įtvirtintoms imperatyvioms nuostatoms ar sutartyje būtų įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija. Tad, apelianto manymu, byloje nenustatytas nė vienas dokumento klastojimo požymis, o nuosprendyje nurodyti argumentai, kurie neva pagrindžia jo kaltę, neturi nieko bendra su dokumento klastojimo nusikaltimo sudėtimi.

Toliau dėstomi argumentai, neigiant suklastojus 2000-11-30 darbų perdavimo-priėmimo aktą. Pabrėžia, jog rašysenos ekspertizės išvadose konstatuota, kad rankraštinį įrašą ir parašą atliko P. A. , o aktą jis ir P. A. pasirašė turėdami 2000-11-21 sutarties šalių teisinį statusą. Nenustatyta, kad akte buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, šalims pasirašant šį aktą konstatuota, jog 2000-11-21 sutartyje nurodyti darbai yra atlikti. Aplinkybę, kad darbai yra atlikti, patvirtino (duomenys neskelbtini) ir UAB „Duomenys neskelbtini“ atstovai, ši aplinkybė konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje. Tad, anot apelianto, nenustatytas nė vienas dokumento klastojimo požymis. Be to, teigia, jog vertinant teismo nurodytus argumentus, kuriais grindžiama jo kaltė, būtina atsižvelgti į 2000-11-30 perdavimo-priėmimo akto turinį, iš kurio matyti, kad šalys, pasirašydamos aktą, konstatavo, jog sutartyje nurodyti darbai yra atlikti, o P. A. perduoda šiuos darbus (duomenys neskelbtini) GNSB. Atkreipia dėmesį, kad akte nenurodyti vykdytojai, ar darbus atliko pats P. A. ar jo samdyti kiti asmenys, kiek jų buvo, nors pats aktas ir nereikalavo nurodyti tokių duomenų. Apelianto įsitikinimu, inkriminuojant dokumento klastojimą, teisiškai nesvarbu, kas atliko P. A. sutartyje išvardintus darbus, kuriuos jis minėtu perdavimo-priėmimo aktu perdavė bendrijai. Tvirtina, jog nei P. A. parodymai, kad tai ne jis atliko perduotus darbus, nei A. R. P. A. darbų įrašymas į vedamus statybos darbų žurnalus nėra su juo (apeliantu) susiję ar priklausantys nuo jo valios. Jie neturi tiesioginės tyčios bei nusikaltimo – dokumento klastojimo - sudėties požymių. Nurodo, kad ir (duomenys neskelbtini) GNSB valdybos komisijos išvada nagrinėjamu atveju neturi savarankiškos teisinės reikšmės, kadangi ji yra paremta aukščiau aptarta aplinkybe, t. y. A. R. veiksmais, kuriais jis P. A. darbus įrašė į vedamus statybos darbų žurnalus. Mano, kad nenustačius nei sutarties, nei akto klastojimo požymių, nepagrįsta tampa ir išvada, jog tokiu būdu suklastotas 2001-02-19 kasos išlaidų orderis Nr. 18.

Neigdamas 2001-02-19 orderio Nr. 18 suklastojimą, kategoriškai nesutinka su tuo, jog (duomenys neskelbtini) GNSB buvo padaryta 92100 Lt žala. Pažymi, kad iš nuosprendžio sisteminės analizės matyti, jog teismas žalos padarymą bendrijai grindė ir tuo, kad (duomenys neskelbtini) GNSB ir patentininko P. A. sudarytoje 2000-11-21 sutartyje išvardintus darbus atliko UAB „Duomenys neskelbtini“. Anot apelianto, teismas neatskleidė, kaip ši aplinkybė susijusi su bendrijai padaryta žala ir mano, kad toks teismo teiginys reikalauja atskiro teisinio vertinimo. Skunde aptariamas 2002-03-22 dokumentinės revizijos aktas, kuriame nurodoma, jog statybos žurnalus parengia ir rangovui pateikia užsakovas. Užsakovo atstovas (techninis prižiūrėtojas) privalo kontroliuoti formų pildymą, joje pateiktų duomenų atitikimą faktiniams duomenims ir už tai atsako įstatymų numatyta tvarka. Akte nustatyta, jog ginčijamu laikotarpiu techniniu prižiūrėtoju buvo paskirtas V. L. , tuo tarpu įrašus statybos darbų žurnaluose už 2000-11-09 – 2001-06-23 laikotarpį pasirašė ne bendrijos techninis prižiūrėtojas V. L. , o AB „Duomenys neskelbtini“ darbuotojas A. G. , kas yra griežtai draudžiama. Tad, nesant A. R. atliktų įrašų patvirtinimo iš (duomenys neskelbtini) GNSB pusės, apeliantas skunde daro išvadą, jog atlikti įrašai neatitinka nustatytų reikalavimų, todėl nelaikytini oficialiu dokumentu. Tokius A. R. įrašus apeliantas vertina tik kaip privataus fizinio asmens raštą ar kitokį raštą LR BPK 96 str. 1 d. 3 p. prasme. Be to, kaip liudytojas apklaustas A. R. parodė negalintis dokumentais įrodyti, jog darbus atliko UAB „Duomenys neskelbtini“, o Revizijų departamentas nustatė, kad nei UAB „Duomenys neskelbtini“ atliktų darbų aktuose, nei išrašytose sąskaitose – faktūrose neįtraukti 2000-11-21 rangos sutartyje P. A. išvardinti darbai. Apelianto manymu, šios aplinkybės rodo, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ niekada neturėjo reikalavimo teisės į apmokėjimą už P. A. sutartyje atliktus darbus. Toliau skunde cituojami vyr. revizorės L. Noskovos parodymai bei akcentuojama, jog A. R. asmeninio pobūdžio rašinys savo esme prilygintinas liudytojo parodymams, o kitų įrodymų, paneigiančių Revizijos departamento konstatuotas aplinkybes, nėra. Apeliantas daro kategorišką išvadą, jog UAB „Duomenys neskelbtini“ P. A. darbų nevykdė, o ši aplinkybė reiškia, kad (duomenys neskelbtini) GNSB patyrė žalą.

Tolesnė skundo dalis skirta argumentų, susijusių su didelės vertės turto pasisavinimu, aptarimui. Nurodoma, kad kvalifikuojant svetimo turto pasisavinimą būtina nustatyti esminį požymį – didelės žalos padarymą. Ieškovas turėtas išlaidas (nuostolius) privalo įrodyti buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir kt. Tvirtina byloje nesant dokumentinių įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) GNSB patyrė konkrečią turtinę žalą, o tai reiškia, jog nėra objektyvaus pagrindo kvalifikuoti svetimo turto pasisavinimą. Mano, jog tarp nuosprendyje nurodytų motyvų, kuriais grindžiama jo kaltė, nėra nė vieno dokumentinio ar kitokio įrodymo, leidžiančio teigti bendriją patyrus konkrečią žalą. Be to, nė vienas teismo nurodytas argumentas neturi tiesioginės tyčios požymių, būdingų materialiai nusikaltimo sudėčiai.

Pasisakydamas dėl (duomenys neskelbtini) GNSB pareikšto civilinio ieškinio, nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl turto pasisavinimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl nusikaltimu padarytos tiesioginės turtinės žalos, taip pat aptaria sąlygas, kurioms esant gali būti tenkinamas civilinis ieškinys. Apelianto įsitikinimu, bendrijos pareikštame civiliniame ieškinyje nenurodyta, kad ieškovui padaryta žala, nenurodytas jos dydis, todėl civilinis ieškinys turi būti atmestas. Be to, nenustačius anksčiau aptartų dokumentų klastojimo požymių, nėra pagrindo teigti jo veiksmuose esant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o ši aplinkybė tik dar kartą įrodo, jog civilinis ieškinys turi būti atmestas.

Toliau skunde apeliantas aptaria kitus materialinės teisės normų pažeidimus. Nurodo, jog skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 2 d., tačiau ši norma, apelianto teigimu, nustato baudžiamąją atsakomybę už netikros asmens tapatybės kortelės, paso, vairuotojo pažymėjimo, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo pagaminimą, taip pat nurodytų dokumentų suklastojimą arba žinomai netikrų ar žinomai suklastotų laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą, t. y. šios veikos apeliantui net nebuvo inkriminuotos. Taip pat pažymi, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu (nuo 2000-11-21 iki 2001-02-19) galiojo 1961 m. LR BK. Aptaręs 1961 m. LR BK 207 str. 1 d., 2 d., atkreipia dėmesį, kad to paties kodekso 49 str. 1 d. 3 p. nustatė, jog asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu suėjo 5 metai nuo nusikaltimo padarymo dienos, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip 5 metams. Vadinasi, anot apelianto, nepriklausomai nuo to, ar buvo padarytas nusikaltimas, byla turėjo būti nutraukta dar 2006-02-20.

Skunde taip pat išdėstomi ir padaryti esminiai LR BPK pažeidimai. Teigia, kad teismas pažeidė LR BPK 1 str. nuostatą, reikalaujančią išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kadangi neišsireikalavo papildomos medžiagos, nenagrinėjo jo pateiktų prašymų ir pareiškimų. Be to, priimdamas nuosprendį teismas neaptarė ir nenurodė motyvų, kodėl atmetė savo paties nustatytas neginčytinas aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu nustatė tas neginčytinas aplinkybes, t. y. tokiu būdu teismas padarė esminį LR BPK 20 str. 5 d. 305 str. 1 d. 2 p., pažeidimą, sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pažymi, kad, vadovaujantis LR BPK 109 str., civilinį ieškinį turi teisę pareikšti asmuo, kuris dėl nusikaltimo patyrė turtinę ar neturtinę žalą. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) GNSB, apelianto manymu, nenurodė, kaip, kokio konkrečiai dydžio žala jai buvo padaryta, juolab, kad bylos duomenys patvirtino, kad bendrija apskritai nepatyrė jokios žalos. Apelianto įsitikinimu, buvo pažeistos ne tik išvardintos LR BPK, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) nuostatos. Pirmiausia nurodo, kad teismas, pažeisdamas Konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., nuostatas atmetė jo prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl LR BPK 275 str. 1 d. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Mano teismą pažeidus ir Konvencijos 6 str. 3 d. b) punktą ir neteisėtai atmetus jo prašymą išreikalauti iš Šiaulių miesto VMI P. A. pajamų deklaracijas, prašymą dėl rašysenos ekspertizės, taip pat prašymą iš Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo išreikalauti civilinę bylą Nr. 2-615-14/04, prašymą iš (duomenys neskelbtini) GNSB išreikalauti valdybos posėdžio protokolą ir jo dalyvių sąrašą. Nesutinka ir su teismo sprendimu atmesti jo prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl LR BPK 22 str. 3 d., 52 str. 2 d., 57 str. 2 d., 58 str. 1 d. 3 p., 58 str. 1 d. 4 p., 238 str. 1 d., 293 str. 2 d., 293 str. 5 d. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat pažeidžiant Konvencijos 6 str. 3 d. d) punktą teismas neiškvietė į posėdį liudytojo A. R. kurio ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais yra grindžiamas skundžiamas nuosprendis, be to, teismas netenkino ir jo prašymo iškviesti ir apklausti gynybos liudytojus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartį. Nurodo, jog ši nutartis priimta pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, todėl yra neteisėta ir naikintina. Teigia, jog apygardos teismas amnestijos klausimą išsprendė, vadovaujantis LR BPK 362 str., neatsižvelgdamas į tai, kad šis straipsnis reglamentuoja tik su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimo tvarką. Pažymi, jog jis 2006 m. spalio 16 d. pateikė apeliacinį skundą dėl 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kas rodo, jog nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs ir spręsti amnestijos klausimą toje proceso stadijoje nebuvo pagrindo. Be to, nurodo, kad apygardos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 10 str. 1 d., 14 str. nuostatas, numatančias, kad nurodytas Įstatymas taikomas asmenims, kuriems dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, tik tuomet, kad nuosprendis nėra įsiteisėjęs Įstatymo įsigaliojimo dieną. Apelianto manymu, visais kitais atvejais teismas šį Įstatymą gali taikyti tik nagrinėjant bylas kasacine tvarka.

Apeliaciniu skundu civilinis ieškovas likviduojama (duomenys neskelbtini) GNSB prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio dalį, susijusią su civiliniu ieškiniu, ir iš atsakovo V. B. bendrijai papildomai priteisti 21978 Lt metinių palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2005-11-28) bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno teismo sprendimo įvykdymo, taip pat prašo priteisti 10000 Lt bendrijos interesus atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Skunde cituoja LR BPK 113 str. 2 d., LR CK 6.251 str., 6.263 str. 2 d., 6.288 str. 1 d., 6.261 str., 6.210 str. 1 d. nuostatas ir nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, jog nuteistasis V. B. , suklastojęs 2001-02-19 kasos išlaidų orderį Nr. 18, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. 92100 Lt, priklausančius (duomenys neskelbtini) GNSB. Civilinio ieškovo teigimu, dėl tokių neteisėtų V. B. veiksmų bendrija 2001-02-19 patyrė 92100 Lt turtinę žalą, pabrėžia, jog būtent nuo paminėtos datos – 2001-02-19 – atsakovui V. B. atsirado prievolė sumokėti (duomenys neskelbtini) GNSB 92100 Lt, o šiam, nurodytą terminą praleidus, privalo būti skaičiuojamos 5 proc. metinės palūkanos nuo 92100 Lt sumos. Civilinio ieškovo paskaičiavimais, ši suma sudaro 21978 Lt ir ji, vadovaujantis LR CK 6.261 str., laikoma minimaliais nuostoliais, kurią civilinis atsakovas, laikydamasis LR CK 6.251 str. nuostatų, taip pat privalo atlyginti. Be to, nurodoma pirmosios instancijos teismą privalėjus priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme (civilinio ieškinio pareiškimo, t. y. 2005 m. lapkričio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pabrėžia, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nėra nurodyta motyvų, kuriais vadovaujantis nebuvo patenkintas minėtas ieškinio reikalavimas. Civilinio ieškovo manymu, teismas pažeidė ir LR BPK 106 str. 2 d. nuostatas, kadangi nepagrįstai nepriteisė civilinio ieškovo turėtų išlaidų (duomenys neskelbtini) GNSB interesus atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Atsikirtimu į civilinio ieškovo apeliacinį skundą nuteistasis V. B. prašo atmesti šį skundą, nurodydamas esant jį nepagrįstą. Nuteistasis cituoja LR BPK 113 str. 2 d. nuostatas ir teigia, kad tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimai, kurių sprendimas nereguliuojamas LR BPK normomis, reikia taikyti atitinkamas civilinės teisės ar civilinio proceso normas. Teigia teismą pažeidus LR BPK 7 str., 10 str., 113 str. 2 d., 313 str. 1 d., 323 str. 1 d. bei LR CPK 111 str. 2 d. 2 ir 6 p., 4 d., 239 str. 2 d. nuostatas, kadangi nebuvo patikrinti atstovų įgaliojimai bei priimtas asmens, neturinčio teisės vykdyti likvidatoriaus pareigas ir atstovauti minėtą bendriją, t. y. R. Lunecko, pasirašytas apeliacinis skundas. Mano, jog net ir tuo atveju, jei R. Luneckas būtų turėjęs teisę vykdyti likvidatoriaus pareigas ir atstovauti juridinį asmenį, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė (duomenys neskelbtini) GNSB prašymus dėl palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios konkrečiai žalos (nuostolių) padengimui (duomenys neskelbtini) GNSB yra priteisiama piniginė suma, kokia priteistos piniginės sumos paskirtis, todėl, anot nuteistojo, būtina priteistos sumos tikslinę paskirtį vertinti ne pagal jos formalų pavadinimą, o pagal faktinį turinį - nepagrįstą civilinio ieškovo praturtinimą 92100 Lt pinigine suma. Nurodo, kad įstatymas nesuteikia teisės nepagrįstai praturtėjusiems asmenims dar reikalauti ir palūkanų savo pačių sugalvotais terminais. Priešingai, LR CK 6.240 str. 1 d. įpareigoja nepagrįstai praturtėjusį asmenį mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, kurios dar tik galės būti pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai (duomenys neskelbtini) GNSB pati faktiškai nepagrįstai praturtės, pasisavindama priteistą 92100 Lt piniginę sumą.

Teigia, kad teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog visi patentininko P. A. sutartyje išvardinti darbai yra atlikti ir (duomenys neskelbtini) GNSB pilnai gavo ir priėmė P. A. sutartyje nurodytus darbus. Mano teismą pagrįstai nesvarsčius ir netyrus AB „Duomenys neskelbtini“ atstovo D. G. abstrakčių teiginių, jog P. A. pasirašytoje sutartyje nurodytus darbus galėjo atlikti ir kiti asmenys, nors jie ir nėra pateikę bendrijai jokių atliktų darbų aktų ir nereiškia mokestinių reikalavimų. Tvirtina, jog teismas pagrįstai pripažino, kad be P. A. (duomenys neskelbtini) GNSB daugiau niekas nepateikė P. A. sutartyje išvardintų darbų atliktų darbų akto, su pastaruoju yra atsiskaityta ir nei jis, nei kiti fiziniai ar juridiniai asmenys niekada nereikalavo ir nereikalauja apmokėjimo už P. A. atliktus ir bendrijai perduotus darbus.

Nurodo, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su byla tik tada, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui yra padaryta turtinė ar neturtinė žala, kai kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kai tarp kaltinamojo veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos visos šios aplinkybės ir, jei bent vienos iš jų nėra, civilinis ieškinys turi būti atmestas. Teigia, jog teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) GNSB nepateikus teismui ne tik leistinų, bet ir apskritai jokių įrodymų, kad ji, gavusi P. A. darbo rezultatą, patyrė kokią nors turtinę žalą, bendrija negalėjo įgyti ir reikalavimo teisės į įstatymų nustatytas palūkanas. Nuteistojo V. B. įsitikinimu, apygardos teismas, priteisdamas iš jo 92100 Lt civiliniam ieškovui, nepagrįstai rėmėsi tik liudytojų A. D. ir P. A. nenuosekliais parodymais, todėl teismo sprendimas priteisti (duomenys neskelbtini) GNSB 92100 Lt reiškia nepagrįstą bendrijos praturtėjimą, kadangi iš jos niekam nereikalaujant apmokėti P. A. atliktus darbus, bendrija tiesiog neturi pareigos už juos dar kam nors mokėti, nors pasilieka P. A. darbo rezultatą bei iš jo priteistus pinigus. Tad sutinka su teismo išvada, kuria atmestas civilinio ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas.

Pažymi, jog civilinį ieškinį baudžiamajame procese turi teisę pareikšti tik tas asmuo, kuris patyrė turtinę ar neturtinę žalą dėl nusikalstamos veikos, todėl, anot nuteistojo, teismas, priimdamas (duomenys neskelbtini) GNSB, kuri nepatyrė nei turtinės, nei neturtinės žalos, civilinį ieškinį, pažeidė LR BPK 109 str. nuostatas, nors bendrijos reikalavimus priteisti palūkanas atmetė teisėtai. Pacitavęs LR BPK 109 str. nuostatas bei apibrėžęs turtinės ir neturtinės žalos sąvokas, nurodo, kad jos neapima delspinigių ir palūkanų sąvokų, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos turtinės žalos, t. y. dar kartą pabrėžia pirmosios instancijos teismą teisėtai atmetus ieškinį dėl palūkanų priteisimo.

Kategoriškai nesutikdamas su civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) GNSB prašymu priteisti iš jo advokato išlaidų apmokėjimą, teigia, jog LR BPK 106 str. 2 d. įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą priimti sprendimą išieškoti iš kaltininko civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas advokato atlyginimo priteisimo iš kaltinamojo klausimą, privalo atsižvelgti ir įvertinti eilę aplinkybių, tarp kurių ir civiliniam ieškovui padarytos žalos pobūdį ir dydį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, patirtį ir pan. Nuteistojo manymu, šiuo atveju civilinio ieškovo samdyto advokato teisinė pagalba iš esmės apsiribojo tik prokuroro reikalavimo skirti nuteistajam V. B. laisvės atėmimo bausmę ir priteisti 92100 Lt piniginę sumą nemotyvuotu palaikymu, todėl teismas, visapusiškai įvertinęs civilinio ieškovo advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, pagrįstai netenkino civilinio ieškovo reikalavimo priteisti 10000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Atsikirtime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad civilinio ieškovo likvidatoriumi prisistatęs R. Luneckas nepateikė teismui įstatymo nustatytų dokumentų, suteikiančių jam teisę vykdyti likvidatoriaus pareigas bei atstovauti minėtai bendrijai; nei R. Luneckas, nei kiti asmenys, prisistatinėję teismui (duomenys neskelbtini) GNSB likvidatoriais, nepateikė teismui ir jokių sutarčių dėl teisinės pagalbos suteikimo. Tvirtina, kad civiliniam ieškovui teisinę pagalbą teikęs advokatas net nevykdė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 1 ir 2 p. nustatytų advokato pareigų, nenurodydamas minėtos bendrijos likvidatoriumi prisistačiusiam R. Luneckui, kad jo išrinkimo likvidatoriumi dokumentai yra suklastoti, jie nėra įregistruoti juridinių asmenų registre įstatymo nustatyta tvarka, o jis neturi likvidatoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ir todėl neturi teisės vykdyti likvidatoriaus pareigų, jo darbo santykiai su (duomenys neskelbtini) GNSB nėra įforminti įstatymų nustatytų reikalavimų darbo sutartimi, o paties R. Lunecko veiksmai, siekiant nepagrįsto (duomenys neskelbtini) GNSB praturtėjimo, turi nusikalstamos veikos — kėsinimosi apgaulės būdu savo ar kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą - požymių. Tad, nuteistojo įsitikinimu, teismas pagrįstai nurodė, jog civilinis ieškovas nepateikė teismui prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų ir jų dydį patvirtinančių juridinę galią turinčių įrodymų ir teisėtai netenkino minėtos bendrijos likvidatoriumi prisistačiusio R. Lunecko prašymo priteisti 10000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o civilinio ieškovo likviduojamos (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos įgaliotieji atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) GNSB įgaliotieji atstovai prašė patenkinti jų apeliacinį skundą, o nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašė nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti, tačiau nepakeistą palikti Vilniaus apygardos teismo 2006-11-05 nutartį dėl amnestijos taikymo nuteistajam; civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) GNSB apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: priteisti bendrijai proceso išlaidas, o kitą skundo dalį atmesti.

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.). Panaikinama nuosprendžio dalis dėl V. B. nuteisimo pagal LR BK 300 str. 2 d. ir byla šioje dalyje nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (LR BPK 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p., 3 str. 1 d. 2 p.). Taip pat panaikinamas LR BK 63 str. taikymas.

Civilinio ieškovo likviduojamos (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

Nuteistasis V. B. prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti deklaratyviai nurodo, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, tačiau konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė šie pažeidimai, todėl kolegija neturi galimybės į šį skundo argumentą atsakyti.

Priešingai nei teigia V. B. , pirmosios instancijos teismas išanalizavo, aptarė ir įvertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir remiantis jų visetu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

V. B. , nesutikdamas su nuteisimu, ginčija abiejų nusikalstamų veikų – didelės vertės svetimo turto pasisavinimą bei dokumentų suklastojimą, žinomai suklastoto dokumento panaudojimo – padarymą. Pirmiausia kolegija aptars dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo faktą. Iš bylos duomenų matosi, kad V. B. nuo 1999-05-03 iki 2001-05-08 buvo (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos pirmininkas. Vadovaujantis GNSB įstatais, patvirtintais visuotiniame bendrijos narių susirinkime, V. B. turėjo įgalinimus, nurodytus įstatų 35 p. (t. 6, b. l. 11-15).

2000-05-23 visuotinis bendrijos narių susirinkimas priėmė nutarimą, kuriuo V. B. buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti jungtinės veiklos sutartis, kitas sutartis, aktus ar protokolus bei atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su jungtinės veiklos sutarčių pasirašymu ir vykdymu su fiziniais, juridiniais K. D. asmenimis, visuomeninėmis organizacijomis ar individualiomis įmonėmis, siekiant bendros veiklos statant bendrijos pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 189).

Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamąsias patalpas statė generalinis rangovas – akcinė bendrovė ,,Duomenys neskelbtini“ pagal bendrijos 1999-06-16 pasirašytą statybos rangos sutartį Nr. 145 su generaliniu rangovu (t. 1, b. l. 62-63; 113-115). Svarbiausius darbus objekte vykdė pagrindinis subrangovas UAB ,,Duomenys neskelbtini“ ir UAB ,,Duomenys neskelbtini“. Nors V. B. ir turėjo teisę sudaryti įvairias sutartis statant bendrijos pastatus, tačiau be generalinio rangovo AB ,,Duomenys neskelbtini“, įsipareigojusio pastatyti šį objektą, leidimo negalėjo savavališkai sudaryti 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį su P. A. , dirbusiu pagal Šiaulių apskrities VMI Šiaulių skyriaus išduotą patentą ir įsipareigojusiu atlikti darbus statomame objekte (t. 1, b. l. 104-105).

Kolegija, nesutikdama su V. B. teiginiu, jog 2000 m. AB ,,Duomenys neskelbtini“ generalinio direktoriaus D. G. prašymu jis sutiko dalį darbų perleisti patentininkams, kuriuos surasti įsipareigojo D. G. , pažymi, jog šią aplinkybę paneigė liudytojas D. G. viso proceso metu. Jis apklaustas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime (t. 7, b. l. 41-42; t. 8, b. l. 160-162) ir teisme (t. 11, b. l. 48-53) parodė, kad tarp jo ir nuteistojo nebuvo jokios kalbos apie kai kurių darbų perdavimą patentininkams ir jų suradimą. Liudytojui nieko nebuvo žinoma apie 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutarties sudarymą su P. A. , jo nepažinojo, o tie darbai, kuriuos neva atliko P. A. , buvo jau padaryti anksčiau subrangovo UAB ,,Duomenys neskelbtini“, kas buvo įrašyta į statybos darbų žurnalą. Be AB ,,Duomenys neskelbtini“, kuri atsakė už visą statybos eigą ir subrangovo UAB „Duomenys neskelbtini“, kuri vykdė darbus, žinios niekas negalėjo patekti į objektą, kuris buvo saugomas, be to, tai darbų apimčiai, kurią neva atliko P. A. , reikia ne vieno žmogaus, o daug darbininkų, statybinių medžiagų, energetinių resursų.

Vadinasi, V. B. 2000-11-21 sudaryta rangos sutartis su P. A. yra fiktyvi, nes neatitinka tikrovės duomenys apie tai, kad P. A. turėjo atlikti darbus, išvardintus keturiuose punktuose, objekte (duomenys neskelbtini). Rangos sutarties pagrindu V. B. suklastojo 2000-11-30 darbų priėmimo-perdavimo aktą, pasirašytą jo ir P. A. – įrašė, kad pastarasis atliko rangos sutartyje nurodytus darbus, kurių kaina 92 100 Lt, nors faktiškai šie darbai buvo atlikti anksčiau subrangovo UAB ,,Duomenys neskelbtini“. V. B. suklaidino ne tik P. A. , bet ir bendrijos vyr. finansininkę A. D. , kuriai jis perdavė minėtą rangos sutartį, perdavimo-priėmimo aktą apie neva atliktus sutartyje nurodytus darbus, o po to 2001-02-19 pats nuteistasis išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 18 dėl 92 100 Lt išmokėjimo P. A. ir taip, panaudodamas tyčia suklastotą rangos sutartį, suklastojo ir kasos išlaidų orderį (t. 1, b. l. 102; 103; 105).

Aplinkybę, kad rangos sutartis ir darbų perdavimo-priėmimo aktas buvo sudaryti fiktyviai, patvirtino liudytojas P. A. , kuris apklaustas kaip liudytojas kategoriškai visą laiką tvirtino, jog jis nuo 2000-11-21 iki 2000-11-30 Vilniuje nebuvo, jokių darbų (duomenys neskelbtini) bendrijoje neatliko, 92 100 Lt negavo, o rangos sutartį ir kitus dokumentus (liudytojas paaiškino, kad tai buvo blankai) jis pasirašė (duomenys neskelbtini) kieme, ant automobilio kapoto. Visus dokumentus pasirašė V. K. paprašytas, nes jo vadovaujamoje organizacijoje jis anksčiau dirbo, todėl pasitikėjo. Dokumentų jis neskaitė, nes lauke buvo vėjuota, o kur reikia pasirašyti, parodė V. K. . Už tai jam buvo pažadėtas apdailininko darbas Vilniuje, tačiau jo taip ir negavo. Liudytojas pasirašė ant tuščio kasos išlaidų orderio blanko.

Aplinkybę, kad P. A. dokumentus pasirašė ne Vilniuje, dalyvaujant V. B. , o Šiauliuose, patvirtino liudytojas V. K. . Jo parodymais nustatyta, kad liudytojas išties, R. J. paprašytas, padavė P. A. pasirašyti dokumentus, ką šis ir padarė. Buvo sutartis ir kiti dokumentai (t. 11, b. l. 58-59).

Iš liudytojo R. J. parodymų matosi, kad jis V. K. paprašė perduoti P. A. rangos sutartį, tačiau kitų dokumentų nematė (t. 11, b. l. 55-57). Kai ikiteisminio tyrimo metu P. A. buvo parodytas kasos išlaidų orderis, liudytojas pareiškė, jog jame yra įrašyti jo paso, kuris buvo pavogtas 1999 m., duomenys – naują pasą jis išsiėmė 1999-10-29, kurį teisiamajame posėdyje apžiūrėjo pirmosios instancijos teismas. Liudytojas nurodė, kad jis nuo 2000-11-21 savaitę laiko iki 2000-11-30 dirbo Šiauliuose UAB ,,Duomenys neskelbtini“, ką patvirtina darbų priėmimo aktas (t. 9, b. l. 193-194), todėl jau vien dėl to tuo pačiu metu jis negalėjo dirbti ir Vilniuje (t. 7, b. l. 115-116; t. 11, b. l. 60-64). Kad P. A. sako tiesą, matyti iš liudytojo R. M. – UAB ,,Duomenys neskelbtini“ direktoriaus parodymų, patvirtinančių, jog P. A. nurodytu laiku išties remontavo gamybines patalpas Šiauliuose (t. 11, b. l. 53-54).

Kolegija laiko, kad apeliantas V. B. savaip interpretuoja nuosprendyje aptartus įrodymus, pagrindžiančius jo kaltę dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo, teigdamas, kad jie neturi nieko bendro su dokumento klastojimo nusikaltimo sudėtimi. Priešingai, nei teigia apeliantas, kolegijos nuomone byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos. Jo atlikti nusikalstami veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 300 str. sudėtį: nuteistasis tyčia sudarė rangos sutartį, į kurią įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, po to suklastojo darbų priėmimo perdavimo aktą, įrašydamas melagingas žinias ir jį panaudojo išrašydamas kasos išlaidų orderį tikslu pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, kas paneigia V. B. skundo teiginį, jog nenustatytas nė vienas dokumento klastojimo požymis.

Kolegija P. A. parodymus laiko patikimu įrodymų šaltiniu, nes jis vienodai aiškino faktines bylos aplinkybes viso proceso metu. Ta aplinkybė, kad P. A. pirmos apklausos metu nurodė, jog pasirašė tik vieną sutartį ir daugiau jokių dokumentų nepasirašė, o apklausiamas antrąkart (tuomet jam buvo parodytas kasos išlaidų orderis ir darbų priėmimo-perdavimo aktas) pripažino pasirašęs ir ant šių dokumentų V. K. prašomas, neduoda pagrindo netikėti šiuo liudytoju.

Kolegija neabejoja liudytojo P. A. parodymų teisingumu ir jo sąžiningumu duodant parodymus, kadangi P. A. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai V. K. , R. M. , iš dalies liudytojai R. J. , A. D. , A. R. .

Siekdama išsiaiškinti P. B. iškeltas versijas, kolegija ėmėsi visų priemonių, kad pašalintų apelianto skunde keliamas abejones dėl byloje surinktų duomenų teisingumo, įsitikintų šio proceso metu gautų duomenų teisingumu ir nuspręstų, ar liudytojų, kurių parodymai aptarti, ir kitų, kurie bus išanalizuoti vėliau, grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Kolegija atliko ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu gautų duomenų analizę, papildomai apklausė liudytojus V. L. , A. R. , D. P. , kurie nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, specialistę, patį nuteistąjį, tačiau V. B. iškeltos versijos dėl jo nekaltumo ir neva dėl visų liudytojų neteisingų parodymų davimo, nepasitvirtino.

Tą aplinkybę, kad P. A. neatliko darbų, išvardintų 2000-11-30 darbų priėmimo-perdavimo akte, patvirtino ne tik liudytojas D. G. , bet ir liudytojas A. R. , apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Liudytojas paaiškino, kad jis kaip UAB ,,Duomenys neskelbtini“ statybos vadovas buvo atsakingas už gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybą, kurioje buvo kiekvieną dieną. Objektą saugojo jų bendrovės sargas. Be jo, kaip statybos vadovo žinios, niekas negalėjo patekti į objektą, juolab, atlikti statybos darbus. Kiekvieną dieną buvo pildomas statybos darbų žurnalas, kuriame buvo pažymimi tą dieną atlikti darbai. 2000-11-30 darbų priėmimo-perdavimo akte, kurį pasirašė V. B. ir P. A. , nurodytus darbus atliko bendrovės ,,Duomenys neskelbtini“ statybininkai, todėl jis, kaip statybos vadovas buvo pakviestas į (duomenys neskelbtini) GNS bendrijos valdybos posėdį ir pasirašė 2001-05-25 aktą (t. 1, b. l. 42-48). Teismo posėdyje A. R. paaiškino, jog P. A. nurodyti darbai buvo atlikti anksčiau, nei pasirašyta sutartis. Liudytojas objekte P. A. nematė. P. A. negalėjo atlikti išvardintų darbų dar ir todėl, kad jiems padaryti buvo reikalingos statybinės medžiagos, elektra, vanduo, įrengimai, nuo kurių raktus turėjo jis. A. R. parodymais nustatyta, kad sutartyje su P. A. išvardintus rangos darbus: butų Nr. 4, 7, 8 ir 11 pertvarų išardymą ir permūrijimą bei nutinkavimą jo vadovaujami statybininkai atliko: 2000 m. spalio 16, 26, lapkričio 4 ir 18 dienomis, kas pažymėta statybos darbų žurnalo Nr. 3 35, 39, 41, 46 puslapiuose, kuriuose atlikti darbai trečiame aukšte esančiuose butuose, tačiau jie pažymėti skirtingai, nei nurodyta 2000-11-30 darbų priėmimo perdavimo akte, kadangi buvo vadovautasi projekto plane nurodytais duomenimis, pvz., žurnale nurodyti vidaus sienų tinko darbai, ašyje 5-7 ir AE III aukšte, vidaus sienų tinkas II aukšte, ašys 10-12, II aukšto pertvarų permūrijimas 10-12 ašys ir t.t. (t. 7, b. l. 44-47).

Akto antrame punkte nurodytą fasado ašyse A-F išlyginimą tinku, kaip paaiškino A. R. , jie atliko 2000 m. rugpjūčio 10-12 dienomis, kas ir pažymėta statybos darbų žurnalo Nr. 2 49-50 puslapiuose (t. 7, b. l. 49-50). Paminėtuose žurnalo puslapiuose yra jo ir statybos vadovo – generalinio rangovo AB ,,Duomenys neskelbtini“ vyr. inžinieriaus A. G. parašai – jis darbus perdavė, o A. G. priėmė. Akto trečiame punkte nurodytų darbų – pamatų stiprinimo ties praeinamu kolektoriumi – niekas neatliko, kadangi pamatų stiprinti ten nereikėjo, o jie stiprino pamatus iš Odminių gatvės pusės. Kolektoriaus jie nestatė – tai senas statinys, su jame esančia šilumine trasa, vandentiekio trasa bei kitais inžineriniais tinklais.

Akto ketvirtame punkte nurodyta, kad P. A. 2000-11-21 – 2000-11-30 atliko automobilių aikštelės grindų paruošiamojo sluoksnio darbus, tačiau, kaip patvirtino liudytojas A. R. , šiuos darbus dar 1999 m. vasarą atliko UAB ,,Duomenys neskelbtini“: statybos darbų žurnalo Nr. 1 25-26 puslapiuose įrašyta: ,,Rūsio grindų paruošiamasis sluoksnis iš betono tarp ašių G-F; rūsio grindų pasluoksnio lyginimas, tankinimas, rūsio grindų pagrindų tankinimas ir paruošiamasis sluoksnis iš betono (t. 7, b. l. 82-83). Šie darbai atlikti nuo 1999 m. birželio 28 d. iki 1999 m. liepos 3 d. Liudytojas paaiškino, kad už šiuos darbus jiems apmokėjo generalinis rangovas AB ,,Duomenys neskelbtini“, su kuriuo buvo sudaryta statybos rangos sutartis. Liudytojo A. R. kategoriški, nuoseklūs parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme dar kartą patvirtina P. A. teiginį, kad jis jokių darbų statomame objekte (duomenys neskelbtini) neatliko.

Apelianto P. B. skundo teiginys, kad A. R. parodė negalintis dokumentais įrodyti, jog akte nurodytus darbus atliko UAB ,,Duomenys neskelbtini“, neatitinka tikrovės – viso proceso metu šis liudytojas tvirtino, jog būtent šiuos darbus atliko bendrovė, o ne P. A. , kas ir atsispindi statybos darbų žurnaluose. Už išvardintus darbus bendrovei sumokėjo (duomenys neskelbtini) GNS bendrija. Negalima sutikti su V. B. samprotavimu, jog A. R. įrašus statybos darbų žurnaluose jis vertina tik kaip fizinio asmens raštą. A. R. buvo subrangovo UAB ,,Duomenys neskelbtini“ atsakingas darbuotojas – statybos vadovas, todėl jo parašai apie atliktus darbus statybos darbų žurnaluose yra juridinio asmens įgalioto atstovo parašai, o statybos darbų žurnalas, kaip dokumentas, atitinka LR BPK 96 str. 1 d. 2 p. keliamus reikalavimus.

Niekuo nepagrįstas V. B. tvirtinimas, kad ginčijamu laikotarpiu už atliktus darbus statybos darbų žurnaluose turėjo pasirašyti ne AB ,,Duomenys neskelbtini“ darbuotojas A. G. , o bendrijos techninis prižiūrėtojas V. L. , kadangi aptarti darbai buvo atlikti 1999 m. ir 2000 m., t. y. daug anksčiau, nei V. L. buvo paskirtas bendrijos techniniu prižiūrėtoju.

V. B. savaip interpretuoja ir 2002-03-22 Revizijų departamento prie Finansų ministerijos dokumentinės revizijos aktą (t. 2, b. l. 17-45) teigdamas, kad jame nurodyta, jog nei UAB ,,Duomenys neskelbtini“ atliktų darbų aktuose, nei išrašytose sąskaitose faktūrose neįtraukti 2000-11-21 rangos sutartyje P. A. išvardinti dabai. Tokio teiginio akte nėra. Jame atsakant į klausimą ,,Ar nustatyta faktų, kad tie patys darbai būtų apmokėti du kartus skirtingoms firmoms, kokioms, kiek, už ką...“, konstatuojama: ,,Todėl nesant bendrijai pateiktų detalizuotų formų F-2, atitinkančių pateiktas formas F-3 ir PVM sąskaitas faktūras nustatyti, ar tie patys darbai apmokėti du kartus skirtinoms firmoms, nėra galimybės“ (t. 2, b. l. 43, 9 p.). Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino specialistė L. Noskova, paaiškinusi, jog ji atliko tik dokumentinę reviziją, todėl negalėjo nustatyti, ar P. A. realiai atliko nurodytus darbus.

Apeliacinis teismas aukščiau aptartų duomenų pagrindu kategoriškai teigia, kad rangos sutartyje, sudarytoje su P. A. , nurodytus darbus dar iki sutarties sudarymo jau buvo atlikęs subrangovas UAB ,,Duomenys neskelbtini“, kas nurodyta rašytiniuose įrodymuose – statybos darbų žurnaluose, ir ką patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. R. bei apygardos teisme apklausti liudytojai – AB ,,Duomenys neskelbtini“ vadovas D. G. , vyr. inžinierius A. G. , bendrijos techninis prižiūrėtojas B. K. .

A. R. parodymais nustatyta, kad už išvardintus statybos darbus jiems sumokėjo generalinis rangovas, su kuriuo buvo sudaryta sutartis, o šiam – bendrija, todėl apelianto pozicija, kad UAB ,,Duomenys neskelbtini“ niekada neturėjo reikalavimo teisės į apmokėjimą už P. A. atliktus darbus, yra klaidinga ir išgalvota.

Kolegija dar kartą pažymi, kad dokumentinės revizijos akte nėra nurodyta, kad UAB ,,Duomenys neskelbtini“ atliktus darbus vykdė P. A. , to nepatvirtino ir specialistė L. Noskova, todėl pagrįstai pripažinta, kad V. B. sudarė fiktyvią rangos sutartį su P. A. bei suklastojo 2000 m. lapkričio 30 d. darbų priėmimo-perdavimo aktą. Revizijos akte pasisakyta apie bendrijos pinigines lėšas, jų panaudojimą, tačiau nebuvo spręstas dokumentuose esančių duomenų teisingumas, kada ir kas atliko ginčijamus darbus ir kas už tai gavo pinigus. Tačiau revizijos aktas, kaip visi kiti įrodymai, tame tarpe ir faktiniai duomenys nustatyti revizijos aktu, turi būti vertinami pagal vienodas taisykles ir neturi viršenybės prieš kitus įrodymus (LR BPK 20 str. 5 d.). Be to, pažymėtina, kad revizijos išvados teisiniais klausimais turi tik konsultacinę, o ne įrodomąją reikšmę.

Pažymėtina, kad dar 2001-05-25 bendrijos sudaryta komisija nustatė, jog 2000-11-21 rangos sutartis su P. A. nėra susijusi su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 13 statyba, nes sutartyje nurodytus darbus pagal įrašus statybos darbų žurnaluose atliko UAB ,,Duomenys neskelbtini“. Toliau akte nurodomi statybos darbų žurnalų puslapiai, atspindintys atliktus darbus (t. 1, b. l. 45-46). Komisijos nariai buvo apklausti teisme – kai kurie iš jų – pirmosios instancijos, o D. P. ir A. R. – apeliacinės instancijos. Visi patvirtino akto išvadas.

Atlikus rašysenos ekspertizę nustatyta, kad 2000-11-21 rangos sutartyje, 2000-11-30 darbų perdavimo-priėmimo akte bei 2001-02-19 kasos išlaidų orderyje Nr. 18 pasirašė P. A. , tačiau šis faktas dar neįrodo, kad minėti dokumentai nėra suklastoti. Aplinkybę, kad šiuose dokumentuose išties pasirašė P. A. , pripažino ir jis pats, tačiau viso proceso metu kategoriškai teigė, kad sutartis ir darbų perdavimo aktas yra fiktyvūs, kadangi sutartyje nurodytų darbų jis niekada neatliko.

Remdamasi šiomis aplinkybėmis, taip pat išanalizuotais ir įvertintais įrodymais, kolegija sprendžia, kad aptartuose dokumentuose buvo įrašyti fiktyvūs, tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl jie laikomi suklastotais. Tuo pačiu paneigiamas apelianto tvirtinimas, kad nenustatyti klastojimo požymiai. 2000-11-21 sudaryta rangos sutartis pripažįstama tariamu sandoriu, kadangi buvo sudaryta tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), todėl jis negalioja (LR CK 1.86 str.).

Atsakant į V. B. skundo argumentus dėl svetimo turto pasisavinimo, kolegija pažymi, kad jis dar 2000-11-21 sudarydamas rangos sutartį su P. A. , o po 9 dienų – darbų priėmimo-perdavimo aktą, turėjo tikslą pasisavinti svetimą – (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos turtą, ką vėliau ir padarė – t. y. suklaidinęs bendrijos vyr. finansininkę A. D. , fiktyvius duomenis apie P. A. neva atliktus darbus įrašė į kasos išlaidų orderį, pagal kurį neva 92 100 Lt išmokėjo P. A. , nors pastarajam pinigų neperdavė, o pasisavino pats.

Pažymėtina, kad svetimo turto pasisavinimas, numatytas LR BK 183 straipsnyje, galimas veikiant tik tiesioginei tyčiai – asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą, tuo pažeidžia savininko ar kito turto valdytojo interesus ir to nori. Kolegija pažymi, kad šis būtinasis nusikaltimo, numatyto LR BK 183 str. 2 d. subjektyviosios pusės požymis yra įrodytas. Šioje byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad V. B. atliko visą eilę anksčiau aptartų objektyviųjų veiksmų. Iš to daroma kategoriška išvada dėl V. B. veiksmų tyčios turinio bei jo kaltės pasisavinant bendrijos turtą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, konstatuoja, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu ir turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad V. B. , sudarydamas su P. A. tariamą sandorį, jau turėjo išankstinę tyčią neteisėtai ir neatlygintinai pasisavinti bendrijos lėšas, kadangi jis, būdamas bendrijos pirmininkas, ir būdamas atsakingas už atliktų statybos darbų apmokėjimą pagal statybos sutartį su generaliniu rangovu AB ,,Duomenys neskelbtini“, pats kontroliuodamas statybos darbus ir eigą, puikiai žinojo, kad tie statybos darbai, kurių atlikimui jis sudarė sutartį su P. A. , jau seniai buvo atlikti – vieni net prieš 1 metus ir 4 mėnesius, kiti – prieš keletą ar vieną mėnesį. Atlikti darbai buvo tokie akivaizdūs, didelės apimties ir gerai matomi, kad apeliantas negalėjo jų nepastebėti, pvz.; fasado nutinkavimas, nuglaistymas, nudažymas, po to – automobilių aikštelės, t. y. rūsio grindų betonavimas. Be to, neginčytinai nustatyta, kad vienas P. A. minėtų darbų, kaip nurodyta akte, jokiu būdu negalėjo atlikti per 9 dienas. Liudytojai D. G. , A. R. , A. G. pažymėjo, kad akte nurodytų darbų P. A. fiziškai nebūtų sugebėjęs atlikti per nurodytą laiką, nes darbų apimtis tokia didelė, kad juos būtų padariusi tik statybininkų brigada per kelis mėnesius.

Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji. Turto pasisavinimo sudėtyje požymis ,,svetimo turto pasisavinimas“, reiškia ir veiką, ir pasekmes, tai yra turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam. Tarp veikos ir padarinių yra būtinas priežastinis ryšys. Apeliantas akcentuoja, kad byloje nėra dokumentinių įrodymų, jog bendrija patyrė didelę žalą. Kolegijos nuomone, vien tai, kad bendrijos buhalterijoje nenustatytas piniginių lėšų trūkumas, dar nereiškia, kad V. B. nepasisavino jo žinioje buvusius pinigus. Iš bylos duomenų matyti, kad dalis pinigų iš (duomenys neskelbtini) GNS bendrijos butų statytojų buvo priimami be jokių dokumentų, t. y. jie pinigus perduodavo tiesiai į rankas pirmininkui V. B. , tai pripažino ir jis pats, teigdamas, jog gavęs pinigus vėliau jis perduodavo finansininkei A. D. ir įnešdavo į kasą. Tai, kad V. B. disponavo bendrijos piniginėmis lėšomis, patvirtino liudytojos D. P. , A. D. . Ta aplinkybė, kad V. B. neužpajamuodavo iš bendrijos narių gautų lėšų, sudarė sąlygas padaryti šį nusikaltimą. Liudytojos A. D. parodymais nustatyta, kad išlaidos už statybos darbus buvo mokamos ne tik per banką, bet ir iš kasos. Pinigai buvo laikomi seife, kuris buvo V. B. kabinete. Seifo raktus turėjo ir ji, ir V. B. , vadinasi, jis realiai disponavo grynaisiais pinigais. Faktą, kad V. B. disponavo bendrijos piniginėmis lėšomis, patvirtino liudytojos D. P. , A. D. . Liudytojos A. D. parodymais nustatyta, kad išlaidos už statybos darbus buvo mokamos ne tik per banką, bet ir iš kasos. Pinigai buvo laikomi seife, kuris buvo V. B. kabinete. Seifo raktus turėjo ir ji, ir V. B. , vadinasi, jis realiai disponavo grynaisiais pinigais. Kad V. B. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 18, dėl neva 92 100 Lt išmokėjimo P. A. , patvirtino ir rašysenos ekspertizės akto išvados (t. 5, b. l. 143-145). Vadinasi, A. D. parodymų teisingumą dėl šio dokumento išrašymo patvirtina ir rašytinis įrodymas. Iš minėtos liudytojos parodymų matyti, kad ji į šį kasos išlaidų orderį įrašė tik P. A. anketinius duomenis, t. y. jo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), kuriuos užpildė iš V. B. paduoto lapelio. Viso proceso metu A. D. kategoriškai nurodė, kad 92 100 Lt P. A. ji nemokėjo, o jai pasiteiravus, ar V. B. atsiskaitė su P. A. , nuteistasis tai patvirtino (t. 8, b. l. 159, t. 9, b. l. 52-53, t. 11, b. l. 69-74). Liudytoja pripažino, kad jos veiksmai išrašant šį kasos išlaidų orderį ir faktiškai neišmokant pinigų, buvo neteisėti, tačiau ji vykdė pirmininko nurodymus, juo pasitikėjo. Apeliantas V. B. nepagrįstai nurodo, kad pinigus išmokėjo A. D. , nes patį pinigų gavimo faktą kategoriškai paneigė liudytojas P. A. . Jis nepripažino ne tik šios aplinkybės, bet ir paties vykimo į Vilnių bei darbų atlikimo fakto. Apelianto iškeltą versiją, jog P. A. išties dirbo Vilniuje ir už tai gavo 92 100 Lt, paneigė ne tik minėti liudytojai, bet ir liudytojas V. K. , kuris R. J. paprašytas, nuvežė į Šiaulius tuščią kasos išlaidų orderį, kitus dokumentus, kuriuos jo akivaizdoje ir pasirašė P. A. . V. K. parodė, kad jis pinigų P. A. neperdavė. Be to, nustatyta, kad P. A. daug anksčiau buvo dirbęs pas V. K. , kuris turėjo pasenusius P. A. paso duomenis, kurie ir buvo įrašyti į kasos išlaidų orderį, nors tuo laiku, kaip paaiškino P. A. , jau jis turėjo naują pasą, išduotą 1999-10-29, o senasis, kurio duomenys įrašyti į kasos išlaidų orderį, buvo pavogtas. Ši aplinkybė dar kartą neginčytinai paneigia V. B. teiginį, kad P. A. pats buvo atvykęs į Vilnių, kur jam A. D. ir išmokėjo nurodytą pinigų sumą. A. D. kategoriškai patvirtino, jog P. A. niekada nematė ir pinigų jam neišmokėjo. Tai ji teigė ir akistatoje su P. B. (t. 9, b. l. 171-172), ir teisiamajame posėdyje (t. 11, b. l. 69-74).

Remdamasi šiomis aplinkybėmis, taip pat tuo, kad liudytojai A. D. , V. K. , R. J. , A. R. , D. G. , P. A. , A. G. , B. K. , D. P. neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, nes tokių duomenų byloje nėra, laikoma, kad liudytojų parodymais pagrįstai vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl 92 100 Lt bendrijos lėšų pasisavinimo ir kad ši teismo išvada yra teisinga.

Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų pagrindu konstatuoja, kad nuteistasis, realiai disponavęs bendrijos lėšomis, iš anksto planavo lėšų pasisavinimą ir šiam tikslui pasiekti surašė fiktyvią jau minėtą rangos sutartį su P. A. , o vėliau – ir fiktyvų darbų perdavimo-priėmimo aktą. Neginčytinai nustatyta, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, atliko visus turto pasisavinimo sudėtyje, numatytoje LR BK 183 str. 2 d., objektyviuosius veiksmus.

Apeliaciniame skunde V. B. neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodydamas, kad jo kaltė pagrįsta tik prielaidomis, prieštaringais ir neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymais. Kolegija tokį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šuo konkrečiu atveju vertinant įrodymus, buvo pažeistos LR BPK 20 str. nuostatos, kaip nurodo apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Liudytojų parodymus patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys – t. y. rašytiniai įrodymai: poėmio ir daiktų apžiūros protokolai, buhalteriniai-finansiniai dokumentai, ekspertizės akto išvados, akistatos protokolai, statybos rangos sutartys, statybos darbų žurnalai, (duomenys neskelbtini) GNSB 2001-05-15 aktas, ūkinės ir finansinės veiklos patikrinimo ataskaita, surašyta 2001-04-24. Kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs prieštaravimus kai kurių liudytojų parodymuose, pvz., V. K. ir R. J. , kurie proceso metu keitė parodymus, ėmėsi priemonių juos pašalinti, o apkaltinamajame nuosprendyje šių liudytojų parodymais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys. Teismas pažymėjo, jog jie, būdami neteisėto sandorio tarpininkais, vengė atskleisti visas jiems žinomas aplinkybes.

Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakako nuteistojo kaltei pagrįsti. Jie, kaip įrodymų šaltiniai, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvus.

Kolegija daro išvadą, kad sprendžiant V. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kuriuos būtų galima pripažinti, turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, padaryti nebuvo.

Apelianto teiginys, kad teismas pažeidė LR BPK 1 str. nuostatą, nes neišreikalavo papildomos medžiagos ir nenagrinėjo jo pateiktų prašymų, atmetamas, kadangi prašymai buvo atmesti motyvuotai, o visa reikalinga medžiaga buvo ištirta. Kolegija, atlikdama įrodymų tyrimą, tenkino nuteistojo prašymus ir išreikalavo jo prašomą medžiagą, t. y. iš Šiaulių apskrities VMI Šiaulių skyriaus deklaraciją apie P. A. sumokėtus mokesčius bei bendrijos išsiųstą pažymą apie jam išmokėtus pinigus, bendrijos visuotinio narių susirinkimų protokolus, iš Vilniaus m 3-iojo apylinkės teismo sustabdytą civilinę bylą Nr. 2-718-614/07 pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) GNSB ieškinį atsakovui P. A. dėl žalos atlyginimo, tačiau šie duomenys naujų aplinkybių, reikalingų teisingam bylos išnagrinėjimui, neatskleidė. Liudytojai, apklausti civilinėje byloje, buvo apklausiami pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl jų parodymai, duoti civiliniame procese, nėra aptariami ir vertinami.

Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kodėl atmetė vienų liudytojų kai kuriuos parodymus, o patikėjo kitais, taip pat konstatavo, kurių duomenų pagrindu grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi įrodymai teisiamajame posėdyje buvo nuodugniai ištirti, įvertinti ir jų analize pagrįsta V. B. kaltė. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad buvo pažeistos LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, o iš jo skundo motyvų neaišku, kuo pasireiškė šis pažeidimas. Kolegija jau anksčiau pažymėjo, kad esminių pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadaryta.

Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pažymima, kad jis, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, neįvardija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tik deklaratyviai nurodo, kad neva jie yra padaryti, todėl atsakyti į tokį skundo argumentą neįmanoma.

LR BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas abiem proceso šalims privalo elgtis vienodai, nenurodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų sprendimą.

Apeliantas, iš esmės tvirtindamas, kad byloje buvo pažeista teisė į nešališką teismą, nurodo, kad teismas netenkino jo prašymų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl kai kurių LR BPK straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat nebuvo patenkinti jo prašymai dėl aukščiau nurodytų kai kurių duomenų išreikalavimo iš atitinkamų institucijų bei nebuvo apklaustas liudytojas A. R. .

Pažymėtina, kad V. B. prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo svarstytas ir pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 66-68) ir apeliaciniame teisme (t. 12, b. l. 23), tačiau prašymai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes nenustatyta, kad apelianto išvardintos LR BPK normos prieštarauja Konstitucijai. Tai, kad apygardos teismas, apsvarstęs V. B. prašymą dėl papildomos medžiagos išreikalavimo atmetė (tokio atmetimo motyvai yra nurodyti posėdžio protokole), negalima laikyti, kad teismas buvo šališkas. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama šališkai. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo galima spręsti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu V. B. turėjo galimybę naudotis procesinėmis teisėmis, jo teikiami prašymai buvo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka. Liudytojo A. R. parodymai vadovaujantis LR BPK 276 str. buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisme, nes jo neatvykimą teismas pripažino svarbiu (t. 11, b. l. 26, 69). Kolegija pažymi, jog šis liudytojas buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. nuostatos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. įtvirtintos kaltinamojo asmens teisės bei 6 str. 1 d. įtvirtintas principas, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę, jog jo bylą per kuo trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Apeliantas V. B. nepagrįstai mano, kad nebuvo įrodytas didelės žalos padarymas. V. B. yra nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o turto vertė yra išaiškinta LR BK 190 straipsnyje, kuriame sakoma: šiame skyriuje, t. y. XXVIII, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. 1 MGL nusikaltimo padarymo dienai, 2000 m. lapkričio 21 d. buvo 125 Lt, vadinasi, 250 MGL sudarė 31 250 Lt, vadinasi, V. B. pasisavinus 92 100 Lt, ši suma žymiai viršijo įstatymo nustatytą didelės vertės turto dydį. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad, nesant dokumentinių įrodymų dėl turtinės žalos, nebuvo pagrindo kvalifikuoti jo nusikalstamos veikos pagal LR BK 183 str. 2 d. V. B. kaltė pasisavinus didelės vertės turtą, buvo įrodyta kitais bylos duomenimis: liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, t. y. statybos darbų žurnalais, rangos sutartimis, darbų priėmimo-perdavimo aktu ir kitais aktais, kasos išlaidų orderiu. Visi šie rašytiniai įrodymai buvo aptarti anksčiau. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra reglamentuota išskirtinė, pirmumo teisė kai kuriems įrodymams. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti LR BPK 20 str. 3, 4 d., kuriose sakoma, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais. LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teisėjos, vertinusios įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai juos išnagrinėjo ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Be to, pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą ir išnagrinėjo tuos įrodymus, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme ir šiame nuosprendyje jie yra įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, patikrino V. B. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas ir išsamias išvadas.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad jis nubaustas nepagrįstai pagal LR BK 300 str. 2 d. už kvalifikuotą dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Nuosprendyje nenurodyta, tačiau matyti, kad teismas taikė 2006-01-20 įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2006-02-11. Pagal LR BK 300 str. 2 d. gali būti nubaustas tas asmuo, kuris pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, tuo tarpu V. B. buvo pateiktas kaltinimas tik tyčia suklastojus kasos išlaidų orderį, rangos sutartį, darbų priėmimo-perdavimo aktą bei juos panaudojus, už ką jis pripažintas kaltu ir nuteistas. Esant šiems duomenims ir nesant kvalifikuojančio požymio, V. B. veika iš LR BK 300 str. 2 d. turi būti perkvalifikuota į LR BK 300 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nors kaltinime ir buvo nurodytas didelės žalos pagal LR BK 300 str. 3 d., atitinkančią didelės žalos padarymą, nebuvo pateiktas, todėl, vadovaujantis LR BK 3 str. 3 d. nuostatomis, V. B. negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas už sunkesnį nusikaltimą. Apeliantas nurodo, kad veikos padarymo metu galiojo 1961 m. LR BK 207 str. 1 d., todėl jam turėjo būti taikomos LR BK 49 str. 1 d. 3 p. nuostatos, nes dar 2006-02-20 suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.

Kolegija taiko naujojo baudžiamojo kodekso normas ir štai dėl ko: 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII- 1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr. IX-785 ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-1162 13 straipsnis nustato, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką (...) iki 2003-05-01 apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (...) senatis nustatoma, vadovaujantis naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95, 96 straipsnių taisyklėmis, kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra tokie patys ar trumpesni. Šiuo konkrečiu atveju apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal 1961 m. LR BK 207 str. 1 d. ir 2000 m. LR BK 300 str. 1 d. yra vienoda, t. y. 5 metai. Tai matyti iš 1961 m. LR BK 49 str. 1 d. 3 p. ir 2000 m. LR BK 95 str. 1 d. 1 punkto b papunkčio. Kadangi pagal LR BK 300 str. 1 d. numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, todėl, vadovaujantis LR BK 11 str. 3 d., jis yra priskirtas nesunkiems nusikaltimams.

LR BPK 3 str. yra numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, baudžiamoji byla V. B. šioje dalyje nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir 2006-09-13 priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, V. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas jau buvo suėjęs 2006-02-20, tačiau nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavus pagal LR BK 300 str. 2 d., baudžiamoji byla šioje dalyje dėl senaties nebuvo nutraukta.

V. B. , nesutikdamas su priteistu civiliniu ieškiniu, nurodo, jog bylose dėl turto pasisavinimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl nusikaltimu padarytos tiesioginės turtinės žalos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino pagrįstai, nes V. B. 92 100 Lt materialinę žalą (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijai padarė nusikalstamais veiksmais, numatytais LR BK 183 str. 2 d. Teismų praktikoje pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinami ta apimtimi, kokia nusikaltimu buvo padaryta reali materialinė žala. Šiuo konkrečiu atveju neginčytinai nustatyta, kad realią nusikaltimu padarytą žalą sudaro 92 100 Lt. Negalima sutikti su V. B. skundo teiginiu, kad civiliniame ieškinyje nenurodytas padarytos žalos dydis. Iš byloje esančio civilinio ieškinio pareiškimo (t. 10, b. l. 110-111) matyti, kad jame nurodytos turtinės žalos dydį sudaro 92 100 Lt.

Teismas nepažeidė LR BPK 109 str. ir 110 str. reikalavimų, pripažindamas likviduojamą (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendriją civiliniu ieškovu ir spręsdamas civilinio ieškinio klausimą (t. 10, b. l. 110-111). Iš byloje esančio 2004-11-30 bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolo (t. 12, b. l. 44-49) matyti, kad D. B. , pasirašiusi ir teismui pateikusi 2005-11-25 civilinį ieškinį, 2005-01-03 buvo paskirta bendrijos likvidatore.

Kolegija, tenkindama V. B. skundą, naikina 2006 m. lapkričio 15 d. nutartį, kuria, pritaikius 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., V. B. paskirta bausmė sumažinta vienu penktadaliu, kadangi teismas, skirdamas bausmę, nuosprendyje nepritaikė 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d., 1 p. ir V. B. neatliktąją laisvės atėmimo bausmės dalį nesumažino vienu penktadaliu, o amnestijos taikymo klausimą išsprendė nutartimi, vadovaudamasi LR BPK 362 str. (t. 11, b. l. 113). Šiame straipsnyje yra numatyta tik su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimo tvarka, tačiau šiuo konkrečiu atveju nuosprendis nutarties priėmimo dieną nebuvo įsiteisėjęs, kadangi 2006-10-16 apygardos teisme buvo gautas nuteistojo apeliacinis skundas (t. 11, b. l. 119-132). Esant šioms aplinkybėms, teismas neturėjo teisinio pagrindo amnestijos taikymo klausimą išspręsti nutartimi. Kadangi 2006-11-15 nutartis yra neteisėta, todėl ji naikintina, o amnestijos taikymo klausimas turi būti išspręstas šiuo nuosprendžiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. nusikalstamas veikas padarė iki 2002-10-25, jis anksčiau nebuvo teistas, o nuosprendžiu pagal LR BK 183 str. 2 d. jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, todėl yra visos sąlygos taikyti nuteistajam 2002-11-07 įstatymą dėl amnestijos ir neatliktąją 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.

V. B. už nusikaltimą, numatytą LR BK 183 str. 2 d., yra paskirta teisinga 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teismas, paskirdamas tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, motyvavo tuo, kad neatlyginta padaryta žala, padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį įstatymas numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teismas taip pat nustatė, kad nėra V. B. atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

Bausmės skyrimo nuostatos yra numatytos LR BK VIII skyriuje. LR BK 54 str. įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi jos paskirtimi. LR BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia reiškia, tai, kad bausmė būtų adekvati nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Taip pat pažymima, kad teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos.

V. B. paskirta žymiai mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas vidurkis, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, mano, kad jam paskirta bausmė atitinka teisingai bausmei įstatymo keliamus reikalavimus ir dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Civilinio ieškovo likviduojamos (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: prašymas iš V. B. priteisti papildomai 21978 Lt metinių palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2005-11-28 bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno teismo sprendimo įvykdymo atmetamas kaip nepagrįstas, o priteistina 3000 Lt išlaidų suma, kurią civilinis ieškovas sumokėjo advokatui, atstovavusiam jo interesus ikiteisminiame tyrime. Iš byloje esančių dokumentų – sąskaitos už teisinę pagalbą Nr. 11 ir nurodymų pervesti įmokėtus grynuosius pinigus (t. 11, b. l. 136-137) matyti, jog bendrija 10000 Lt advokatui sumokėjo per du kartus – 2005-08-25 ir 2005-10-25 per Hansabanką. Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, nuteistasis V. B. privalo bendrijai atlyginti advokato, kuris byloje dalyvavo kaip jos atstovas, suteiktų paslaugų išlaidas, tačiau kolegija priteistinas išlaidas mažina iki 3000 Lt, kadangi 10 000 Lt suma yra per didelė, dirbtinai padidinta, nes prašomą priteisti sumą sudaro tik advokato padėjėjo suteiktos paslaugos ikiteisminio tyrimo metu. Be to, atsižvelgiama į bylos apimtį (tuo metu buvo tik 9 tomai), sudėtingumą, įvertinama nuteistojo turtinė padėtis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė bendrijai 21978 Lt metinių palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno teismo sprendimo įvykdymo, kadangi toks prašymas prieštarauja LR BPK 109 str. nuostatoms, kuriomis vadovaujantis, palūkanos bei delspinigiai neapima turtinės ar neturtinės žalos. Teismų praktikoje vadovaujamasi tokia nuostata, jog baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos turtinės žalos. Civilinis ieškinys dėl palūkanų ir delspinigių išieškojimo gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 2 p., 3 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p., 364 str. 8 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti.

V. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 300 str. 2 d. į LR BK 300 str. 1 d. ir bylą šioje dalyje nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl LR BK 63 str. taikymo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartį dėl 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. taikymo.

V. B. pagal LR BK 183 str. 2 d. paskirtą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę nekeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ (2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 redakcija) 4 str. 2 d. 1 p., V. B. neatliktąją 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.

Priteisti iš V. B. 3000 Lt likviduojamai (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijai advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.