Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-me kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2022-10-12 iki skundo padavimo teismui dienos (2023-08-16), t. y. dėl neužtikrinto privatumo kamerų tipo patalpose.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog jam kamerose nebuvo užtikrintas privatumas dėl sienose įrengtų stebėjimo langelių. Pažymėjo, kad stebėjimo langeliai sienose buvo įrengti Pravieniškių 1-jo kalėjimo 1 būrio 2 kameroje, 8 būrio 10 kameroje, 5 būrio 2 kameroje, 10 būrio 7 kameroje ir 11 būrio 2 kameroje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022-10-12 iki 2023-08-16 buvo laikomas šiose Pravieniškių 1-jo kalėjimo kamerose: nuo 2022-10-12 iki 2022-10-14 – 1 būrio 2 kameroje, nuo 2022-10-14 iki 2022-11-09 – 8 būrio 10 kameroje, nuo 2022-11-09 iki 2022-11-17 – 5 būrio 2 kameroje, nuo 2022-11-17 iki 2022-11-18 – 10 būrio 7 kameroje, nuo 2022-11-18 iki 2022-11-25 – 10 būrio 4 kameroje, nuo 2022-11-25 iki 2023-02-20 – 11 būrio 1 kameroje ir nuo 2023-02-20 iki 2023-08-16 – 11 būrio 2 kameroje (b. l. 18).

Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2020-04-01 įsakymu Nr. V-88, kurios 11.1 punkte nurodyta, kad vienas iš asmenų, laikomų pataisos įstaigose priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų pataisos įstaigose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 13.3 punkte nustatyta, jog kamerų durys įrengiamos pagal šiuos reikalavimus: viršutinėje išorinių durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kuris uždarytoje ir atidarytoje padėtyse neturi išsikišti iš durų plokštumos. Užskleidžiamo langelio maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir turi būti rakinamos. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.

Pažymėtina, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Pataisos įstaigų pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalo užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Tikslu atlikti nuteistųjų kontrolę ir stebėjimą, kameros duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Taigi, langelio, kaip priemonės stebėjimui ir kontrolei vykdyti įrengimas, iš esmės yra galimas ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Iš byloje pateiktų Pravieniškių 1-jo kalėjimo kamerų nuotraukų (b. l. 31-41) matyti, kad nuteistiesiems, esantiems kamerų viduje, stebėjimui ir kontrolei vykdyti kamerų duryse yra įmontuotos akutės. Kamerų duryse esančių akučių lygmenyje kamerų sienose yra papildomai įmontuoti stebėjimo langeliai. Taigi, stebėjimo langeliai įmontuoti ne kamerų duryse, bet kamerų sienose, kaip dar viena kontrolės vykdymui skirta priemonė. Tačiau, teismo vertinimu, vien tik langelio įrengimas ne duryse, o sienoje, negali būti laikomas iš esmės neteisėtu atsakovės atstovo veiksmu, savaime darančiu žalą nuteistiesiems. Nors šis langelis įrengtas kaip dar viena nuteistųjų stebėjimo ir kontrolės priemonė ir atrodytų yra perteklinis, teismo vertinimu, vien tik ši aplinkybė neturi būti vertinama kaip institucijos neteisėtas veiksmas. Priešingai, teismo vertinimu, dviejų stebėjimo priemonių įrengimas gali užtikrinti didesnę nuteistųjų kontrolę, o taip pat nuteistųjų bei kalėjimo darbuotojų saugumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. TA-481-442/2023).

Pareiškėjas nurodė, kad šis langelio įrengimas (nors ir užtamsinti) neužtikrina jam privatumo nuo kitų nuteistųjų, kurie vaikšto koridoriumi.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkte aiškiai yra numatyti stiklinio stebėjimo langelio įrengimo kriterijai. Numatyta, kad stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas, kas reiškia, kad jį užtemdyti nėra privaloma. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kas taip pat reiškia, kad langelio uždarymo iš išorės įrengimas yra institucijos teisė, o ne pareiga. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.

Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad stebėjimo ir kontrolės langelis gali būti su tam tikromis apsaugomis, t. y. temdytas ir iš išorės turėti uždengimo funkciją, tačiau stebėjimo langeliui tam tikrų savybių užtikrinimas nėra būtinas (o tik galimas). Taigi, stebėjimo langelio įrengimas be uždengimo iš išorės įrenginio iš esmės atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkto nuostatas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog kiti nuteistieji per langelį jį galėjo stebėti, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis kalėjimo administracijai dėl to, kad kiti nuteistieji jį stebi per kameros sienoje įrengtą stebėjimo langelį. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas kamerų tipo patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas taip pat neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias kameros stebėjimo ir kontrolės įrengimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. TA-481-442/2023.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, dvasinį ir emocinį sukrėtimą. Tačiau, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio byloje nėra.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.