- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-16
- Bylos Nr.
- 2A-359-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13107-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- UAB „Sauda“
- Atsakovas
- V. G., J. N.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 62.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį atsakovams V. G. (V. G.) ir J. N. (J. N.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 4 695 Lt solidariai iš atsakovų J. N. ir V. G. bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-06-06 policija surašė transporto priemonės Fiat Tempra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimo protokolą dėl Kelių eismo taisyklių 59 punkto pažeidimo. Ieškovas perėmė policijos sulaikytą automobilį ir jį nuvežė į ieškovui priklausančią saugojimo aikštelę. Automobilio saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo 2008-06-06. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. 2008-04-27 pirkimo-pardavimo sutartimi L. P. transporto priemonę Fiat Tempra pardavė atsakovui V. G.; apie nuosavybės teisės pasikeitimą 2008-04-22 pranešta VĮ Regitra. Nors atsakovas V. G. neužsiregistravo VĮ Regitra, tačiau nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jis buvo savininkas. Apie automobilio paėmimą saugojimui jis žinojo, kadangi automobilį perdavė J. N.. Sužinojęs, kad J. N. nubaustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą, jokių veiksmų nesiėmė. Ieškovas už laikotarpį nuo automobilio saugojimui pristatymo iki ieškinio surašymo paskaičiavo 6 630 Lt mokestį, tačiau jį sumažinęs, prašo priteisti solidariai 4 695 Lt iš atsakovo V. G., kaip automobilio savininko, ir atsakovo J. N., kaip šios transporto priemonės valdytojo.
Atsakovas V. G. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad negavo jokių pranešimų, jog jo automobilis yra saugojimo aikštelėje ir kad už tai teks mokėti. Pirko automobilį, jo neužregistravo, automobilio dokumentai liko seno savininko vardu. Su J. N. dirbo kartu, automobilį remontavo; J. N. ketino automobilį pirkti. J. N. važiuojant automobiliu sustabdė policija. Nuvykęs į policiją aiškintis, ketino atsiimti ir automobilį iš aikštelės, tačiau jos neatidavė, laikydami, kad ne jis savininkas. Nurodė, kad automobilį ne jis vairavo, į stovėjimo aikštelę ne jis nuvežė, UAB „Sauda“ neatsiuntė jokių laiškų su įspėjimais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-05-31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo J. N. ieškovui UAB „Sauda“ 4 695 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4 695 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010-07-28) iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 141 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo UAB „Sauda“ atsakovo V. G. naudai 600 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo UAB „Sauda“ ir atsakovo J. N. lygiomis dalimis 26 Lt (iš kiekvieno po 13 Lt) pašto išlaidų į valstybės pajamas.
Teismas nustatė, kad 2008-06-06 buvo surašytas transporto priemonės Fiat Tempra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią valdė J. N., paėmimo protokolas dėl Kelių eismo taisyklių 59 punkto reikalavimų pažeidimo; pasirašytinai supažindinant su nuostata, jog reikės sumokėti visas išlaidas, susijusias su transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu pagal nustatytus įkainius, automobilis buvo paimtas. Remiantis 2001-05-04 tarp Vilniaus m. VPK ir ieškovo sudaryta sutartimi, minėtas automobilis 2008-06-06 buvo perduotas ieškovui UAB „Sauda“ nugabenti bei saugoti. Teismas konstatavo, jog ieškovas yra verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas V. G. nurodė pardavęs automobilį J. N. tą pačią dieną, kai J. N. pažeidė kelių eismo taisykles. Be to, jis nurodė negavęs jokių pranešimų apie automobilio saugojimą ar reikalavimų sumokėti skolą už saugojimą. Ieškovas į bylą taip pat nepateikė duomenų, įrodančių, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, kad jo automobilis yra saugojimo aikštelėje ir kad už saugojimą teks mokėti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. G. apie sudarytą pasaugos sutartį nežinojo, nebuvo sutarties šalis, o įstatyminio reglamentavimo, kad tretieji asmenys už suteiktas saugojimo paslaugas pagal transporto priemonių pasaugos sutartį yra atsakingi saugotojui, nėra, todėl konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo V. G. išlaidų atlyginimo. Byloje nustatyta, kad automobilį, kuris buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas, vairavo atsakovas J. N., neturėdamas teisės vairuoti, už tai jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 128 str. 1 d. Teismas padarė išvadą, kad transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant galiojusios tvarkos, dėl transporto priemonės paėmimo 2008-06-06 surašytas protokolas, kurį pasirašė atsakovas J. N.. Teismas Ieškovo ir atsakovo J. N. santykius kvalifikavo kaip pasaugos santykius (CK 6.850 str.). Atsakovas J. N., būdamas automobilio valdytojas, privalo atlyginti ieškovui transportavimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovas J. N. žinojo apie automobilio buvimo vietą ir turėjo aktyviai domėtis galimybėmis jį atsiimti, siekdamas kiek įmanoma mažesnių automobilio saugojimo išlaidų, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas J. N. po automobilio priverstinio nuvežimo būtų kreipęsis į ieškovą dėl saugomo automobilio grąžinimo. Nors ieškovo atstovas nurodė, kad buvo išduotas leidimas atsiimti automobilį, tačiau byloje šie duomenys nenustatyti. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo J. N. priskaičiuotą 4 695 Lt sumą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, ši suma paskaičiuota pagal patvirtintus įkainius, todėl iš atsakovo J. N. priteistina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo solidariai iš atsakovų J. N. ir V. G. 4 695 Lt už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir lygiomis dalimis iš atsakovų po 70,50 Lt (iš viso 141 Lt) bylinėjimosi išlaidų; panaikinti sprendimą dalyje dėl 600 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo; panaikinti sprendimą dalyje dėl 13 Lt išlaidų valstybei priteisimo iš ieškovo ir šias išlaidas priteisti iš atsakovo V. G., taip pat priteisti iš atsakovo V. G. 163 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Apelianto nuomone, sprendimas dalyje nepagrįstas dėl šių argumentų:
1. Ieškovas neprašo išlaidų atlyginimo iki naujos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Teismas neatsižvelgė į teikiamų paslaugų tęstinį pobūdį bei tai, jog įsigaliojus naujai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcijai, V. G. atsirado tokios pat pareigos kaip ir J. N..
2. Pagrįsdamas V. G. atsakomybės nebuvimą Konstitucinio Teismo nutarimu, teismas netinkamai pritaikė šį nutarimą, netinkamai aiškino jo turinį ir sąveiką su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normomis.
3. Ieškovas, kaip verslo subjektas, tinkamai vykdė savo pareigas. Pranešimas apie saugomą transporto priemonę buvo išsiųstas L. P., kadangi automobilis registruotas jos vardu, kaip savininkė ji nurodyta ir transporto priemonės paėmimo protokole. Atsakovas V. G. sandorio fakto neviešino, neregistravo savo nuosavybės teisės į transporto priemonę. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, apie saugomą automobilį V. G. žinojo ir nesiėmė veiksmų dėl jo atsiėmimo būdamas įsitikinęs, kad jam negresia civilinė atsakomybė.
4. Teismas netinkamai vertino atsakovo V. G. parodymų ir paaiškinimų nenuoseklumą, iš pradžių nurodęs, kad žinojo apie automobilio saugojimą, vėliau teigė – jog nebuvo informuotas. Tačiau dėl paties atsakovo kaltės, nebuvo galimybės informuoti jį papildomai, kadangi, kaip minėta savo nuosavybės fakto jis nebuvo išviešinęs. Todėl papildomai teikiami pranešimas apie įsiskolinimą bei registruotos siuntos įteikimą, patvirtinantys, kad ieškovas pagal savo galimybes siekė informuoti transporto priemonės savininkus, buvo aktyvus.
5. Teismas neteisingai įvertino atsakovo teiginius apie tariamą transporto priemonės pardavimą pažeidimo padarymo dieną, nevertindamas, kad atsakovo pozicija nepagrįsta įrodymais. Netinkamai įvertino įrodymus dėl automobilio savininko, o dalį jų visiškai ignoravo.
6. Net pripažinus, kad V. G. nėra transporto priemonės savininkas, dėl savo susidariusių bylinėjimosi išlaidų atsakingas pats atsakovas. Be to jis atsakinga ir už ieškovo bylinėjimosi išlaidas, kadangi nuslėpė aplinkybę iš esmės lemiančią jo atsakomybės klausimą ir toks elgesys sąlygojo šalių bylinėjimosi išlaidas. Atitinkamai išlaidas valstybei taip pat turėtų atlyginti atsakovai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, automobilio saugojimas savaime nesukūrė ir negalėjo sukurti atsakovo prievolės ieškovui. Ieškovas, negrąžindamas automobilio savo veiksmais sudarė sąlygas nuostoliams atsirasti. Apeliantas Konstitucinio Teismo 2009-04-10 nutarimą aiškina sau naudingu aspektu, nevertindamas byloje nustatytų aplinkybių, kad atsakovui nebuvo pranešta apie galimybę atsiimti automobilį; teismas šiuos apelianto veiksmus pagrįstai laikė netinkamu pareigų vykdymu. Nesutinka su apelianto pateikiamu įrodymų vertinimu. Byloje nustatytas faktas, kad atsakovas V. G., nevaldė automobilio jo perdavimo apeliantui dieną, apeliantas nenurodo, kokiu pagrindu atsakovui atsiranda prievolė mokėti už automobilio saugojimą. Nurodo, jog byloje buvo keltas klausimas dėl atsakovo V. G. tinkamumo, apeliantui neatsisakius reikalavimo jo atžvilgiu, teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra; pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, o būtent šie nagrinėjamos bylos aspektai sudaro ieškovo apeliacinio skundo pagrindą; teismas nepažeidė civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Byloje kilo ginčas dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo.
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje aiškinama, kad įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo, Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011, 2011-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011, 2010-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010 ir kt.)
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad daikto saugotojui (nagrinėjamoje byloje ieškovui (apeliantui)) po automobilio sulaikymo atsirado pareiga informuoti automobilio savininką apie sulaikymo faktą, išaiškinti automobilio savininkui jo pareigą sumokėti už automobilio saugojimą ir grąžinti automobilį savininkui, jam pareikalavus.
Kaip nurodo pats apeliantas, pranešimas apie saugomą transporto priemonę buvo išsiųstas oficialiai registruotai automobilio savininkei L. P., 2008-06-06 transporto priemonės paėmimo protokole kaip savininkė taip pat yra nurodyta L. P.. Atsakovas V. G. 2010-08-17 prieštaravimuose ir 2010-09-20 atsiliepime ieškiniui nurodė, kad po automobilio sulaikymo kreipėsi į policiją ir į automobilių saugojimo aikštelę, tačiau jam buvo paaiškinta, kad jis nėra registruotas transporto priemonės savininkas, dėl to negali atsiimti automobilio bei pasiūlyta laukti raštiškų nurodymų (b.l. 22, 40). Paminėti atsakovo V. G. paaiškinimai byloje nėra paneigti, atsakovo prieštaravimo ir atsiliepimo duomenis cituoja ir jais remiasi pats apeliantas (ieškovas). Pagrindas automobilio savininko atsakomybei kilti yra daikto savininko pareigų nevykdymas: kai automobilio savininkas, žinodamas, kad jam priklausantis automobilis yra sulaikytas, neatsiima jo, tuo padidindamas automobilio saugojimo išlaidas (automobilio saugotojo nuostolius). Tačiau nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ypatumas yra tas, kad ieškovas nepripažino atsakovo V. G. automobilio savininku; ieškovas (apeliantas) nepranešė jam apie automobilio sulaikymą ir saugojimą; nepaneigta aplinkybė, kad ieškovas motyvuodamas, kad atsakovas nėra įregistravęs savo nuosavybės teisių į automobilį, atsisakė automobilį grąžinti, pažeidęs savo pareigą grąžinti automobilį jo savininkui. Esant tokioms bylos aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas V. G. nebuvo pasaugos sutarties šalis, nebuvo tinkamai informuotas apie tai, kad automobilis yra saugomas ir už saugojimą jam kaip savininkui, teks mokėti. Nurodytos bylos aplinkybės taip pat paneigia apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie tai, kad atsakovui V. G. buvo žinoma apie automobilio sulaikymą, kad jis pats save laike automobilio savininku ir pan. Esant tokiai situacijai, tai, kad atsakovas V. G. bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo paaiškinimus ir pradėjo aiškinti, kad automobilio sulaikymo dieną jį pardavė atsakovui J. N., taip pat neįregistravęs sandorio, neturi teisinės reikšmės. Ieškovas (apeliantas) nepripažino, kad atsakovas V. G. yra automobilio savininkas, apie automobilio sulaikymą neinformavo, nepasiūlė jį atsiimti; tokiu būdu nėra sąlygų atsakovo V. G., kaip automobilio savininko atsakomybei atsirasti; byloje nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas V. G. nesiėmė priemonių atsiimti automobilį ir sumažinti jo saugojimo išlaidas.
Savo argumentą apie netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą apeliantas pagrindžia tuo, kad atsakovas V. G. yra atsakingas dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų, net ir pripažinus, kad jis nėra transporto priemonės savininkas, nes jis nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad transporto priemonės savininkas yra ne V. G., tuo neatliko savo pareigų ir klaidino teismą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį atsakovui V. G., todėl pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovo atsakovo patirtas advokatės atstovavimo išlaidas; atsakovo deklaruotų byloje atstovavimo išlaidų dydis yra protingas, neviršija rekomenduotų išlaidų dydžio; apelianto nurodyti motyvai neturi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.