- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-04
- Bylos Nr.
- I-1392-168/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Mefodija Povilaitienė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei, atsakovės atstovei Ievai Narkutei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas:
1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-12-14 sprendimu Nr. 1-354 patvirtintų Statinių tinkamos priežiūros taisyklių (toliau – Taisyklės) 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatas;
2) ištyrus, kad Taisyklių 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, juos panaikinti (b. l. 1–6).
Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) patvirtintų Taisyklių ginčijamuose 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktuose be teisinio pagrindo išplečiamos statinių naudotojų ir bendrojo naudojimo objektų valdytojų pareigos statinių naudojimo ir priežiūros srityse.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-06-21 įsakymu Nr. D1-347 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ (toliau – Techninės priežiūros aprašas) 3 punktas nustato, kad gyvenamųjų namų naudojimas ir priežiūra vykdoma pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr. 351 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (toliau – Privalomieji reikalavimai), kuriame detalizuojama Statybos įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta statinio techninės priežiūros užtikrinimo ir vykdymo tvarka, tačiau jame nustatytas reglamentavimas nenustato Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose nustatytų reikalavimų nei statinių naudotojams, nei bendrojo naudojimo objektų valdytojams.
Nurodė, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus, kaip bendrojo naudojimo objektų valdytojo, pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimu Nr. 603 (nauja redakcija 2004-01-10, Žin., 2004, Nr. 5-94) patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – Pavyzdiniai nuostatai) bei jų pagrindu priimti savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai. Pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Pavyzdiniai nuostatai neįtvirtina Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose nustatytų statinių naudotojų ir valdytojų pareigų. Pareiškėjas, remdamasis Civilinio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniais, teigia, kad sprendimus dėl namo atnaujinimo priemonių, nesusijusių su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, gali priimti tik butų ir kitų patalpų savininkai balsų dauguma pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatytą sprendimų priėmimo tvarką. Kadangi Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose nustatyti reikalavimai statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams nėra susiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir kai dėl Taisyklių 7.5 punkto reikalavimų nėra Civilinio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka priimto administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo, gali būti pažeidžiamos statinių naudotojo teisės, neteisėtai reikalaujant iš jų išlaidų kompensavimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 161 straipsnyje nustatyta atsakomybė už savivaldybės tarybos patvirtintų statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymą turėtų būti taikoma tik už statinių techninės priežiūros reikalavimų nesilaikymą. Taryba Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose, nustatydama pareigas statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, kuris nebuvo būtinas įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti ir neteisėtai Taisyklėse nustatė papildomus privalomus reikalavimus statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams, už kurių nesilaikymą asmenys be teisėto įstatymuose nustatyto pagrindo gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn už statinių tinkamos priežiūros taisyklių pažeidimą. Pabrėžė, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė pareiškime išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad Taisyklių 7.5 punkto reikalavimo dalis, įpareigojanti tvarkyti, valyti, remontuoti, dažyti ir prižiūrėti statinių fasadus galėtų būti įtvirtinta Švaros ir tvarkymo taisyklėse, tačiau ne šiose taisyklėse. Reikalavimas statinio naudotojus ir bendrojo naudojimo objektų valdytojus nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą yra neteisėtas, nes tai turi sutvarkyti grafičių piešėjai, o ne perkeliama našta sutvarkyti pastatą statinio naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 24–28) nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijami Taisyklių punktai pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Paaiškino, kad Taisyklės buvo priimtos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 21 dalies, 16 straipsnio 2 dalies 36 punkto, ATPK 5, 158 ir 161 straipsnių nuostatomis.
Atsakovė nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad savivaldybės kompetencija, atliekant statinių naudojimo priežiūrą, apsiriboja tik statybos technine priežiūra. Atsakomybė už statinių techninės priežiūros pažeidimą kyla pagal ATPK 189-3 straipsnį ir taikoma remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-12-30 įsakymu Nr. 30-1928 patvirtintomis Statinių naudojimo priežiūros taisyklėmis. Pažymėjo, kad įgyvendinant savivaldybei teisės aktų priskirtą kompetenciją statinių naudojimo priežiūros srityje plačiąja prasme, patvirtinus taisykles, užtraukiančias atsakomybę pagal ATPK 189-3 straipsnį, ir nepatvirtinus taisyklių, kurių pažeidimas užtrauktų atsakomybę pagal ATPK 158 ir 161 straipsnius, tiek ATPK 5 straipsnis, tiek 158 ir 161 straipsniai liktų neįgyvendinti.
Paaiškino, kad Taisyklių 7.1 ir 7.3–7.4 punktai priimti, įvertinus Tarybos 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.4 ir 7.3 punktus ir Tarybos 2011-03-16 sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 12 ir 13 punktus, siekiant apsaugoti asmenis ir jų turtą nuo galimos žalos. Taisyklių 7.5 punktas yra prevencinė priemonė tiek grafičius be leidimo ir nenustatytoje vietoje piešiantiems asmenims, tiek statinių savininkams ir / ar naudotojams. Ši nuostata priimta įvertinus Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.4 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad Taisyklės, priimtos vadovaujantis atitinkamais teisės aktais, yra privalomos ir patenka į Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį, todėl teigia priešingai nei pareiškėjas, kad Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose nustatyti reikalavimai statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams yra susiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė paaiškino, kad, priimant Taisykles, nebuvo nurodyti visi teisės aktai, kuriuos įgyvendinant jos priimtos. Paaiškino, kad šios Taisyklės yra prevencinės, kurios ateityje dar bus tobulinamos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje vertintinas norminio teisės akto dalies – Taisyklių 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktų – teisėtumas (b. l. 7–10).
Taryba ginčijamų Taisyklių 7.1 punkte nustatė, kad statinio naudotojas, bendrojo naudojimo objektų valdytojas, privalo „nuimti ir nuvalyti skelbimus nuo naudojamų ar administruojamų statinių ar jų dalių (sienų, durų, langų ir kt.)“; 7.3 punkte – „neleisti įrengti išorinės reklamos, jei nepateikiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotas ir galiojantis leidimas įrengti išorinę reklamą“;7.4 punkte – „nedelsiant informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, jei asmenys įrengia išorinę reklamą, nepateikę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto ir galiojančio leidimo įrengti išorinę reklamą“; 7.5 punkte – „tvarkyti, valyti, remontuoti, dažyti ir prižiūrėti statinių fasadus, nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą“.
Vertintini savivaldybės, kaip teisėkūros subjekto, įgaliojimai, leidžiant norminius teisės aktus, šiuo atveju priimant ginčijamus Taisyklių punktus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo nustatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, reglamentuoja ir vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas.
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikra funkcija yra priskirta savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas tiek, kiek šios yra joms priskirtos (Konstitucinio Teismo 2000-06-13 ir 2002-12-24 nutarimai).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o, atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008, Nr. A146-1917/2012). Administracinėje byloje Nr. I444-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, vertintina, ar Taryba, priimdama ginčijamus Taisyklių 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktus, neviršijo kompetencijos, ar pagal galiojusius teisės aktus turėjo įgalinimus juos priimti.
Pareiškėjas teigia, kad Taryba, priimdama ginčijamus Taisyklių punktus, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Taisyklių preambulėje nurodyta, kad jos priimtos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktu (2010-04-20 redakcija, Žin., 2010, Nr. 51-2480), kuriame prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos priskirtinas ir taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimas.
Pareiškėjas ginčijamų Taisyklių punktų neteisėtumą grindžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto 6 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimu.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kartu šio punkto nuostata nustato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Vertintina, ar Taryba nepažeidė šių nuostatų.
Taryba Taisyklių 7.1 punkte nustatė, kad statinio naudotojas, bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo „nuimti ir nuvalyti skelbimus nuo naudojamų ar administruojamų statinių ar jų dalių (sienų, durų, langų ir kt.)“; 7.3 punkte – „neleisti įrengti išorinės reklamos, jei nepateikiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotas ir galiojantis leidimas įrengti išorinę reklamą“;7.4 punkte – „nedelsiant informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, jei asmenys įrengia išorinę reklamą, nepateikę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto ir galiojančio leidimo įrengti išorinę reklamą“; 7.5 punkte – „tvarkyti, valyti, remontuoti, dažyti ir prižiūrėti statinių fasadus, nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą“.
Pagrindinis ir aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, formuluojant statinių priežiūros reikalavimus statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams, yra Statybos įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis, be kita ko, reguliuoja ir statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę.
Statinių naudotojų pareigos, prižiūrint statinį, įtvirtintos Statybos įstatymo 40 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „statinių naudotojai privalo:
1) naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką;
3) laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio įstatymo 4 straipsnį;
4) šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą;
5) suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai;
6) leisti statinių naudojimo priežiūrą atliekančių viešojo administravimo subjektų pareigūnams, atliekantiems savo funkcijas, įstatymų nustatyta tvarka patekti į naudojamą statinį, butą ir kitas gyvenamąsias patalpas ir apžiūrėti juos; pateikti šiems pareigūnams su statinio, buto ir kitų gyvenamųjų patalpų naudojimu ir jų technine priežiūra susijusius dokumentus“.
Esminiai statinio reikalavimai įtvirtinti Statybos įstatymo 4 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „statinys (jo dalis) turi būti suprojektuotas ir pastatytas iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę užtikrintų šiuos esminius statinio reikalavimus: 1) mechaninio atsparumo ir pastovumo, t. y. kad apkrovos, galinčios statinį veikti statybos ir naudojimo metu, nesukeltų šių pasekmių: viso statinio ar jo dalies griūties, didesnių deformacijų nei leistinos, žalos kitoms statinio dalims, įrenginiams ar sumontuotai įrangai; žalos dėl aplinkybių, kurių be didelių sunkumų ir išlaidų galima išvengti ar jas apriboti (sprogimas, smūgis, perkrova, žmonių padarytos klaidos); 2) gaisrinės saugos, t. y. kad kilus gaisrui statinio laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką galėtų išlaikyti jas veikusias ir dėl gaisro atsiradusias apkrovas; būtų apribota: gaisro kilimo galimybė ir ugnies bei dūmų plitimas statinyje, gaisro išplitimas į gretimus statinius; statinyje esantys žmonės galėtų saugiai išeiti iš jo ar būtų galima juos išgelbėti kitomis priemonėmis; veiktų žmonių įspėjimo ir gaisro gesinimo sistemos; gelbėtojai (ugniagesiai) galėtų saugiai dirbti; 3) higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, t. y. kad būtų nepažeistos statinyje ar prie jo esančių žmonių higienos sąlygos ir nekiltų grėsmė žmonių sveikatai dėl šių priežasčių: kenksmingų dujų išsiskyrimo, pavojingų kietųjų dalelių ar dujų atsiradimo ore, pavojingos spinduliuotės, vandens ar dirvožemio taršos, nuotėkų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų netinkamo šalinimo, statinių konstrukcijų ar statinių vidaus drėgmės; 4) saugaus naudojimo, t. y. kad statinį naudojant ar prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, sužeidimo ar sužalojimo elektros srove, sprogimo) rizikos; 5) apsaugos nuo triukšmo, t. y. kad statinyje ar prie jo būnančių žmonių girdimas triukšmas nekeltų grėsmės jų sveikatai, leistų miegoti, ilsėtis bei dirbti normaliomis sąlygomis; 6) energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, t. y. kad naudojamas šiluminės energijos kiekis, atsižvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų poreikius, nebūtų didesnis už reikiamą (t. y. apskaičiuotą pagal higienos normų ir pastato ar jo patalpų paskirties reikalavimus)“. Statybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šio straipsnio 1 dalyje išvardytus esminius statinio reikalavimus (vieną, kelis ar visus) ir statinio techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases nustato pagal Vyriausybės nustatytą kompetenciją Vyriausybės įgaliotų institucijų teisės aktai“, o 3 dalyje nustatyta, kad „statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį, naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo (kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus suformuojant patalpas statinyje, statinius ir (ar) patalpas padalijant, atidalijant, sujungiant, perdalijant) tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija“.
Pagal Statybos įstatymo 41 straipsnio 5 dalį statinio techninę priežiūrą sudaro: nuolatinis statinio būklės stebėjimas (nustatant vizualiai pastebimus statinio būklės pokyčius statinio naudojimo metu), statinio periodinės ir specializuotos apžiūros (nustatant statinio techninės būklės pokyčius per tam tikrą laiką arba kitais atvejais, jeigu tokios apžiūros nustatytos šio įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nurodytose taisyklėse), pastebėtų statinio būklės defektų šalinimas, remonto (paprastojo arba kapitalinio) organizavimas (1–4 punktai).
Statybos įstatymo 2 straipsnio 74 dalyje nustatyta, kad „statinio priežiūra – šio ir kitų įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytų techninių, organizacinių ir viešojo administravimo priemonių visuma vykdant statinio techninę priežiūrą ir statinio naudojimo priežiūrą“.
Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad „susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos (išskyrus susisiekimo komunikacijas, kurios nepriklauso jos valdymo sričiai) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą“, 3 punkte nurodyta, kad „savivaldybių administracijos atlieka gyvenamųjų namų ir kitų statinių, kurie nenurodyti Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte, naudojimo priežiūrą“. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai tikrina, kaip statinių naudotojai vykdo šio įstatymo ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei statinių saugos reikalavimus.
Statybos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, turi teisę: „Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytais atvejais ir tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas arba teikti administracinių teisės pažeidimų bylas teismui“ (4 dalis); „savo funkcijoms atlikti netrukdomai patekti į naudojamą statinį, išskyrus butus ir kitas gyvenamąsias patalpas, apžiūrėti jį, gauti su statinio naudojimu ir jo technine priežiūra susijusius dokumentus“ (5 dalis).
Statinių naudojimo priežiūros atlikimo tvarką nustato Aplinkos ministerija (Statybos įstatymo
42 straipsnio 6 dalis). Vertintini aplinkos ministro priimti norminiai teisės aktai, įgyvendinantys Statybos įstatymo nuostatas dėl statinių naudojimo priežiūros.
Aplinkos ministro 2010-09-27 įsakyme Nr. D1-825, kuriuo patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Statybos įstatymo 42 straipsnio 5 ir 6 dalimis, kuriose nustatyta, kad statinių naudojimo priežiūrą atliekantys subjektai informaciją apie statinių naudojimo priežiūros vykdymą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikia Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (5 dalis), o statinių naudojimo priežiūros atlikimo tvarką nustato Aplinkos ministerija (6 dalis). Šio Reglamento 1 punkte nustatyta, kad jis „nustato viešojo administravimo subjektų, išvardytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) 42 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, atliekamos statinių naudojimo priežiūros (toliau – priežiūra) tvarką, atliekant priežiūrą rengiamų statinių naudojimo priežiūros dokumentų formas ir informacijos apie atliktą Priežiūrą teikimo tvarką, taip pat patalpų ir pastatų paskirties keitimo ir naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo reikalavimus“. Minėto reglamento 7.2 punkte nustatyta, kad savivaldybių administracijos atlieka gyvenamųjų namų ir kitų statinių statinio naudojimo priežiūrą, išskyrus išvardytus šio Reglamento 7.1 punkte, kurių priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ar jos įgaliotos institucijos. STR 1.12.08:2010 V dalyje nustatyta statinių naudojimo priežiūros organizavimo ir atlikimo tvarka. Minėto reglamento 9 punkte nustatyta, kad savivaldybių administracijos turi atlikti šių konkrečių statinių (jo dalių) priežiūrą vietoje: ypatingų statinių, kurių požymiai apibrėžti statybos techniniame reglamente STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“ ir daugiabučių gyvenamųjų namų, kurių aukštingumas iki 5 aukštų imtinai, – ne rečiau kaip vieną kartą per metus (9.1 punktas); kitų, 9.1 punkte nenurodytų statinių, – priklausomai nuo turimų duomenų ar (ir) informacijos apie statinio techninę būklę ir įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų laikymąsi naudojant šį statinį (9.2 punktas). Šio reglamento 10 punkte nustatyta, kad savivaldybių administracijos konkretaus statinio (jo dalies) priežiūrą vietoje gali atlikti dažniau, nei nurodyta šio reglamento 9 punkte, kai: tokį sprendimą priėmė pats šio Reglamento 7.2 punktuose nurodytas subjektas (savivaldybių administracijos). Šiame punkte nurodytas sprendimas įforminamas raštu savivaldybių administracijos įsakymu, potvarkiu, pavedimu ar kitu tvarkomuoju dokumentu, numatytu jo veiklos nuostatuose ar įsteigimo dokumentuose (10.1 punktas).
Kitas bylai aktualus aplinkos ministro priimtas įsakymas, vertinant ginčijamų Taisyklių punktų teisėtumą, yra 2004-06-21 įsakymas Nr. D1-347, kuriuo patvirtintas Techninės priežiūros aprašas, kurio 1 punkte nustatyta, kad jis nustato gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ir kitų statinių, išskyrus energetikos objektus, taip pat statinius, kurių naudojimo priežiūrą vykdo Susisiekimo ministerija, techninės priežiūros reikalavimus, kvalifikacinius reikalavimus statinių techniniams prižiūrėtojams, šių statinių techninės priežiūros dokumentų formas bei jų pildymo ir saugojimo tvarką, o 2 punkte nustatyta, kad jis privalomas visiems statinių naudotojams bei techniniams prižiūrėtojams, kurių naudojami ar prižiūrimi statiniai patenka į 1 punkte nurodytas statinių grupes, kurioms techninės priežiūros reikalavimus nustato šis reglamentas. Techninės priežiūros aprašo 3 punktas apibrėžia tai, kad „gyvenamųjų namų naudojimas ir priežiūra vykdoma statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ nustatyta tvarka“.
Aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr. 351 patvirtintų Privalomų reikalavimų 1 punktas nustato gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką, o 2 punktas nustato, kad jis privalomas gyvenamųjų namų naudotojams, techniniams prižiūrėtojams, savivaldybių administracijoms, vykdančioms statinių naudojimo priežiūrą. Privalomų reikalavimų IV skirsnyje nustatyta privalomų reikalavimų visuma, kuri detalizuota 5 punkte: „5.1 punkte nustatyti reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: 5.1.1 mechaninio atsparumo ir pastovumo; 5.1.2 gaisrinės saugos; 5.1.3 higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; 5.1.4 saugaus naudojimo; 5.1.5 apsaugos nuo triukšmo; 5.1.6 energijos taupymo ir šilumos saugojimo“ ir 5.2 punkte „reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse (5.2.1 punktas); būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (5.2.2 punktas)“. Kaip matyti iš 5 punkto nuostatų, jame privalomų reikalavimų visuma iš esmės suskirstyta į du atskirus pogrupius, t. y. reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus, ir reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad patalpų naudojimas atitiktų Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodytą paskirtį ir būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Privalomųjų reikalavimų priede pateikiamas Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašas, kuriame ginčijamuose Taisyklių punktuose nustatyti reikalavimai, t. y. skelbimų nuėmimas ir nuvalymas nuo naudojamų ar administruojamų statinių ar jų dalių, draudimas įrengti išorinę reklamą. Nuvalymas ar uždažymas grafičių, estetiškai tvarkingos fasadų išvaizdos užtikrinimas prie tokių darbų neįvardyti.
Statybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statinių techninės priežiūros taisykles ir kvalifikacinius reikalavimus statinio techniniam prižiūrėtojui nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos, atsižvelgdamos į statinių paskirtį ir jų konstrukcijos sudėtingumą, o pagal to paties straipsnio 5 dalies nuostatas „statinio techninę priežiūrą sudaro: 1) nuolatinis statinio būklės stebėjimas, kurio tikslas – nustatyti vizualiai pastebimus statinio būklės pokyčius statinio naudojimo metu; 2) statinio periodinės ir specializuotos apžiūros, kurių tikslas – nustatyti statinio techninės būklės pokyčius per tam tikrą laiką arba kitais atvejais, jeigu tokios apžiūros numatytos šio įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nurodytose taisyklėse; 3) pastebėtų statinio būklės defektų šalinimas; 4) remonto (paprastojo arba kapitalinio) organizavimas“.
Įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą, t. y. Statybos įstatymo ir aplinkos ministro įsakymų nuostatas, matyti, kad jose nėra įtvirtintų tokių reikalavimų statinių naudotojams bei bendrojo naudojimo objektų valdytojams, kaip nustatyta ginčijamuose Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose.
Atsakovė atsiliepime teigia, kad Taisyklės, be kita ko, buvo priimtos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 21 dalies, 16 straipsnio 2 dalies 36 punkto bei ATPK 5, 158 ir 161 straipsnių nuostatomis.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-12-14 sprendimo Nr. 1-354, kuriuo patvirtintos Taisyklės, preambulėje nurodytas toks teisinis pagrindas: Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktas ir ATPK 5 straipsnio 2 dalis bei 161 straipsnis. Taigi, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnio 21 dalis ir ATPK 158 straipsniai nebuvo nurodyti. Tačiau, kaip nustatyta anksčiau ir dėl to byloje ginčo nėra, kad prie savivaldybių savarankiškų funkcijų yra priskirta ir statinių naudojimo priežiūra įstatymų nustatyta tvarka, todėl teisiškai nėra reikšminga, kad minėti teisės aktai nebuvo nurodyti, kaip teisinis pagrindas, priimant Taisykles.
ATPK 5 straipsnyje apibrėžti savivaldybių tarybų įgaliojimai priimti sprendimus ir savivaldybių administracijų direktorių įgaliojimai leisti įsakymus, už kurių pažeidimą numatoma administracinė atsakomybė, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „savivaldybių tarybos tvirtina taisykles (nuostatus), už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė pagal šio kodekso 424 straipsnio trečiąją dalį, 124-5, 124-6, 158, 161, 161-1, 162, 166, 167, 185 straipsnius, 185-1 straipsnio pirmąją dalį ir 214-1 straipsnio trečiąją dalį“.
Kaip teisinis pagrindas, priimant ginčijamas Taisykles, buvo nurodytas ATPK 161 straipsnis, kuriame reglamentuojamas miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų“.
Taryba atsiliepime ir teismo posėdyje teigia, kad nors ir nebuvo nurodyta, tačiau, priimant Taisykles, buvo vadovaujamasi ir ATPK 158 straipsniu, kuriame reglamentuojamas gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų naudojimo taisyklių pažeidimas. Iš ATPK 5 straipsnio nuostatų matyti, kad Tarybai suteikta kompetencija priimti sprendimus, už kuriuos nustatyta atsakomybė ir minėtame straipsnyje. Nors tai ir nebuvo nurodyta kaip teisinis pagrindas, priimant skundžiamas Taisykles, tačiau atsakovė turi teisę priimti norminius teisės aktus dėl atsakomybės už gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų naudojimo taisyklių pažeidimą, tačiau tokių taisyklių priėmimas savaime nesudaro pagrindo priimti tokių teisės aktų, kurie prieštarautų aukštesnės teisės galios norminiams teisės aktams.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad statinių techninę priežiūrą, kurios pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 189-3 straipsnį, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistai atlieka vadovaudamiesi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-12-30 įsakymu Nr. 30-1928 patvirtintomis Statinių naudojimo priežiūros taisyklėmis. Šis atsakovės argumentas neturi teisinės reikšmės, vertinant Taisyklių ginčijamų punktų teisėtumą, nes pačios savivaldybės tarybos priimtos taisyklės negali sukurti ar pakeisti aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintų įgalinimų, įgyvendinant statinių priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. Statybos įstatymą ir aplinkos ministro įsakymus.
Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad tinkamai būtų įgyvendinta statinių naudojimo priežiūra plačiąja prasme, patvirtinus taisykles pagal ATPK 189-3 straipsnį užtraukiančias atsakomybę, jei nebūtų patvirtintos Taisyklės, liktų neįgyvendinti ATPK 158 ir 161 straipsniai, nes teisėkūros procese jokiam subjektui neleistina pažeisti konstitucinio įstatymo viršenybės principo ir veikti ultra vires. Savivaldybės taryba, kad tinkamai įgyvendintų jai suteiktas savarankiškas funkcijas statinių naudojimo priežiūros srityje, turi užtikrinti, kad jos priimami sprendimai atitiks įstatymų, reglamentuojančių šiuos santykius, reikalavimus ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Taryba atsiliepime nurodė, kad ji Taisyklių 7.1 punkte įtvirtino analogišką įpareigojimą statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams nuimti ir nuvalyti skelbimus nuo naudojamų ar administruojamų statinių ar jų dalių (sienų, durų, langų ir kt.), kaip ir jos 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (bylai aktuali originali redakcija), 15.4 ir 7.6 punktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Tvarkymo ir švaros taisyklių 7.6 punkte nustatyta, kad asmenys tvarkomose teritorijose privalo „nuimti ir nuvalyti skelbimus nuo medžių, stulpų, tvorų, suoliukų, šiukšlių dėžių, kelio ženklų, šviesoforų, informacinių nuorodų, skulptūrų, paminklų, atminimo lentų ir su jais susijusių įrenginių“, o 15.4 punkte „draudžiama tvirtinti skelbimus ant medžių, krūmų, kelio ženklų, šviesoforų, informacinių nuorodų, skulptūrų, paminklų, atminimo lentų ir su jais susijusių įrenginių, stulpų, pastatų ir statinių bei kitose šiam tikslui nenumatytose vietose“. Tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatyti bendrieji ir specialieji kelių, gatvių, žemės sklypų ir kitų teritorijų tvarkymo ir švaros, taip pat renginių organizavimo ir tvarkos juose reikalavimai. Tačiau, kaip minėta anksčiau, pačios savivaldybės tarybos sprendimai negali paneigti įstatymo viršenybės principo ir sukurti tokių nuostatų, kurios jį pažeistų. Atmestini atsakovės argumentai, kad Taryba, priimdama Taisyklių 7.1 punktą, stengėsi apsaugoti asmenis bei jų turtą nuo galimos žalos, nes tai neatitinka įstatymo viršenybės principo reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat nesutinka su atsakovės vertinimu, kad Taisyklių 7.3 ir 7.4 punktai buvo priimti stengiantis apsaugoti asmenų teisėtus interesus ir jų turtą nuo žalos padarymo, įgyvendinant ATPK 214-1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą administracinę atsakomybę už savivaldybių tarybų patvirtintų išorinės reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymą. Pagal Tarybos 2011-03-16 sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (bylai aktuali originali redakcija) 2 punktą jos nustato pagrindinius išorinės reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo reikalavimus. Šios taisyklės galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, reglamentuoja išorinės reklamos įrengimo, leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo ir galiojimo tvarką, išorinės reklamos kontrolę, kurių privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys.
Atsakovės teiginiai, kad ginčijamų Taisyklių 7.5 punktas įtvirtintas kaip prevencinė priemonė tiek grafičius be leidimo ir nenustatytoje vietoje piešiantiems asmenims, tiek statinių savininkams ir / ar naudotojams, teisiškai nereikšmingi, nes toks siekis, kaip minėta anksčiau, negali suteikti Tarybai tokių įgalinimų, kurie nenustatyti įstatyme ar jį įgyvendinančiame teisės akte, o Privalomų reikalavimų priede nurodytame Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąraše nenurodytas reikalavimas nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą.
Be to, pareiškėjas pareiškime teigia, kad be teisinio pagrindo išplečiamos statinių naudotojų ir bendrojo naudojimo projektų valdytojų pareigos statinių naudojimo ir priežiūros srityje.
Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Taigi, sprendimus dėl namo atnaujinimo priemonių, kurios nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, gali priimti tik butų ir kitų patalpų savininkai balsų dauguma, pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatytą sprendimų priėmimo tvarką. Sutiktina su pareiškėjo nuomone, kad Taisyklių 7.1, 7.3–7.5 punktuose įtvirtinti reikalavimai statinių naudotojams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams nėra susiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir, kai dėl Taisyklių 7.5 punkto reikalavimų nėra priimta Civilinio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo, galimai būtų pažeidžiamos statinių naudotojo teisės, neteisėtai reikalaujant iš jų kompensuoti išlaidas. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad išorinės reklamos įrengimo, eksploatavimo, skleidimo ir išardymo savivaldybės teritorijoje reikalavimų laikymosi kontrolę pagal kompetenciją atlieka savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioti asmenys, o pagal Tvarkymo ir švaros taisyklių 48 punktą jų laikymosi kontrolę užtikrina savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsakingi pareigūnai. Taigi, už taisyklių kontrolę yra atsakingi savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgalioti asmenys, o šiuo atveju statinio naudotojui ar bendrojo naudojimo objektų valdytojui nepagrįstai iš esmės perduota ir kontrolės funkciją, vykdant Taisyklių 7.3 ir 7.4 punktuose nustatytus įpareigojimus.
Visos anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Taisyklės priimtos, pažeidžiant įstatymo viršenybės principą. Atsakovės atstovė teismui konkrečiai nenurodė, kokiais įstatymais ar juos įgyvendinančiais teisės aktais remiantis buvo priimti ginčijami Taisyklių punktai, todėl sutiktina su pareiškėjo pareiškimu, kad minėti punktai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl Taisyklių 7.1, 7.3, 7.4 ir 7.5 punktai turi būti panaikinti. Kaip nustatyta anksčiau, nei Konstitucija, nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Statybos įstatymas ar anksčiau aptarti aplinkos ministro įsakymai tokios teisės Tarybai nesuteikia. Tik tuo atveju, jei aukštesnės galios norminiais teisės aktais, savivaldybei būtų suteikta tokia kompetencija, ji galėtų leisti norminius teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus teisinius santykius.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad viešojo administravimo subjektams suteikta teisė leisti norminius administracinius aktus pagal jiems suteiktus įgalinimus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Šiuo atveju atsakovė nepagrindė, kokį įstatymą ar kitą teisės aktą įgyvendindama priėmė Taisyklių ginčijamus punktus. Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto, t. y. savivaldybės tarybos, nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, taip pat teisėtumo principo. Taigi, viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas)
Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik neviršijant įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribų, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas ginčijamus Taisyklių punktus pripažinti neteisėtais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad Taryba, priimdama ginčijamus Taisyklių 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktus, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o pripažinus prieštaraujančiais, šie Taisyklių punktai naikintini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.
Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-12-14 sprendimu Nr. 1-354 patvirtintų Statinių tinkamos priežiūros taisyklių 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 6 straipsnio 2 daliai ir juos panaikinti.
Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę, įsiteisėjus teismo sprendimui, paskelbti jį vietos spaudoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.