Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, bei nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu Š. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmę paskirta atlikti kalėjime.

- nukentėjusiajai I. E. D. 2 139,10 Eur turtinės ir 22 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajai E. D. 22 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajai B. D. 10,31 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajai D. R. 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajam G. R. 1 015,08 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- G. R. kaip mažamečio nukentėjusiojo P. Ž. atstovui 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui 513,23 Eur žalos atlyginimo.

- UAB „(duomenys neskelbtini)“ 403,33 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš Š. Ž. valstybės naudai priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos – 433,09 Eur už nukentėjusiųjų D. R. ir G. R. atstovavimą; taip pat priteista E. D. 100 Eur, I. E. D. 170 Eur išlaidų už suteiktas advokato paslaugas.

Taip pat nuosprendžiu iš Š. Ž. valstybės naudai priteista 8,20 Eur proceso išlaidų (nukentėjusios B. D. kelionės išlaidos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 6 d. ryto, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išdaužęs laukinių durų stiklą įsibrovė į patalpą – (duomenys neskelbtini) gimnaziją, esančią (duomenys neskelbtini), sargui skirtoje patalpoje panaudojo fizinį smurtą prieš sargą A. P., t. y. pargriovė jį ant žemės, sudavė smūgius tiksliau nenustatytu būdu, tame tarpe ir spiriant, ne mažiau 14 kartų į galvos bei kaklo sritis, peiliu smūgiavo ne mažiau 5 kartus A. P. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas A. P. galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kairio skruostikaulio, viršutinio ir apatinio žandikaulio lūžius, nosies kaulų lūžį, muštines žaizdas kaktos kairiame krašte ir kairės akies vokuose, kraujosruvas pakaušio kairėje pusėje, dešiniame ir kairiame momenyje, kairės ausies kaušelyje, kaktos kairėje pusėje, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, lūpų kairėje pusėje ir kaklo kairiame šone, nubrozdinimus kairiame skruoste, smakro kairėje pusėje, nubrozdinimą ir kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje, durtinę žaizdą viršutinės lūpos kairėje pusėje bei kaklo dešiniame šone, pjautines žaizdas kairiame momenyje bei dešinio peties priekiniame paviršiuje, ko pasėkoje A. P. mirė įvykio vietoje nuo galvos smegenų sumušimo, tokiu būdu dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė A. P. ir pagrobė svetimą turtą – A. P. televizoriaus priedėlį TV STAR T910, 50 Lt (14,48 Eur) vertės, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius perforatorių ,,Makita“ HR 2470, 692,56 Lt (200,58 Eur) vertės, suktuką ,,Makita“ 6271, 395,50 Lt (111,54 Eur) vertės, kampinę šlifavimo mašinėlę ,,Metabo“, 197,52 Lt (57,20 Eur) vertės, elektrinį prailgintuvą 30 metrų, 32,15 Lt (9,31 Eurų) vertės, elektrinį prailgintuvą 50 metrų, 74,90 Lt (21,69 Eur) vertės, viso 1 442,63 Lt (417,81 Eur) vertės svetimo turto.

Taip pat Š. Ž. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 11 d., apie 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), patalpose, tarpusavio konflikto metu su šeimos nariu – sugyventine S. R. tyčia ją pastūmė, dėl to S. R. nukrito ant žemės ir susitrenkė galvą, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko atsistojusiai S. R. suėmė rankomis už kaklo ir jį spaudė, ko pasėkoje ji susmuko ir prarado sąmonę, surišo virve jos rankas ir kojas, lipnia juosta apsuko galvą, užspausdamas nosį ir burną, surištą S. R. kūną įkišo į maišą, jį apsuko polietilenine plėvele ir vėl įkišo į kitą maišą, turėdamas tikslą paslėpti kūną, S. R. mirus nuo uždusimo užspaudus ir uždarius kvėpavimo takus, tyčia nužudė savo šeimos narę.

Skunde prašant sušvelninti Š. Ž. paskirtą laisvės atėmimo bausmę dėl A. P. nužudymo nurodoma, jog Š. Ž. kaltė dėl šio nusikaltimo grindžiama tik netiesioginiais įrodymais, todėl tik Š. Ž. nuoširdaus prisipažinimo dėka buvo išsiaiškintas šis nusikaltimas. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo gailėjimasis yra apsimestinis, nenuoširdus, o nukentėjusiųjų atsiprašymas teismo posėdžio metu yra formalus, yra nepagrįsta bylos aplinkybėmis. Priešingai, Š. Ž. pripažino savo kaltę, nurodė savo veiksmus, kuriuos atliko A. P. atžvilgiu, nukentėjusiųjų kitaip atsiprašyti negalėjo, nes buvo sulaikytas ir suimtas, be to, nuteistasis yra uždaro būdo, mažai bendraujantis, nemoka parodyti jausmų. Nurodoma, kad Š. Ž. artimieji nesiėmė priemonių nors iš dalies atlyginti padarytą žalą. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad byloje nepašalintos visos abejonės dėl kitų asmenų buvimo mokykloje, veiksmus, sukėlusius A. P. mirtį, galėjo padaryti ir kiti asmenys. Nors Š. Ž. pripažino savo kaltę sudavęs smūgius rankomis ir kojomis A. P., bet nenorėjo A. P. žudyti.

Prašant švelninti Š. Ž. paskirtą bausmę už S. R. nužudymą nurodoma, kad skirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos apygardos teismas akcentavo tik tuos Š. Ž. veiksmus, kurie buvo atlikti po S. R. nužudymo, konstatuodamas, jog S. R. nužudymas buvo suplanuotas iš anksto. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad Š. Ž. veiksmai buvo iššaukti šoko būsenos dėl nepataisomo dalyko – S. R. gyvybės atėmimo, noro paslėpti nusikaltimą, bet kokiomis priemonėmis išvengti atsakomybės. Dėl šios nusikalstamos veikos Š. Ž. savo kaltę visiškai pripažino, labai pergyveno, bet davė parodymus smulkiai nurodydamas kokius veiksmus atliko, kurioje vietoje ir kaip smaugė S. R., kaip vėliau jos kūną paslėpė.

Apeliaciniame skunde daroma išvada, jog Š. Ž. buvo nuoširdus pasakodamas abiejų nužudymų aplinkybes, nesistengė nuslėpti kokių nors aplinkybių ar savęs pateisinti, todėl nuoširdus gailėjimasis ir prisipažinimas turėjo būti pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, priimant nuosprendį nebuvo įvertintos visos Š. Ž. apibūdinančios aplinkybės. Iš esmės teismas atsižvelgė tik į neigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, bet neįvertino to, kad ankstesni teistumai nebuvo susiję su smurtiniais veiksmais, yra išnykę, padaryti būnant nepilnamečiu. Š. Ž. nevengė atlikti viešųjų darbų, dirbo (duomenys neskelbtini) socialinės globos namuose, išlaikė savo mažametį sūnų, padėjo neįgaliai motinai. Nors nuteistasis yra jauno amžiaus (22 metai), bet turėjo šeimą, remontavo būstą, stengėsi pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš esmės nebuvo kam Š. Ž. įskiepyti žmogiškųjų vertybių – motina silpnos sveikatos, tėvas šeima nesirūpino. Taigi, aplinka, kurioje nuteistasis augo, brendo ir sukūrė šeimą, taip pat turėjo didelės įtakos jo asmenybės formavimuisi. Pažymima ir tai, kad nusikaltimai nebuvo iš anksto apgalvoti, nusikalstami veiksmai buvo spontaniški, jiems nebuvo panaudoti iš anksto pasiruošti įrankiai ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prokurorė ir nukentėjusieji nuteistojo Š. Ž. apeliacinį skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Š. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Iš nuteistojo Š. Ž. apeliacinio skundo matyti, jog iš esmės nėra ginčijamos nei faktinės bylos aplinkybės, nei nusikalstamos veikos kvalifikacija, apeliantas nesutinka tik su teismo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir prašoma paskirti terminuotą laisvės atėmimą. Savo argumentams pagrįsti nuteistasis Š. Ž. skunde nurodo, kad teismas neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, skundžiamame nuosprendyje jį apibūdinantys duomenys buvo tik deklaratyviai išvardinti ir liko iš esmė neįvertinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Š. Ž. kaltė padarius du labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalyje ir vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašomą apeliaciniame skunde ( BPK 320 straipsnio 3 dalis ).

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nuteistasis Š. Ž. tiek dėl A. P., tiek ir dėl S. R. tyčinio nužudymo prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad Š. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo prisipažinimas tyčia nužudžius savo šeimos narį S. R. buvo nesavanoriškas ir nenuoširdus, bet nulemtas byloje esančių pakankamų jo kaltės įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kurios yra pakankamai motyvuotos, nurodant kokiais konkrečiais byloje surinktais ir teismo įvertintais faktiniais duomenimis nuteistajam Š. Ž. skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendyje išdėstyti kriterijai, kuriais teismas motyvavo griežčiausios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą, atitinka suformuotą teismų praktiką taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis.

Pirmosios instancijos teismas ne deklaratyviai, kaip teigiama skunde, o išsamiai ir pagal kiekvieną nusikalstamos veikos epizodą individualizavo Š. Ž. atliktus nusikalstamus veiksmus bausmių skyrimo aspektu. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, atlygina padarytą žalą ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga, Išvadų 13 punktas).

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš karto po fizinio smurto pavartojimo prieš savo šeimos narį S. R., nuteistasis Š. Ž. nepažiūrėjęs, ar nukentėjusioji galbūt dar gyva, ėmėsi slėpti nusikaltimo pėdsakus ir imituoti S. R. dingimą. Byloje ištirtais įrodymais, apklausus liudytojus D. R., G. R., Ž. Ž., nustatyta, kad sekančią dieną po S. R. nužudymo, nuteistasis pranešė jiems, kad S. išėjo iš namų ir dingo, tačiau susijaudinimo požymių nerodė - kepė šašlykus, gėrė alų ir tokiu būdu leido laisvalaikį. Nukentėjusioji D. R. parodė, kad sekančią dieną po S. R. nužudymo su Š. Ž. buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, kur pranešė apie S. R. tariamą dingimą. Vertindama šiuos faktinius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iki S. R. lavono suradimo ir apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų surinkimo, S. Ž. elgėsi šaltakraujiškai, vykdė iš anksto sumanytą planą imituoti S. R. dingimą ir taip iš pradžių klaidino artimuosius, o atvykęs į policiją ir teisėsaugos pareigūnus, nes buvo paskelbta nukentėjusiosios paieška. Nors nuteistasis vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje davė parodymus ir paaiškino S. R. nužudymo motyvus, aplinkybes, šio prisipažinimo negalima laikyti nei savanorišku, nei tuo labiau nuoširdžiu, todėl teismas šiame nusikalstamos veikos epizode pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Nuteistasis Š. Ž. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad jo kaltė dėl A. P. nužudymo nuosprendyje grindžiama tik netiesioginiais įrodymais ir teismas, skirdamas bausmę neįvertino jo nuoširdaus prisipažinimo padarius nusikaltimą, kas padėjo išaiškinti šio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir byloje ištirtus įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas dėl nustatytų faktinių A. P. nužudymo aplinkybių, o tuo pačiu ir dėl Š. Ž. kaltės, padarius šią labai sunkią tyčinę nusikalstamą veiką, pagrįstas išsamia ištirtų įrodymų viseto analize, tuo pačiu motyvuotai nurodydamas kuriais įrodymais tiki, o kuriuos atmeta, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus byloje įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kolegijos nuomone, šios teismo išvados yra teisingos, o Š. Ž. kaltė tyčia nužudžius A. P., įrodyta. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, netiesioginiai įrodymai neturi prioriteto prieš tiesioginius, jeigu jais remiantis pagrindžiama įrodinėtina aplinkybė. Remiantis šia išvada, Š. Ž. parodymai apie smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nepripažįstant dėl to atsiradusių pasekmių, įrodinėjimo aspektu nebuvo lemiantys sprendžiant jo kaltumo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Š. Ž. pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl A. P. nužudymo. Nuteistasis Š. Ž. savo kaltės dėl tyčinio A. P. nužudymo pripažino tik iš dalies, neigė sudavęs smūgius peiliu nukentėjusiajam. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, A. P. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo, kurie buvo padaryti suduodant smūgius kietais bukais daiktais, todėl durtinės-pjautinės žaizdos A. P. kūne nebuvo įvertinti sunkiu sveikatos sutrikdymu ir nesukėlė BK 129 straipsnyje numatytų pasekmių. Tačiau dalies nusikaltimo padarymo aplinkybių neigimas rodo nuteistojo nenuoširdumą, tikslą slėpti tiesą ir kartu siekį palengvinti savo teisinę padėtį. Apeliacinio skundo teiginiai apie galimybę atsiprašyti nukentėjusiųjų ir bent iš dalies atlyginti jiems padarytą žalą yra nepakankami motyvai pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su Š. Ž. skundo argumentais, kad priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į neigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes ir nevertino jo amžiaus, socialinės raidos, šeimyninių aplinkybių, kurios turėjo įtakos jo asmenybės formavimuisi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas atsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, nurodant, jog seniūnijoje yra dirbęs viešuosius darbus, pavestas užduotis atlikdavo gerai, (duomenys neskelbtini) seniūnijos gyventojai dėl šio asmens netinkamo elgesio nesikreipė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei į tai, kad Š. Ž. buvo sukūręs šeimą ir augino su S. R. mažametį sūnų, darytina išvada, kad nuteistasis turėjo visas sąlygas laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų ir nedaryti nusikaltimų, tačiau šia galimybe nepasinaudojo ir padarė du labai sunkius nusikaltimus, kurie parodė jo žemą žmogiškųjų vertybių suvokimą, kito asmens gyvybės nevertinimą. Nusikalstamos veikos sukėlė negrįžtamas pasekmes – vienas žmogus nužudytas dėl savanaudiškų paskatų ir labai žiauriai, kitas žmogus buvo jo šeimos narys ir mažamečio sūnaus motina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos abiejų nusikalstamų veikų padarymui ir tai vertino kaip Š. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Kolegijos nuomone, teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Š. Ž. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, reikalaujančiu, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą, bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl bausmių skyrimo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nuosprendžio išvadų dėl bausmės skyrimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Š. Ž. apeliacinį skundą atmesti.