Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-101-309/2015, kurioje J. P. kaltinamas pagal BK 229 str., 184 str. 2 d., perduota Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui nutartyje išdėstytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nustatant 3 (trijų) mėnesių terminą.

Teisėjas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs prokuroro skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos prokuratūra perdavė Šiaulių apygardos teismui baudžiamąją bylą, kurioje J. P. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 str., 184 str. 2 d., padarymu.

J. P. kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – 2010-03-18 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-731-267/2010 paskirtu bankrutuojančios UAB „P“, į. k. (duomenys neskelbtini), administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios bendrovės administratoriaus profesinės veiklos, turintis Įmonių bankroto įstatymo 11 str., 14 str. numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. numatytų valstybės tarnybos – teisėtumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus – principų, Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 3-6 p. ir 8 p. numatytų valstybės tarnautojų veiklos svarbiausių etikos – nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, pavyzdingumo – principų, laikotarpiu nuo 2010-03-29 iki 2012-12-31, netinkamai atliko pareigą valdyti ir naudoti bendrovės turtą ir juo disponuoti, iššvaistė jam patikėtą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „P“, į. k. (duomenys neskelbtini), didelės vertės svetimą turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), dėl ko 2012-06-15 varžytinių laimėtojai Uždarajai akcinei bendrovei „B“, į. k. (duomenys neskelbtini), negavus nupirkto turto, nurodyto 2012-06-15 varžytinių protokole Nr. 11, padaryta 680 000, 00 Lt (196 941, 61 Eur) turtinė žala.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1-101-309/2015, kurioje J. P. kaltinamas pagal BK 229 str., 184 str. 2 d., perduota Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui nutartyje išdėstytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nustatant 3 (trijų) mėnesių terminą. Nutartyje nurodyta, kad J. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 str., 184 str. 2 d., aprašytos kartu, kaip sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, tačiau asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti svarstomas dėl kiekvienos sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos, nes sutapties atveju kiekviena veika turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Todėl sprendžiant klausimą dėl J. P. kaltumo padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 229 str., 184 str. 2 d., turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka kiekvienos iš sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismo vertinimu, nesuprantamas ir nelogiškas veikų aprašymas kaltinamajame akte ne tik neatitinka BPK nuostatų, bet ir akivaizdžiai trukdo teismui nagrinėti bylą. Teismas pažymi, kad iš kaltinamojo akto turinio neaišku, ar J. P. kaltinamas padaręs didelę žalą neatlikdamas tarnybos pareigų, pažeisdamas įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt. (nenurodant kuo tai pasireiškė), ar patikėto turto iššvaistymu, nenurodant kada, kam, koks turtas (visas ar tik jo dalis) ir kokiu būdu buvo perleistas. Teismo vertinimu, neteisingai formuluotos kaltinamajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybės nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai. Teismo nuomone, tai yra vienas iš esminių kaltinamojo akto trūkumų ir yra vertintinas kaip BPK 219 str. 3 p. reikalavimo pažeidimas, dėl kurio byla perduotina prokurorui.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o baudžiamoji byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus.

Teismų praktikoje nurodoma, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai, t. y. pirma, kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 str. nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir trečia, kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 146/2012; 2013 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2013).

Prokuroro nuomone, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. numatytus reikalavimus, jame nėra tokių trūkumų, kurie trukdytų teismui nagrinėti bylą iš esmės ir šių trukumų nebūtų galima ištaisyti teisme, t. y. kaltinamajame akte yra suformuluotas kaltinimas, nurodyti duomenys, kuriais kaltinimas grindžiamas, išdėstyti veiksmai, kurių padarymu kaltinamasis kaltinamas. Kaltinamasis aktas neturi akivaizdžių trūkumų, sudarančių baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui pagrindą.

Skunde nurodoma ir tai, kad pagal BPK 256 str. 1 d. ir 2 d. prokurorui suteikta teisė teisme pakeisti kaltinimą, jį papildyti, patikslinti ir pan., jeigu įrodymų tyrimo teisme metu ar juos ištyrus atsiranda tam būtinybė. Perkvalifikuoti kaltinime nurodytą veiką į lengvesnę, kuomet iš esmės nesikeičia faktinės bylos aplinkybės, turi teisę ir pats teismas (BPK 256 str. 4 d.). Teismas, matydamas, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę, gali priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu, baudžiamojo proceso įstatymas numato pakankamai alternatyvų siekiant pagrindinio baudžiamojo proceso uždavinio – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis ir jo gynėjas nenurodė jokių pastabų dėl įtarimo, kuris analogiškas kaltinimui, nekonkretumo ar netikslumo. Kaltinamasis vienu ir tuo pačiu metu padarė dvi nusikalstamas veikas – netinkamai atlikęs savo pareigas, iššvaistė didelės vertės jam patikėtą turtą, šios nusikalstamos veikos, numatytos skirtinguose BK specialios dalies straipsniuose, atitinka idealią nusikaltimų sutaptį, todėl kvalifikacija pateikta nurodant vienu metu du BK straipsnius, t. y. BK 229 str., 184 str. 2 d. J. P. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad įtarimo esmę suprato (3 t., 126 b.l.), o susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu jokių papildymų nepateikė.

Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, taip pat nurodyti kaltinamojo akto trūkumai netrukdo bylą nagrinėti iš esmės.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam teismui.

Atsiliepimų į skundą bei pareiškimų dėl nušalinimo ar kitų prašymų negauta.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundas atmetamas.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Iš paduoto prokuroro skundo matosi, kad iš esmės jame dėstomi argumentai tik dėl vienos skundžiamoje nutartyje išdėstytos teismo išvados. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad nusikalstamų veikų, kurios sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, aprašymas kartu yra nesuprantamas ir nelogiškas, neatitinka BPK nuostatų ir akivaizdžiai trukdo teismui nagrinėti bylą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje dalyje prokuroro skundo argumentai yra pagrįsti, nes tais atvejais, kai asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, bendras jų aprašymas kaltinamajame akte, o taip pat ir apkaltinamajame nuosprendyje yra visiškai logiškas, pateisinamas ir atitinka galiojančią teisminę praktiką. Netgi atvirkščiai, tų pačių bylos aplinkybių dėstymas kelis kartus tik nurodant, kad padaryta viena, o po to ir kita nusikalstama veika, būtų nelogiškas ir perteklinis. Tačiau iš skundžiamos nutarties matosi, kad teismas nustatė ir kitus, tikrai esminius, kaltinamojo akto trūkumus.

Pagal BPK 219 str. 3 p. reikalavimus, aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte turi būti nurodyta: padarytos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad kaltinamajame akte iš tikrųjų nenurodytos visos būtinos abiejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 str., 184 str. 2 d., aplinkybės atitinkančios šių nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius.

Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 229 str. numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla, t. y. neatlikimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo pareigų arba jų netinkamas atlikimas; 2) nusikalstamais padariniais – didele žala valstybei, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių. Netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. Esminis nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 str., objektyvusis požymis – netinkamas pareigų atlikimas – kaltinime neatskleistas, o tik formaliai nurodyta, kad J. P., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, turintis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str., 14 str., numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. numatytų valstybės tarnybos – teisėtumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus – principų, Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 3-6 p. ir 8 p. numatytų valstybės tarnautojų veiklos svarbiausių etikos – nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, pavyzdingumo – principų, laikotarpiu nuo 2010-03-29 iki 2012-12-31, netinkamai atliko pareigą valdyti ir naudoti bendrovės turtą ir juo disponuoti. Kaltinime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais J. P., būdamas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, netinkamai atlikdamas savo pareigas pažeidė teisės aktus, apibrėžiančius jo kompetenciją, teises ir pareigas.

Pagal BK 184 str. 2 d. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą arba turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą didelės vertės turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai. Kaip matyti iš galiojančios teisminės praktikos, vienas iš svarbiausių nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., objektyviųjų požymių – patikėto didelės vertės turto neteisėtas ir neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims, tačiau kaltinime nenurodyta, kokiam trečiajam asmeniui J. P. perleido jam patikėtą didelės vertės turtą. Taip pat nenurodyta ir kokią turto perleidimo tvarką kaltinamasis pažeidė.

Šie kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai, kadangi teismui trukdo bylą išnagrinėti teisiamajame teismo posėdyje. Kita vertus, kaltinamajam nėra užtikrinta teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.). Nors iš baudžiamosios bylos (3 t., 126, 148 b.l.), matosi, kad kaltinamasis J. P. tariamai suprato jam pareikšto įtarimo esmę, o susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga pastabų nepareiškė, tačiau vien dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamasis tikrai žino jam pareikšto kaltinimo esmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad dėl šio esminio kaltinamojo akto trūkumo pažeidžiama kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Skunde prokuroras nurodo, kad prokuroras ir pats teismas savo iniciatyva turi teisę, numatytą BPK 256 str., kaltinimą pakeisti bylą jam nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Tokią galimybę baudžiamojo proceso įstatymas iš tikrųjų numato, tačiau skundžiama nutartis priimta ne bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, o bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje (BPK 232 str. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismas pagrįstai perdavė baudžiamąją bylą, kurioje J. P. kaltinamas pagal BK 229 str., 184 str. 2 d., Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui skundžiamoje nutartyje išdėstytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Naikinti šią nutartį pagrindo nėra.

Šioje nutartyje jau buvo pažymėta ir apie tai, kad, aukštesniojo teismo nuomone, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abi idealiąją sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos kaltinamajame akte būtinai privalo būti aprašytos atskirai.

Šalinant kitus teismo nustatytus ir jau aptartus esminius kaltinamojo akto trūkumus prokuroras turi pasirinkti kaip – bendrai ar atskirai aprašyti abi nusikalstamas veikas. Tačiau dar kartą pažymima, kad bet kuriuo atveju tų nusikalstamų veikų aprašymas turi atitikti BPK 219 str. reikalavimus, jų aprašyme privalo būti išdėstytos visos aplinkybės, parodančios ir atskleidžiančios nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.