Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-09-10 · Civilinė byla Nr. 2A-382/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-10
Bylos Nr.
2A-382/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-382/2007 (S)Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei,dalyvaujant ieškovui D. K.,atsakovų atstovams prokurorėms Vitalijai Songailienei, Silvai Mickutei,policijos atstovui Egidijui Šiaudiniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-835-41/2006 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas D. K. 2005 m. spalio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai vėliau buvo patikslinti, atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, remdamasis CK 6.272 straipsniu prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 22 000 Lt turtinės žalos ir 900 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. gegužės 21 d. buvo sulaikytas, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. gegužės 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2001 m. birželio 3 d., suėmimo terminas daug kartų pratęstas iki 2003 m. lapkričio 10 d., iš viso – dvejus metus, penkis mėnesius ir dvidešimt dvi dienas. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoneriems mėnesiams. Pritaikius amnestiją, bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Nurodytą nuosprendį ieškovas apskundė. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu ieškovą visiškai išteisino. Ieškovas nurodė, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) jam paskirtas neteisėtai, be pagrindo. Suėmimo pagrįstumą teismas motyvavo tuo, kad baudžiamojoje byloje yra faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog ieškovas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, bet išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas padarė nusikaltimą, todėl ir suėmimo paskyrimo metu tokių įrodymų nebuvo. Ieškovas nurodė, kad suėmimo pratęsimo klausimas baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas ne kiekvienam kaltinamajam atskirai, bet visiems kolektyviai, tais pačias motyvais, neatsižvelgiant į kiekvieno jų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, inkriminuojamų nusikaltimų skaičių, asmenybę ir kt. Iš to taip pat matyti, kad suėmimas buvo neteisėtas. Byla buvo nagrinėjama ir suėmimas tęsiamas nepateisinamai ilgai, nors galėjo būti išnagrinėta operatyviau, nes kaltinimai ieškovui buvo pareikšti tik dėl vieno epizodo, o byla nesudėtinga ir nedidelės apimties. Iki ieškovo suėmimo IĮ „Garvida“ jam pasiūlė darbą, apmokamą po 1000 Lt per mėnesį, todėl dėl neteisėto suėmimo jis negalėjo gauti pajamų dvidešimt du mėnesius ir patyrė 22 tūkst. Lt turtinės žalos. Dėl to, kad buvo nepagrįstai įtariamas, kaltinamas padaręs sunkių nusikaltimų, suimtas ir ilgą laiką laikomas nežmoniškomis sąlygomis, žinios plačiai pasklido visuomenėje, spaudoje, ieškovas patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, pasijuto pažemintas, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas buvo sulaikytas, įtariant jį pakartotinai grobiant turtą stambiu mastu grupe iš anksto susitarusių asmenų. Neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nepreziumuojamas, todėl jį privalėjo įrodyti ieškovas. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas savaime nesuponuoja teismo priimtų nutarčių dėl suėmimo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, kai sulaikant ar suimant asmenį buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Sprendžiant atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimą, svarbiausia nustatyti, ar įtarimas padarius nusikaltimą, kaip suėmimo paskyrimo sąlyga, yra pagrįstas, taip pat atsižvelgti į aplinkybes, ar įtariamasis vengs tyrimo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujas nusikalstamas veikas.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovo suėmimas buvo grįstas procesiniu teismo sprendimu, atitiko įstatyme nustatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas. Ši kardomoji priemonė pritaikyta pagrįstai įtariant ieškovą sunkaus nusikaltimo padarymu, tikimybe, kad laisvėje ieškovas gali trukdyti nustatyti tiesą. Teismas taip pat nurodė, kad suėmimo termino pratęsimo pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo tikrinamas ir peržiūrimas instancine tvarka baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka. Byloje nėra jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų konstatuotas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo veiksmų neteisėtumas sulaikant ar suimant ieškovą bei pratęsiant suėmimo terminą. Teismas nenagrinėjo teismo veiksmų neteisėtumo nuteisiant ieškovą, nes ieškovas ieškinyje savo reikalavimą grindė tik sulaikymo ir suėmimo neteisėtumu. Teismas pažymėjo, kad dar vieną suėmimo teisėtumo sąlygą – paskirto suėmimo trukmę – būtina įvertinti atsižvelgiant į tokius kriterijus: faktinę suėmimo trukmę, jos, nusikaltimo ir už jį numatytos bausmės santykį, suėmimo trukmės materialinius, moralinius ir kitokius padarinius suimtajam, jo elgesį, tyrimo eigą, tyrimo institucijų elgesį, bylos sudėtingumą, liudytojų skaičių, bylos rezultatą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismo nuomone, ieškovo laisvės apribojimas daugiau negu dvejiems metams buvo pakankamai ilgas skaudžias pasekmes sukėlęs ar galintis sukelti dalykas. Vien ta aplinkybė, kad per ieškovo suėmimą tam tikrą laiką nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, pati savaime nėra pakankama konstatuoti nepagrįstai ilgą baudžiamąjį procesą šioje byloje. Teismas atsižvelgė į kitus veiksnius. Pirmiausia ieškovas buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu (nusikaltimo, kurį įvykdė organizuota grupė pagal iš anksto sudarytą planą), kurio aplinkybes ištirti natūraliai reikia daugiau laiko. Taip pat byla buvo sudėtinga, jos apimtis labai didelė. Be to, ieškovo suėmimo laikotarpiu buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Galiausiai, ieškovui apskundus apeliacine tvarka kai kurias suėmimo terminų pratęsimo nutartis, jos paliktos nepakeistos. Ieškovas neginčijo baudžiamojo proceso tvarka kitų nutarčių dėl suėmimo termino pratęsimo ieškinyje nurodytais pagrindais ir motyvais. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovo suėmimas truko pateisinamą laiką, o pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

Šalies argumentai

Ieškovas D. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 22 000 Lt turtinės ir 900 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškinyje nurodyto baudžiamojo proceso pažeidimo skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, kai klausimas dėl suėmimo skyrimo buvo sprendžiamas ne kiekvienam įtariamajam individualiai, bet visiems bendrai. Baudžiamojo proceso kodekse nebuvo ir nėra numatyta galimybė viena nutartimi skirti suėmimą grupei asmenų. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad suėmimas yra sunkiausia kardomoji priemonė, kuri negali būti skiriama atmestinai ir neatsižvelgiant į kiekvieno iš kaltinamųjų individualias savybes, todėl visapusiškai neištyrė visų faktų ir netinkamai įvertino suėmimo pagrįstumą bei teisėtumą.

2. Teismas pripažino, kad per tam tikrą ieškovo suėmimo laikotarpį byloje jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami nebuvo, o buvo sprendžiami vien kaltinamųjų suėmimo termino pratęsimo klausimai, tačiau teismas neteisingai įvertino šias aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad tai nėra pakankama priežastis pripažinti, jog ieškovo suėmimo terminas buvo nepateisinamai ilgas. Teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.

3. Teismas pripažino, kad ieškovo laisvės apribojimas daugiau nei 2 metus yra pakankamai ilgas, tačiau klaidingai vertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasyvumą, teisindamas juos bylos sudėtingumu. Ilgas suėmimo laikotarpis gali būti laikomas teisėtu tik tuomet, kai dėl bylos sudėtingumo ir didelės jos apimties, ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas ilgiau nei įprastai. Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmai kurį laiką nebuvo atliekami, o tik buvo sprendžiamas ieškovo suėmimo klausimas, todėl tokie veiksmai vertintini kaip neteisėti ir negali būti pateisinti tik bylos sudėtingumu ar jos apimtimi. Nebuvo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ikiteisminio tyrimo veiksmai negalėjo būti atlikti, todėl toks pasyvus ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesys vertintinas kaip neteisėtas.

4. Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio argumentų apie tai, kad suėmimo laikotarpiu ieškovas buvo laikomas nežmoniškose sąlygose.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai LR teisingumo ministerija, LR generalinė prokuratūra, Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos nurodo, kad su ieškovo D. K. apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo naikintina, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CPK 330 str.).

Ieškovas D. K. pareiškė ieškinį dėl neteisėto sulaikymo ir suėmimo. Suėmimo neteisėtumą jis grindė dviem aspektais: 1) kad jį suimti apskritai nebuvo pagrindo, nes jis nusikalstamos veikos nepadarė, ką patvirtina išteisinamasis nuosprendis jo atžvilgiu, ir 2) kad suėmimo terminas buvo nepagrįstai ilgas, jo atžvilgiu jokie procesiniai veiksmai per suėmimo laikotarpio dalį – 7 mėnesius nebuvo atliekami. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareikštą ieškinį šiais aspektais, ieškinį atmetė iš esmės dėl to, kad jokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo veiksmai dėl suėmimo taikymo, jo terminų pratęsimo nebuvo pripažinti neteisėtais, nors D. K. ir buvo įstatymo nustatyta tvarka skųsti. Su tokia teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

Teismas, pasisakydamas dėl išteisinamojo nuosprendžio reikšmės, vertinant visus baudžiamajame procese atliktus veiksmus, tarpe jų ir suėmimo, kaip kardomosios priemonės, skyrimą, teisingai rėmėsi tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose ir teisingai nusprendė, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tuo susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis UAB ,,Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad asmens laisvė gali būti ribojama tuomet, kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs.

Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju reikia spręsti, kiek buvo pagrįstas būtinumas apriboti asmens laisvę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K., kaip įtariamas padaręs nusikaltimą, sulaikytas 2001 m. gegužės 21 d. (baudž. b. t. 18, b. l. 11), suimtas 2001 m. gegužės 23 d. (b. l. 38). Teismo nutartis dėl suėmimo motyvuota tuo, kad nusikaltimas, kurio padarymu įtariamas D. K., yra sunkus, reikia atlikti daug procesinių veiksmų, būdamas laisvėje D. K. trukdys nustatyti tiesą, bandydamas paveikti nukentėjusiąją, liudytojus, sunaikinti ar paslėpti nusikaltimo įkalčius. Toks argumentavimas atitinka minėtos Konvencijos nuostatas, leidžiančias laikinai apriboti asmens laisvę, todėl sulaikymo ir suėmimo negalima laikyti neteisėtu veiksmu, neteisėtai suvaržiusiu ieškovo asmens laisvę. Vertinant D. K. suėmimo teisėtumą, taip pat reikšminga yra tai, kad kiti bylos įtariamieji – V. L., O. G., V. M., A. L. tiesiogiai nurodė jį, kaip įvykdžiusį nusikalstamą veiką, ir tai leido pareigūnams jį pagrįstai įtarti nusikaltimo padarymu (baudž. byla t. 11, b. l. 23-24, t. 13, b.l . 72-76, t. 16, b. l. 22-26).

Dėl minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti jo sulaikymą ir suėmimą nepagrįstais ir neteisėtais ir teisingai reikalavimą už tai atlyginti žalą atmetė.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovui pritaikytos kardomosios priemonės – suėmimo trukmė buvo teisinga, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos tyrimo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ieškovui laisvė dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo buvo apribota dvejus metus, penkis mėnesius ir dvidešimt dvi dienas. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai įvairius procesinius veiksmus atliko iki 2002 m. birželio mėnesio. Ieškovui 2002 m. birželio 27 d. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Baudžiamoji byla teismui perduota 2002 m. spalio 30 d. (baudž. b. t. 21, b. l. 158). Bylai esant teismo žinioje, kaltinamiesiems, tarpe jų ir ieškovui, suėmimo terminas pratęstas 2002 m. lapkričio 12 d. nutartimi (t. 21, b. l. 190), 2003 m. vasario 4 d. nutartimi (t. 22, b. l. 173), Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. vasario 21 d. nutartimi D. K. skundas atmestas (t. 22, b. l. 198). Teismai atsižvelgė į tas pačias aplinkybes, kurios buvo skiriant kardomąjį kalinimą – neturi nuolatinės gyvenamosios ir darbo vietos, kaltinamas didelės vertės turto pagrobimu. Nebuvo atsižvelgta į konkrečius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus – ieškovas per beveik dvejus metus buvo apklaustas tik du kartus, po 2002 m. birželio mėnesio jokie veiksmai, susiję su ieškovui pateiktu kaltinimu, nebuvo atliekami.

Taipogi neįvertinta aplinkybė, kad baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisėjo pareiga nepratęsti suėmimo termino, jeigu nustatoma, jog per paskutinius du kardomosios priemonės taikymo mėnesius jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai neatlikti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo nepateisinamo delsimo požymių, kas sąlygojo pernelyg ilgą ieškovui taikytos kardomosios priemonės – suėmimo terminą.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis numato, kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1982 m. liepos 15 d. sprendime byloje E. prieš Vokietiją konstatavo, kad bylos proceso ilgai trukmei paaiškinti viena pagrindinių priežasčių yra pareigūnų bylos vedimo būdas. Delsimas gali būti pateisinamas tik išskirtine situacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartyje, bylos Nr. 3K-7-298/2004 išaiškino, kad tiek visa suėmimo trukmė, tiek ir tarpiniai suėmimo terminai turi būti adekvatūs ikiteisminio tyrimo konkrečių procesinių veiksmų atlikimui sunaudotam laikui. Šiuo atžvilgiu nukrypimas nuo operatyvaus bylos tyrimo, nepagrįstai ilga trukmė tarp atskirų procesinių veiksmų atlikimo, reikštų tyrimo institucijų procesinius pažeidimus, sąlygojančius EŽTK 5 str. 3 d. nesilaikymą.

Įvertinus minėtas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo D. K. atžvilgiu bylos procesas vyko nepateisinamai ilgą laiką, tai sąlygojo ieškovo neteisėtą laisvės apribojimą ilgiau, nei tai buvo būtina pagal bylos procesą ir padarė ieškovui žalą (CK 6.263 str. 1 d.).

Ieškovas prašo atlyginti jam tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Ieškovo pareiga yra įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl turtinės žalos atsiradimo. Nustatyta, kad iki suėmimo jis niekur nedirbo ir iš to pajamų neturėjo. Byloje esanti firmos ,,Garvida“ pažyma, kad ši firma garantavo ieškovui darbo vietą ir 1000 litų atlyginimą (b. l. 25) nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tokias darbines pajamas jis būtų ir gavęs, bes tai yra ne reali žala ar netektos pajamos, o tik prielaida, kad ieškovas tokias pajamas galėjo gauti. Todėl ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Teisėjų kolegija laiko iš dalies pagrįstu ir tenkintinu ieškovo D. K. reikalavimą atlyginti jam neturtinę (moralinę) žalą.

Vertinant neturtinę žalą pinigais, reikia vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais kriterijais: taikyto suėmimo trukmė, kaltinimo sunkumas, suėmimo pagrįstumas, suėmimo pasekmės kaltinamajam ir kitos reikšmingos nagrinėjamos bylos konkrečios faktinės aplinkybės. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitucio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005 pažymėjo, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Teisėjų kolegija, vertindama minėtus kriterijus, atsižvelgia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui asmens laisvė buvo suvaržyta ilgą laiką – apie du su puse metų, jis dėl to patyrė išgyvenimus, nepatogumus, taip pat į bendrą valstybės ekonominę padėtį, EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija laiko, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis ieškovui, atitinkantis konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, yra nustatytinas 20 000 litų.

Teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ši ieškovo reikalavimo dalis atmesta ir iš dalies patenkina ieškinį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu ,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas D. K. ieškinio reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, panaikinti ir šią ieškinio dalį tenkinti iš dalies.

Priteisti D. K. (a. k. duomenys neskelbtini) 20 000 (dvidešimt tūkstančių litų) Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėVigintas Višinskis