Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo M. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. (2005-07-08 epizode) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. ši bausmė subendrinta su bausme paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-05-11 nuosprendžiu, jas iš dalies sudedant ir M. B. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. B. iš kaltinimų pagal BK 294 str. 1 d. (2005 m. birželio mėn. pradžios dviejuose epizoduose), pagal BK 294 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. (2005 m. birželio mėn. pabaigos epizode), pagal BK 294 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. (antrame 2005 m. birželio mėn. pabaigos epizode), pagal BK 181 str. 2 d. (2005-07-08 epizode) išteisintas, nepadarius jam veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

F. A. iš kaltinimų pagal BK 294 str. 1 d. (2005 m. birželio mėn. pradžios dviejuose epizoduose), pagal BK 294 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. (2005 m. birželio mėn. pabaigos epizode), pagal BK 294 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. (2005 m. birželio mėn. pabaigos epizode), pagal BK 181 str. 2 d. (2005-07-08 epizode) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 294 str. 2 d. 2005-07-08 epizode išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos mėnesio 8 dieną, 12.30 val., Utėnų k., Smilgių sen., Panevėžio r., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinį smurtą prieš D. S. , savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę – reikalaudamas grąžinti 2500 Lt skolą K. V. , pievoje stovėjusiame automobilyje Citroen Xantia, v/n VPO 349, sudavė automobilyje sėdėjusiam D. S. tris smūgius koja į dešinį skruostikaulį, po to ištraukė D. S. iš automobilio, sudavė smūgius kojomis bei rankomis į įvairias kūno vietas bei vieną smūgį pagaliu į nugarą, tuo padarė nukentėjusiajam minkštųjų audinių sumušimus dešiniuose vokuose, viršutinėje lūpoje, nugaroje, kairiame žaste, viršutinio dešinio iltinio danties panirimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2005 m. birželio mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną ir valandą, veikdami bendrininkų grupėje prie automobilio Citroen Xantia, v/n VPO 349, stovėjusio Saulėtekio g., Smilgių k., Smilgių sen., Panevėžio r., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę – reikalavo iš D. S. 2800 Lt, iš kurių 2500 Lt D. S. buvo skolingas K. V. , tuo padarydami nukentėjusiojo D. S. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą;

2005 m. birželio mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną ir valandą, veikdami bendrininkų grupėje, prie automobilio Citroen Xantia, v/n VPO 349, stovėjusio Saulėtekio g., Smilgių k., Smilgių sen., Panevėžio r., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę – reikalavo iš D. S. 2800 Lt, iš kurių 2500 Lt D. S. buvo skolingas K. V. , tuo padarydami nukentėjusiojo D. S. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą;

2005 m. birželio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, apie 15.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, prie automobilio Citroen Xantia, v/n VPO 349, stovėjusio Smilgių k., Smilgių sen., Panevėžio r., panaudojant fizinį smurtą prieš D. S. , t.y. F. A. suduodant vieną smūgį į veidą, M. B. suduodant vieną smūgį koja į krūtinę ir vieną smūgį koja į petį, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę – reikalavo grąžinti 2500 Lt skolą, tuo padarydami nukentėjusiojo D. S. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą, bei, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, K. V. naudai vertė nukentėjusįjį D. S. perduoti turtą – 500 Lt, t.y. reikalavo iš jo 3000 Lt, iš kurių 2500 Lt D. S. buvo skolingas K. V. , tuo padarydami nukentėjusiajam D. S. didelę turtinę žalą;

2005 m. birželio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, apie 15.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, prie automobilio Citroen Xantia, v/n VPO 349, stovėjusio Smilgių k., Smilgių sen., Panevėžio r., F. A. grasinant prieš D. S. pavartoti fizinį smurtą – išnerti žandikaulį, bei panaudojant fizinį smurtą - M. B. suduodant tris smūgius kojomis į nukentėjusiojo rankas bei vieną smūgį ranka į dešinį petį, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę - reikalavo grąžinti 2500 Lt skolą, tuo padarydami nukentėjusiojo D. S. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą, bei, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, K. V. naudai vertė nukentėjusįjį D. S. perduoti turtą – 500 Lt, t.y. reikalavo iš jo 3000 Lt, iš kurių 2500 Lt D. S. buvo skolingas K. V. , tuo padarydami nukentėjusiajam D. S. didelę turtinę žalą.

F. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2005 m. liepos mėnesio 8 dieną, 12.30 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. B. , Utėnų k., Smilgių sen., Panevėžio r., pievoje stovėjusiame automobilyje Citroen Xantia, v/n VPO 349, panaudojo fizinį smurtą prieš D. S. , t.y. M. B. suduodant automobilyje sėdėjusiam D. S. tris smūgius koja į dešinį skruostikaulį, jis - F. A. sudavė vieną smūgį ranka į krūtinę, po ko M. B. ištraukus D. S. iš automobilio, kartu su M. B. suduodami 15 smūgių kojomis bei rankomis į įvairias kūno vietas bei M. B. prie automobilio suduodant vieną smūgį pagaliu į nugarą, tuo padarant nukentėjusiajam minkštųjų audinių sumušimus dešiniuose vokuose, viršutinėje lūpoje, nugaroje, kairiame žaste, viršutinio dešinio iltinio danties panirimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę - reikalavo grąžinti 2500 Lt skolą, tuo padarydamas nukentėjusiojo D. S. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą, bei, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, K. V. naudai vertė nukentėjusįjį D. S. perduoti turtą – 1500 Lt, t.y. reikalavo iš jo 4000 Lt, iš kurių 2500 Lt D. S. buvo skolingas K. V. , tuo padarydamas nukentėjusiajam D. S. didelę turtinę žalą.

M. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2005 m. liepos 8 d., apie 12 val. 30 min. neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, K. V. naudai vertė nukentėjusįjį D. S. perduoti turtą – 1500 litų, t.y. reikalavo 4000 litų, iš kurių 2500 litų D. S. buvo skolingas K. V. .

Apygardos teismas E. A. iš visų jam pareikštų kaltinimų bei M. B. iš kaltinimų pagal LR BK 294 str. 1 d., 294 str. 2 d., 181 str. 2 d. išteisino, motyvuodamas tuo, kad nurodytoje kaltinimų apimtyje jų kaltė grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, kitokių įrodymų teismui nepateikta. Apklausti liudytojai nepatvirtino, kad iš D. S. buvo reikalaujama pinigų, nėra teismo medicinos specialistų duomenų, kad D. S. atžvilgiu, išskyrus 2005-07-08 epizodą, būtų vartojamas smurtas, D. S. nei savo motinai L. S. , nei policijos pareigūnui K. T. nenurodė, kad iš jo buvo reikalaujama didesnė, viršijanti 2000 Lt skolą, suma. Liudytoja K. V. nurodymų išieškoti didesnę pinigų sumą nedavė, o įrodymų, kad E. A. ir M. B. prievartavo turtą K. V. naudai, nėra. Jie nėra kaltinami savavaldžiavę ar prievartavę turtą didesnėje, nei sutartyje nurodyta suma, apimtyje, savo naudai, dėl to teismas negali nagrinėti ir vertinti įrodymų šių aplinkybių atžvilgiu. Tokiu būdu, teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog E. A. ir M. B. būtų reikalavę iš D. S. didesnės, nei sutartyje numatytos, pinigų sumos K. V. naudai, todėl nėra pagrindo jų pripažinti kaltais dėl savavaldžiavimo (BK 294 str. 1 d.) bei turto prievartavimo (BK 181 str. 2 d.). D. S. parodymai dėl savavaldžiavimo, panaudojant smurtą jo atžvilgiu, yra prieštaringi, smurto ar grasinimų pavartojimą E. A. ir M. B. neigia, D. S. parodymų nepatvirtina nei liudytojai, nei teismo medicinos duomenys. Todėl, nesant kitų įrodymų, E. A. ir M. B. išteisinti, nenustačius nusikaltimų, numatytų LR BK 294 str. 2 d. požymių. Teismo nuomone, nėra pagrindo E. A. pripažinti kaltu, savavaldžiavus bendrininkų grupėje su M. B. , panaudojant fizinį smurtą 2005-07-08 epizode, kadangi nukentėjusysis teisme parodė, kad jis negali kategoriškai tvirtinti, ar E. A. smurtavo jo atžvilgiu, o kitokių jo dalyvavimo šiame epizode veiksmų kaltinime nėra nurodyta, todėl jis išteisintas, nenustačius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusysis D. S. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad trečiąjį kartą atvažiavę jaunuoliai vartojo prieš jį smurtą ir reikalavo 3000 Lt. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad žemesnis vaikinas (M. B. ) jam spyrė į krūtinę ir prašė 3000 Lt, o vairuotojas (E. A. ) jam sudavė vieną kartą ir pasakė, kad „reikės žandikaulį išnerti“.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors nukentėjusysis į medikus dėl jo sumušimo nesikreipė, tačiau iki apžiūros kraujosruvos galėjo išnykti, nes praėjo pakankamai didelis laiko tarpas. BK 294 str. 2 d., tiek BK 181 str. 2 d. nusikaltimų dispozicija nereikalauja, kad nukentėjusiajam neteisėtais veiksmais būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, pakanka vien fizinės ar psichinės prievartos panaudojimo fakto. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad abu kaltinamieji buvo atvykę pas nukentėjusįjį, reikalavo pinigų. Nors liudytojų, betarpiškai mačiusių įvykius, nenustatyta, tačiau nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad paskutinius tris kartus abu kaltinamieji prieš jį vartojo smurtą. D. S. parodymai nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Abejonės, kada E. A. jam prakirto lūpą trečiąjį ar ketvirtąjį kartą paaiškinamos praėjusiu dideliu laiko tarpu, ir tokie nukentėjusiojo parodymai negali būti vertinami kaip prieštaringi. Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų, jog 2005 m birželio mėn. pabaigoje Panevėžio raj. Smilgių km. inkriminuotuose epizoduose M. B. ir E. A. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 294 str. 2 d., 181 str. 2 d.

Pažymi, kad teismas nepagrįstai išteisino E. A. ir dėl savavaldžiavimo, padaryto 2005-07-08. Nors ir šioje kaltinimo apimtyje teismas patikėjo nukentėjusiojo parodymais, tačiau nuosprendyje iš esmės padarė skirtingas, prieštaraujančias viena kitai išvadas. Iš bylos matyti, kad pats E. A. patvirtino smurto panaudojimo faktą, tačiau teismas šios aplinkybės visiškai nevertino. Apelianto nuomone, negalima teigti, kad smurtą šiame epizode nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tik vienas M. B. , nes pinigų reikalavo bei smurtą naudojo abu kaltinamieji. Teismo padarytos išvados neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstos.

Teismas M. B. ir E. A. iš kaltinimo nepagrįstai pašalino jų atsakomybę sunkinančią atsakomybę, jog nusikaltimus jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Kaip matyti iš aukščiau paminėtų faktinių duomenų, visus nusikaltimus abu kaltinamieji padarė aktyviais veiksmais: kartu važiavo pas D. S. su tikslu atgauti skolą bei prievartauti turtą, abu prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą, reikalavo atiduoti pinigus, t.y. abu kaltinamieji tyčia, suvokdami savo veiksmų esmę, siekdami bendro nusikalstamo rezultato, bendrai dalyvavo tose pačiose nusikalstamose veikose, vykdė objektyviąją bendrų nusikalstamų veikų sudėčių pusę.

Teismo motyvas, jog nėra įrodymų, kad kaltinamieji prievartavo turtą K. V. naudai, yra paneigiamas nukentėjusiojo parodymais, iš kurių matyti, kad E. A. ir M. B. jau iš pradžių reikalavo atiduoti skolą „su procentais“, nurodydami, kad M. B. seseriai K. V. labai reikalingi pinigai, reikia pripilti kuro į K. V. automobilį, kuriuo jie važinėjo pas nukentėjusįjį reikalaudami pinigų. Iš dalies šią aplinkybę patvirtino ir patys kaltinamieji, nurodę, kad pas D. S. važiavo K. V. automobiliu bei jos paprašyti.

Prašo Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį dalyje dėl E. A. išteisinimo panaikinti ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį, naują nuosprendį: E. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d., 294 str. 2d., 181 str. 2 d. ir jį nuteisti:

pagal LR BK 294 str. 1 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pradžioje) - 30 parų arešto;

pagal LR BK 294 str. 1 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pradžioje) - 30 parų arešto;

pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje) - 60 parų arešto;

pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje)- 4 m. laisvės atėmimo;

pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje) - 60 parų arešto;

pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje)- 3 m. 8 mėn. laisvės atėmimo;

pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. liepos 8 d.) - 60 parų arešto;

pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. liepos 8 d.) - 4 m. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2 d. , 5 d. 1, 2 p. šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir E. A. paskirti galutinę 4 m. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti dalyje: dėl M. B. išteisinimo iš kaltinimų pagal BK 294 str. 1 d. (2005 m. birželio mėn. pradžios dviejuose epizoduose), pagal BK 294 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. (2005 m. birželio mėn. pabaigos epizode), pagal BK 294 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. (antrame 2005 m. birželio mėn. pabaigos epizode), pagal BK 181 str. 2 d. (2005-07-08 epizode), panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, ir pripažinti M. B. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d., 294 str. 2 d., 181 str. 2 d. ir jį nuteisti:

pagal LR BK 294 str. 1 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pradžioje) - 30 parų arešto;

pagal LR BK 294 str. 1 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pradžioje) - 30 parų arešto;

pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje) - 60 parų arešto;

pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje) - 4 m. laisvės atėmimo;

pagal LR BK 294 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje) - 60 parų arešto;

pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. birželio mėn. pabaigoje)- 4 m. laisvės atėmimo;

pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl epizodo 2005m. liepos 8 d.)- 4 m. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2 d. , 5 d. 1, 2 p. šias bausmes apėmimo būdu subendrinti su bausme paskirta pagal LR BK 294 str. 2 d. ir M. B. paskirti 4 m. laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio m. apylinkės teismo 2005-05-11 nuosprendžiu ir M. B. paskirti galutinę 4 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Apelianto nuomone, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nevertino aplinkybės, jog jis nukentėjusiojo D. S. atžvilgiu jokio fizinio ir psichologinio smurto nenaudojo, o tik prašė savo seseriai gražinti priklausančią skolą. Be to, nukentėjusysis duodamas parodymus dėl pavartoto smurto jį apkalbėjo. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, jo padarytas nusikaltimas nepriskiriamas prie sunkų, turi pastovią gyvenamąją vietą, šeimą, augina mažametį vaiką. Todėl jo atžvilgiu galima taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje nekonkretizuota jo kaltė, todėl mano, kad pažeista teisė į gynybą. Prašo Panevėžio apygardos teismo 2005-12-21 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal LR BK 294 str. 2 d pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Prokuroras prašo Panevėžio apygardos prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti. Nuteistasis M. B. ir jo gynėja, nuteistojo E. A. gynėja prašo prokuroro skundą atmesti, o M. B. skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendis E. A. atžvilgiu dėl jo išteisinimo pagal LR BK 294 str. 2 d. dėl savavaldžiavimo 2005 m. liepos 8 d. naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, o M. B. atžvilgiu dėl to pačio epizodo keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 329 str. 2 p.). Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas ištyręs faktines bylos aplinkybes ir įrodymus dėl M. B. ir E. A. pareikštų kaltinimų pagal LR BK 294 str. 2 d. savavaldžiaujant 2005-07-08 padarė prieštaringas išvadas. Nors teismas nuosprendyje ir pasisakė, kad nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, tačiau jais patikėjo ir M. B. pripažino kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d., o E. A. išteisino, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis sutinka tik iš dalies.

Nors M. B. ir E. A. dėl 2005 m. liepos mėnesio 8 dieną padaryto nusikaltimo kaltu neprisipažįsta, tačiau jų kaltę patvirtina nukentėjusiojo D. S. parodymai, iš dalies liudytojų parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada. Iš bylos matyti, kad 2005-03-02 K. V. paskolino D. S. 2000 litų, o D. S. įsipareigojo skolą grąžinti iki 2005 m. birželio 2 d. su 500 litų palūkanomis, t.y. viso 2500 litų. Kaip matyti iš K. V. parodymų, ji 2005-03-02 ji su D. S. advokatės kontoroje sudarė paskolos sutartį ir iki 2005-06-02 jam paskolino 2000 Lt. Iki minėto termino D. S. turėjo jai grąžinti 2500 Lt, tačiau suėjus skolos grąžinimo terminui, jis pinigų negrąžino ir vengė susitikti su ja. Todėl ji apie skolą papasakojo savo broliui M. B. ir paprašė jo nuvažiuoti pas D. S. ir paklausti, kada šis ketina grąžinti skolą. Kadangi brolis neturėjo vairuotojo pažymėjimo, ji paprašė E. A. , kad jį pavežtų jos automobiliu „Citroen Xantia“ paimti iš D. S. 2500 litų skolą, didesnės sumos išreikalauti neprašė.

Iš nukentėjusiojo D. S. parodymų teisme matyti, kad 2005 m. liepos 8 d. prie tvenkinio rankomis ir kojomis mušė bei vieną kartą lazda sudavė ir reikalavo atiduoti skolą M. B. , o vairuotojas (E. A. ) jo, atrodo, nemušė (b.l.248). Tačiau D. S. teisme taip pat patvirtino, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu teisingi (b.l. 248). Gi, iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad 2005 m. liepos 8 d. prie tvenkinio jį rankomis ir kojomis bei lazda mušė ne tik M. B. , bet ir E. A. (vairuotojas), kuris ranka sudavė į krūtinę, po to mušė abu, sudavė apie 15-20 smūgių ir reikalavo grąžinti skolą (b.l. 21-23). E. A. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis taip pat ne kartą patvirtino, kad jis neteko kantrybės, todėl stumtelėjo D. S. į petį, klausdamas, kada šis grąžins skolą, tačiau neprisimina kada tai padarė (b.l.56-57, 67-6973-74). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis kategoriškai nepaneigė, kad E. A. jo atžvilgiu smurto nenaudojo, o tik teigė, kad „atrodo, jog nemušė“, šioje dalyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šiuos nukentėjusiojo D. S. parodymus patvirtina liudytojų parodymai. Iš L. S. D. S. parodymų matyti, kad 2005 m. liepos 8 d. D. S. iš namų išėjo sveikas, grįžo sužalotas, sakėsi, kad iš jo buvo reikalaujama atiduoti skolą, jis buvo mušamas. Liudytojas Kęstutis Jonaitis patvirtino, kad pas mažesnį iš dviejų buvusių vaikinų, kaip vėliau nustatyta - M. B. , jis matė pagalį. Iš liudytojo K. T. parodymų matyti, kad D. S. tuoj pat po įvykio nurodė, kad jį mušė ir reikalavo grąžinti skolą abu vaikinai, t.y. M. B. ir E. A. . Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad prieš D. S. buvo pavartotas fizinis smurtas ir konstatuota, kad jam padaryti sužalojimai dešiniuose vokuose, viršutinėje lūpoje, nugaroje, kairiame žaste, viršutiniame dešiniame iltiniame dantyje, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l.16). LR BK 294 str. 2 d. numatyta nusikaltimo sudėtis nereikalauja, kad kiekvienas iš kaltininkų padarytų sužalojimus nukentėjusiajam, pakanka vien tik fizinės prievartos panaudojimo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netikėti D. S. parodymais šioje kaltinimo apimtyje pagrindo nėra, nes juos patvirtina kiti įrodymai. Todėl M. B. ir E. A. kaltė savavaldžiavus, pavartojant fizinį smurtą prieš D. S. 2005-07-08 visiškai įrodyta. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad vartojant smurtą, jam buvo padaryta didelė žala. Akivaizdu, kad M. B. ir E. A. tyčia nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę, panaudodami fizinę prievartą, taip padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė didelės žalos nukentėjusiojo D. S. interesams. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai E. A. iš šio kaltinimo išteisino.

Nuteistojo M. B. skundo argumentai, kad nukentėjusysis D. S. jį apkalbėjo, nepagrįsti ir atmestini, nes apeliantas jokių įtikinamų motyvų nenurodė. Teisėjų kolegija šiuos M. B. skundo argumentus laiko deklaratyviais ir nepagrįstais. M. B. ikiteisminio tyrimo metu pareikštas įtarimas pagal LR BK 294 str. 2 d. dėl savavaldžiavimo 2005 m. liepos 8 d. padarytų nusikalstamų veiksmų, yra konkretūs ir aiškūs, pagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismas šioje dalyje įrodymus M. B. atžvilgiu įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Apelianto skundo motyvas, kad jo kaltė nekonkretizuota, todėl pažeista jo teisė į gynybą, neatitinka tikrovės. M. B. ir E. A. 2005 m. liepos 8 d. nusikalstamus veiksmus padarė veikdami bendrininkų grupėje ir tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.), t.y. jie suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tiek M. B. , tiek E. A. veiksmai savavaldžiaujant 2005 m. liepos 8 d. buvo suderinti, jie žinojo ir suprato savavaldžiavimo neteisėtumą, tačiau aktyviais veiksmais, panaudodami fizinę prievartą, neteisėtai, nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos reikalavo grąžinti skolą R. V. naudai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, nustatė, kad M. B. ir E. A. veikdami bendrininkų grupe 2005 m. liepos mėnesio 8 dieną, 12.30 val., Utėnų k., Smilgių sen., Panevėžio r., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinį smurtą prieš D. S. , savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą K. V. tikrą teisę - reikalavo grąžinti 2500 Lt skolą K. V. , pievoje stovėjusiame automobilyje Citroen Xantia, valst. Nr. VPO 349, kur M. B. sudavė automobilyje sėdėjusiam D. S. tris smūgius koja į dešinį skruostikaulį, po to ištraukė D. S. iš automobilio, o E. A. sudavė vieną smūgį ranka į krūtinę, po ko abu kojomis bei rankomis nukentėjusįjį mušė į įvairias kūno vietas, viso iki 15 smūgių, po to, M. B. sudavus vieną smūgį pagaliu į nugarą, tuo padarė nukentėjusiajam minkštųjų audinių sumušimus dešiniuose vokuose, viršutinėje lūpoje, nugaroje, kairiame žaste, viršutinio dešinio iltinio danties panirimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija atmestinais laiko prokuroro apeliacinio skundo motyvus dėl nepagrįsto E. A. ir M. B. išteisinimo dėl kitų kaltinime nurodytų epizodų, nes jiems pareikšti kaltinimai nepagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje Panevėžio apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir motyvuotas. Iš bylos matyti, kad šioje kaltinimų apimtyje E. A. ir M. B. kaltė grindžiama tik nukentėjusiojo D. S. parodymais. Jo parodymus šioje dalyje abu kaltinamieji ginčija, kitų įrodymų, patvirtinančių E. A. ir M. B. kaltę šioje dalyje teismui nepateikta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų D. S. nurodytų pinigų iš jo reikalavimo aplinkybių nepatvirtino, teismo medicinos specialistų duomenų apie tai, kad prieš D. S. , išskyrus paskutinį savavaldžiavimo faktą 2005-07-08, būtų buvęs panaudotas smurtas, nėra. Iš liudytojos L. S. parodymų matyti, kad netgi po 2005 m. liepos 8 d. įvykių, grįžęs sumuštas į namus sūnus D. S. sakė, kad iš jo reikalaujama 2000 litų skolos, apie didesnės pinigų sumos reikalavimą jis nesakė. Tokias pat sumušimo aplinkybes D. S. nurodė ir policijos pareigūnui, tai yra liudytojui K. T. , kuris pirmasis bendravo su D. S. iškart po 2005 m. liepos 8 d. įvykio. Nors kaltinimuose dėl turto prievartavimo pagal BK 181 str. 2 d. E. A. ir M. B. inkriminuojama tai, kad jie pinigų sumą, viršijančią paskolos sutartyje nustatytų 2500 litų vertė perduoti K. V. naudai, tačiau pastaroji tiek ikiteisminiame tyrime tiek teisme parodė, kad ji brolio M. B. prašė tik išreikalauti paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą, tačiau jokių nurodymų išieškoti didesnę pinigų sumą nedavė. Kitokių įrodymų, kad K. V. būtų davusi nurodymą išreikalauti didesnę pinigų sumą, negu nurodyta paskolos sutartyje, teismui nepateikta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. A. ir M. B. nėra kaltinami savavaldžiavę ar prievartavę turtą didesnėje, negu paskolos sutartyje nurodyta suma, savo naudai, todėl apygardos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad negali nagrinėti ir vertinti įrodymų šių faktinių aplinkybių apimtyje. Apeliacinio proceso metu prokuroras neprašė pakeisti kaltinimą M. B. ir E. A. , todėl teisėjų kolegija savo iniciatyva keisti faktines bylos aplinkybes negali (BPK 320 str. 3 d.). Prokuroro skunde nurodytos aplinkybės, kad M. B. ir E. A. neva reikalavo atiduoti skolą „su procentais“, nurodydami, kad M. B. seseriai K. V. labai reikalingi pinigai, reikia pripilti kuro į K. V. automobilį, kuriuo jie važinėjo pas nukentėjusįjį, neįrodo LR BK 181 str. 2 d. numatytos nusikaltimo sudėties, t.y. tikslo prievartauti turtą pastarosios naudai. Iš D. S. parodymų matyti, kad M. B. ir E. A. , nors ir padidinę reikalaujamą sumą iki 2800 Lt, 3000 Lt arba 4000 Lt reikalavo grąžinti skolą, tačiau nereikalavo pinigų savo naudai. Tokią teismo išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo D. S. parodymai, jog „M. B. prašė nors 400 Lt duoti pradžiai, tačiau jis (nukentėjusysis) pinigų neturėjo, nes draugas iš Švedijos jų nebuvo pervedęs“ (b.l.247-248). Savavaldžiavimo tiesioginis objektas yra įstatymo nustatyta subjektinių teisių įgyvendinimo tvarka, o turto prievartavimo – turtinės teisės ir interesai. Pagrindinis kriterijus, kuris lemia prievartiniuose veiksmuose savavaldžiavimo sudėties buvimą, yra kaltininko subjektinės teisės vykdymas. Tuo tarpu turto prievartavimui būdingas vertimas suteikti neteisėtą turtinę naudą, kai turtinės kaltininko pretenzijos nepagrįstos jokia įstatymo ginama teise. Byloje nustatyta, kad tokią tikrą teisę į turtą (paskolintus pinigus) iš tikrųjų turėjo K. V. , o M. B. ir E. A. 2005 m. liepos 8 d. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įtikinamų ir neginčijamų įrodymų, jog M. B. ir E. A. įvairiu laiku reikalavo didesnės, nei sutartyje numatytos (virš 2500 Lt) pinigų sumos savo naudai, t.y. jų tyčia nebuvo nukreipta į turtinės naudos gavimą sau. Teismas teisingai kritiškai įvertino nukentėjusiojo D. S. parodymus, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Taigi, iš liudytojo K. T. parodymų matyti, kad D. S. jam sakė, jog jį vaikinai mušė dėl negrąžintos 2000 Lt paskolos, tačiau apie reikalaujamą didesnę sumą pinigų nesakė. Gi, liudytoja L. S. parodė, kad sūnus (nukentėjusysis D. S. ) jai sakė, jog jį sumušė dėl negrąžintos 2000 Lt skolos, vėlgi gi nieko nesakė apie didesnės pinigų sumos reikalavimą. Nors prokuroras skunde nurodo, kad nukentėjusiojo D. S. parodymai yra nuoseklūs, todėl neva jais netikėti nėra pagrindo, tačiau vien tik minėto nepakanka. Tai, kad nukentėjusiojo ir jo tėvų (konkrečiai su motina liudytoja L. S. ) santykiai nebuvo artimi, todėl neva jiems nebuvo pasakojama apie įvykio aplinkybes, negali būti besąlygiška vada tikėti nukentėjusiojo parodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr.20 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. p. nurodyta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai“. Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai tik patvirtina, kad iš D. S. buvo reikalaujama grąžinti skolą ir jis tikrai buvo sumuštas 2005 m. liepos 8 d., tačiau patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių M. B. ir E. A. kaltę dėl savavaldžiavimo ir turto prievartavimo kitu kaltinime nurodytu laiku, nėra. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tokios teismo išvados visiškai atitinka minėto senato nutarimo reikalavimams.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad išskyrus D. S. parodymus, kad 2005 m. birželio mėnesį E. A. ir M. B. reikalaudami iš jo grąžinti skolą grasino pavartoti ir pavartojo fizinį smurtą, kitokių įrodymų šioje kaltinimo apimtyje teismui nėra pateikta. Smurto ar grasinimų pavartojimą šiuose epizoduose E. A. ir M. B. neigia, kad birželio mėnesį po kaltinamųjų apsilankymo D. S. buvo sužalotas ar pasakojo apie tokias aplinkybes kam nors nepatvirtino ir teisme apklausti liudytojai. D. S. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme apie panaudoto prieš jį smurto ir grasinimų aplinkybes skiriasi, jis nurodo, kad lūpa jam buvo prakirsta po trečio ar ketvirto nuteistųjų apsilankymo ir tai padarė E. A. , tačiau, kaip jau minėta, nei liudytojai, nei teismo medicinos duomenys tokių jo parodymų nepatvirtina, todėl jie vertintini kritiškai. Be to, tokie D. S. parodymai iš dalies yra prieštaringi, todėl jais besąlygiškai tikėti nėra pagrindo. Nors prokuroro skunde teigiama, kad šias aplinkybes reikia įvertinti neva atsižvelgiant į praėjusį didelį laiko tarpą, tačiau toks vertinimas būtų subjektyvus ir nepagrįstas kitais objektyviais įrodymais. Todėl, nesant kitų patikimų ir įtikinamų įrodymų, E. A. ir M. B. iš kaltinimų pagal BK 294 str. 1,2 d., 181 str. 2 d. jiems inkriminuotuose įvairiu laiku kituose epizoduose išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teisingai.

Iš nuteistojo M. B. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas prašo skirti bausmę, nesusijusi su realiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Kolegija šį nuteistojo skundo argumentą laiko atmestinu. Iš bylos matyti, kad M. B. charakterizuojamas patenkinamai, nevedęs, padarė apysunkį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. E. A. pripažinus kaltu dėl savavaldžiavimo 2005 m. liepos 8 d., jam ir M. B. pripažintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog šį nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). M. B. teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas. Todėl, sutinkamai su BK 27 str. 1 d., jis pripažintas recidyvistu pagrįstai. LR BK 56 str. 1 d. nurodyta, kad tokia asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. M. B. nusikalto laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, jokių išvadų iš ankstesnio teistumo nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jam bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. M. B. vėl taikyti BK 75 str. nuostatas nėra jokio pagrindo. M. B. pagal LR BK 294 str. 2 d. dėl savavldžiavimo 2005 m. liepos 8 d. nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Tačiau, nors ir pripažinus M. B. atsakomybę sunkiančia aplinkybe, jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, jam pagal LR BK 294 str. 2 d. skirti griežtesnę bausmę nėra pagrindo, nes prokuroras šioje dalyje pagriežtinti jam bausmę neprašo. Nustatant bausmės rūšį ir jos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į E. A. asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teigiamą jo charakteristiką darbe ir pagal gyvenamąją vietą (b.l.231, 235), šeimyninę padėtį (b.l.233-234), tyčios kryptingumą. Nors E. A. anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, jo nusikalstamų veiksmų apimtis yra mažesnė, todėl jam pagal BK 294 str. 2 d. skirtina švelniausia baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, t. y. areštas, jo dydį nustatant šios bausmės vidurkio ribose (BK 49 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 329 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį dėl E. A. išteisinimo pagal LR BK 294 str. 2 d. savavaldžiaujant 2005 m. liepos 8 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. A. pripažinti kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. ir jam paskirti 45 (keturiasdešimt penkias) paras arešto.

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį nuteistojo M. B. atžvilgiu pakeisti: pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.