Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta arešto bausmė 60 parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams su intensyvia priežiūra, įpareigojant: 1) pradėti dirbti, tęsti darbą ar registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, Ž. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. spalio 22 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas Ž. A. priklausantis automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas Ž. A. priklausančiam automobiliui „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo dalyje dėl turto konfiskavimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. A. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu dėl dviejų alternatyvių veikų padarymo, t. y. vairavimo būnant neblaiviam ir alkoholio vartojimo po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo konkrečiai nustatyta, kad Ž. A. vairuojant transporto priemonę jo apsvaigimo laipsnis siekė 1,51 ar daugiau promilių. Tokią aplinkybę aiškiai patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta, o pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų, įrodančių, kad tuo metu, kai nuteistasis vairavo transporto priemonę, jo apsvaigimo laipsnis viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė.

7. Kaip minėta, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį būdamas blaivus, o alkoholinius gėrimus vartojo tik po to, kai pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje. Tokius apeliacinio skundo teiginius bei paties nuteistojo parodymus aiškiai paneigia byloje apklaustų liudytojų parodymų visuma. Antai, netrukus po eismo įvykio su nuteistuoju bendravęs V. K. patvirtino, kad nuo Ž. A. sklido alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti (1 t., b. l. 100-101; 3 t., b. l. 42-52). L. K. parodė, kad nuteistasis buvo stipriai apsvaigęs, jo judesiai buvo nekoordinuoti, sklido alkoholio kvapas (1 t., b. l. 95-96; 3 t., b. l. 42-52). Šalia buvęs liudytojas T. K. taip pat tvirtino, kad automobilį vairavęs Ž. A. buvo akivaizdžiai apsvaigęs, svyravo į šonus, nerišliai kalbėjo (1 t., b. l. 55-56; 3 t., b. l. 42-52). Taigi iškart po eismo įvykio sukėlimo su automobilį vairavusiu Ž. A. bendravę asmenys kategoriškai patvirtino, kad pastarasis buvo neblaivus, pakankamai detaliai nurodė požymius, iš kurių sprendė apie neblaivumo būseną. Tokie liudytojų parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti.

8. Visgi baudžiamoji atsakomybė dėl transporto priemonės vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio kyla tik tuo atveju, kai vairavimo metu asmens apsvaigimo laipsnis yra 1,51 ir daugiau promilių. Tuo tarpu šioje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti aiškios išvados, kad nuteistajam vairuojant automobilį jo neblaivumo laipsnis viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad nuo vairavimo momento iki Ž. A. patikrinimo alkotesteriu buvo praėjęs gana ilgas laiko tarpas – apie trys valandos. Byloje taip pat nustatyta, kad per šį laikotarpį nuteistasis baigė vairuoti automobilį ir vėliau vartojo alkoholinius gėrimus. Kaip ikiteisminio tyrimo metu teigė pats Ž. A., pastatęs automobilį jis išgėrė 0,7 l brendžio butelį (1 t., b. l. 150). Teisiamojo posėdžio metu pastarasis jau paaiškino, kad pastatęs automobilį nuėjo į barą, kuriame gėrė alų. Papildomai išeidavo į terasą, kad barmenas nematytų jį turint savo alkoholį, būtent terasoje jis ir gėrė atsineštą brendį (3 t., b. l. 76-86). Apklaustas kaip liudytojas T. P., kuris įvykio naktį dirbo bare ir aptarnavo nuteistąjį, patvirtino, kad bare Ž. A. išgėrė 3-4 bokalus (0,5 l talpos) alaus (3 t., b. l. 42-52). Neatmestina, kad fakto, jog nuteistasis gėrė brendį, liudytojas galėjo nematyti, nes, kaip parodė Ž. A., stiprųjį alkoholį jis vartojo išėjęs į lauką. Taigi nepaneigta, kad baigęs vairuoti automobilį nuteistasis išgėrė pakankamai didelį kiekį alkoholio, o tai, kad jau vairavimo metu jo apsvaigimo laipsnis siekė 1,51 ar daugiau promilių, konstatuoti vis tik nėra galimybės. Be to, byloje pateikta konsultacinė išvada taip pat patvirtina, kad nustatytas neblaivumo laipsnis galėjo atsirasti dėl nuteistojo nurodomo suvartoto alkoholio kiekio (3 t., b. l. 70-73). Tokia išvada neprieštarauja anksčiau minėtų liudytojų parodymams, kad Ž. A. jau vairavimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau visgi lieka nenustatytas baudžiamosios atsakomybės ribą siekiantis apsvaigimo laipsnis dar vairuojant automobilį. Įvertinus praėjusį pakankamai ilgą laiko tarpą nuo vairavimo pabaigos iki patikrinimo alkotesteriu, nepaneigtus parodymus dėl to, kad baigęs vairuoti automobilį nuteistasis suvartojo ženklų alkoholio kiekį, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog Ž. A. automobilio vairavimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo apsvaigimo laipsnis siekė 1,51 ar daugiau promilių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis inkriminuotas požymis šalintinas iš nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių.

9. Kitoje apeliacinio skundo dalyje dėstomais argumentais įrodinėjama, kad sukėlęs eismo įvykį nuteistasis išsiaiškino jo aplinkybes su automobilio savininku, tarp jų nebuvo jokio ginčo, alkoholinius gėrimus vartojo vėliau (kai dėl įvykio buvo visiškai išsiaiškinta) ir tokie veiksmai nesukelia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

10. BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 30 straipsnio 4 punkte bei Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 221 punkte yra įtvirtinta su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių pareiga, įvykus eismo įvykiui, nevartoti alkoholinių gėrimų, vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, iki bus patikrintas neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas arba bus atsisakyta tai atlikti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad: 1) asmeniui, vairuojant transporto priemonę, buvo padarytas eismo įvykis; 2) asmuo vartojo alkoholį, iki bus nustatytos to įvykio aplinkybės; 3) asmeniui buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85-495/2022, 2K-171-387/2022). Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad Ž. A. 2022 m. spalio 21 d., apie 22.40 val., ties namu, esančiu Vilniuje, Rimšos g. 13, sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino V. K. priklausantį automobilį, taip pat nekyla jokių ginčų, jog nuteistajam po eismo įvykio (praėjus kiek daugiau nei 2,5 valandoms) buvo nustatytas 2,30 promilių neblaivumas. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog Ž. A. vartojo alkoholį iki bus nustatytos įvykio aplinkybės, iš tikrųjų alkoholis buvo vartotas jau po to, kai buvo nustatytos eismo įvykio aplinkybės. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

12. Nors nagrinėjamoje byloje nepaneigta versija, kad Ž. A. po sukelto eismo įvykio vartojo alkoholinius gėrimus, vis dėl to nuteistojo parodymai, kad jis alkoholį vartojo tik po eismo įvykio aplinkybių nustatymo, atmestini kaip nepasitvirtinę. Pirmiausia pastebėtina, kad sukėlęs eismo įvykį, t. y. atsitrenkęs į kaimyno automobilį, Ž. A. staiga patraukė savo automobilį ir perstatė jį į kitą vietą. V. K. pastebėjus, kad į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis ir išėjus į lauką aiškintis aplinkybių, pro šalį ėjęs nuteistasis apie automobilio kliudymą nieko neužsiminė. Kaip parodė V. K., dėl kliudyto automobilio jis pats užkalbino nuteistąjį, tačiau pastarasis viską neigė, aiškino, kad jo automobilis stovi visai kitoje vietoje, be to, buvo agresyviai nusiteikęs, neigė padarytą žalą (1 t., b. l. 100-101; 3 t., b. l. 42-52). Liudytoja L. K. taip pat patvirtino, kad jos sutuoktinis norėjo pasikalbėti su nuteistuoju, tačiau pokalbis buvo trumpas, kadangi Ž. A. buvo neadekvatus, nerišliai kalbėjo ir galiausiai pasišalino (3 t., b. l. 42-52). Priešingai nei teigia apeliantas, įvykio vietoje buvęs T. K. taip pat tvirtino, kad kaimynas Ž. A. bandė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, tarp jo ir V. K. kilo ginčas, galiausiai nuteistasis iš viso išvažiavo (3 t., b. l. 42-52). Tai, kad įvykio aplinkybės nebuvo nustatytos ir dėl jų kilo ginčas, patvirtina ir V. K. veiksmai, į eismo įvykio vietą kviečiant pareigūnus. Bendraudamas su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja V. K. nurodė, kad buvo atsitrenkta į jo automobilį, automobilį kliudęs vairuotojas buvo agresyvus, pasišalino iš įvykio vietos. Pabrėžtina, kad pranešėjas (V. K.) įvykio naktį ne kartą skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, reikalavo policijos pareigūnų atvykimo, siekė, kad būtų užfiksuotas įvykis (1 t., b. l. 116-119). Atvykus policijos pareigūnams, pastariesiems įvykiui reikšmingos aplinkybės taip pat nebuvo aiškios, jie kreipėsi į šalia eismo įvykio vietos gyvenusius asmenis dėl galimybės peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Be to, buvo fiksuojami asmenų paaiškinimai, pildomas eismo įvykio vietos planas (1 t., b. l. 24-25, 37). Vėliau į eismo įvykio vietą taksi automobiliu grįžo ir Ž. A., kuris buvo sulaikytas ir patikrintas alkotesteriu, jam nustatytas 2,30 promilių neblaivumo laipsnis.

13. Aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad Ž. A. alkoholį vartojo iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nė nemėginta pildyti eismo įvykio deklaracijos ir ją pasirašyti, dar daugiau, bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistasis pasišalino iš eismo įvykio vietos ne tik nenustačius jo aplinkybių, bet ir agresyviai elgdamasis, ginčydamas savo veiksmus, dėl to teko kviesti policijos pareigūnus, nustatinėti reikšmingas aplinkybes. Tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, paties V. K., L. K., R. T. parodymų, dėl eismo įvykio aplinkybių ir žalos atlyginimo vėliau vis tik buvo susitarta (susitarimas pasirašytas 2022 m. lapkričio 6 d.), niekaip nekeičia išvados, kad alkoholis buvo vartotas iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys sąlygos (nurodytos šio procesinio sprendimo 10 pastraipoje), kurios yra būtinos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kilti. Dėl visų anksčiau aptartų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu Ž. A. pagrįstai pripažintas kaltu vartojęs alkoholį po eismo įvykio dar iki jo aplinkybių nustatymo.

14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais įrodinėjama, kad nuteistojo kaltė negalėjo būti grindžiama neblaivumo nustatymo aktu, tvirtinant, kad šis aktas turi ne akivaizdžių trūkumų, bet ir galėjo būti surašytas ne nuteistajam, o visai kitam asmeniui. Galima sutikti, kad minimas dokumentas – neblaivumo nustatymo aktas – dėl jame netiksliai nurodyto neblaivumo patikros laiko, asmens vardo, pavardės įrašymo išties turi trūkumų, tačiau šie trūkumai nėra esminiai ir nekelia jokių abejonių, kad 2,30 promilių neblaivumas buvo nustatytas būtent Ž. A., toks neblaivumas nustatytas atliekant du patikrinimus, tarp kurių buvo ne mažesnis nei 15 min. laiko tarpas. Pirmiausia pažymėtina, kad neblaivumo aktą pildė tas pats pareigūnas J. J., kuris ir vyko pagal iškvietimą dėl eismo įvykio, kurį sukėlė Ž. A. (1 t., b. l. 17-21). Iš byloje esančių vaizdo įrašų taip pat akivaizdu, kad alkotesteriu buvo tikrinamas būtent nuteistasis. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas buvo apklaustas neblaivumo nustatymo aktą pildęs minėtas pareigūnas J. J., kuris paaiškino galimus minučių neatitikimus tarp faktiškai atliktos neblaivumo patikros ir nurodyto laiko dokumente. Priešingai nei nurodo gynėjas, liudytojas nepatvirtino, kad neblaivumo nustatymo aktas galėjo būti surašytas kito asmens vardu, pastarojo parodymuose užfiksuota, kad tikriausiai taip būti negalėjo (3 t., b. l. 3-9). Nors dėl minėtos aplinkybės liudytojas nenurodė kategoriškai, tačiau byloje esančių duomenų visuma neleidžia abejoti, kad neblaivumo patikra buvo atlikta nuteistajam. Be kita ko, pats Ž. A. pasirašė aptariamą neblaivumo nustatymo aktą (1 t., b. l. 26). Taigi esantys neatitikimai tarp nurodytų minučių skirtumo neblaivumo akte ir faktiškai atliktos patikros, su rašybos klaidomis nurodytas vardas ir pavardė (pilnai neužrašant pavardės) nesudaro pagrindo abejoti nustatytomis aplinkybėmis, kad buvo tikrinamas būtent nuteistojo neblaivumas ir jam nustatytas 2,30 promilių neblaivumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad nuteistojo Ž. A. kaltė negalėjo būti grindžiama liudytojų V. K. ir L. K. parodymais. Kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai, kuriais liudytojų parodymų nepatikimumas bandomas sieti su ta liudytojų parodymų dalimi, kurioje užfiksuotos pastarųjų nurodytos aplinkybės dėl to, kad nuteistasis dar anksčiau, būdamas neblaivus, ateidavo prie jų buto durų ir belsdavo į jas, nors, kaip pabrėžiama, liudytojai to negalėjo matyti, kadangi jų buto įėjimo duryse nėra durų akutės (tą patvirtina pateiktos durų fotonuotraukos). Pirmiausia, pabrėžtina, kad nurodyti parodymai iš esmės nėra reikšmingi nagrinėjamai nusikalstamai veikai ir šiais parodymais nuteistojo kaltė dėl nagrinėjamo nusikaltimo nebuvo grindžiama. Antra, nei V. K., nei L. K. parodymuose apskritai nėra nurodę, kad neblaivų ir į duris beldžiantį nuteistąjį jie stebėjo per durų akutę. Akivaizdu, jog apie tai, kad į duris beldžia Ž. A., numanyti galimą jo neblaivumo būseną, liudytojai galėjo spręsdami pagal balsą, bendravimą, juo labiau, Ž. A. jie pažinojo, yra kaimynai, ne sykį bendravę. Paklausta dėl durų akutės, liudytoja L. K. teismui parodė, kad ankstesniu adresu nebegyvena, tiksliai šios aplinkybės nepamena, tačiau, atrodo, kad duryse akutės nebuvo; liudytojas V. K. taip pat išreiškė tik spėliones, tiksliai šios aplinkybės nebeatsiminė (3 t., b. l. 41-52). Taigi apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nurodytų liudytojų duotų parodymų (visus parodymus vertinant kaip nepatikimus) yra nepagrįstos, tiek V. K., tiek L. K. parodymai yra nuoseklūs, jais pagrįstai remtasi priimant skundžiamą nuosprendį.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad Ž. A. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai policijos pareigūnams alkotesteriu patikrinus jo neblaivumą nustatytas 2,30 promilių girtumas, yra teisingos. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2,30 promilių neblaivumo laipsnis buvo nustatytas 01.25 val., nors tuo metu buvo atlikta pirmoji patikra alkotesteriu ir nustatytas 2,35 promilių neblaivumas. Būtent 01.46 val. buvo atlikta pakartotinė patikra ir nustatytas 2,30 promilių neblaivumas, todėl papildomai tikslintinas neblaivumo laipsnio nustatymo laikas, kuris neturi esminės reikšmės kaltinimo apimčiai.

Dėl bausmės

16. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir Ž. A. paskirtos bausmės aspektu, daro išvadą esant pagrindą skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, didelę reikšmę suteikė vairavimo apsvaigus nuo alkoholio faktui, laikydamas, jog būtent vairavimo metu Ž. A. apsvaigimas buvo 2,30 promilių, pabrėžiant, kad tokiu būdu Ž. A. kėlė didelį pavojų transporto eismo saugumui, kitų asmenų sveikatai, gyvybei. Apeliacinės instancijos teismui šią dalį pašalinus iš nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, atitinkamai mažėja ir nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtis, įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos pavojingumas vertintinas kaip sąlyginai mažesnis, kas sudaro pagrindą švelninti paskirtą bausmę. Be to, reikšminga ir tai, kad Ž. A. Lietuvoje teisiamas pirmą kartą (praeityje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), nors yra duomenys dėl Vokietijos Federacinėje Respublikoje padarytų teisės pažeidimų (2 t., b. l. 5-10), tačiau padarytos veikos nevertintinos kaip itin pavojingos, jos nesusijusios su vairavimu apsvaigus nuo alkoholio. Per paskutinius 5 metus Ž. A. 9 kartus baustas administracine tvarka, padaryti nusižengimai nepasižymi didesniu šiurkštumu, visos paskirtos baudos yra sumokėtos, galiojančių administracinių nuobaudų nėra (2 t., b. l. 12-15). Taigi byloje nenustatyta, kad nuteistasis sistemingai daro nusikalstamas veikas ar būtų susiformavusios jo priešiškos nuostatos į teisės aktų reikalavimų laikymąsi, taikomą atsakomybę. Byloje nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad būtent baudos bausmė atitiks tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek paties nuteistojo, kuris Lietuvoje anksčiau nesyk nebuvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, pavojingumą, darys pakankamą poveikį nuteistajam ir atitiks bausmės paskirtį, dėl to Ž. A. skirtina 80 MGL dydžio (4 00 Eur) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (1 t., b. l. 127-129, 138).

Dėl automobilio konfiskavimo

17. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. A. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nusprendė konfiskuoti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausantį automobilį kaip nusikaltimo padarymo priemonę. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, pagrįstai nenustatė pagrindo išieškoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą ar apskritai netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

18. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019, 2K-181-594/2023). Be to, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o apelianto prašymas nekonfiskuoti automobilio ir išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą galimas tik tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Vien tik gynėjo nurodytos aplinkybės, kad nuteistajam priklausančia transporto priemone naudojasi ir kiti asmenys ar kitos įvardintos gyvenimiškos aplinkybės, nėra niekuo išskirtinės ir sudarančios pagrindą nekonfiskuoti automobilį. Darydamas nusikalstamą veiką Ž. A. privalėjo įvertinti tokio veiksmo galimas neigiamas pasekmes tiek jo asmeniniam gyvenimui, tiek ir kitų asmenų interesams. Nors automobilio konfiskavimas neabejotinai sukels nuteistajam nepatogumų, tačiau šie nepatogumai, atsiradę dėl apelianto priešingo teisei elgesio, negali būti savaime laikomi išskirtine priežastimi netaikyti automobilio konfiskavimo. Be to, pats nuteistasis aiškiai buvo nurodęs, kad turi ir kitą automobilį, dėl to jo šeimos nariai gali juo laisvai naudotis vykdami į gydymo įstaigas ar tenkindami kitus poreikius. Aplinkybių, kad automobilio konfiskavimas būtų paskirtas pažeidžiant proporcingumo principą ar netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo Ž. A. gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti, kad Ž. A., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, neblaivus vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus gatvėmis.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, Ž. A. paskirtą arešto bausmę pakeisti į 80 MGL (4 000 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 13 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2022 m. spalio 22 d., 02.00 val., iki 2022 m. spalio 22 d., 15.46 val., t. y. vieną dieną, prilyginant ją 2 MGL dydžio baudai, ir Ž. A. nustatyti galutinę bausmę – 78 MGL (3 900 Eur) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.