Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-23 · Administracinė byla Nr. A-442-1251-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-23
Bylos Nr.
A-442-1251-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02849-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
T. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-1251/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02849-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriau -kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. spalio 17 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai jis buvo laikomas 7-8 m² ploto kamerose kartu su 3-4 asmenimis, nors pagal sveikatos apsaugos ministro 199 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų higienos normų HN76:1999 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigose, turi tekti 5 m² ploto. Pareiškėjas teigė, kad dėl kalinimo Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, pareiškėjas tapo dirglus, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, atsakovas stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Teigė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K nuomone, nėra ryšio tarp prastų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo tariamai pablogėjusios sveikatos būnant įstaigoje. Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, pareiškėjas visada buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Pabrėžė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymėjo, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas – teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. spalio 17 d. bei kad teismo nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. 196 dienas pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi nurodytais laikotarpiais jis buvo išvykęs į kitas laisvės atėmimo įstaigas, taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 770 dienų. Nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu keitėsi teisinis reguliavimas, kuris nustatė laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m², Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, bylos faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus, be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m² (pagal iki 2010 m. gegužės 11 d. buvusį reglamentavimą) ir 3,6 m²kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimų, teismo vertinimu, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Todėl dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti ir pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti. Pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadas, kad pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjo, o nervinė įtampa atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai teismo vertintos kaip neįrodytos, nepagrįstos ir į jas teismas neatsižvelgė spręsdamas žalos dydžio nustatymo klausimą. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl antisanitarinių sąlygų ar jo patalpinimo rūkančiųjų kamerose kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, šis argumentas pateiktas tik bylos nagrinėjimo metu (teismo posėdžio garso įrašas). Priešingai, byloje esantis pirminis gydytojo apžiūros (tardymo izoliatoriuje) dokumentas patvirtina, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 26 d. nurodė žalingą įprotį – rūkymą. Todėl teismas vertino šį argumentą kritiškai bei atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 50 000 Lt neatitinka nustatytų aplinkybių bei teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m² (pagal iki 2010 m. gegužės 11 d. buvusį reglamentavimą) ir 3,6 m² kameros ploto, mastą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, aplinkybes, kai dorai gyvenantys asmenys, gaunantys minimalų darbo užmokestį, savo mokamų mokesčių sąskaita išlaikydami atliekančius bausmę asmenis, priversti taikytis su gaunamų išmokų mažėjimu, neturėdami galimybės reikalauti geresnių gyvenimo sąlygų. Taip pat įvertinęs laikotarpį (770 dienas), per kurį pareiškėjas patyrė nepatogumus, teismas konstatavo, kad įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt), pareiškėjui priteistina 1 500 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti visą prašomą 50 000 Lt sumą neturtinei žala atlyginti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytomis dienomis, kada vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, kartu kalintys asmenys būdavo išvykę į teismo posėdžius arba būdavo kur nors etapuoti, todėl apie pietus grįždavo arba būdavo įkelti nauji asmenys. Realiai per parą 3,6 m² ploto atitikdavo tik 3-6 valandas, todėl nurodytos paros turi būti priskirtos prie laiko, kai pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad nuo 2011 m. vasaros yra įtrauktas į sąrašą asmenų, laikomų atskirai nuo rūkančių, tačiau realiai daugybę kartų, atvykus iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, karantine buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pasak pareiškėjo, per kalinimo laikotarpį nuolat buvo laikomas su asmenimis, kurie anksčiau jau buvo atlikę laisvės atėmimo bausmę, nors Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytas suimtųjų izoliavimo reikalavimas, t. y. kad asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, būtų laikomi atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pateikti duomenys dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negali būti vertinami vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų, dėl ko kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų nustatytą ribą. Teigia, kad stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveiktos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose administracinėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant žalos atlyginimo. Todėl mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo atitinkamai Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kuri nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 5 m² ploto (nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 10 d.), ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnį nei 3,6 m² kameros plotą vienam asmeniui (nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. spalio 17 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. spalio 17 d., išskyrus teismo sprendime nurodytus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, t. y. iš viso 770 dienų, pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant minimalų plotą, kuris turi būti skirtas vienam asmeniui. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismo sprendime nurodytos dienos, kuriomis ryte ar vakare vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus ploto reikalavimus, teismo buvo įskaičiuotos į 770 dienų laikotarpį. Teisėjų kolegija sutinka, kad nepaisant to, jog kai kurių dienų rytais ar vakarais pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo ne mažesnis nei 5 m² ar 3,6 m², nėra pagrindo išvadai, jog asmeniui tenkanti kameros ploto dalis iš esmės atitiko nustatytas normas. Kita vertus, remiantis bylos duomenimis (t. 1, b. l. 50-63), laikotarpiais nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d., 2012 m. sausio 26 d., nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2012 m. vasario 20 d., nuo 2012 m. kovo 10 d. iki 2012 m. kovo 13 d., nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. balandžio 6 d., nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Tai leidžia daryti išvadą, jog nustatytas pažeidimas truko 691 dieną, o ne pirmosios instancijos teismo nurodytas 770 dienų. Šio kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Dėl to pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.250 straipsnio nustatytas taisykles.

Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kamerose, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, to neteigia ir pats pareiškėjas. Iš byloje esančių pareiškėjo skundų ir prašymų kopijų matyti, jog pareiškėjas dėl to, jog jo kalinimo kameroje būtų rūkoma, į Lukiškių TI-K administraciją raštu nesikreipė. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog Lukiškių TI-K administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad kalinimo laikotarpiu buvo laikomas su asmenimis, kurie anksčiau jau buvo atlikę laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su jo kalinimu kartu su asmenimis, kurie anksčiau buvo atlikę laisvės atėmimo bausmę.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent atsakovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Nagrinėjamoje byloje atsakovo pateikti įrodymai nepaneigia, kad pareiškėjas nustatytu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose, tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą (691 dieną). Todėl nėra abejonių dėl to, jog tokį laikotarpį trukęs kalinimas kamerose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė esminių nepatogumų. Dėl to šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien pažeidimo fakto konstatavimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios konkrečios bylos aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendžia, kad nepaisant to, jog nustatytas pažeidimas truko 691 dieną, o ne pirmosios instancijos teismo nurodytas 770 dienų, priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 1 500 Lt – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kameros gyvenamojo ploto trūkumo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis apie savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie nustatyto pažeidimo įtaką sveikatos būklei, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė pageidaujantis dalyvauti teismo posėdyje, tačiau to nemotyvavo, nenurodė aplinkybių, kurios turėtų būtų nustatinėjamos administracinę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl byla apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso būdu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo T. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė