Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-17 · Administracinė byla Nr. I-191-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-17
Bylos Nr.
I-191-162/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01498-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
R. Z.
Atsakovas
Klaipėdos teritorinei muitinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės muitinės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-191-162/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01498-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.2; 1.16.5; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 17 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2016 m. birželio 13 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. prašymą atsakovams – Klaipėdos teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės muitinės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą (b. l. 5-7), prašydamas priteisti iš atsakovų nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. nepriskaičiuotą ir neišmokėtą dėl neteisėtai sumažinto pareiginės algos koeficiento darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnas. Klaipėdos teritorinėje muitinėje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 16 d. dirbo Pažeidimų prevencijos skyriaus viršininku, o nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. – Posto viršininku (A lygis, 14 kategorija). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.), buvo sumažintas pareiškėjui taikytinas pareiginės algos koeficientas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą įstatymą skaičiuojant bei mokant darbo užmokestį buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Atkreipė dėmesį, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas ir nėra jokių garantijų, kad jis bus nustatytas artimiausiu metu, todėl pareiškėjas yra priverstas savo pažeistas teises ginti teisme.

Atsiliepimas

Atsakovė Klaipėdos teritorinė muitinė, veikdama ir atsakovės Lietuvos valstybės vardu, atsiliepimu prašė prašymą atmesti (b. l. 15-17). Paaiškino, kad atsakovė, vykdydama įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad pripažinus įstatymo nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimo mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijai, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-523 pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovė taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 straipsnio 5 dalį muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Bylos medžiaga nustatyta (b. l. 20-22), kad pareiškėjas nuo 2004 m. liepos 1 d. dirbo Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus viršininku (A lygis, 14 kategorija, antra kvalifikacinė klasė), nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. perkaltas į Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis, 14 kategorija, antra kvalifikacinė klasė).

Tarnybos Lietuvos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 45 straipsnis numato, kad muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 46–48 straipsniuose įtvirtintos muitinės pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Dėl nurodytos priežasties (t. y. sumažinus pareiginės algos koeficientą) pareiškėjui darbo užmokestis buvo sumažintas. Šias aplinkybes patvirtina ir 2013 m. lapkričio 25 d. pažyma apie neišmokėtą darbo užmokestį (b. l. 18-19).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus < ...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 47 straipsnio 2 dalyje nustatyti muitinės pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Vertinant atsakovės ir pareiškėjo išdėstytus argumentus pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos teritorinei muitinei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016).

Pareiškėjas prašymu reiškė reikalavimą ir atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės muitinės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/20116 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakove pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Nagrinėjamoje byloje tinkama atsakove buvo įtraukta Klaipėdos teritorinė muitinė, todėl Lietuvos valstybė į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai ir reikalavimai šiai atsakovei yra nepagrįsti, todėl taip pat atmestini.

Vadovaujantis nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, darytina išvada, kad prašymo reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Z. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė