- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-72-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00403-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Nijolė Danguolė Smetonienė (pran.), Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. M.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 72 - 252 - 2014
Jurgita Čiginskaitė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00403-2013-3
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-728-921-2013 pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir J. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, D. M. ir notarei B. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė pripažinti 2012 m. vasario 7 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos J. M. 231,99 Lt; žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1104 kv. m. ploto dalį, grąžinti valstybės nuosavybėn. Nurodė, jog sudaryta sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimui Nr. 256 ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str. 1 d.), todėl turi būti pripažinta niekine nuo jos sudarymo momento. Pripažinus sutartį niekine, turi būti taikyta restitucija – šalis privalo grąžinti kitai sandoriai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (pardavėjas), ir J. M. (pirkėjas) sudarė valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko 1104 kv. m. ploto bendro naudojimo žemės, valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovė J. M. už perkamą žemės sklypo dalį sumokėjo grynais pinigais 231,99 Lt. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, jog, taikant Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. numatytą bendrosios taisyklės išimtį, atsakovė turėjo teisę iš valstybės įsigyti 1104 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypą, esantį prie privataus gyvenamojo namo, nors ši valstybinė žemė yra tokioje teritorijos dalyje, kuri įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašą. Teismas ieškovo argumentus dėl atsakovo privalėjimo prieš sudarant sutartį informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinį (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str.) laikė iš esmės paneigtus Utenos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (3.27)S-2506, kuriame nurodyta, jog šiuo atveju vyko tik valstybinės žemės sklypo, kuris nėra kultūros paveldo objektas, pirkimo – pardavimo sandoris, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neprivalėjo apie ketinimą sudaryti sandorį informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinio ir jo neinformavo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 patvirtinto sąrašo, dėl ko nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą, pažeidė CPK 3 str. 3 p. nuostatą. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį; per tą laiką šis padalinys turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę. Mano, jog sprendime minimas Utenos rajono savivaldybės administracijos 2013-09-11 raštas Nr. (3.27)S-2506 vertintinas kaip Utenos rajono savivaldybės administracijos nuomonė, nes Utenos rajono savivaldybės administracija nėra įgaliota oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų taikymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir J. M. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ginčijama 2012-02-27 sutartis Nr. 338 buvo sudaryta teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (1104 kv. m.) J. M. parduota teisingai, teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant kitų trečiųjų asmenų interesų. Teismas, išklausęs proceso šalis ir išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes, byloje pateiktus rašytinius ir žodinius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė imperatyvias teisės normas ir jų reikalavimus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Pagal CPK 320 str., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 str. 2 d. 2 p. Remiantis šia įstatymo nuostata absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tai susiję su asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principo įgyvendinimu. Teismų praktikoje nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; kt.).
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad 2008-05-27 atsakovė J. M. pateikė tuometės Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Utenos rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl po jai nuosavybės teise priklausančiais pastatais namų valdos įteisinimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-01-31 įsakymo pagrindu(b.l.64) J. M. leista pirkti iš valstybės naudojamą kitos paskirties (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos) esamo žemės sklypo dalį valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis (b. l. 64). Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2012-02-07, kuria atsakovė įsigijo 1104 kv. m. ploto bendro naudojimo žemės sklypo, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-6). Pirmosios instancijos teisme sprendžiant ginčą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu atsakovais į bylą buvo patraukti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir J. M., tretieji asmenys – notarė B. G. ir P. M.. Tačiau iš byloje esančių duomenų (b. l. 68) aiškiai matyti, jog statinių, esančių žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją yra atlikę 4 savininkai: A. J., A. R., M. Z. ir J. M.. Žemės sklypo dalys tarp bendraturčių yra nustatytos, atitinkamai A. J. priklauso 573 kv. m., A. R. – 387 kv. m., M. Z. – 936 kv. m., J. M. – 1104 kv. m. (b. l. 67). Nepaisant tarp savininkų nustatytų žemės sklypo dalių, lieka neaišku, kurioje sklypo vietoje konkrečiai turėtų būti įteisinta nuosavybė. Be to, kaip matyti, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 17-22) patvirtina, kad nuo 2012-05-17 bendraturtis A. R. pirkimo – pardavimo sutartimi jau yra įsigijęs šio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį. Byloje pateiktame žemės sklypo plane (b. l. 71), išskyrus kiekvienam savininkui tenkantį bendrą plotą, taip pat neatsispindi konkreti padalinto žemės sklypo vieta. Tuo labiau, kad jis nėra suderintas bendraturčio M. Z.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra tiesiogiai susijęs su visų bendraturčių – A. J., A. R., M. Z. ir J. M. (byloje atsakovė) materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šie asmenys byloje turėtų teisę teikti įrodymus dėl bylai reikšmingų aplinkybių, pasisakyti jiems aktualiais klausimais, t. y. teismo sprendimas šioje byloje šiems žemės sklypo bendraturčiams sukelia materialines teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog išnagrinėjus bylą neįtraukiant joje dalyvauti A. J., A. R. ir M. Z. trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų bei kad egzistuoja CPK 329 str. 2 d. 2 p. nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės reformos įstatymo paskirtis – reglamentuoti žemės reformos ir privatizavimo tvarką (Žemės reformos įstatymo 1 straipsnis), bet ne visus žemės santykius (pavyzdžiui, žemės nuosavybės, valdymo, tvarkymo, naudojimo, administravimo). Kitus su žeme susijusius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas, Žemės įstatymas, be to, atskiruose įstatymuose (pavyzdžiui, Saugomų teritorijų, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos) gali būti su žemės naudojimu ar disponavimu susijusių nuostatų, kurios taip pat turi būti taikomos, kai sprendžiama dėl specifiniams objektams priskirtų žemės sklypų. CK 1.80 str. 1 d. nustato imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą. Tai reiškia imperatyviojo reikalavimo nesilaikymo padarinius, kai, pavyzdžiui, dokumentai, aktai vertinami negaliojančiais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti, ar ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nurodoma Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 str. 1 d. norma yra imperatyvi (pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį), ar 2012 m. vasario 7 d. sudarant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį ši nuostata buvo įvykdyta, o jeigu ne, tai ar dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimo nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.